Tapytoja Simona Merijauskaitė: „Pajutau, kad erdvė, su kuria dirbo Davidas Lynchas, gimininga maniškei“

Vasario 12 d. Lietuvos dailininkų sąjungos Pamėnkalnio galerijoje bus atidaryta personalinė Simonos Merijauskaitės tapybos paroda INLAND. Po kelerių metų pertraukos į Vilnių su nauju kūrybos ciklu grįžtanti menininkė sako, kad lankytojų lauks iš sąmonės paribių išnyrantys, besiformuojantys archetipai. Ieškoti bendrų ir vienijančių archetipų susiskaldžiusiame pasaulyje kūrėją įkvėpė Senovės Graikijos, šumerų paveldas, o atrasti padėjo C. G. Jungo idėjos. Naujas kūrybos technikas ir ryškų koloritą ciklui pasirinkusi menininkė teigia, kad kūrinių erdvėje ji atpažįsta ir Davido Lyncho kūrybai būdingą atmosferą. Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki kovo 8 d., SU-MENĖK metu galerija priims lankytojus ir sekmadieniais.

– Simona, kalbamės likus vos kiek daugiau nei savaitei iki parodos atidarymo. Kaip sekasi jai ruoštis?

– Šiuo metu tikrai daug dėmesio skiriu ekspozicijai, kad ji būtų paveiki, o galerija ir paveikslai sudarytų bendrą erdvę, taptų visuma. Nors netapiau būtent ekspozicijos erdvei kaip Markas Rothko, bet vis tiek turėjau galeriją mintyje ir pradėdama tapyti, ir dabar, planuodama parodą.

Rengdamasi parodai turiu įveikti iššūkį, nes Pamėnkalnio erdvė yra komplikuota – joje yra šešios nuostabios kolonos, kurias turi arba išnaudoti, arba apeiti, ar net iš jų pačių parodą padaryti. Man tai kiek nepalanku, nes mano paveikslai didelio formato. Nepaisant to, džiaugiuosi nes ilgą laiką norėjau surengti čia parodą.

Pasiruošimai parodoms visad būna kompleksiški, daug visko vyksta vienu metu. Ši paroda ypatinga tuo, kad jai ruoštis padėjo kitų sričių profesionalai, dabar geriau suprantu, kodėl kiti menininkai dirba su komanda. Tai – įdomi patirtis, turi pasitikėti kitu, dalintis atsakomybe, net jei šiek tiek baisu atiduoti tam tikrus sprendimus kitiems žmonėms.

– Kokia visuma lauks parodos lankytojų?

– Vis kartoju žodį „periferija“, nes šis paveikslų ciklas yra nujaučiamas, iki galo neišspręstas ir vis dar kuriasi. Savo kūryboje dabar nagrinėju dalykus, kuriuos iš pirmo žvilgsnio galima paprastai ir aiškiai išsakyti, tačiau kaip kūrėja vis dar jaučiuosi įdomiame santykyje su šiuo ciklu. Teigiu, kad tapau archetipus, nors tas žodis man nepatinka, jis yra per daug apibrėžiantis, per konkretus. Tapomos akmens struktūroms nepriskiriu vieno apibūdinimo, nes tapyboje skleidžiasi gilesnė prasmė, neturinti nieko bendra su žodžiu.

Lankytojai parodoje pamatys ne galutinį archetipą, o jo formavimosi procesą. Ekspozicija sudaroma iš besikuriančių vidinių akmens struktūrų fazių. Nuo išnirimo iš pasąmonės, kai dar niekas neaišku ir ji tik kuriasi, iki ramios, plaukiančios ir visiškai įsikūnijusios – kai reikšmė ir kūnas susilieja ir jau gebi suvokti vaizdą kaip ženklą.

– Kaip atrodo tavo kūrybos procesas?

