Tamsiems laikams reikia tamsaus meno

2019 m. rugpjūčio 20 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Karolina Rybačiauskaitė

Tamsūs menai tamsiems laikams. Taip galėtų vadintis kiekviena paroda, kurios kuratoriams rūpi šiandieninė situacija, santykiai su aplinka ir kitais. Kiek dar liko žmonių, gyvenančių kur nors Aliaskoje, kur tradiciniai sugebėjimai tiksliai atpažinti ledo sluoksnio storį ir nuspėti artimiausius orus – gyvybiškai svarbūs? Atrodo, tarsi kas būtų prakirpęs pasaulyje skylę, iš kurios po truputį dingsta šviesa, nyksta burtai, pamirštami vardai, nebenuspėjami orai. Tarsi trečioji „Žemjūrės“ dalis, rašytojos Ursulos K. Le Guin knyga „Tolimiausias krantas“ (The Farthest Shore, 1972) remtųsi būtent šių dienų scenarijumi. Burtininkas jos žodžiais primena apie prarandamą pusiausvyrą:

„Viskas nuo uragano ir milžino banginio giesmės iki sudžiūvusio lapo kritimo ir uodo skrydžio vyksta nepažeidžiant visumos pusiausvyros. Bet mes, kadangi galime naudotis jėga ir valdyti pasaulį bei vieni kitus – mes privalome išmokti elgtis taip, kaip lapas, banginis ar vėjas elgiasi savaime. Mums tenka mokytis nepažeisti pusiausvyros. Mums duotas protas, todėl neturime teisės ką nors daryti, jeigu nežinome, ką darome. Turėdami galimybę rinktis, mes negalime elgtis neatsakingai“[1].

Šiame tekste norėčiau sureaguoti į dvi jau kurį laiką Vilniuje vykstančias parodas, neabejingas problemiškiems žmogaus ir kitų būtybių santykiams, ir pakomentuoti keletą skirtingų kuratorinių strategijų bei politinių ir etinių pozicijų (turiu galvoje pirmiausiai parodą „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ ŠMC ir „Gyvūnas – žmogus – robotas“ MO).

Tyrinėdami šias parodas kartu su Ursulos burtininkais jau žinome, kokia svarbi yra vardų ir pavadinimų reikšmė. Įvardijimo amatą puikiai pažįsta ne tik burtininkai, bet ir filosofai, antropologai, rašytojai bei daugelis kitų žodžio amatininkų, kuriančių šiandieninę tikrovę. Parodos „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ kuratoriai Julija Fomina ir Andersas Kreugeris kviečia išsivaduoti nuo destrukcijos ir smurto, greitai sukaustančio bet kokį kūrybingą judesį, perkraunant žiaurų nacistinį šūkį „Blut und Boden“ naujomis reikšmėmis, nukreipiančiomis į išsaugojimą ir plėtojimą. Šioje vietoje reiktų perspėti, kad „išsaugojimas“ (preservation) ir „plėtojimas“ (development) savaime dar nėra geri burtažodžiai – kapitalistinėje sistemoje jie turi gerai žinomą polinkį pavirsti destrukcijos ir smurto įrankiais.

Turbūt nesunku numanyti, kiek daug sunaikinama vardan siekio išsaugoti ar išplėsti, todėl norėčiau pasiūlyti pasinaudoti dar vienu, belgų filosofės Isabelle Stengers naudojamu terminu ir, užuot saugojus ar plėtojus, imtis „susigrąžinimo“ (reclaiming). Kodėl nesusigrąžinus to, ką praradome, pamiršome, ką sunaikinome ar kas buvo sunaikinta, ką norisi prisiminti, išmokti ar lavinti iš naujo? Susigrąžinimas – tai nėra atsiėmimas to, kas kam nors priklauso ir buvo atimta (kaip atsiimsi tai, kas jau visai ar iš dalies sunaikinta?), bet būtinai aplinkai atidus kūrybinis veikimas. Berašant tekstą smagu suprasti, kad tariamas lietuvių kalba šis žodis gali būti dar veiksmingesnis, nes yra netoli kitų dviejų subtiliai besiskiriančių žodžių poros, naudojamos filosofės Karen Barad. Susigrąžinimas šiuo atveju yra ne apie sugrįžimą (returning), bet apie sugebėjimą gręžtis (re-turning).

