.
2021    11    19

Takios Perspektyvos

Will Jennings

Kaip mes matome miestą ir kaip apie jį kalbame, kokius autentiškus, kritiškus ar nostalgiškus žvilgsnius į jį laidome? Tai buvo tyrinėjama Architektūros fondo programoje „Building Narratives“, kurio vieną iš įvykių „Fluid perspectives“ čia ir dokumentuojame.

Pokalbis vyko dalyviams plaukiant žemyn Nerimi ir stebint miestą iš neįprastos besisukančios perspektyvos. Diskusiją kuravo Tautvydas Urbelis, ant denio kalbėjosi Vytenis Burokas, Rasa Chmieliauskaitė, Marija Nemčenko, Justinas Dūdėnas ir Kipras Dubauskas, o centrinis klausytojas („keynote listener“) buvo kuratorius, edukatorius ir architektūros tyrėjas Will Jennings, kuris realiu laiku klausėsi mūsų pokalbio ir vaikščiodamas Temzės pakrantėmis mintyse konstravo šio tarp-erdvinio įvykio refleksiją. Kurią čia ir siūlome paskaityti.

Išsamesnę įvykio dokumentaciją rasite mikroparodoje Sodas 2123 iki Gruodžio 5d. arba virtualioje jos inkarnacijoje.

Sąmonės Srautai

Will Jennings

   
Per ausines išgirstu: „Pradėkime“. Žodis plyksteli it žiežirba. Esu šalia Temzės, Nine Elmso pakraštyje, einant paupiu nuo Batersio jėgainės, ir pradedu kelionę. Girdžiu Tautvydo balsą. Su juo teko susipažinti per Zoom’ą – skaitmeninį asmens pratęsimą ir susirinkimų erdvę, kuri koronaviruso laikais tapo pagrindine erdvės patyrimų vieta. Studijavau architektūrą tūkstantmečiui einant į pabaigą, kai tokios sąvokos, kaip informacijos greitkelis, buvo vartojamos be ironijos, o tokios virtualios erdvės, kaip „GeoCities“, formavo skaitmenines patirtis, taikant visiems pažįstamą urbanistinės, namų ir fizinės plotmės architektūrą. Prisimenu tuo metu skaitęs Margaret Wertheim knygą labai savalaikiu pavadinimu „Perliškieji kibernetinės erdvės vartai“, kurioje ji aptarė perėjimą nuo tradicinės, euklidinės erdvės prie naujosios matricos. „Mano nuomone, – rašė ji, – kibernetinė erdvė vertinga yra greičiau ne dėl to, kad ji suteikia galimybę žmonėms tapti daugiaasmeniais (mintis, galinti atrodyti patologiška), o todėl, kad skatina natūralesnį ir ekspansyvesnį savęs suvokimą.“

 

Buvo sutarta, kad vyksiu į Vilnių, apmąstyti „Building Narratives“ projektą. Šiuo metu su kitais projekto dalyviais turėčiau plaukti plaustu, pasroviui Nerimi, ir diskutuoti apie tai, kaip suvokiame miestą, kaip tai formuoja ateities istorijas ir kokią jos daro įtaką, kuriantis naujoms urbanistinėms formoms. Tačiau užgriuvo COVID-19, Zoom’o akcijų vertė nežmoniškai išaugo, lėktuvai liko riogsoti ant žemės, aš pats irgi likau Londone ir dabar vaikštinėju palei Temzę, o visi kiti plaukia plaustu Nerimi. Bet aš prisijungsiu prie jų virtualiai ir per ausines klausysiuosi plauste vykstančios diskusijos garso transliacijos, o garsai, keliaujantys laidais ir dažniais, užlies mano ausis. Priešais mene – stovas, laikantis mano mobilųjį telefoną, tiesiogiai transliuojantį mano pasivaikščiojimo vaizdus, suslėgdamas juos ir siųsdamas 3G, 4G ir 5G ryšiu palydovui, kuris savo ruožtu šiuos vaizdus siunčia „Periscope“ programėlei, taigi, apie 1 700 km į rytus, o tada tiesiai į plaustą, plaukiantį Nerimi. Vietoje manęs ten sėdi iPad’as, kuris dalijasi mano matomų erdvių vaizdais. Taigi, pirmyn.

 

Šiuo metu esu didžiulėse statybose Londone. Žvelgdamas į vakarų pusę per upę, regiu plytinį Batersio elektrinės griozdą, kyšantį iš stiklinės „prabangos“, suprojektuotos Gehry’io, Foster’io, Rogers’o ir kitų pasaulinio garso veikėjų, geriau gebančių privilioti piniguočius, nei dorai projektuoti pastatus. Art deco stiliaus jėgainė – tikra miesto ikona, be to, vienas didžiausių plytinių pastatų visame pasaulyje, besipuikuojantis keturiais grakščiais baltais kaminais. Iš tolo elektrinė sukelia apversto keturkojo stalo įspūdį. Nors elektrinė nustojo veikti dar 1983 m., ji dešimtmečius išliko kaip architektūros pavyzdys, perteikiantis sudėtingą nacionalistinę atmintį – pastatas dailus, kartu bjaurus, galingas, bet nereikalingas, keliantis susižavėjimą ir nuostabą, nostalgiją, tačiau nepatogus ir įstrigęs laike. Praeityje jėgainė pritraukė nesuskaičiuojamą galybę spekuliatyvių pertvarkymo planų – jos vietoje siūlyta pastatyti amerikietiškus kalnelius, prekybos centrus, miesto parką, „Chelsea“ futbolo klubo stadioną ir, aišku, gyvenamųjų pastatų, parduotuvių ir biurų. Tačiau ji išliko. Be abejo, būta ir vietinių bendruomenių pasiūlymų perduoti jėgainę į žmonių rankas, tačiau į juos nebuvo atsakyta.

 

Elektrinė puikuojasi ant 1977 m.  grupės „Pink Floyd“ išleisto albumo „Animals“ viršelio, kartu su pripučiama rožine kiaule, kybančia danguje tarp baltų kaminų. Pastaroji simbolizuoja godumą ir visa valdančio kapitalo ir aristokratijos jėgą. Jei kiaulė tebekabotų ir žvelgtų į vienas didžiausių statybų Europoje… Bet kas ten statoma? Anksčiau čia buvo prekyvietės, gamyklos, logistikos centrai ir kitos nepatrauklios, bet svarbios, miesto dalys, dabar 227 hektarai ploto virto prabangiu kraštovaizdžiu, o 15 mlrd. svarų sterlingų vertės modernių neoliberalistinių butų daugiausia planuojama parduoti per ofšorinius fondus, kurie iš karto investuoja 10 proc., kad gautą pelną būtų galima įdarbinti kitur. Tai nebaigti pastatai, kurių paskirtis – būti laikinais tariamų pinigų sandėliais, vietoje tikros architektūros, skirtos tikriems žmonėms.

 

Vis dėlto, tai yra Londono dalis, kuri buvo pastatyta ir plėtėsi dėl tikrų žmonių. Upės pietinis krantas istoriškai priklausė darbo žmonėms – gamyklų, odų cechų, manufaktūrų ir pramonės zona turtingiesiems atrodė per daug triukšminga, purvina ir dvokianti. Girdžiu balsą iš Vilniaus, pasakojantį Neries rąstų plukdytojų istoriją – upė yra tarsi vietovės ir žmonių bendruomenės širdis. Iš Batersio elektrinės kadaise baržomis buvo plukdomi didžiuliai kiekiai anglies, o gamyklos, besidriekiančios palei pietinį upės krantą, nuo čia iki gerokai išsiplėtusių Docklands’ų – sudėtingos, konfliktiškos ir išnykusios Britų imperijos širdies – buvo neatskiriamos nuo Temzės bei visų šalia jos įrengtų kanalų ir prieplaukų. Bet dabar Temzė, deja, tokia pat pamiršta ir nebenaudojama, kaip ir elektrinė. Graži, be abejo. Simboliška – tikrai taip. Pati tikriausia Londono ikona. Bet ar upė naudinga dar kam nors, be to, kad reklamuoja Londoną, kaip tinkamą pardavimui miestą? Nesu dėl to tikras. Kaip ir išblėsusios jėgos ir pramonės galios simbolis elektrinė, upė dabar atlieka tik estetinio kabliuko funkciją – ant jos kabo šiuolaikinė ideologinė manija aukščiausios vertės prabangai, dėl kurios samdomi nuspėjami architektai „žvaigždutės“, kurti tik tariamai žalius projektus, menkai naudingus jau egzistuojančioms bendruomenėms, užtat tarnaujančius švytinčioms finansinės piramidės schemoms.

 

Toliau tęsiu pasivaikščiojimą maršrutu, kuriuo jau esu ėjęs tūkstančius kartų. Upė ne tiek kviečia leistis į pasivaikščiojimą, kiek reikalauja. Temzės takas – tai vietinis kelias, besitęsiantis palei upę 300 km. Ši centrinė dalis, palei pietinį krantą, pačioje Londono širdyje mindoma labiausiai. Ryšys su Vilniumi tai dingsta, tai vėl atsiranda. Retsykiais pasigirsta Nerimi plaukiančiųjų mikrofoną puolantys lietuviškų vėjų gūsiai, palaidojantys balsą, kurį iš visų jėgų bandau išgirsti. Vadinamasis balsas iš tikrųjų yra daugybės balsų mišinys – mane pasiekiantis garsas vis pertrūksta, nematau vaizdo, taigi, pašnekovams keičiantis, visi balsai susilieja į viena. Balsas susilieja su Vilniaus vėju ir mane supančiais Londono garsais, prasiskverbiančiais ir per ausines. Išgirstu telefono pranešimo signalą ir nebežinau, ar jis suskambėjo plauste, ar Londone, kieno nors netoli manęs kišenėje. Girdžiu juoką ir svarstau, ar jis ataidi per ausines, ar koks prašalaitis prie Temzės, išvydęs laidais, telefono ausinėmis ir stovu apsikarsčiusį mane, nesusilaikė nenusijuokęs.

 

Iš dalies tai ir buvo trokštamas rezultatas. Sužinojęs, kad negalėsiu išvykti iš Londono į Vilnių, norėjau rasti būdą bent jau dalinai išvykti iš čia ir dalinai atsidurti ten, o gal būti abiejuose ir sykiu nė viename mieste, priklausomai nuo mūsų virtualių jungčių. Mano fizinė erdvė gal ir Londonas, bet mintimis iš dalies esu Lietuvoje, girdžiu kiek painią abiejų erdvių samplaiką, o mano vaizduotė skrajoja ne tik tarp dviejų miestų, bet ir plėsdamasi į tūkstančius kitų vietų. Galbūt jau nebegalėčiau būti tikru situacionistu ir išpildyti dérive Londone – per gerai pažįstu jo gatves, ir, netgi nuklydus į nepažintas erdves, mano vidinis GPS niekada neišsijungia ar nesutrinka. Tačiau šis pasivaikščiojimas, kai esu dviejose vietose vienu metu, žvelgiu į Nine Elmso statybas, bet galvoju apie rąstų plukdytojus Vilniuje – technodérive  – gana vykęs.

 

Esu toje vietoje, kur kitapus upės – Parlamento rūmai. Jie pusiau pridengti pastolių griaučiais, lėtai lipančiais jų kūnu, lopančiais ir taisančiais jį. Pamatęs pastolius, niekada negali būti tikras, ar pastatas yra statomas, ar ardomas – tą patį galima pasakyti ir apie šiuolaikinę politiką bei demokratiją. Po Brexito plėtojamas, vis labiau į dešinę linkstantis nacionalistinis, būtent čia suformuluotas naratyvas, plinta per įtrūkius, skleisdamas savo smarvę į pastatą supančias gatves ir visuomenę. 1858 m. Londonas kentėjo nuo „Didžiosios smarvės“. Karšta vasara šutino srutas, iš gatvių keliaujančias tiesiai į Temzę, tad taršos problema, stiprėjusi jau daugelį metų, tapo nebepakeliama. Jau anksčiau būta susirgimų protrūkių, bet tik 1858-aisiais dvokas tapo toks nepakenčiamai stiprus, kad pasiekė Parlamente sėdinčių aristokratų nosis ir buvo įvertintas kaip „egzistuojantis“. Kai mirė vargšai, o valtininkai vienas po kito užsikrėsdavo cholera, kai purvas kilo virš Temzės plika akimi matomų debesų pavidalu, o vanduo trenkė pūvančiais lavonais, niekam tai neatrodė didelė bėda. Bet, štai, kai smarvė ėmė smelktis į Parlamentą ir trukdyti elito pietums, anie išmirkė užuolaidas chloridu ir ėmė svarstyti, ar nevertėtų keltis kitur, o tada užsakė pastatyti milžinišką kanalizacijos sistemą, kad pagaliau sutvarkytų visą miesto mėšlą. Josephas Bazalgette’as suprojektavo didžiulę požeminę, taip pat ir upes kertančią, kanalizacijos sistemą iš vamzdžių ir siurblių. Visos dalys buvo sujungtos į milžinišką kanalizaciją, nutiestą per pelkėtas žemes palei Temzės šiaurinį krantą nuo manęs į rytus ir kiek mažesnį plotelį į pietus, kur šiuo metu ir vaikštau.

 

Balsas, kurį girdžiu per ausines, pasakoja apie sovietiniais laikais vykdytą plėtrą Kaune. Tuo laikotarpiu upės krantai buvo išbetonuoti, o pakrantės zona sumenkinta iki atšiaurios ir sunkiai įveikiamos ribos, atskiriančios miestą nuo upės, kuri anksčiau atliko tiesiogines rekreacines, ekonomines ir viešąsias funkcijas. Vėjas Vilniuje ir Londone vis nesiliauja, kišasi ir pertraukia iš plausto transliuojamą balsą, tačiau man pavyksta užgriebti pakankamai raktinių žodžių, kad suprasčiau kur link krypsta kalba. Naratyvas panašus į čionykštį. Kaunas, Londonas, komunistinis, kapitalistinis, persipynusios istorijos…

 

Vietovė, kurioje dabar esu, kadaise buvo kita sandėlių ir pramoninių pastatų pusė – upė, išvarpyta prieplaukų, molų ir krantinių, per kurias nuolat pirmyn ir atgal keliaudavo prekės. Lambetas garsėjo keramika, o, štai, stiklo ir netikro akmens dirbtuvės, lentpjūvės ir geležies liejyklos pradėjo kurtis įsibėgėjus pramonės revoliucijai. Upė buvo pragyvenimo šaltinis, be to, prekės ja gabentos, naujiems miesto gyventojams grūdantis lūšnynų rajonuose, besiplečiančiuose į žemyno gilumą. Dėl J. Bazalgette’o kanalizacijos statybų, visa ši pramoninė zona buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, čia, kur anksčiau vyko prekyba – dabar judrus kelias, o man po kojomis – toji kanalizacija.

 

Kaip ir Kaune, taip ir Londone krantinės kanalizacijos sistema davė pradžią žemės ir upės ryšio sunykimui, šiandien šis atotrūkis tik dar akivaizdesnis. Upė dabar įgyvendina tik estetinę funkciją – tai romantiškas ir ideologinio užtaiso kupinas vaizdas, skirtas gėrėtis nuo krantinės. Retsykiais praplaukia viena kita barža, gabenanti prekes, ir nedideli keltai, dažniausiai upe savo malonumui plaukia turistai – dar niekad per visą istoriją upė nebuvo tokia atskirta nuo paties miesto. Vis dėlto, Temzė yra puikus įrankis formuoti „pasaulinio lygio miesto“ įvaizdį: klientams iš viso pasaulio nežmoniškai išpūstomis kainomis parduodami prabangūs apartamentai, svaičiojant apie „vaizdą į upę“, rodant kompiuteriu kurtas vizualizacijas, kuriose matyti tyvuliuojantis vanduo ir skaitmeniniuose saulėtekiuose skendinčios krantinės. Vos už keletą milijonų svarų sterlingų šis vaizdas gali priklausyti ir jums. Šitoks vaizdelis! Upė, nutapyta Canaletto, apkerėjusi Turner’į, aprašyta Wordsworth’o, imperijos pradžia ir pabaiga, tiesiog tautos veidrodis. Argi ne svajonė – sėdėti savo prabangiame Richardo Rogerso projektuotame balkone ir svajoti apie Temzę, visai pamiršus apie visus su ja susijusius gyvenimus, mirtis, svajones ir tragedijas.

 

Sous les pavés la plage, kaip teigia situacionistų šūkis, kuris rėmėsi ne tik romantine idėja, kad pašalinus buržuazinį kapitalistinio Paryžiaus paviršių, jo vietoje galbūt pasirodytų kas nors įdomaus. Čia turimas omenyje ir smėlis tiesiogine to žodžio prasme, ant kurio buvo klojamas miesto kelių grindinys, ir paplūdimys, kuris pamažu skverbėsi į paviršių, o granito gabalai buvo lupami lauk tarsi 1968-ųjų balistinės raketos. Praeinu pro dar vieną buvusią elektros jėgainę, suprojektuotą to paties architekto, kaip ir Batersio elektrinė – Giles’o Gilbert’o Scott’o. Šioji buvo prikelta naujam gyvenimui dešimtajame dešimtmetyje, kai „Herzog & de Meuron“ pavertė ją Teito modernaus meno galerija, atspindinčia kuriamo Londono įvaizdžio pokytį: iš neaiškia garų aura gaubiamo prekybos ir galios centro, į stiliaus, kultūros ir finansų bei šiuolaikinio meno fantasmagoriją.

 

Po atoslūgio, kai Temzės vandens lygis du kartus per dieną nukrinta septynis metrus, ji tampa beveik neatpažįstama. Toks upės vaizdas nė iš tolo neprilygsta architektų kompiuterinėms vizualizacijoms. Prieš porą metų ėmiau kurti meną iš Temzės molyje įstrigusių radinių. Vandeniui atsitraukus, nusileidęs į paplūdimius, prisirinkau objets trouvés, kuriuos paskui paverčiau absurdistinėmis skulptūrų chimeromis. Netoli Teito galerijos, kur sparčios postindustrinės plėtros metais pramoninės struktūros buvo griaunamos iki pamatų ar pertvarkomos į gentrifikacinę mėsą, paplūdimiai panėšėjo į plytų, asbesto plytelių, gelžgalių plynę. Ten, kur kadaise puikavosi mėsos turgavietės ir rūmai, atslūgusi Temzė apnuogina pažliugusį osuarijų – masinę kapavietę į krūvą sukrautų tūkstančių gyvulių kaulų, su peilio žymėmis tose vietose, kur nuo jų buvo lupama mėsa. Įdomu, ar kaulai priklausė tik gyvūnams, ar, vis dėlto, tame purve rastum ir londoniečių griaučių liekanų. Sous la rivière, les corps.

 

Žmonės aptinka čia visokiausių lobių. Romėnų laikų monetų, Venecijos stiklo, dramblio kaulo, viduramžių piligrimų ženkliukų, septyniolikto amžiaus batelių, mezolito laikų kirvukų, fosilijų ir pramoninių reliktų. Mane domino tik kasdienybė, norėjau suteikti sunykusiems ir nebeatpažįstamiems objektams naują gyvenimą, vertę ir paskirtį. Ištyrinėjau keturis palei Temzę besidriekiančius paplūdimius ir kiekviename jų rastus objektus nudažiau skirtinga spalva, o tada sudėliojau juos į dviejų tipų skulptūras: „Surūšiuotų objektų serija“ ir „Nebereikalingi totemai“.

 

Objektai – į poras ar trijules sulipdyti netikėti radiniai iš skirtingų upės vietų: poindustrinių laikų skalda, inkrustuota į viduramžių laikų žvėries klubą, ar austrės kriauklė, sukibusi su kokia nors plytos nuolauža. Jie byloja balsais, kurių niekam nepavyko nuskandinti vandenyse – tai žmonių ir gyvūnų pasakojimai, sudarantys tikrąją Londono istoriją. Šie pasakotojai buriasi į stipresnes, naujo identiteto bendruomenes, pasiryžusias išgyventi ateityje. Keturis totemus – vienspalvius, tame pačiame paplūdimyje rastų daiktų trimačius asambliažus – įsivaizdavau esant stebuklingus naujus objektus, skirtus apkerėti krantinės gentrifikacijos jėgas ir privataus gerbūvio nusavintą tautai priklausantį turtą – upę.

 

Kai esi Temzės priekiniame ruože, atrodo, lyg lankytumeisi kitame mieste, ne Londone. Perlipi per upę juosiančią sieną ir laipteliais atsargiai nusileidi į molingus paplūdimius, kur kitoks net kvapas. Nors esi vos už kelių metrų nuo judrių gatvių, čia karaliauja tyla ir vienatvė. Akimirką egzistuoji tiek dabartyje, tiek visumoje praėjusių laikų, kurių kiekvieno fragmentas primena apie kokią nors kitą tikrovę. Dabar, atėjęs čia, prisimenu, kaip prieš du metus stovėjau paplūdimyje, o pro šalį praplaukė turistinis keltas. Atoslūgio ramybėje išgirdau gido pasakojimą apie tiltą, po kuriuo laivas netrukus turėjo praplaukti. O ten stovėjau ir aš – vienišas siluetas paplūdimyje, su visų jiems nepapasakotų istorijų likučiais po kojomis. Man mąstant apie prisiminimus, balsą iš plausto pertraukia Nerimi plaukiantiems mano kolegoms skirtas „Ačiū!“. Paskui viską vėl užgožia vėjas, o tada balsas paaiškina: „Moteris iš laivo sakė, kad šiandien jos gimtadienis.“

 

 

Vėliau balsas iš plausto pasakoja apie keltus ir Neries atskirtas, nesusisiekiančias krantines. Iš Temzės krantinės persikeliu į 1970-ųjų Vilnių. Balsas iš Vilniaus paaiškina: „Prieš betono laikus, beveik neturėjome galimybių persikelti per upę, kai žiemą ja plaukdavo ledo lytys, pakeliui griaunančios viską, kas pasitaikydavo kelyje – medinio tilto nebuvo įmanoma pastatyti, o iki pat aštunto dešimtmečio, regis, Vilniuje buvo daug keltų.“ Girdžiu balsą tariant žodį Vilnius, bet mintyse iškyla apšarmojusios XVII–XVIII a. mugės – Temzė sezoniškai užšaldavo, tuomet žmonės kirsdavo upę ledu, sutaupydami tilto mokestį, taip pat tiesiog ant ledo, nemokėdami papildomo mokesčio, prekiaudavo maistu, drabužiais bei rankdarbiais.

 

Kelte kalba pasisuka apie didingus pastatus, kurių kadaise buvo pristatyta abipus Lietuvos sostinėje tekančios upės. Girdžiu balsą pasakojant apie tai, jog aukštuomenės baroko dvarai ir bažnyčios turėję priėjimą prie upės, o tokias lokacijas rinktasi, siekiant, kad elitui, išėjus iš namų namų, netektų „susitepti kojų“ viešose gatvėse. Kadaise ir Temzę supo dvarai, stovėję daugiausiai šiaurinėje krantinėje. Kaip ir Vilnius atveju, Londone upė taip pat skyrė tarsi du miestus – Šiaurinį ir Pietinį Londoną. Londoniečiai paprastai skirstomi į Šiaurės bei Pietų Londono gyventojus ir, nors šias dvi teritorijas jungia daugybė tiltų, atskirtis tarp jų tikrai didelė. Pietų Londonas visada buvo nepritapėlių ir azartiško gyvenimo mėgėjų prieglobstis – čia buvo apsistojęs Čarlis Čaplinas, glaudėsi iš miesto išvyti Šekspyro teatrai, gyveno įvairūs žinomi muzikantai, įskaitant Davidą Bowie, čia kūrė Fredas Karno, Williamas Blake’as, į čia atvyko Windrush karta, be to, tai ir eitynių už homoseksualų teises lopšys. Ir štai aš einu palei Temzę, jau pačiame Pietų Londono pakraštyje, artinuosi prie pasaulyje garsaus, bet gana kvailo Tauerio tilto, per miesto dalį, kuri praminta ar, greičiau, įgavusi prekinio ženklo „More London“ pavadinimą.

 

Tai privatiems savininkams priklausantis ir privačiai prižiūrimas anklavas, kurio širdyje stūkso miesto rotušė – apvalus stiklo pastatas, kurį suprojektavo Normanas Fosteris. Tai menką įtaką turinčio mero bei saujelės jam pavaldžių išrinktųjų politikų priebėga. „More London“ priklauso ilgametei įmonei „St Martins Property Corporation“, kurią savo ruožtu valdo Kuveito valdžia. Taigi, kraštovaizdis ir pastatai, kuriuose įsikūrusi Londono politinė jėga, priklauso mizoginiškai ir homofobiškai valstybei, ribojančiai žodžio laisvę. Kuveito valdžiai tokia tradicinė įmonė yra naudinga priedanga, siekiant išlaikyti savo nekilnojamo turto portfelį. Istorinio politkorektiškumo projekcija. Londono politikams prireikė dešimtmečio, kad „More Londone“ būtų suteiktas leidimas duoti interviu televizijai ir radijui – apribojimus nulėmė privataus savininko vadyba. Kaip ir daugelyje privačia nuosavybe virtusių miestų viešųjų erdvių, taip ir šioje privalu paklusti griežtoms taisyklėms ir sutikti būti stebimiems įmonių saugumo. Tai ne Čarlio Čaplino vaikystės Londonas, ne darbininkų klasės Rytų gatvelė Valvorte, įkvėpusi jo filmą „Easy Street“. Tai tarptautinių finansų ir galios bei įvaizdžio Londonas.

 

Balsas už 1 700 km, plauste, regis, pritaria. Įsiklausau ir girdžiu, kad pasakojama apie mokslinės fantastikos romaną. Romano veikėjai perdirba praeities technologijų likučius, o aukštesnioji klasė ir turtingieji savo ruožtu apsigyvena netikrame mėnulyje, pavadintame Londonu. Balsas pasakoja toliau: „Jie šneka apie palaimingą gyvenimą tame netikrame mėnulyje, tačiau ta būtis greičiau primena gana liūdną gyvenimą blokiniame name, bute be natūralios šviesos. Gyventojams siūlomos tik labai labai brangios dirbtinės vaizdo pro langą projekcijos – susimoki ir gauni netikrą Londono vaizdelį. Atrodo, kad projekto dalyviai anapus ekrano, plauste, ir aš mintis dėliojame panašia linkme. Svarstome, kaip miesto įvaizdis įgauna daugiau reikšmės nei žmonių gyvenimas konkrečioje vietoje. „More London“ erdvė iš pažiūros atrodo vieša ir politiška, tačiau iš tikrųjų yra privati ir depolitizuota. Temzė gali atrodyti romantiška ir reprezentatyvi, bet to, kas rodytų jos galią ir paskirtį, nebelikę. Londonas tėra kadaise gyvos Londono idėjos projekcija, tarnaujanti turizmo ir prabangos rinkodarai – labai liūdna ir be natūralios šviesos.

 

Nuo Tauerio tilto einant tolyn, ryšys su Vilniumi ima smarkiai trūkinėti. Balsas kone išnyksta, o jam sugrįžus, Vilniaus vėjai nesiliauja drebinę mikrofono. Pokalbis iš plausto vėl skamba staccato. Kalbama apie salą Neryje, kur buvo rengiami nelegalūs reivai, tačiau pasakojimas tai skamba, tai vėl pradingsta triukšme. Iš salos į krantą vedė vienintelis siauras kelias, kuriuo po vakarėlio visi reiveriai turėjo keliauti namo. Kraštovaizdžio panaudojimas laisvalaikiui ir socialiniams ritualams organizuoti – tai dar vienas bendras Neries ir Temzės ypatumas. Teritorija, kuria dabar einu, anksčiau buvo pietinis Docklandsų kraštas – tai upės atkarpa, istoriškai vadinta Londono baseinu. Josephas Conradas 1906 m. ją aprašė taip: „Laivai, švartavęsi galingos srovės sūkuryje, stiebais ir laivagaliais sustūmė tvirtą darinį, panašų į salelę, apaugusią paliegusių, belapių medelių mišku.“ Abiejose to suvargusių stagarų miško pusėse būta plytinių sandėlių labirintų, sujungtų tiltais ir koridoriais.

 

Poindustrinio nuosmukio metais jie liko apleisti ir nebenaudojami. Laikui bėgant ten įsikurė ir savo veikla užsiėmė tokie menininkai, kaip Derekas Jarmanas, ten vyko legendiniai vakarėliai, būrėsi meno kolektyvai, klestėjo menas. Devintojo dešimtmečio reivo judėjimas taip pat panaudojo šiuos pastatus, kurį laiką šioje teritorijoje vėl rinkosi daug žmonių. Kaip kadaise, pilni darbuotojų ir durininkų, dabar šie pastatai ir vėl buvo kupini ekstazės, kūrybinio pykčio, nukreipto prieš valdžią, ir vilties. Tai truko neilgai, mat šioje teritorijoje neva netyčia kilo gaisras. Po jo liko tabula rasa, tinkanti laisvosios rinkos plėtrai. Šiais pastatais pasirūpino tokie dizaineriai, kaip Terence’as Conranas, išdarkytus pramoninius griaučius užkimšę „fine dining’u“, prabangiu gyvenimu ir imperialistine nostalgija.

 

Taigi, pasivaikščiojęs gatvelėmis prie dešimtuoju dešimtmečiu į rytus nuo Tauerio tilto išdygusių pastatų, per ausines girdžiu, kad pokalbis Vilniuje pamažu tyla. Balsas pamini mano vardą: „Vilas vis dar čia, su mumis, labai smagu žinoti, kad kartu, tik kitoje vietoje, keliauja dvasia.“

 

Tikras laikas, tikra vieta, skirtingi laikai ir skirtingos vietos. Susipynus analoginėms ir skaitmeninėms technologijoms, patyrus netikėtų trikdžių, tačiau esant kažkur tarp erdvinio Londono išgyvenimo ir patirtinės dislokacijos Vilniuje, man pavyko pajusti abiems vietoms būdingą nuotaiką. Nors vaikščiojau Temzės krantine, mano mintys vaiduokliškai pleveno kažkur tarp konkrečios vietos ir laiko.

Pradėkime. Sveiki visi, esu Tautvydas ir jaučiuosi be galo sujaudintas galėdamas jus priimti mūsų plauste, kuriame ir vyks mūsų organizuojamas renginys „Fluid Perspectives“ – paskutinysis iš Architektūros fondo surengtos „Building Narratives“ programos, kuri taip pat yra ir „Future Architecture Platform“ dalis. Rengdamas šią programą Architektūros fondas tyrė ir toliau tiria pasakojimo svarbą architektūroje ir tai, kaip jis gali keisti, formuoti architektūros diskursą – tokia forma ne tik įgalina atrasti naujas, dar neatskleistas istorijas, per ją galima ieškoti naujų būdų įžodinti architektūrą ir daryti jai įtaką. Prieš pradėdamas leistis į smulkmenas, susijusias su renginiu, norėčiau mintimis trumpam sugrįžti į vieną šaltą ir drėgną žiemos vakarą, kai susipažinome su Justinu, kuris šiandien yra čia, kartu su mumis. Tą vakarą mums abiems nedavė ramybės vienas klausimas – kaip sušvelninti griežtas architektūros diskurso ribas? Kaip rasti naujų būdų šnekėti apie architektūrą? Taigi, į Vilnių atvyko pašnekovas. Viešos paskaitos nė nesvarstėm, nes norėjome ko nors laisvesnio – ko nors, kas nebūtų ribojama auditorijos ir kas suteiktų daugiau galimybių ir erdvės mąstymui ir vaizduotei. Todėl šiandien čia ir esame – plauste be vairo, visiškoje Neries malonėje. Man atrodo, kad šitaip gerokai išsilaisvinome fizine prasme, nors mūsų ambicijos yra gerokai už fiziškumo ribų – todėl ir pasikvietėme čia keletą menininkų, architektų ir mąstytojų, kad jie pasidalintų savo požiūriu į miestą ir kintančią mūsų aplinką. Pasroviui plūduriuojančio plausto idėja nurodo, kad kaip įmanydami vengiame akademinio kampuotumo, bet ir nenorime užsisukti sentimentalizmo kilpoje. Dabar tiesiog plūduriuojame su šiuo pamažėle besisukančiu plaustu. Norėčiau paprašyti tiek mūsų dalyvių, tiek klausytojų dalintis savo nuomone apie miestą ir požiūriu į jį – kalbėti galime nebūtinai tik apie Vilnių, nebūtinai apie materialią erdvę. Be to, turiu pridurti, kad su mumis fiziškai nėra menininko, tyrėjo ir kuratoriaus Willo Jenningso, kurio planuotas vizitas į Vilnių ir buvo pagrindinė šio renginio sumanymo priežastis. Dėl COVID-19 įvesti kelionių draudimai neleido mums atsivežti Willo į Vilnių, bet nutarėme kuo geriau išnaudoti susiklosčiusią situaciją. Renginys tuo pačiu metu vyks ir Vilniuje, ir Londone – kol mes plauksime pasroviui savo plaustu, Willas eis palei Temzės upę, įrašinėdamas savo pasivaikščiojimą ir kartu klausydamas mūsų pokalbio, bet transliacijos metu jis nieko nesakys. Siekiame, kad tokiu būdu pagrindinis klausytojas ir pagrindinis kalbėtojas apsikeistų vaidmenimis. Manau, kad šiais neramiais laikais mums labiausiai reikia išmokti klausytis, be to, projekto metu siekiame išsiaiškinti, kaip klausymasis gali daryti įtaką erdviniam patyrimui. Willas šiuo maršrutu yra ėjęs daugybę kartų, bet šįkart, juo einant, jį lydės visiškai naujos garsinės aplinkos. Dvi skirtingos upės ir mes, kelsiantys klausimą apie perteklinį pasitikėjimą vizualia informacija, pasitikėjimą keliais, kuriais vaikštome dažniausiai, ir, apskritai, miesto perspektyvą. Tad šiandien kiekvienam dalyviui bus skirta maždaug penkiolika minučių, per kurias jis turės apibūdinti miestą ir pasidalinti savo požiūriu į jį. Po to vyks diskusija, prie kurios labai raginu prisijungti ir žiūrovus – galite rašyti savo komentarus ir klausimus į Architektūros fondo sukurtą renginio aprašą feisbuke arba instagrame. Klauskite ir komentuokite kada tik panorėję, o mes mėginsime į jūsų klausimus atsakyti čia. Galiausiai norėčiau trumpai pristatyti šiandien esančius čia su mumis. Jų aprašymus galite rasti feisbuke, renginio apraše. Taigi, man iš kairės – Vytenis Burokas, menininkas, kuratorius ir skulptūros katedros dėstytojas. Visai neseniai jis pristatė savo solinę parodą projektų erdvėje „Editorial“. Šalia jo – Rasa Chmieliauskaitė, menininkė, urbanistė, aktyvistė ir TeKA iniciatyvos įkūrėja. Šia iniciatyva mėginama atgaivinti upės kultūrą Kaune. Rasa taip pat yra projektų „Invisible Architecture“ ir „Echotekstūra“ įkūrėja – šiuose projektuose vykdoma architektūros edukacija akliesiems ir kurtiesiems. Šalia jos – Marija Nemčenko, viena iš kolektyvo „Brut“ įkūrėjų. Kolektyvas užsiima brutalistinės architektūros politiniu ir socialiniu požiūriu tyrimais ir siekia „sugrąžinti gyvenimą“ į gyvenamuosius daugiabučius. Toliau xxXXXxxx Julius Balčikonis [dzingt], užsiimantis skulptūros restauracija XXXX reklamos industrijose XXXX ir Šiuolaikinio meno centro kino sale, šiuo metu taip pat dėsto akademinį XXXXxxX piešimą, fotografiją, XXXXxxx grafinį dizainą ir skaitmeninę komunikaciją Vilniaus dizaino kolegijoje, xXXX taip pat yra laisvai samdomas menininkas, plačiai pasisakantis už kūrybinį vario grafikos dizainą, ir kino kūrėjas. Šalia jo – Justinas Dūdėnas, vienas iš XXXX Architektūros fondo narių ir vienas iš xxXxx šio renginio bei visos jo programos kuratorių, taip pat ir parodų architektas. Ir paskutinis – Kipras Dubauskas, Vilniuje gyvenantis ir kuriantis menininkas xxx, neseniai pristatęs parodą Šiuolaikinio meno centre, xxXXXX be to, jis jau plaukė pasroviui Nerimi, kai vykdė savo meninį tyrimą – neabejoju, kad papasakos mums apie jį XX plačiau XX. Taigi, tiek apie mūsų dalyvius, per daug nestruktūrizuodamas XXXXX mūsų plaukimo xxXXXXX, pakviesiu Vytenį XXXxxx pradėti diskusiją, o toliau judėsime ratu. Tad dėkoju ir prašau melsti Neries malonės – beje, jau patyrėme epizodą, kai tos malonės netekome [juokiasi], taip pasakykime, ir strigome šiame, ee, kaip čia trumpai pavadinus… E, pirmoji mintis, kurią norėčiau su visais aptarti, tai ta kūniška patirtis, su kuria susidūrėme vos įkėlę koją į plaustą – ant jo denio. Ši patirtis, ar dvidešimto amžiaus pradžia prieš tai… O antroji tema – prekyba rąstais, ar rąstų gabenimas upe. Prieš kelias savaites buvau Rygos Ribokos bienalėje Latvijoje, kur teko pamatyti naują Lietuvos menininkų Lapelytės Linos ir Petraičio Manto darbą – tas darbas apie rąstų plukdymą. Ir kažkodėl šiais laikais retai kas galvoja apie rąstų plukdytojų visuomenės dalį, greičiausiai ji apskritai nebeegzistuoja, bent jau mūsų šalyje. Visuomenės dalis buvo ir tie patys rąstų plukdytojai – medienos gavybos darbai, renkami rąstai, šioje pramonės srityje dirbo daugybė darbuotojų ir jų kūniška patirtis, šlapioje upės tikrovėje, taigi tada tas tavo komentaras apie upės malonę būtų buvęs kaip pirštu į akį, nes tai buvo vienas iš pavojingiausių pasaulių, jei atsižvelgsime į tai, kad turėdavai nutempti labai sunkius panašaus dydžio rąstus į upę, nuplukdyti juos ir kažkaip nugabenti krovinį saugiai, ir tai darė tūkstančiai vyrų, ir staiga, po to, kai atsirado garo mašina, ir įvairiausios transporto priemonės, po to, kai gatvėse atsirado šaligatviai, po to, kai asfaltas buvo įtrauktas į urbanistinį kontekstą ir infrastruktūrą, jie tapo nebereikalingi. Tai buvo vienas pavojingiausių dalykų. Man regis, paskutinieji rąstų plukdytojai Nerimi plukdė rąstus maždaug kokiais 1957 m. Be to, tai buvo metai, kai pagrindinė upės srovė buvo nukreipta į Baltarusiją, ir upė neteko nemenkos dalies savo tūrio… xx xxXXXXx XXXX urbanistinė restruktūrizacija xxxx upės krantinės ir krantai xxxx xxxXXXXX tėkmė mažesniu greičiu xxxx taigi, dabar esame šioje xXXXxxxxX situacijoje štai čia, įklimpę, ir ji gerokai skiriasi nuo šiuolaikinės realybės. O šneku apie tai todėl, kad noriu pabrėžti fizinę patirtį iš transportavimo požiūrio taško – nebūtinai kalbant apie krovinį, bet apie patį kūną. Nes jei žiūrime iš savo perspektyvos, šiais laikais tam gerokai daro įtaką transliavimas, patirčių skaitmenizavimas, garo mašinos, skrydžiai, keltai ir kitos priemonės. Bet tik įsivaizduokite, kad prieš išrandant garo mašiną, žmonės buvo pratę pasiekti norimą tikslą, naudodamiesi vien savo raumenimis. Aišku, taip pat pasitelkdavo arklius, ar rąstus, ar upės srovę, bet vis tiek judėjimas daugiausiai buvo paremtas žmogaus raumenų jėga. Ir, man atrodo, kad daug netekome, nes industrializacija ir miestų plėtra, net tas pats letristų judėjimas Prancūzijoje, ar situacionistai kalbėjo apie tai… kad nebepažįstame savo miestų. Kad stringi savo rajone, savo mažame kaime, kuris pats yra miesto dalis, ir niekad nebepamatai kitos miesto dalies, nes didžioji dalis tavo judėjimo logistikos mieste paremta ekonominiais sumetimais. Net laisvalaikis. Ryte keliauji į savo darbą, tada eini kažkur kitur, praleisti laisvalaikio ir pailsėti, vien tam, kad kitą dieną atsikėlęs ryte vėl eitum į darbą. Ir bent jau taip atrodo man – gatvių sistemos, viešasis transportas yra sukurti taip, kad gerai atliktų savo paskirtį – gerai paskirstytų prekes ir darbininkus. Panašiai ir kitu laikotarpiu, atleiskite, kad peršoku į kitą laikotarpį apie flaneur‘ą – kai atsiranda tasai „vaikštinėtojas“ Prancūzijoje xxxx tai buvo privilegijuoti laikai, reiškia, tau nereikia eiti niekur kitur, xxxXXXXXxx bet jei dėl ekonominės tikrovės esi priverstas būti našus ir visada atsidurti tam tikroje vietoje, tam tikru laiku, vadinasi, tokiu atveju, su savo miestu turi visiškai kitokį ryšį. Esi tarsi atitrūkęs nuo tam tikrų miesto vietų, jo tikrovių, nuo tam tikrų rajonų, visų tų ribų, kuriose miestas susitinka su gamta ar tariama gamta, tai gerai pažįstamas konstruktas, bet taip ir suprantu XXXxxx situacionistų dérive idėją, xxxx kai leidiesi pats visas xxxx, visu savo kūnu ir naudojiesi savo optinėmis ir fizinėmis raumenų galimybėmis, kad pasiektum tam tikrus miesto taškus ir atgaivintum tą kūnišką ryšį su miestu. Nes visi tie skaitmeniniai pagalbininkai, kaip GPS, „Google“ žemėlapiai ir taip toliau, jie daro priešingai – suteikia aiškumo kiekvieną kartą atsidūrus naujoje vietoje pojūtį, taigi dérive idėja – sąmoningai leistis į miestą ir jame pasiklydus atrasti naujus dalykus, turėti dinamišką santykį su miestu – yra visiškai priešinga, ji nesiremia rezultatu, siekiant prieiti galutinį tašką,greičiau remiasi ryšiais ir lęšiais, kuriuos turime, o ne lęšiais, kuriuos paveldėjome technologinės revoliucijos laikais – pastaruosius laikome savo rankose. Nes protas gali veikti labai specifiniu būdu. Instagrame pamatome vaizdelį ir galime suvokti jo mastą – velnias, matau tiltą, jis milžiniškas – ir galime atpažinti patį daiktą nuotraukoje, bet jo atžvilgiu neturime jokio kūniškumo. Tarkime, tavo kūno mastelis, besiartinant prie tilto, kamera veikia kažką visai kito, čia tas pats kaip skirtingi prisiminimai, pavyzdžiui, kai žmonės smegenyse turi semantinę atmintį ir kitą, kuri, galbūt, labiau momentinė, atleiskite man už mano anglų, tarsi epizodinė atmintis. Taigi, semantinė miesto atmintis, mąstome apie Vilnių ir Nerį, apie kuriuos esame girdėję šitiek visokiausių istorijų, bet visos jos visada remiasi tam tikros grupės žmonių semantine atmintimi. Semantinę atminti mes paveldime arba įgauname verbaliai ar tekstiškai iš knygų, ar per pasakojamas istorijas, o štai epizodinė atmintis atsiranda smegenyse tada, kai fiziškai susiduriame su dalykais ar pasikartojančiomis miesto patirtimis. Nes tai ir yra vienas iš esminių dalykų. Gyvenu Vilniuje, bet dažniausiai laiką leidžiu viename iš rajonų, ar, geriausiu atveju, apsilankau dar viename, ir jo pasakojama istorija visai kita. Dažniausiai ji paveldima nevalingai, per mokyklinę programą ar šeimos pasakojimus xxxxXXXXxxxx norėčiau jums priminti apie filosofą XxxXXXXXx filosofija ir greitis xXXXX galia XXX bet tik tuomet, kai turi kokį nors tikslą, bet jei tavo tikslas – pasiklysti mieste, ar atsiduoti Neries malonei, tada lėtumas – puikus įrankis. Privilegijuotas laikas… Jei gerai pagalvojame, laikas – tikra privilegija xxxx jei galima save per XXXX turintis labai specifinį tankumą XXXXX ir nuobodulys, man labai patinka XXXXX. Nes mes tokie… Aš vis dar laikau šį įrankį – mobilųjį telefoną su instagramu [švilptelėjimas], bet jei neskiri jam dėmesio ir atsiduodi upei, laikas virsta privilegijuotu laiku, kuomet atsikovoji savo paties gyvenimo suvokimą XXXXxxx kuris nebūtinai glūdi kituose ryšiuose XXX, kai esi XXXX būti produktyviam XXXX gerokai greitesniu tempu. Taip, taigi, tai tarsi lėtas maisto judėjimas, kaip lėtas, eee, lėtai tekanti srovė, lėtas plaukimas upe. Žodžiu, taip, trumpai tariant, tai svarbu XXXXXXX xxXX nes sunku pradėti, tad pamėginsiu būti agresyvesnis XXXXXXX su klausimais vėliau, nes XXXX jau dariau tai. Dabar jūsų eilė. Galbūt galime trumpam sustoti XxXXXX, ką manote? Arba XXXXXX gal norite padiskutuoti xXXXX xXXXX suktis ratu ir gal jis grįš, neišvengiamai bus ryšių xxxx xxx gilūs XXXXXXXXXXXX x xxx jo ritmai ir greičiai xx X XXXXXXXXXX XXX xxxxXXXX xXXX xxXXXXX XXXXX kalbėkite kiek garsiau XXXX Galbūt aš irgi pradėsiu nuo nostalgiškų dalykų, galbūt jis davė pradžią taigi XXXXx Taigi, prieš penkerius metus, kai grįžau į Kauną, miestas visaip bandė atsigauti ekonomiškai, tad vyko daugybės projektų plėtra, ir buvo XXX vienas dalykas, kuris privertė xxxx – gal ir ne vienas, bet pagrindinis – fiziškai privertęs mus susitikti ir pagaliau padiskutuoti apie bendruomenės pavadinimu deTeKa įkūrimą – išvertus pavadinimas reiškia „teka“ ir yra kilęs iš nusivylimo sprendžiant reikalus, susijusius su upe. Tai buvo tarsi naujas konstruktas, tarsi kokie 2015 m., ir buvo tiek visokiausių būdų padaryti viską kuo geriau ir užmegzti ryšius xXXXxxx  švelnius ryšius, xxx ir buvo šitiek pavyzdžių visame pasaulyje, kuriuos galėjai atkartoti – tiesiog, jei negali sugalvoti ko nors geresnio, nukopijuok jau esamus gerus pavyzdžius. Tačiau mūsų nusivylimui, visa toji plėtra paupyje darė tą patį, ką jau darėme prieš keturiasdešimt, penkiasdešimt metų, tiesiog sovietinių laikų betoninės krantinės be visiškai jokio ryšio ir nulinėmis galimybėmis susijungti su upe. Bet kai pradedi giliau kasinėtis pasakojimuose, pamatai, kad tai xxxx XXXXX vienos, tik vienos kartos problema, nes neatsimenu tiksliai, bet maždaug prieš šešiasdešimt metų ar panašiai, kai buvo pastatyta pagrindinė krantinė… hidroelektrinės, taip… kai ji buvo pastatyta, nutrūko visa su Kauno upe susijusi veikla. Nes anksčiau Kaunas iš esmės buvo uostas, ir ne tik upės uostamiestis, bet ir jūros, nes visi gana dideli, viskas vykdavo Kaune ir didžiulė žmonių populiacija buvo susijusi su ekonomine veikla, kuri vyko upėje, būdavo daugybė jūrininkų, jūrininkų, ee, jūreivių, plaukiotojų upe, ir visi jie egzistavo, buvo bendruomenė ir net būta raudonųjų žibintų kvartalo, kaip ir kiekviename padoriame uoste, bet jis netrukus buvo pamirštas, ir visa tai be galo sunku suvokti, kaip vienos kartos laikais, ir jūreivių sūnūs ir XXXXxxxx dukterys xxxx taip atsiskyrė nuo upės XXXXX fizinės xxx kliūtys ir viskas dėl tų betoninių krantinių xxx ir… Taigi, mes xxXXX susirinkome ir XXXXX ir xxxx nutarėme, kad galėtume xxxx galėtume pradėti diskusiją apie šiuos dalykus xxxxx prie kurių reikia gana jautraus priėjimo… xxxx atrasti atmintį ir XXXX atgaivinus tą atmintį būtų aiškiau, kaip visa tai vyko… nebūtinai atgaivinti prieš šimtą metų egzistavusio miesto XXXX tai ee… xxxXXXXxx neprivalai… bet turime rasti ryšį su upe XXXXXXXX ir eee XXXX taigi, aš XXXXX XXX įteiksiu XXXX šiandien, todėl XXXX upės. Vienintelis dalykas apie Nerį xxx XXX bet yra šitiek plika akimi nematomų upelių ir nedidelių upių miestuose. Pagrinde šneku apie Kauną, nes žinau… Bet esu tikra, kad Vilniuje irgi yra tokių mažų upelių, nes jie įteka į didesnę upę, taip jau yra, ir kai šneku su Kauno gyventojais, kurie ten gyvenę nuo seniausių laikų, ir nors jie sako gerai pažįstantys miestą, net jie nežino kiek mieste yra upių, jie nežino, kiek yra nematomų sluoksnių, ir tu, ee… pavyzdžiui, kai buvau jaunesnė, įsivaizduodavau, kad miestas – labai sudėtingas reiškinys, ir kad tam tikru metu imi jį suprasti, bet dabar jau žinau, kad to nebūna xxxx tai sluoksnis ant sluoksnio, ir niekas iš tiesų nesupranta, kaip tie sluoksniai susiję ir persikloję tarpusavyje, todėl kai pradėjome xxxx rengti XXXX šias ekspedicijas xxxx tai buvo ekspedicija šioje upėje, ir man patinka galvoti, jog tai xxxx ekspedicija, kurioje turi naujai atrasti, naujai atrasti ir iš naujo nubraižyti žemėlapį, kad ir kiti suprastų, apie ką eina kalba, kur tie krantai, ir apskritai pažymėti nepažįstamus objektus žemėlapyje. Man atrodo, kad dabar leistis į ekspedicijas Kauno mieste ir leistis xxxx prie tų mažų xx upių XXXXXX ir mėginti XXX pataisyti jas iš naujo XXXXX suprasti XXXXX kad miestai XXXXXXX nes XXXXX žemutinė zona xxxx vandenys xxxx tarpi pramoninės ir rezidencinės zonos, tad vietos, kurių taip paprastai nerasi sekdamas paskui XXXXXXX iš tiesų turi leistis į ekspediciją, kad tas vietas atrastum. O įdomiausia tai, kad dėl to, kad jos iš esmės nereguliuojamos, gal kai kurios ir yra, kai kurios yra skirtos rekreacijai ar panašiai, bet dauguma jų tiesiog yra kažko paribyje, tad viskas, kas atlieka, iš abiejų pusių galų gale atsiduria upėje, ir joje gali rasti ne tik šiukšlių – žinoma, šiukšlės ir tarša – atskira problema – bet tai taip pat susiję su tuo, koks šiose vietose gyvenančių žmonių santykis su pačia vieta. Jie iš tiesų adaptavę ją savo reikmėms, ir aš pasakojau istorijas prieš xxx ekspediciją… Gali aptikti iš tiesų netikėtų dalykų, gali aptikti žmones, pilančius betoną, ar statančius tvoras, ar tiesiog plečiančius savo ribas kiek įmanydami platyn ar mėginantys ką nors ten pasistatyti. Ir šitoks upės nusavinimas man iš tiesų įdomus, nes tai tarsi miesto užkulisiai pačiame mieste, o dar vienas įdomus dalykas susijęs su upėmis – vamzdžiuose, kanalizacijos vamzdžiuose [dzingt], nes Sovietų industrializacijos laikais, aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais, kai buvo statomi gyvenamieji kvartalai, tie betoniniai pastatai, viskas buvo daroma kuo paprasčiau, nes darbą reikėjo atlikti greitai, dirbti su jau turimais sluoksniais. Nes tose vietovėse anksčiau būdavo kaimai, trūnijantys nameliai, ir vis dar galėdavai aptikti obelų ar vyšnių – viduryje gyvenamųjų kvartalų. Buvo mėginama palikti baltą puslapį istorijoje, dauguma upės vagų buvo užpiltos, ir nebelikę jokio atsiminimo… Jie sako „ne, čia teka upė… kokia upė?“ [dzingt] Viskas ten pat, ir įmanoma atkasti prisiminimų – upelių greičiausiai nebeatkasi, nors tikrai yra nepaprastai įdomių vietų, kuriose upė turi įtakos tam, kas vyksta žemės paviršiuje. Vienoje nuotraukoje yra garažas, garažas, ar greičiau garažų bendruomenė, ir kažkodėl jie labai įdomiai išsidėstę. Ne tiesiai, be kampų, bet atrodo labai natūraliai, ir kyla klausimas kodėl… kas, kas, kodėl taip buvo nutarta, ir tada paaiškėja, kad kaip tik po šia gatve anksčiau tekėjo upė. O tada archyvuose atradau šios garažų bendruomenės sutikimą su vandenų vadybos įmone, kad jie nori, kad jie leidžia upei tekėti vamzdžiu ir patys tuo rūpinsis. Tad mėginau įsivaizduoti, kaip tai gavosi, bet man regis, kad tai labai ryškus ženklas, kad mieste galime aptikti visokiausių įdomybių, ir tai atspindi, kaip viskas susiję…. Galbūt ir jūs man galite padėti. XXXXXXX XxxxxXX XXXX bandysiu šnekėti garsiau!! Xxx Taigi, pradėsiu xxx Taip, manau, kad tai puiki tema, ir Vilniuje – tas pats: sakykime natūralių ribų įtaka, įtaka mūsų architektūriniam ir urbanistiniam išsidėstymui, ir tas pats vyksta ir Vilniuje xxxXXXX mažos upės XXXX ir upeliai XXX kurie buvo ir kurių vagos buvo pakastos po miestu XXX tuose XX senovinio tipo XXX raudonų XX plytų tuneliuose po XXXXX miestu, kurie vėliau buvo naudojami XXXXX kaip getai, tuneliai, iš tų getų buvo naudojami slapčia gabenti knygas – knygas jidiš ir hebrajų kalba, per miesto požemius. Taigi, taip, taip, kaip visos tos gatvės užsisukusios, sakykime pagal, pagal šaltinio pakraštį, kuris anksčiau ten buvo, bet jo nebėra. Puikus pastebėjimas, nes jei pridėsiu dar keletą sakinių, nes jei apie tai pagalvoji, tie upeliai formavo miestą ir apspręsdavo, koks rajonas kur ir koks būdavo. Pavyzdžiui, kaip kad nutiko su Kaunu… Upė buvo pagrindinė priežastis, kodėl… ir… jie gana atskirti, kaip reikiant atskirti, sunku vienam su kitu susisiekti, ir tai yra būtent tai, kaip XXXX nulėmė xxx Kauno statymą, ir kažkuriuo metu miestas išaugo ant upės, ir kai kuriose vietose buvo iškeltos pakrantės, ir, man toks jausmas, kad dabartinės tarptautinės tendencijos bando, na, žinote, veikti išvien su natūralia aplinka. Žinoma, jie nėra iš tikrųjų natūralūs, natūralūs… Taip, ačiū, man labai patinka perėjimas iš to… Ir, man regis, mes vis labiau judėsime tolyn ir toliau link, pavadinkime tai, miesto širdimi, pro gyvenamuosius daugiabučius [dzingt]… Ee, cha cha, man labai gaila, kad tolstame nuo upės temos, kol kas viskas einasi kaip per sviestą, bet klausytis jūsų abiejų… Na, iš tikrųjų visų jūsų kalbėti… Tad pradžiai gal išskirsiu keletą punktų, kad susiečiau viską į vieningą audinį. Man atrodo, kad tai, kas buvo išsakyta apie abu naratyvus, istoriją ir miestą, kuris susikūrė iš daugybės skirtingų naratyvų ir aibės visokiausių patirčių XXXX priešingai, nei vienos XXXXX galima sakyti, vienakryptės istorinės linijos ir miesto, ar vienpusio miesto reprezentavimo, ir kažką su kolektyvu, aš ir vengrų kuratorius… mes bandėme, ir iš tiesų vis dar tebebandome sukurti atvirą tinklą iš patirčių žmonių, kurie gyveno, ar tebegyvena daugiaaukščiuose XXXXX ir kaip jie jaučiasi, ne XXX iš šių pastatų „nuestetinimo“ požiūrio taško – tai gana gyva šių dienų diskusija XXXXXXX taigi, žmonių požiūris ir viešos erdvės, kad sukurti šį kolektyvinį XXXXXX tinklą, kuriame aš xxxXXXXXXXXX o tada ir daugiau XXXXXXX gyvenantys XXXXXX daugybėje XXX stigmatizuojama epocha XXXXXX manau XXXX Jungtinė Karalystė, kur gyvenau anksčiau, ir Škotija, kurioje gyvenau prieš tai, dažnai tai matydavau, tarsi žmonės turėtų išankstinį nusistatymą prieš šiuos pastatus… Taip, svarsčiau, ką galėčiau pristatyti šioms plūduriuojančioms „Fluid Perspectives“, ir, tiesą sakant xxxx nutariau paskaityti vieną XXXXXX istorinį tekstą XXXX parašytą XXXXXXXX XXXXXXXXXX XXXXXXX XXXXXX stiprus ryšys XX ir aš XXX manau, kad veikla XXX kuria užsiimu XXXX XXX kad aš XXXXX XXXXXX XXXXX kažkas, kas susiję XXXX nostalgija ir XXXXXX XXXXX ten XXX ir XXXXX XXXXX knyga, kur šis tekstas, kuri vadinasi XXXX ir tai buvo nuoroda būtent į tai, na, joje buvo nuoroda XXXXXXX į daugelį požiūrio taškų vienu metu ir XXXXXX XXXXXX XXXXXXXXXXXXX XXXXXXXXXX XXXXX [dzingt] XXX veikti arba XXXX ir eksperimentai XXXX jis XXXXXX XXX gimnastika XXX kramsnoti saulėgrąžų sėklas XXX leisti XXXXXX ir tai buvo kokios 24 valandos XXXXX jo. Vakarais būdavo jaunimo su muzika XXXX vaikėzai su XXXX taip, taigi teksto pavadinimas buvo XXXXX XXX senos rūdijančios sovietinės čiuožyklos XXXX žaidimų aikštelė, ir pamaniau XXXX XXX toks plūduriavimas XXX praplaukėme šitiek žalių vietų XXX keisdami erdvę, dalykams augant ir XXXXXX prižiūrėtas ir neprižiūrėtas ir taip toliau XXXX skirtingi judėjimai ir pokyčiai XXXXX kas tiksliai nutiko su ta, ta XXX čiuožykla. Ir ji yra Kaune, kur, kur XXXX gyvena mano močiutė, gyvenamuosiuose daugiabučiuose, ir mes abu kadaise pasisiūlėm savanoriais pafotografuoti tą čiuožyklą, kuri tarsi krūme, todėl vadinasi „Daugiabučio pridengimas“. Taip pat ten yra išsikerojusi mano močiutės kiemo dalis, daugiaaukščių rajone Lietuvoje. Mano močiutė niekad negyveno kaime, kas yra gana būdinga daugeliui jos kartos žmonių, greičiausiai daugelis turi močiutes ir senelius, kurie gyvena kaime, mano seneliai niekad tokio neturėjo, močiutė atsikraustė į Lietuvą iš Maskvos prieš 70 metų, ir visad gyveno daugiabučiuose namuose, ir pradėjo nuo vadinamųjų… ir turėti nuosavą butą. Ir ji prisimena, kad ji ir jos vyras XXXXX mano senelio šeima gyveno kartu su jais ir dar trimis šeimomis name… tad patys įsivaizduojate, kad ten buvo labai mažai vietos ir privatumo, tad gauti nuosavus apartamentus ar butą buvo… oooo… taigi, tam tikra prasme turėti nuosavą butą buvo tikras jos svajonių išsipildymas. Taigi, panašiai ir kitose šalyse, nebūtinai vadinamajame Rytų bloke, visi žmonės svajojo persikelti iš tų perpildytų patalpų į… Viktorijos laikų butus, nes manau, kad ryšys su Jungtine Karalyste ta prasme, kad daugybė žmonių irgi gyveno perpildytuose butuose ar medinėse trobose, į savo XXXX nuosava būstą XXXX nepraradę bendruomeniškumo jausmo XXXX ir bendruomeniško gyvenimo idėjos XXX. Taigi, nusikelsiu laiku į XXX ateitį, ir maloniai norėčiau paprašyti įsivaizduoti XXXXXXXXXX kad daugelis jūsų greičiausiai pažįstamas su Xxxx jei, o kai kurie iš jūsų galbūt ir augo daugiabučiame name, ar bent jau yra viename tokių buvęs, taigi, juose yra XX atvira erdvė XXX jungianti pastatus iš priekio ir galo XXXX tai kartu ir fasadas ir galinis kiemas, būna kairėje ir dešinėje, visi kartu. Tai [suloja šuo] … skirti takeliai, bet kartu – ir neįprasti troškimu takai, ir jie gausiai apžėlę augmenija, užėmusia [šuo] dalį urbanistinės erdvės. Šie išsikeroję sklypai pripažįsta ir gerbia kai kurias vietas, o su kitomis „nesiskaito“ – sena žaidimų aikštelė aprūdijusiomis sūpynėmis patenka į antrąją kategoriją. Mano vaikystės kieme… kur užaugau, prisimenu vieną krūmą antro skirsnio gilumoje, kai buvome maži, mėgdavome į tą krūmą sulįsti – tai buvo mūsų slėptuvė, kurioje žaisdavome. Krūmas, kurį neseniai pamačiau močiutės kieme, nebėra ta intriguojanti slėptuvė, kokią prisimenu iš savo vaikystės, nes jis jau užimtas – krūmo viduje yra čiuožykla. Čia xxx abu objektai xxx ir augmenija nesusiduria su žmonėmis ir jų įsikišimu, be to, nebeturi funkcijos, bet vis vien ten yra. Tad toji čiuožykla ir krūmas tampa tuščios erdvės sinonimu, net tuo atveju, jei fiziškai jie ten ir yra. Jei patikrinsime žodžio „empty“ etimologiją, akivaizdu, kad tai paradoksas. Žodis „empty“ kilęs iš senosios anglų kalbos žodžio „aemtig“, reiškiančio neužimtą, savyje nieko netalpinantį, sykiu ir laisvą. Kas… irgi paminėjo laisvalaikį, tai objektas, sukurtas naudotis laisvalaikiu. Bet, panašu, kad čia leidžiamas tik vienoks laisvalaikis. Yra funkcija, tai ne žaidimas, o pretekstas pamažu sunykti. Ši neužimta xxxXXXXXX čiuožykla Xxxxx ją supanti aplinka, manau, labiau vakarietiška vaizduotė, didžiuliai betoniniai daugiaaukščiai – ir mes dabar plaukiame pro keletą tokių, taigi didžioji dalis socialiniuose būstuose gyvenančių žmonių nedirba, jei jie gauna socialinius būstus xxXXX pastatai XXXXXXX XXXx manau, esmė XXXX šiek tiek kitaip XXXXX tam tikras išankstinis nusistatymas prieš žmonės xxxxx pirmiausiai tai buvo taikoma žmonėms, kas reiškė, kad jie neturėjo jokių prievolių kaip žmonės, nedirbti, beveik natūralu, kad pastatai užsiteršia šia tuštuma. Galbūt tai paaiškina trūkumą viešai protestuojančių, kai blokiniai namai ar butai būna griaunami arba pamažu lėtai ir skausmingai ardomi, nes net prieš vietai tampant fiziškai tuščia, pastatai, kartu su gyventojais, į kuriuos iš anksto žiūrima kaip į „laisvus“ arba „nenaudingus“. Štai čiuožykla, kyšanti iš krūmo. Yra plačiai paplitęs noras pridengti xxxxxxx iš abiejų pusių xxxx ar xxxx pastatai dirbtine armatūra, arba padengus juos dosniu dažų sluoksniu – panaudoti populiarią spalvą, kaip kai kurie sako, gali viską pakeisti – ir tas skirtumas slypi pastato suvokime. Dažnai paviršutiniškai norime gerai atrodyti kitų akyse – turtingesnių kaimynų, svečių iš užsienio, o kartais ir naujosios bangos gyventojų rinkoje. XxxXXXX funkcija XXXX su socialistiniu XXXX individualistiniu. Kur visi susirūpinę savo šitokiais prasmės kupinais gyvenimais. Vėlgi… kaip jau minėjau, turėti darbą, kuris neverčia per ne lyg gilintis į aplinką ir gyventi štai tokį nusistovėjusį gyvenimą. Toks forsuotas dailinimas galiausiai net ir pakeičia kažką šių pastatų gyventojų sąmonėje. Už dviejų blokų nuo močiutės kiemo, mačiau ponią iš visų jėgų šveičiančią aplink savo pačios langus xxx, palikdama įrėmintą individualų veidą bendroje išorėje – atrodė gana įspūdingai, nes likęs daugiabutis buvo visas nešvarus, išskyrus tą nedidelį lopinėlį aplink jos langus, kurį ji paliko gana… žmonių sąmonė, spėju, keičiasi į individualią, kas liečia bendruomeniško namo priežiūrą. Kas liečia dažytų namų sistemą, čiuožykla turi būti pakeista, atnaujinta ar paslėpta, mat ji dar nespėjo prisivyti progresyvios privatizacijos. Žinoma, valdžia sąmoningai neišmoko apie XXXxxXXX žmonės xxxXXXX XXXXX priklauso XXXX valdžiai xxxx utopiniai idealai, kurie ir veikia, ir ne, įamžinti žaidimų aikštelėje, dabar neatrodo labai tinkama vieta leisti laisvalaikį. Buvo kalbama, kad ji nežabota, per daug pavojinga ir pasenusi, netinkama moderniam, į Vakarus žvelgiančiam miestiečiui. Toje vietoje, kur pretekstas rūpintis stoja prieš malonumuose glūdintį pavojų, čiuožykla turėjo būti pridengta. Ne pašalinta, ne pataisyta, o tiesiog paslėpta kolektyvinio aplaidumo, kruopščiai valdžios aparato sukurto vienpusio naratyvo ir retsykiais nacionalistinės propagandos. Vieta, kurioje užaugau, kaip ir mano močiutės namas, buvo dažnai vadinamas „bloku“. Blokas tikrai nepasižymi tomis pačiomis žavinčiomis savybėmis, kaip modernių butų kompleksas, tad jų pavadinime slypintis skirtumas tampa be galo svarbus, o pavadinimo ar išvaizdos keitimas labiau susijęs su vidumi, nei išore, kad paslėpti numanomą tuštumą nuo rinkos, viešosios rinkos akių. Turime būti be galo atsargūs, kad nepasiklystume paviršutiniškoje tuštybėje, turime nepasiduoti fantazijoms ir netikrai armatūrai, bandančiai pakeisti pastato reikšmę iš prieinamų būstų, į tokius, iš kurių pelnomasi, atsispirti norui apibrėžti juos kaip tuščią erdvę dar prieš paverčiant tokias vietas mirusiomis dykynėmis. Nes tie daugiaaukščiai pastatai savyje talpina socialinę istoriją ir neatpainiojamą prisiminimų galybę, kurios nesugebėtų pamatuoti joks pranašas. Ee, tai tiek, maždaug tai kontekstualizuoja mano asmeninę nuomonę apie šias puses ir ypač žaidimų aikšteles, kurios, kartu su šiose vietovėse vis besitraukiančiomis viešosiomis erdvėmis, kartu su kintančiais idealais, lemiančiais, kaip viešosios erdvės yra prieinamos visiems. Bet taip, manau, buvo šiek tiek ryšio… mano draugas kraustosi į naują butą viename netoli esančių rajonų. Vien dėl taisyklės, lemiančios, jog statant naują namą, šalia jo būtinai įrengiama žaidimų aikštelė, jie ją ir įrengia, bet labai juokingą, regis, pastato kaip įmanoma mažesnį žaislinį arkliuką ir čiuožyklą, kuri irgi tokia maža – tinkama tik trimečiams vaikams ar panašiai. Ir ta aikštelė skirta visam keturių aukštų pastatui. Taip, gana graudu, kaip tai vyksta… Atrodo, kad ji nė neskirta žaisti, o tiesiog turi ten stovėti ir tiek… atitikti normą. Taip, atitikti normą. Taip pat labai liūdna, kad šios vaikų žaidimų aikštelės, kaip sakai, ir kaip aš minėjau prieš tai – dabar jos keičiasi, jų projektuotojams patinka pradėti nuo švaraus lapo, nelabai kreipiant dėmesį į aplinką ar tenykštę istoriją, be to, aikšteles jie stato taip, tarsi rinktųsi iš kokių dviejų katalogų. Visur jos vienodos. Taip yra tik todėl, kad jie turi tinklą, nes, kuris XXXXX taip, iš tikrųjų tai XXXXX kas gana įdomu… kalbant apie žaidimų aikšteles… tik vos kelios rūšys senųjų žaidimų aikštelių, daugiausiai jų pakeistos, bet įdomiausios tos pereinamojo laikotarpio žaidimų aikštelės, sukurtos statybininkų, kurie vykdė statybas – jie ir pastatydavo tas labai keistas, xxxxx tad aš nė nežinau, kaip jas apibūdinti – jos tarsi laiką pergyvenančios skulptūros xxxx tarsi būtų likę daug betono, ir kažkas panašaus į xxxx betonas, užpiltas ant viršaus, laba diena XXx bet taip pat neįtikėtina, tas pats ir su žaluma, ir dar esama kažkokio keisto konstrukto, natūralios kaitos, ir kai kurie naudoja likusias medžiagas, man tai atrodo gana originalu XXXXxx XXXX nežinau, vertinti, taip, tos daugiabučių erdvės, kurias turime, ir man atrodo, kad turėtume, nežinau, ne tai kad jas atstumti, bet kažką iš jų išmokti xxxx iš esmės jomis didžiuotis, ta prasme, kad tai ne XXXxx žinote XXXXXX taip gausiai apgyvendintos xxXXXXXXXXx komunalinių XXXXXXX XXXX statybos. Jos kupinos įvairiausių formų ir netikėtų sandūrų. O taip, be abejonės. Tai tobula erdvė. Visos mano grindys buvo padengtos pjuvenomis XXXXXXXXXX xxxXXXX tai labai įdomi erdvė XXXXXXX tarsi žaidimų aikštelė XXXX be taip pat skirta ir suaugusiesiems XXXXXXXX nameliai medyje XXXXXXXX ir žinote, kad buvo lynas pereiti XXXX perskrieti kitapus upės XXXX rimtai, ten pat? XXXX xxx …. ….. . grįžkime ir xxxx Taip, galbūt vėliau galime tiesiog, ee, prikabinti prie šito, arba, arba net nežinau, kaip čia būtų galima tai išspręsti. Bet prisimenu tik vieną dalyką, jaučiuosi gana žalias XXXX augau prie, bent kelerius metus, šalia vieno ypatingo darželio, skirto vaikams su negalia, kurį pastatė architektas…. kuris visai neseniai buvo nugriautas, nes nebetiko naujajam… kaip vaizduotė, kaip šiuolaikinė vaizduotė, kaip vaikai gali neišsigąsti būtent iš tos architektūrinės pusės, bet visa ta aikštelė buvo pastatyta iš mozaika dengtų struktūrų su labai keistomis linijomis, tai buvo tarsi kažkoks utopinis kosminis vaikų darželis, bet jį sulygino su žemėmis… xXXx nes greičiausiai jis gąsdino ne pačius vaikus, o jų tėvus. Galima sakyti, jį paskelbė nesaugiu, man atrodo xxxxxx vaikams xxxxx visada, na, ne būtinai visada, dažnai naudojamas XXXXX taip, bet aš nenoriu XXXXXX duoti xxx. Naujoji vaikų karta nuo visko saugoma, atrodo, jiems negalima nė pargriūti ar įsitaisyti mėlynės ar panašiai. Kas iš jų išaugs, suprantat? Bet yra vienas dalykas, kuris ee. Tas ee xxxx per saugi aplinka sukelia gerokai daugiau bėdos, nei tos su xxxxx kurios šiek tiek pavojingos. Xxxx Jos privalo būti šiek tiek nesaugios xxxxx kad išmoktų xXXXX visokių tokių dalykų, bet man labai gaila, nes šiek tiek apima jausmas, kad neprileidžiame vaikų prie xxx naujų patirčių, netgi naujos estetikos, suprantate, ar galimybių aptikti naujus objektus, su kuriais galėtų žaisti XXXXxxx turi išspręsti xxxx pavyzdžiui xxxxXX Kaunas xxx Vilnius Xxxxx ir rasi tą pačią struktūrą, su kuria turi žaisti XXXXXXXXX jų vaizduotei XXXXXX namuose, kaskart kai esi, tiksliai žinai, ką darai, ir tas jausmas, kai keliauji ir, ee, keiti vietas, ar būni skirtinguose kontekstuose, skirtingos istorijos apsuptyje, tai neįvyksta, nes susiduri su identiškai tomis pačiomis struktūromis, kurias matai būdamas vaiku. Man regis, raktažodis – beje labai svarbus raktažodis – tai „naujas“, kaip kad vaizduotė visad turi reikalų su naujais dalykais, taip ir tau patinka vis nauji žaislai, nes su jais atrandi naujus žaidimo būdus, taigi „naujas“ yra labai svarbi sąvoka, ir, manau, kad galbūt tai ir yra… Aš… atleiskite … bando… Pamaniau, kad jau paminėjai tą gražią žaidimų aikštelę, man rodos, ji buvo paskutinė… toji futuristinė, man rodos, čia ir prasideda visos problemos, nes tai žmonių kartai, kurie yra xxxXXXXX atsakingi už žaidimų aikštelių reguliavimą, ir kurie dabar kuria ateitį, apskritį ir struktūrą, tai neturi absoliučiai nieko bendra su ateitimi ir tai, kas turėtų būti laikoma nauja, tai sena, ir praėję, o praeitis jiems yra xxxXXXXXX yra slogi, jie nori ja atsikratyti, jie visai nenori tos pačios praeities savo vaikams, o kalbant apie mūsų kartą, kuri apskritai nieko panašaus neturėjo. Taip, tačiau mintis atsargiai atnaujinti, rūpestingai atnaujinti, kas sena, bet kas dar turi kada nors būti naujai atrasta. Nes nauja nebūtinai reiškia, kad tai naujai pastatyta, tai gali būti naujai atrasta xxxxx ar perkurta taip, kad įgautų xxxxxxx naują paskirtį. Nes šitoks specifiškumas net negali būti, aš xxxxx įsivaizduoju, kad kas nors drįstų pastatyti ką nors panašaus šiais laikais. Visiškai. Xxxx man atrodo, kad mums būtent ir trūksta tos įvairovės, ee xxXXXXXX sutinku su tavimi, kad xxxxXXXXXXX xxxXXXXxxx be to, su iš tikro xxXXXXXXX taip mane liūdina XXXXX atleisk už tai, kad XXXX jie turi xXXXXX tuos pačius dalykus XXXX nuobodu XXXXX jau matyta…. XXXXXXXX galbūt po to XXXXXX tarsi pritaikymas XXX kaip XXXX tu XX pritaikai jau egzistuojančioje aplinkoje XXXXX šio XXXXX homogeniškos vizualios xxxxx kalbos. Taigi, nuo ankstyvo amžiaus turi išmokti, kaip XXXX bendrauti, ir tai ir yra būdas išsaugoti savo pojūčius, tu XXXXX žinau, visad tęsi XXXXXXX nuo žaidimų aikštelių iki ee XXXXXXXXXXX XX XXXXXX XXXXX xXXX XXXXXXX XXXXXX XXX XXXXxxx objektai gali būti XXXX XXXXXX XXXX XXXX taip XXXX skirtingos aplinkos, gali būti puiki nauja tema pradėti mūsų kitam pašnekovui xxxXXXX užaugau dviejuose skirtinguose rajonuose, aš XXXX manau, kad kaip tik pro juos… dabar… Taip, tad greičiausiai todėl XXXX galbūt norėčiau XXXXX sugrįžti prie XXXXXX upės ir vandens ir XXXXXXX vietos kurioje esame XXXXXXX be to, žinote, vaikystės prisiminimai XXXXXXXXX šiame komunistiniame bloke XXXXXX rajonas XXXXXX daugiabučiuose namuose, o mano seneliai gyveno kitapus XXXXXXX jie visai čia pat, kitoje pusėje upės ir XXXXX ir dabar jūs žinote, nors XXXXXX jūs matėte jūs XXXXXX pažįstate savo senelių XXXX rajoną per savo langą XXXXXX žinote, man tai būdavo visada didžiulė bėda XXXX eiti XXXX lankyti savo senelių XXXXX nes, žinote XXXXXXXXXXXXX turi XXXXX apeiti XXXXX žiauriai XXX didelį ratą XXXXXX kad juos pasiektum XXXX taip pat kaip ir, XXXXXXX taip, man rodos, tada buvo tik du tiltai šioje miesto dalyje XXXXX ir mes priartėsime XXXXX trečiąjį tiltą, kuris …. XXXXX kuris, galima sakyti, vienas iš XXXX naujausių tiltų, bet tada jis nebuvo pastatytas, galima sakyti, buvo ertmė XXXXXX žinai, kad turi kažką panašaus į tris kilometrus XXXXXXX o tada trys kilometrai ir kitas XXX tiltas ir XXXXXXX tarp XXXXX Taip pat buvo XXXX gana įdomus laikai, nes tiltas, kurį priplauksime XXX buvo XXXXX jo statybos truko gana ilgą laiką, nes, man atrodo, jos buvo pradėtos XXXX 1990 m. XXXXXX o gal net devintuoju dešimtmečiu XXXX ir kai statybos prasidėjo XXXXXXX sugriuvo Sovietų Sąjunga ir XXXXX visa ekonominė situacija, viskas nuėjo velniop XXXXX statybos strigo, maždaug dešimčiai metų XXXX ir tiltas nebuvo baigtas statyti XXXXXX žinote XXX žinote, statybos, ee, turiu omenyje pačią struktūrą, išliko ten XXXXXX bet ji nieko neturėjo XXXXX nieko XXXXXXX tai buvo tiesiog apleistos statybos, ir tiltas turėjo kiaurymes pačiame viduryje XXXXXXXX nebuvo jokių apsauginių priemonių XXXXX žinote XXXXX ir, taip, tai buvo gana XXXX įdomi patirtis, kadangi, tai buvo trumpiausias mano kelias, kad aplankyčiau XXXXX savo senelius, ir būdamas vaikas lipdavau per tvorą, kad įsigaučiau į tas apleistas statybas XXXXXX ir užsilipti, žinote, ant pirmojo tilto bloko, o tada XXXXXx perbėgti per tą XXXXXXXXXX pabaigtą struktūrą ir XXXXX dabar, kai pagalvoju, tai buvo gana rizikingas veiksmas XXXX bet tada tai buvo mano kasdienybė ir XXX žinote, gerai, jei trumpam sugrįšime, nuo mano vaikystės prisiminimų prie, nežinau, kažko ee, šiek tiek XXXX na taip, galbūt norėčiau vėl paminėti tai, ką sakė Vytenis, man atrodo, kad tokia situacija privedė prie to, kad, kaip čia pasakius, prie to, kad ėmiau domėtis XXXXXX būdamas paauglys pradėjau lankyti kitus XXXX XXXXXXX prieš Vakarų Europą, Centrinę Europą, ir man tai buvo gana keista, nes Vilnius architektūriškai [dzingt] atrodo taip, tarsi, pavyzdžiui, kai eini Senamiesčiu, tai kaip europietiškas miestas xxxXXXXXXX upės krantas visiškai XXXXXXXXXXXX XXXXXXX šiuo metu esame vidury tankiai apgyvendintos vietos – čia turime didžiulį komunistinių daugiabučių kvartalą ir daugybę gyvenamųjų namų, tačiau kai plūduriuoji upėje, net neatrodo. Kažkada net plaukiau apšalusia Nerimi, ir jausmas visai nesiskiria nuo to, ar esi kur nors mieste, ar kur kitur – pavyzdžiui, vidury miško – pakrantė atrodo taip pat. Tiesą sakant, taip, šie seni medžiai pridengia namus ir tai iš tikro pagrindinė upė [garsas robotiškas, pasirodo aidas] tai tarsi laukinės gamtos koridorius, besitęsiantis per vidurį miesto, ji kaip ir padalina miestą į dvi dalis [garsas ir vėl normalus]. Kitas dalykas, ir gana būdingas Vilniui, greičiausiai, taip, galbūt ir būtų galima sakyti, tas tiltų nebuvimas, kaip jau minėjau prieš tai. Taigi dvi miesto pusės padalintos ir atskirtos, ir aš visad svarstydavau, kodėl ir kas nulėmė tokią situaciją, kas privedė prie tokios urbanistinės, nežinau, situacijos, ir kodėl miestas taip susiformavo, ee, tad greičiausiai reikėtų sugrįžti prie to, ką sakė Vytenis, mane visad domino Vilniaus miesto istorija, ir, žinoma, tada ir sužinai, kad, ee, Viduramžių laikais upė buvo labai svarbus susisiekimo kelias, bet tada sunyko, o tada, ee, nežinau, gal modernizmo periodu, pradedant ee, xxxx nuo šeštojo dešimtmečio iki dabar, upė šiame kontekste niekam nebuvo svarbi, na, žinote, transporto ir infrastruktūros prasme, upė nebuvo svarbi miestui, ji buvo laikoma xxXxx taip, taip, kone kliūtimi – turi statyti tiltus, negali – vien bėdų šaltinis miestui, upė – tikra problema. Be to, dar vienas dalykas, kuris man pasirodė keistas, tai kad miestas tapo galiniu kiemu, tarsi XX amžiaus nutekamuoju vamzdynu, taigi, dabar jos toks ir vaidmuo, jei lyja – visas lietaus vanduo nuteka čia – toks ir upės tikslas. Taip, o dar svarstau, kodėl, kodėl upės panaudojimas sunyko sovietmečiu, ir tai truk… [sušunka žmonėms kitame laive] Ačiū! Aišku xXXXX moteris iš kitos valties pasakė, kad jos xxx gimtadienis xxxxxxx. Taip, kur aš sustojau. A, taip. Taigi, xxxxxxx iš tikrųjų tai eee, xxxxx ir pati kanalizacija, ir tiltai ee, galima sakyti, pamažu tampa miesto galiniu kiemu, nes, ne, visi tie modernistiniai pastatai, jie, galima sakyti xxxxxx nusisukę nuo upės, žvelgia į miesto pusę, xxxXX o upė, taip išeina, galinis kiemas xxXXXX ir taip ji ir patapo savotišku gamtos koridoriumi, nes, ee, jei pasižiūri į kokias nors senas nuotraukas, puikiausiai atpažįsti, kurios jų – iš penkto dešimtmečio, jose jau matomi kai kurie komunistinių blokinių daugiabučių kvartalai, bet šokiruoja tai, kaip viskas nuoga, jokių medžių ar pakrančių, jokių krūmelių, nieko, tiesiog lygi žemė. Taigi, ee, o kitas dalykas, tai kad aš žinojau, jog sovietiniais laikais galiojo tam tikri draudimai, nebuvo leidžiamos jokios asmeninės iniciatyvos, kas liečia upės naudojimą. Būta trijų nemokamų garlaivių, kurie, galima sakyti, tarnavo liaudžiai kaip viešasis transportas, na, bet žinote, ee, abiejų rajonų gyventojai, net norėdami turėti laivą ar valtį, šie negalėjo būti motoriniai xxxxx žinote, galite turėti laivą, laikyti kur nors savo garaže ir retsykiais juo pasinaudoti, bet jei naudosite ir motorą, nežinau, valdžia atims jį arba net nežinau, tiesiog tai nebuvo legalu. Taigi, mane irgi šokiravo, kai pirmąkart apsilankiau Vakarų Europos miestuose, tai, kad juose naudojamasi upėmis, neretai xxxxx upės turai, o mes xxxxx turėjome tas valtis, kurias matėme dvidešimt metų xxXXXXXX dabar pats laikas, kai ji atgyja ir, ne, upė, turėčiau pasakyti, buvo gana mirusi, lyg kažkas apleisto tyvuliuojančio viduryje miesto. Ką gi, aš nežinau, ką dar galėčiau pridurti prie savo pasisakymo, manau, jis pats išsiplės. Jis daug kuo susijęs su xxxx… xxx medžiaga xxxx Williamas Morrisas xxxx taip pat pagalvokite apie piktas xxxx prieš kelerius metus niekad nebūčiau pagalvojęs, iki dabar – kol vienas mano draugas paklausė: „kaip nutiko, kad Vilnius ėmė plėstis taip toli nuo savo upės – nuo pagrindinės savo upės?“ Tada pamaniau, kad galbūt tai kažkaip susiję su industrija ir medžiagomis, nes, prieš pradėdami naudoti betoną, turėjome labai menkas galimybes pereiti upę – kai ši užšaldavo žiemą, o ledo lytys pasiglemždavo viską, kas pakeliui, buvo praktiškai neįmanoma pastatyti patvarų medinį tiltą, per daug xxxxx tad būta keleto akmeninių tiltų, man regis, iš xxxx laikų, bet prieš tai, man atrodo, Vilnius turėjo daug bėdų, kad persikeltų kitapus upės kitaip, nei per tuos du… Taip, beje, eee, taip, šitai irgi norėčiau pridurti, nežinau jokio istorinio fakto, kuris, net iki kokių, man atrodo, aštunto dešimtmečio buvo daugybė, ee, keltų Vilniuje. Net dabar, plaukiant šiuo maršrutu, tebuvo vos kokie trys keltai, plaukiojantys iš vienos pusės į kitą, ir bėda buvo tame, kad xxx septintuoju dešimtmečiu abu rajonai jau xxxxx buvo pastatyti ir stovėjo, bet tarp jų nebuvo jokių tiltų, tiltai buvo pastatyti po penkerių ar net dešimties metų, ir gal net prisimenate, buvo tokia populiari sovietinė dainelė apie tai, kad… jos žodžiai maždaug apie kažką tokio… žinote tas sovietines pop dainas, kurios maždaug, ee, apie naujuosius rajonus, naują gyvenimą ir naujus pastatus, bet buvo ir viena sovietinė daina apie… ir jos žodžiai maždaug tokie: jauna mergina paprašė vaikina ją palydėti… nes jai toli eiti. Dabar tai skamba gana keistai… vienas iš tų artimiausių rajonų nuo miesto centro, ir keista klausytis tų dainos žodžių, nes kuo puikiausiai žinai, kad jai visai netoli eiti, suprantat, kam, kam jai reikėjo to prašyti, bet tada tai atrodė fiziškai toli, nes turėjai, na, žinote, vienintelis būdas pereiti į kitą upės xxxxx pusę, tai buvo Žaliasis tiltas XXXX pačiame miesto centre. Xxxx Prieš porą valandų, prieš visiems jums susirenkant, prie manęs priėjo vienas vyrukas xxxxx ir pradėjo xxxxXX tarsi būtų xxx tamsiais akiniais xxxxx „Prisimenu, kaip aštuntajame dešimtmetyje keltu keldavausi upe, kad nueičiau į mokyklą iš xxxxx xxxx“. Nes xxx xxx „Labas, xxx“ sušuko xxx. Gana juokinga, tai beveik nėra dokumentuota, tai tik žodiniai pasakojimai. Man atrodo, galima rasti medinių, net ne medinių, o metalinių stulpų krūmuose, jei eini upės krantine, iš tų keltų, kurie anuomet jungė vieną upės krantą su kitu. Taip, man atrodo, tai vienas iš tų pasakojimų, dėl kurių jus ir pasikviečiau. Papasakojai man apie stulpus ir akmenis palei upę [juokiasi]. Pamaniau: „O taip, Julius tikrai turėtų domėtis šitais dalykais xxx“ O taip, bet taip pat ir xxxx upės panaudojimu ir istorija, ee, vakar šiek tiek mintyse braižiau žemėlapį ir bandžiau prisiminti visokius įdomius faktus iš architektūros srities. Man regis, kad dauguma žmonių žiūrėdavo į upę, realiai net Viduramžių laikais, ji buvo grynai, nežinau, iš funkcinės, bet ne estetinės pusės. Bet kai į ją pradėta žiūrėti ir iš estetinės pusės, man atrodo, tai buvo xxxx Baroko laikais, maždaug nuo 1600 m. iki 1800 m., ir xxxx mes turime daugybę bažnyčių xxxxxxxx ir didikų rūmų su vaizdu į upę. Dabar daugelis jų jau nugriauti, nes įsiterpė namai ir gatvės, bet net xxxxxx tai buvo barokiniai dvarai, kurie turėjo priėjimą prie upės, ir, nežinau, tai nėra labai dokumentuota, ir nėra daug istorinės medžiagos apie tai – bet aš įsivaizduoju, kad tais laikais upė atliko tam tikrą funkciją, na, žinote, didikai greičiausiai naudojosi abiem pusėmis, kad patekti į savo dvarus, kad jų kojos nesusiteptų viduramžiškų gatvių purve, ar kažkas panašaus. Man regis, tai irgi labai susiję su pasakojimo būdais, man atrodo, kad tik romantizmo laikais galėjo padaryti įtaką kitokiems… Taip, taip, aš irgi atsimenu istoriją iš ją mokiusių mokytojų, taip, Neries krantai buvo vadinami būtent ta vieta, kur xxx susitinka dvi upės, tai vadinosi…. ta vieta buvo vadinama „smirdančiu kvartalu“ ar kažkaip panašiai, nes čia jie džiovindavo diržus ir kitus odos gaminius, ir prižiūrėdavo juos, visa tai vyko baisioje nešvaroje prie vandens, nes tik taip galėjai turėti po ranka šitokius kiekius vandens. Man regis, maždaug apie, nežinau, maždaug XX amžių, maždaug pirmąją XX amžiaus pusę, kaip žinote, upė buvo gana… krantinė buvo gana stipriai industrializuota, todėl ir nebuvo naudojama rekreacijai, nes pramonei irgi reikėjo didelio kiekio vandens – tiek jį semti, tiek jo išpilti. Taigi, iki šiol, man atrodo, didžioji dalis mūsų turimos pramonės yra palei upės krantinę, ypač pietinėje miesto dalyje. Xxxxxxxxx xxxx xx Taip, taip, aš labai nekantrauju, ar pavyks mums toliau keliauti maršrutu, kurį buvau numatęs, nes jis gana sunykęs xxxx tačiau galbūt norėčiau šiek tiek savaime išsiplėsti xxx tad toliau šiek tiek apie tą pramoninę dalį, nes jau klausant Vytenio apie tai susimąsčiau – kad tai, ką jis turi omenyje, glaudžiai susiję su mechanika ir technika, ir kaip nuo jos išsilaisvinti – turėti savo paties laisvalaikį, laisvę judėti, judėti be jokios inžinerijos ir logistikos, tiesiog pasitelkus savo paties kūną, ar vandenį, tik šitaip gali išsilaisvinti, pilnai valdyti savo kūną ir savo laiką. Taigi, šiuo metu mes sykiu ir formaliai laužome tas ribas, bet ir jose esame, turime šiokią tokią struktūrą, turime planą, turime tvarkaraštį. Taip, tai taip struktūrizuota, labiau struktūrizuota, būtent, XXXX XXXXx Taip, taigi, tiesiog norėjau užsiminti apie šią mechanikos ir nežinau xxxxx tarpinių natūralių veiksnių, neturinčių… xxxx tokio aiškaus tikslo ir paskyrimo dichotomiją. Xxxx Taip pat irgi norėjau užsiminti čia šiek tiek apie xxxx apie xxxxx prisiminimus, prisiminimus ne apie erdvę, bet prisiminimus apie mintis, kurios xxXXXXXxx jau seniai XXXX nutariau studijuoti XXXXXX architektūrą. xXXX Mano supratimu, pasaulis turėjo keistis XXXXXX drastiškai man užaugus, jis turėjo tapti visiškai kitoks XXXX xxx XXX koks jis bus xXXX ir aš įsivaizduodavau… mes net neturėjom padorios mokslinės fantastikos xxxxx tad tu tiesiog, tiesiog nežinai, kaip viskas bus, bet žinojai kad kažkas xxxxxx pasikeis iš esmės, viskas bus visiškai kitaip, ir tu būsi to dalimi, ir visai kitokio pasaulio dalimi, ir net dalis to, kas tą pasaulį pakeis. Vyravo tas jausmas, xxxx taip, žinoma, kai laikas iš tikrųjų xxxxx eina, nejauti, kad iš tiesų esi to dalis, ar kad kažką pakeitei, nors kiek visko pasikeitė, bet vien pati idėja turėti geresnio pasaulio viziją, tokia pasaulėžiūra, kuri buvo paminėta, atleiskite [juokiasi] man atrodo, turėtų būti labai svarbi vi… bet kuriam vizionieriui, taip pat ir architektui. Iš kur žinai, kad mąstai apie dalykus, kurie bus geresni nei tie, kuriuos turime? Kaip tu juos, kaip juos sugalvoji, kaip įsivaizduoji? Man atrodo, tai viena esminių priežasčių, kodėl apskritai ėmėmės šios „Building Narratives“ programos, nes tai yra pagrindas, ant kurio gali statyti savo troškimus, ir ant kurių tie troškimai virsta pokalbiais, pokalbiai projektų juodraščiais architektams, o jie savo ruožtu kada nors tampa pastatais xxx. Taigi, viskas prasideda nuo vaizduotės ir pokalbių, ir jūs galbūt norėsite ginčytis, kad jūsų vaizduotė… jau paveikta naratyvų, kuriuos girdėjote prieš tai. Nemanau, kad ji visiškai nepriklausoma, taigi norėjau xxxxx paminėti du medijos kūrinius, apie kurios iš esmės [juokiasi] neketinau užsiminti. Vienas tai… tai apie tai, kaip iš esmės mes kuriame utopijas – utopija tai juk niekas, ne Foucault prasme, ne apie xxxxx erdvės sąvoką, bet apie pačią utopiją xxxxxx pajauskite savo įsivaizduojamą geresnį, geresnį pasaulį, kad XXXXxx taip, man atrodo… Vienas iš geresnių pavyzdžių, iš kur turime savo tabula rasa, savo nepriklausomą žemę, kurioje gali pradėti statyti gerovę nuo nulio, ir tam iš esmės yra, xxxx angliškai „kruiziniai laivai“. Tai milžiniškos ekosistemos, kuriose yra daugybė skirtingos skirtingam laisvalaikiui sukurtos architektūros, na, žinote, kazino, restoranai, teatrai, ir taip toliau, ir panašiai. Buvo toks nuostabus filmukas, greičiausiai paskui patalpinsiu nuorodą „YouTube“ platformoje po šiuo vaizdo įrašu, nes būčiau labai norėjęs jums jį čia parodyti… Būtų buvę kiek sudėtinga dėl saulės, bet tai dešimties minučių filmukas apie vidinę xxxXXXX kaip veikia kelionės kruiziniu laivu. Bet aš negaliu ir dėl kitų priežasčių – juk transliuojame kelionę Willui Jenningsui. Patys suprantate, geografinė atskirtis. Galiausiai, turime tą tariamą ribą, ne kultūrinę… Žinoma, Lietuva tauta, kuri turi pusiau natūralias ribas, tačiau didžioji pasaulio dalis tiesiog turi politines ribas, ir dėl to, kad jos egzistuoja, dabar mums draudžiama judėti, dėl koronaviruso, bet taip pat ir todėl, xxxx kad tos ribos xXXXXx turime apribojimus į teisę žiūrėti XXXXX ir XXXX prieš dvi savaites pasidalinau šiuo nuostabiu vaizdo įrašu su savo draugu menininku XXXXX dabar nebegaliu XXXX XXXXXXX o XXXX dabar nebegaliu jo pažiūrėti. XXXX Taigi, manau yra be galo įdomu, kur mūsų vaizduotė keliauja, kai turime tiek pinigų, kiek reikia, ir turime visas galimybes susikurti rojų, ir paaiškėja, kad mūsų įsivaizduojamas rojus labai jau panašus į kruizinį laivą, kas gana juokinga. Tada, taip, ir dar buvo vienas būdas, dar vienas kūrinys, kurį prisimenu, šiek tiek kitoks, bet irgi, distopija. Jis buvo rašytojo… Jis šiuolaikinis mokslinės ar politinės fantastikos rašytojas, bet kaip jį pristatyti, jis beveik visad rašo apie šiuolaikinį Rusijos mentalitetą, politiką ir geopolitiką, bet Viktoras… Taip, tesą sakant yra gana sunku skaityti rusiškai, jo kalba labai grubi, bet išvertus į anglų ar lietuvių tampa kone juokingai lengvas [juokiasi]. Jo knyga vadinosi… Jis įsivaizdavo pasaulį, utopinę planetą, kurioje gyvena, na, žinote, kaip įprasta klasikinėse distopijose, kur žmonės naudoja technologines atliekas iš praeities laikų. Yra aukštesnioji klasė, kuri apsigyvenusi netikrame mėnulyje, kuris vadinasi „Londonas“, ir jis yra, jei esi labai sėkmingas, greičiausiai ten ir įsikeli, ir tas dirbtinis palydovas, visa ekonomika remiasi filmais ir medija, kuri žaidžia su vadinamaisiais „orkais“. Tai žodžių žaismas su Ukrainos šalies vardu, „Urkaina“, skamba gana liūdnai, bet visa tai apie kaip tikrojo galia prasiskverbia į medijas, ir kaip jos apibūdina laimingą gyvenimą šiame dirbtiniame mėnulyje. Jis šiek tiek primena Londoną, bet iš tiesų tai tėra kažkas panašaus į labai graudų daugiabučių bloką, kuriame nėra dienos šviesos, ir tik projekcijos su mokamu turiniu, kurios yra be proto, be proto brangios, ir kurias gali įpirkti tik labai turtingi – žodžiu, jei jas įperki, turi Londono projekcijas pro savo langą. Taigi, pamaniau, prisimenu tai, nes man atrodo, kad tai kažkaip giliai persipina su tuo, kaip įsivaizduoji laimę, ir kaip mėgini jos siekti. Manau, kad mūsų renginių serija būtent apie tai. Taigi, manau, taip, tiek ir norėjau pasakyti. [tyla] …… …… ….. … .. … ….. ….. ….. …….. ………. ……. čia ………… ………. ………. Vilnius ………. ….. …. ………. … XXXXX …….. … …… ….. upė …… …… … Neris ….. ……. …….. … parkas …….. Vilnius ……. xxxxX …… …. … xXXXx XXXXXX XX ….. xxxxXXXX …. JAV ….. … XXX …… ….. visi ……. … …. …….. trūksta …. švaros …….. …. xxxx .. …. XXX ….. …. …… .. vidinis …. ……. …. …. …. …. Pagrįsta tam, kad …. …… …… .. ….. Vis dėlto …. xXxxxxx … …. …. … ar …. ….. .. xXXxxxx vis daugiau ir daugiau …. .. …. Iš tikro… …. XXxxx …. XXXXXX ……. …… … ee … …. ……… … …. XXXX .. ………. …. …. ……. … būti įkvėptam xxXXXX XXXXX XX xXXXXXXxxx …. ypatingo …… XXXXxxxx xxxxxx degantis …….. niekad nežinai, kad čia esi …. XXXX kaip „Mario“, „Mario žaidimas“ .. xxXXx automobilių triukšmas .. …. XXXX pavojus ….. staiga automobilis ima XXXXX XXXX X … automobiliai ….. pora sekundžių …. XXXXX XXX ….. kai staiga atrodo, kad… …… … … ee .. xXxxxx [dzingt] … video darbai…. XXXXXX ……. … XXX ilgesni darbai xxxXXXX XXXXX paskutiniu metu XXXXXX XXXX upėje XXXX XXXXXXXX XXX XXXXXxxxx …. Taip pat ir kosmose xxxXX …… XXXX …. XXX tuneliai, ir taip, 2018 m. , iš pradžių XXXX buvo…… XXXXX XX skaitant knygą …….. kaip tai prisiminiau, bet …. …… [robotiškas garsas] ee ….. upė ….. laikai …. …. Leidžiasi iš skirtingų vietų …. …. kultūrinis….. ….. labai įkvėpė leistis į šią kelionę pačiam. Pirmoji įvyko xxxX 1853 m. šalia …… …. Ir jis žiūrėjo į tai iš įvairių taškų. Upė prasidėjo Baltarusijoje, o baigėsi … ….. Vilnius … …… … sakykime, kontekstas … xxxx atsirado …….. ….. …. upė ….. … … … kartu su Olandijos menininkais … ….. … ……. Dvi savaites ….. atstumas buvo ……. …. .. ….. .. … nes mūsų tyrimo laukas buvo salos, kurios randasi xxxxx upėje xxx ir kurios turi tą tokį nelabai aiškų ar ne iki galo apibrėžtą aspektą, ir aš xxxx pamaniau, kad tai …. ….. pradėti kažką … xxXXXXx …. … ar bent sau pačiam XXXXXX ….. … xxx Vilniaus dalis….. ….. ……. …… XxxXXxx ir, ee…. …. XXxxxx ….. .. …. ……. …. .. ir ….. …. ….. visi jie … …… … … ……. tik…… … jiems …. .. …….. …. …….. …… .. … kai kurie jų …… ….. ……. … …. …… prekės…… …… xxxx …… …. pasiekdavo …. ……… . … produkcija …… … …. xxx …. xxxxx …. …… ….. …. …. … XXxxx Neris …. . ….. …. … ……… idėja ……. … žmonės, Kaunas .. .. xxxXXxx ir tada yra dvi stotys, prijungtos prie, ee, miestų, ir yra toks…. Projektas sujungti jas xxXxx ne… miestai sujungti autostrada ir taip toliau…. Visiškai… dar ne…. apsvarstyti….Taigi, šiemet aš pradedu projektą, kuris irgi bus susijęs su sala Vilniuje xxXXXXX Vilnius xxxXXXXxxx kultūrinio trūkumas, nežinau xxx xxxx taškai, ar galerijos, ar iniciatyvos, ar kultūriniai centrai, viskas būtent toje vietoje, septyni kilometrai xxxXxx … diametru …. Nėra nė vienos įstaigos, susijusios su kultūra…. Įsteigti ten ką nors naują, ir idėja yra atidaryti xxxx laukinį soda per pasvirą brūkšnį skulptūrų parką…. eini… xxxXxx pradėti šį, kaip naują vietą XXXX kuri pirmiausiai būtų ištirta xxxxx kas yra botaniška, taigi, kas gerai, ką ten įmanoma atvežti, ir tos skulptūros taip pat būtų kaip ramstinės struktūros xxxx kad pagaminti šias… xxx .. sodas … … kiekviena dalis …. … xxXX … netoli salos … .. taip pat ir ten ….. kaip ….. .. xXXXxxx ….. sutikimas XXXXX panaudoti tą XXX …. … dirbtuvių XXX erdvę XX XXXX XXXXX XXXX XXXX XXXXX XXX X XXXXX projektas XXX XXXXXXXX XXXX XXXXX XXX XX dirbti prie ilgalaikių projektų, kaip penkerius xxx metus XXX dešimt metų XXX XXX studijos erdvė XXXX XXXX xXXXXXXX kad XXXXX XXX XXXXX XXXXX XXXXXXXXX taškas XXXX XX XX visuomenės iš tikrųjų XXXXX XXX XXXX XX XXX XXX [paukščių garsai] XXX XXXX XXXX xXXXX iš teoretinės dalies XX Xxx XXXXX xX XXXXXXXXXXXXXX xXXXXX XXXXXXX XXXXX xXXXXXXxXXXX xXXXXXX xXXXX xXXXXXXX xXXXXX XXXX XXX žmonės pogrindyje XXXX trūkumas XXXXX X nėra nieko XXXX tam tikra prasme be galo žavingas XXXX žinai XXX XXX erdvė XXX žinių trūkumas XXXX XXX sulaužyti XXXXX ratą XXX XXXX gali XXXXX šis X XXX pasakojimai XXX XX XXXX XXXX tiek to XxxxxXXX kažkas XXX žinojimas XXXXX X nėra ankstesnio XXX žinojimui, tik tu XXX pažvelk į dalykus XXXXXX idėjas XXXX sąmoninga bendruomenė xxXXXxxxxx xxXXX X salos XXxx xXXXX XX pastačiau XXX namelius palei upę xxxx pasivaikščiojimo turai, kuriuos organizavau xxx xx įkvėpimas .. xx kai kurių pripažintas xxxxx ar net xXXxxx xxXXxXXXXX kaip XxxxxX vizionieriškos erdvės XXXX kaip penkiasdešimt XxxxX tarp to ir to, tad yra daugybė galimybių xxxXXxxx xXXXXX X XXX [sirenos gaudimas] XXXX xxXXXX XXXX X tikrai XXXX XXX XXXX XXX tik ką suskambėjo xXX skambutis XXX ir prisimenu, kad viena sala XXXX Vilnius XXXXX greičiausiai ne, nes XXXX esame be galo lėti xXXX XXX buvo naudojama nelegaliems reivams Xxxxx a, nežinau, ar XXXX vieta ir Xxxxx suveikė iš tiesų puikiai, nes sala tai XX XXXXX XX policija gali mėginti XXX užraukti reivą XXXXx gauti XXXX vienintelis būdas, kuriuo gali XXX tik valtimi XXXX prisimink XXXX XXXX XXXXXX XXX bėda XXXX pripučiamos valtys XXXX XXX prakiuro XXX xxxx ir tiesiog stringi tame reive, nes neturi kaip grįžti namo. Tačiau netrukus, nežinau, kaip kažkas pamėgino ir jiems pavyko rasti, kad yra kažkas panašaus į seklią vietą, kurioje galima… Kelnės kaip ir sušlampa, bet striukė ne, tai gali kaip ir pasprukti… Pamenu, xxxx xxXXX ryte tai atrodė kaip biblijinis vaizdelis, visi tie brendantys Mozės, XXXX kaip toje dalyje su Raudonąja jūra XXX XXX žmonės xxXXX seklus krantas XXX XXX XXXX XXXXXXXXXX XXX xXXX sala XXX XXXX XxxXXXX Xxx XXXX XXXXXXX XXXXXX šaunu, kad XXXx mieste, bet didžiausias Xxx vietos problemų apsuptyje xxxxx policijos ar tiesiog žmonių xxxxx miegamuosiuose rajonuose, taip, jie buvo surengti kelis kartus xxx XXxxxx xXXX ne tai buvo xxx xxxx Taigi manau, kad ratas užsidarė maždaug tada xxxXxx XXX Mane traukia upė. Man regis, mūsų transliacija jau siekia kokias pora valandų xXXXXX Nežinau, ar XxxxXXX žmonės XxxXX taigi aš nežinau XXXX XXX laikas užraukti XXX Manau XXX Turėtume XXXX tai XXXX XXXX XXX gerai dokumentuota ar xXXXX daugiau ar mažiau dokumentuotas vietas XXXX XXX neformali diskusija XXX nes mes vis dar turime marias laiko, bet, taip XXXX dokumentacija, trunkanti virš keturių ar penkių valandų, kažin ar labai xxx naudinga, nes xxxx niekas neturėtų energijos tiek žiūrėti… Tai saugyklų tikrovė, kai niekas xxx ….. kai pagalvoji apie iCloud’ą ar kažką panašaus, ir kiek duomenų jie talpina, net apskritai neįmanoma to suvokti ar suvirškinti per visą žmogaus gyvenimą, tai ir yra didžiausia bėda su „didžiaisias duomenimis“, tai kelia nerimą, kaip tie super kompiuteriai ir panašiai, juk nėra galimybės viso to peržiūrėti xxxx visų dokumentuotų šou, kurie šiandien išėjo pasaulyje. Tam mums ir reikalingas dirbtinis intelektas xxX … Kur ankstesniais laikais gyvenę žmonės turėjo xxxx kokius penkis šimtus gigabaitų atminties xxxx dabar kasdien tai aštuoniasdešimt gigabaitų. Taigi, šaunu pasidalinti tuo su miestu, bet aš, be to, gal pamiršau paminėti, bet aš matau miestus kaip architektūros talpyklas xxx tie persiklojantys prisiminimai, tarsi sudėlioti vienas ant kito ir dar vienas ant jų, ir ant jo, ir turi xxxx taip, gal tai banalu, bet gatvės pavadintos mirusiųjų vardais ir xxxxx turime prisiminimų xxx apie tuos, kurie gyveno anksčiau xxx kas kažkaip įamžinta toje lokacijoje xxx xxx bet, žinoma, mes visad grįžtame prie šių semantinių prisiminimų. [dzingt] Taigi, visi tarsi xxx kalbėjom, kad „O, štai ten aš gyvenau, o mano senelis gyveno štai čia…“ Būdavo variantų, tai kaip talpykla [dzingt] kolektyvinei atminčiai ir kai ji buvo keliskart ištrinta, nes kaip ir su Holokaustu, ar tremtiniais, ar gyventojų skaičiaus padaugėjimu [dzingt] mieste…. Sakykime, kad kaip po Holokausto viskas ištuštėjo, o tada 1949 m. 240 000 žmonių išvyko xxxx [dzingt] xxx teritoriją į Lenkiją, tam kad…… Šią teritoriją, kad išvengtų sovietinių represijų. 240 000 vien iš Vilniaus krašto. XXxx Taigi, ji buvo iš naujo apgyvendinta kitų xxxXxxx kurie suvažiavo čia iš visokiausių kaimų XXXX ir Lietuvos miestų XXX ir jie turėjo paveldėti tam tikrą xxxxXXxx istoriją apie šią vietovę ir xxx daugeliu atveju tai tapo konstruktu, nauju, ir tik likučiai xxxx panašių istorijų dalių, kurios xxxxx buvo ten paliktos, atstumtos. [dzingt] Taigi, dabar, kai mes xXXxxX prisimenu, pats augau Vilniaus mieste, ir kiekvieną dieną aš… Gyvenau kieme, kuris anksčiau priklausė kažkokiai žydų leidyklai, bet daugybę metų…. ir taip pat vienas iš įėjimų į tas požemines vandens talpyklas, kaip tos iš raudonų plytų, kurios buvo…. …. ar ….. ….. per jas būdavo gabenamos slapčia gabenamos knygos iš getų, tai… Bet to mums niekas nepasakojo, nei mokykloje, nei kažkur, ji buvo xxxxx net nesisukdavo apie tai pokalbis. Tik tada pradėjau suprasti ir matyti visai naują savo gyvenamo miesto sluoksnį. Taigi xxx tai ne, tai [dzingt] buvo xxxx galutinė jo versija xxxx. Kai sakote, kad reik sulėtėti ir iš tikrųjų kažkaip xxxx pradėti bendrauti su miestu kitaip xXXXX ir greičiausiai tai, ką darome dabar, ir taip pat dabar pat, matydami visus tuos žvejus ir visa tai, ką jau minėjote apie tą galinį kiemą, kuris kažką jums reiškia…. Turiu galvoje, aš, asmeniškai xXXxXXXx XXXx ne ypač XXX su miestu XXXXX grįžus į miestą XXX matau jį XXXXX XXXX galbūt revoliucija XXX XXXXXX XXX XXXXXXX XXXXXXXX XXXX XX XXXXX XXXx XXXXXXXX XXX XXXXXX XXXX XxxXXX [dzingt] XXXX XXXXxxxx [dzingt] xXXX Viena programos kuratorių liepia mums nesiliauti, ji sako, kad diskusija xxxxx darosi labai įdomi [juokiasi] tampa vis įdomesnė, nesiliauti transliavus, na taip, galime tęsti. Galime, galime tiesiog palikti įjungtą, bet tik [juokiasi] šiek tiek susiimti, jei turėtume XXxxXX šiaip ar taip tai xxXXXX XXX XXXX nežinau XxXXX pamiršti apie transliaciją XxxxXXX technologija XXXXXX man rūpi tik mūsų bičiulis Willas Jenningsas, kuris dabar eina, ee, kaip tik matau Temzės krantinę, matau, kad jis vaikšto kažkur, kur man nepažįstama, žmonių būryje ir taip, Willas vis dar kartu su mumis ir labai gera jausti, kad mes xxxx xx turime paskui mus sekančią dvasią tuo pačiu metu, tik skirtingoje erdvėje. Bet mes vis dar nepasiekėme miesto. Ne, bet ir Sandra norėjo xxx tą miesto vaizdą, iki kurio likę mažiau nei pusė valandos [juokiasi] xxXXxxX XXX XXX XX Taigi, aš tik XXX norėjau pasakyti XXX Willai XXXXX daryk kaip nori, nes nutarėme pratęsti transliaciją neribotam laikui, ar tiksliau, laikui, neribojamam baterijų [juokiasi] taigi, nesijausk priverstas XXXXxXX likti XXXX kartu su mumis, nes gali būti, kad nuo šios akimirkos būsime gerokai menkiau susikaupę [juokiasi]. XXXXX Pasižadėjimas. Pasižadėjimas, taip. Šiek tiek ironiška, kad dabar gyvai transliuojame šią patirtį ir XXXXXXxx XXX xX žmonės tai žiūri XXXX XXX savo ekranuose XXX kažkas vyksta XXXXX. Bet tai labai specifiška, man atrodo, [dzingt] ir tik kai kurie žmonės apimti XXX to pojūčio, kaip tai pavadinti xxxx, kai kas nors šiame xxxx skaitmeniniu tempu kas nors nutaria žiūrėti dešimt valandų to paties, ar panašiai, tai čia kažkas panašaus. Nemanau, kad taip vis dar būna [juokiasi] Žinoma aišku, bet turiu galvoje, ši transliacija xxxxx kuri neapsakomai [sugaudžia sirena] ištęsta ir, ir pati tema yra diskusija, xxxx kaip prisiminimai apie teorijas ir panašiai, bet xxxxx žingsnis labai lėtas, ir žmonės praeina, tarsi…. Kai pradėjome kelionę, buvo iš tiesų xxxx tarsi turėti kažkokį melodingą xxXXXXx labai lėtą, iki tol, kol XXXXX maždaug prisitaikėme prie situacijos. Man regis…. Negaliu įsivaizduoti, koks pasišventęs turi būti, ir esu labai dėkingas visiems tiems, kurie su mumis dalinosi šią xxxx patirtimi. Tas ryžtingumas tikrai čia xxXxXXXX. Tai ryžtas. [juokiasi] xxx ryžtas, ryžtingumas [juokiasi] xXX ne, xxxxxx fatalistiškas xXXX Gerai, jau gerai, pasiduodu. Taigi, tai ne, xxx sutapimas, kad visi esame čia XXXX kad visi esame čia.