– Esu perėjusi daug skirtingų procesų. Pastaruoju metu kurdavau turėdama aiškią kryptį, o INLAND ciklo atveju procesas vyko esamuoju laiku. Pirmą kartą esu tokiame sraute – nėra galutinio atsakymo ir tai mane veža! Iš vienos pusės, mano paveikslai yra struktūriški – luitai, akmens motyvai – tačiau ši tapybos darbų serija dar neišgliaudyta, visa dar tėkmėje. Jaučiuosi keistai, nes tapydama žiūrėjau į save kaip į tyrimo objektą, kaip reaguoju ir atliepiu akmens istorinį kontekstą.

2023 m. rudenį pamažu baiginėjau „Šiaurės jūrų“ ciklą, kuriuo nagrinėjau
lūžio taškus bei praėjimus. Tuo metu domėjausi Mesopotamijos regiono istorija, dar kartą grįžau prie Vakarų kultūros ištakų – antikinio pasaulio mitų, apsilankiau Graikijoje (Delfuose, Peloponeso pusiasalyje). Atrodė svarbu pamatyti, pajausti senuosius pastatus.

Nebūtina jų pačių tapyti, bet reikia perprasti pačią struktūrą. Stebėjau savo reakciją į Antikos griuvėsius, mąsčiau, o grįžusi sisteminau patirtį tapydama. Tada pradėjau matyti būsimo ciklo apmatus, perpratau, kad mane traukia procesas, vaizdinių formavimasis, jų jungimasis su beformėmis reikšmėmis.

– Užsiminei apie archetipinį mąstymą, o tavo parodos anotacijoje pasirodo ir C. G. Jungas. Kaip jis dalyvauja tavo kūrybos procese?

– Skaitydama Jungo ir jo mokinių knygas pajaučiau, kad jie yra minkšti, artimi, ieškantys ir neužkertantys kelio. Mano mąstymas ir patirtys nesipriešina jo minčiai. Šiuo atveju mano atramos taškas yra „Raudonoji knyga“, kuri tiesiog veda skaitytoją per sąmonės lygmenis. Ją ne tiek cituoju, kiek naudoju kaip žemėlapį, kad suprasčiau, kokiame „lygmenyje“ esu, kai stebiu save, Simoną-tapytoją, kuri tarsi sapnuoja tapsmą ir nežino, ar sapnuoja, ir tuo pat žino, ar išnyranti struktūra neša savyje esminę formą. Jungas padeda rasti erdvę, kurioje vyksta šis procesas ir nepasiklysti paties vaizdinio paieškoje.

– Kalbėdama apie tą erdvę, periferiją, matymą tik akies krašteliu mini ir Davidą Lynchą, kuris susijęs su ciklo ir parodos pavadinimu – INLAND. Ar ir jo kūryba yra toje erdvėje?

– Galvodama apie ciklo ir parodos pavadinimą prisiminiau jo filmą „Inland Empire“. Žodis „Inland“, kaip jį vartoja Lynchas, pasirodė labai tikslus, nurodantis į vidų. Jis prisiglaudė prie mano ciklo. Tam tikra prasme nardome po tą pačią plotmę, nors ši jungtis su Lynchu  įvyko netyčia. Tiesiog supratau, kad erdvė kurioje formuojasi vaizdiniai yra gimininga. Taigi užgimė ryšys, nors nepasakyčiau, kad Lyncho kūryba man labai patinka. Aš be galo gerbiu šį kūrėją, nes atpažįstu tikrumą ir gylį jo kūriniuose, bet tai neįpareigoja manęs mėgti jo darbų. Simboliška, kad paroda vyksta ne taip seniai po jo mirties.

– Įdomu, kad judu pasitelkiate ir panašias spalvas. Tavo ankstesni darbai būdavo tamsesnio kolorito, o šis ciklas – ryškus, lyg ankstyviausieji tavo darbai, kuriuose dominavo raudona spalva.

– Šis ciklas tikrai atnešė daug violetinių, alyvinių, kurios man siejasi su „transformacija“, spalvų. Nesiečiau to su savo kūrybos pradžia, nes mano raudonoji serija buvo ne tiek sąmoninga, kiek šauksmas, proveržis, pradžių pradžia. Šiame kūrybos etape išlieku sąmoninga, mane domina mano pačios minties eiga. Tas spalvinis virsmas labiau siejasi su motyvu. Vaikštant tarp šventyklų griuvėsių ant akmens luitų krito besileidžiančios saulės šviesa, o tapant jos atšvaitai užliejo akmenų jūrą.

Luitai šiame cikle dominuoja sąmoningai. Pradžioje dirbau su sudėtingesnėmis struktūromis. Nors šie darbai nutapyti, parodoje jų nebus. Vietoj jų išliko luitas – paprastas, esminis, statybinis elementas. Dirbdama daug galvojau iš kur ir kaip atsirado archetipai – koks buvo pirmasis luitas, įsisėdęs žmogui į pasąmonę?

Sprendimui grįžti prie esminės statybinės formos padarė įtaką ir mano kasdienis darbas, kuriame susitinku su jaunais žmonėmis, turinčiais ne pačias lengviausias patirtis. Jiems šio ciklo erdvė yra labai arti. Jie neturi to kultūrinio apsauginio sluoksnio. Viskas čia pat. Tada labai aiškiai supratau, kad visa yra paprasta – užtenka luito! 

– Tavo kūryboje akmens, luito motyvai siekia jau beveik dešimtmetį. Taip pat tapei medžio, jūros motyvus, bet vis grįžti prie pirminio. Gal žemaičiai tiesiog negali nutolti nuo akmens?

– (Juokiasi) Tie kiti „pasivaikščiojimai“ yra atsikvėpimas. Akmuo, ko gero, yra vienas pagrindinių mano kūrybos akcentų, jis siejasi ir su mano dvasine patirtimi. Rasti ryšį gali su bet kuo – vandeniu, žeme, dangum. Kiekvienas turi rasti savo motyvą. Man akmuo yra toks platus – iš jų pastatyti namai, šventyklos, jie persisunkę istorine, dvasine dimensijomis. Jis siejasi ir su vaikyste, kai reikėjo vis rinkti akmenis, nors tai nebuvo labai pozityvi vaiko patirtis. Šiek tiek paaugusi miškuose radau didelių riedulių ir jie man yra lyg sakralios vietos, šventovės. Jausdavau gilią sąsają su Dievu per gamtą ir akmenį.

Akmuo yra lyg laidininkas, perėjęs visus transformacijos procesus. Dabar jis gal ir kietas, statiškas, bet visa tai priklauso nuo to, kaip žiūri į laiką – jis kadaise buvo skysta lava, stingo, traiškėsi, grūdosi, klijavosi ir perėjęs visus pašventinimus dabar ramiai medituoja.

Pirmųjų akmenų paveikslų nesureikšminau, nors juose ir užčiuopiau akmens formavimąsi, pradžią. Dabar mano darbuose akmuo neša ir kultūrinę prasme. Jį susieju su civilizacijos pradžia. Gal kalba jau eina nebe apie akmenį, o apie žmogų, apie mus, kaip apie mąstančią būtybę. Man tas lūžio taškas į mąstančią būtybę labai įdomus. Tapyba tapati mąstymo procesui, mano mintis auga, keičiasi ir šis motyvas prisitaiko prie šios tėkmės.

– Įkvėpta griuvėsiu kalbi labai optimistiškai, kad iš jų kažkas kuriasi, statosi. Perskaičiusi tavo parodos kvietimą, iš karto pagalvojau apie José Ortegą Y Gassetą, Jono Aisčio „mirštančią Europą“ ar Oswaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydį“. Visgi tu matai ne saulėlydį, o pamatą.

– Žiūriu ne į griūtį. Mano kūryboje viskas statosi, plaukia, o ši paroda turbūt pirmą kartą bus dialogas su lankytoju. Dabar tas bežodis pokalbis atrodo svarbus, nes tapant vis kilo klausimai, ar man vienai tie archetipai atrodo bendri, visų.

Ar tu matai, ką aš matau, ar mes vienodai suprantam tą ženklą? Kaip tu sakai, kad griūna pasaulis – ar mes vienodai tuos pačius dalykus matom ir suprantam, ar mes visi vis dar nešam tą pirmąjį luitą?

Tekstą parengė dr. Karolina Bagdonė