Alma Heikillä, šiuose procesuose yra ir plastiškumo, ir abipusės simbiozės bei naikinimo, 2019. Andrej Vasilenko nuotr.

Vis dėlto, susigrąžinimas neįmanomas be suvokimo, jog laikai yra tamsūs ir jiems reikalingas tamsus menas, todėl svarbu pripažinti, kad „už švytinčių šiuolaikinio pasaulio fasadų slypi tamsa“. Meno reikia tamsaus, nes tik tamsus menas gali būti radikaliai gilus – išlaikyti tą gylį, kuris atsiranda jam esant „uždaram, okultiškam, nepilnam“. Ar pastebėjote, jog angliškoje parodos pavadinimo versijoje „žemė“ virsta žodžiu, kuris lietuviams daug greičiau asocijuojasi su dirvožemiu (soil)? Gaila, bet radikaliai gilaus meno kaip ir gero dirvožemio šiandien lengvai nerasi, todėl reiks išmokti jį kurti ir kultivuoti.

Šalia parodos kuratorių artikuliuojamų žemės, dirvožemio, požemio kategorijų, dar būtų galima pridėti įžeminimą (grounding) ir (pa)žeminimą (humiliation). Tamsiems laikams reikalingas tamsus menas ir dėl to, kad hibridinė gamtakultūra, kurioje gyvename, nėra vien žalia, graži, maloni, vieninga ir vienoda. Anot filosofo ir sociologo Bruno Latouro, meninės praktikos galėtų padėti perkrauti modernybę ir įžeminti gamtos kategoriją, t. y. mokytis dabartinėje gamtakultūroje gyventi ir pažinti tai, iš ko ji padaryta. Šiuo atveju, pavyzdžiui, pastebėti, jog tai labai panašu į mūsų vadinamą dirvožemį arba dirvą – ruda, purvina, kasdieniška, fragmentiška, daugiasluoksniška, artima kompostui.[2]

Rustam Khalfin, V čest’ vsadnika – ideal’noe sedlo (Raitelio garbei – idealus balnas), 1997. Andrej Vasilenko nuotr.

Parodos „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ kuratoriai bando išlaikyti derlingai žemei artimas savybes ir pačioje parodos koncepcijoje. Jie rašo:

„Ja [šia paroda] nesiekiama „gaminti žinių“, „kelti sąmoningumą“ arba „brėžti teritorijas“. Vietoje to pasikliaunama dalyvaujančių menininkų pasiryžimu griauti ir iškreipti bet kokį kuratorinį planą, nes jų pačių praktikos turi galią atverti sąmonę“.

Tokį požiūrį pavadinčiau svarbiu politiniu ir etiniu pasirinkimu. Kuratoriai renkasi pasitikėti menininkais ir paroda susidomėjusiais žiūrovais. Jie įvertina menininkų savarankiškumą ir jų kūrinių veikmės neapibrėžtumą, bei suvokia, kad patys gali ne daugiau kaip tik užtikrinti daugiau ar mažiau palankias sąlygas rastis įvairioms kūrybinėms jungtims.

Šis išskirtinis tamsiosios praktikos pavyzdys labai skiriasi nuo kitos santykių apmąstymui skirtos parodos, pavadintos „Gyvūnas–žmogus–robotas“ (kuratorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė). Ypač istorinėje jos dalyje vyrauja reprezentaciniu mąstymu pagrįsta kuratorinė strategija. Reprezentacinio pobūdžio parodose materialūs meno kūriniai šiurkščiai redukuojami iki kalbinių ženklų ir tarsi simboliai naudojami kuriant vientiso pasakojimo versiją. Artefaktų rinkimo ir tvarkymo būdai pristatomi kaip objektyvūs, neutralūs ir racionalūs, siekiant užtikrinti kuo universalesnį ir visapusiškesnį istorinių ir materialinių duomenų aprašą.[3] Kaip yra rašiusi meno ir kultūros kritikė Susan Sontag:

„Ne vieno modernaus pavyzdžio atveju, interpretacija prilygsta filisteriškam atsisakymui palikti meno kūrinį ramybėje. Tikras menas turi gebėjimą suerzinti. Redukuojant meno kūrinį iki turinio ir tą turinį interpretuojant, meno kūrinys sutramdomas. Interpretacija paverčia meną lengvai valdomu, paklusniu.“[4]

Paroda Gyvūnas-žmogus-robotas MO muziejuje, 2019

Tokiu būdu susilpninami ne tik meno kūriniai, bet ir dalis tų pačių teorijų, kurias taip kruopščiai stengiamasi aprėpti parodos „Gyvūnas–žmogus–robotas“ kataloge, redukuojant jas iki dar vieno ar kelių teorinių posūkių. Vengti reprezentacinio marinimo galima įvairiais būdais. Vienas iš jų būtų bandymas patyrinėti, ką šie materialūs-diskursyvūs kūriniai verčia pastebėti. Užuot „gaminus žinias“ ir kūrus refleksyvias kategorijas, galima fiksuoti difraktyvius žinojimų-buvimų persipynimus, daug kartų praleistas vis kitas kūrinių reikšmes. Į erdvinius pasakojimus galėtų būti surenkamos ne interpretacijos, bet pastebėti procesai, kurie leidžia vienu metu pamatyti ir tai, kaip istorijos atsiranda, ir tai, kaip jos yra.[5] Tamsus menas kuriamas ne tam, kad papildytų kokį nors dar vieną teorinį diskursą.

Rašytojai žino, kad vienas iš lengviau įgyvendinamų gero pavadinimo principų – nežadėti per daug. Žinoma ir tai, jog „pristatyti meną“, pristatyti nesvarbu kam – niekada nėra nuo kitų atsietas, su politika nieko bendra neturintis veiksmas. Šių metų Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje kuratorė Lucia Pietroiusti teigia, jog jeigu meno institucijai kuratoriniu lygmeniu rūpi ekologiniai klausimai, tai ši turėtų įsipareigoti permąstyti savo pačios santykį su aplinka. Pietroiusti pastebi, kad jei nustosime suvokti publikos klausimus kaip kritiką ir imsime juos vertinti kaip kvietimą bei būdą priimti pagalbą, tokiu atveju tai gali tapti tikru bendradarbiavimu.[6]

Tamsiems laikams reikia tamsaus meno. Kitokia patirtis reikalinga ne tam, kad tik dar labiau viską apsunkintų, bet kad padėtų suprasti, kas ir kodėl slegia.

[1] Ursula K. Le Guin, 2017. Tolimiausias krantas. Ciklo „Žemjūrė“ trečia dalis (Fantastikos klasika). Iš anglų k. vert. A. Kapočiūtė. Vilnius: Alma litera, p. 96.

[2] Bruno Latour, 2017. Can we land on earth – an interview with Bruno Latour. In: Moving plants (ed. L. M. Thorsen). Næstved: Rønnebæksholm, p. 154–155.

[3] Arndís Bergsdóttir, 2016. Museums and Feminist Matters. Considerations of a Feminist Museology. In: NORA (Nordic Journal of Feminist and Gender Research), Vol. 24, No. 2, p. 131–133.

[4] Susan Sontag, 1966. Against Interpretation. In: Against Interpretation and Other Essays. Farrar, Straus and Giroux, p. 10.

[5] Arndís Bergsdóttir, 2016, p. 132.

[6] Lucia Pietroiusti, 16 July 2019. ‘We Have More Agency Than We Realize’: Serpentine Curator Lucia Pietroiusti on How the Art World Can Tackle Climate Change. Internete: <https://news.artnet.com/art-world/lucia-pietroiusti-serpentine-climate-change-1593163>

Straipsnio autorius:
Karolina Rybačiauskaitė yra meno ir filosofijos tyrėja, VU filosofijos doktorantė. Tyrinėja ryšį tarp neužtikrintumo ir neapibrėžtumo šiuolaikinėje mokslo filosofijoje ir mene. Domisi alternatyviais meno istorijos rašymo būdais posocialistinėse Europos šalyse.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *