Takios Perspektyvos

Buvo sutarta, kad vyksiu į Vilnių, apmąstyti „Building Narratives“ projektą. Šiuo metu su kitais projekto dalyviais turėčiau plaukti plaustu, pasroviui Nerimi, ir diskutuoti apie tai, kaip suvokiame miestą, kaip tai formuoja ateities istorijas ir kokią jos daro įtaką, kuriantis naujoms urbanistinėms formoms. Tačiau užgriuvo COVID-19, Zoom’o akcijų vertė nežmoniškai išaugo, lėktuvai liko riogsoti ant žemės, aš pats irgi likau Londone ir dabar vaikštinėju palei Temzę, o visi kiti plaukia plaustu Nerimi. Bet aš prisijungsiu prie jų virtualiai ir per ausines klausysiuosi plauste vykstančios diskusijos garso transliacijos, o garsai, keliaujantys laidais ir dažniais, užlies mano ausis. Priešais mene – stovas, laikantis mano mobilųjį telefoną, tiesiogiai transliuojantį mano pasivaikščiojimo vaizdus, suslėgdamas juos ir siųsdamas 3G, 4G ir 5G ryšiu palydovui, kuris savo ruožtu šiuos vaizdus siunčia „Periscope“ programėlei, taigi, apie 1 700 km į rytus, o tada tiesiai į plaustą, plaukiantį Nerimi. Vietoje manęs ten sėdi iPad’as, kuris dalijasi mano matomų erdvių vaizdais. Taigi, pirmyn.

Šiuo metu esu didžiulėse statybose Londone. Žvelgdamas į vakarų pusę per upę, regiu plytinį Batersio elektrinės griozdą, kyšantį iš stiklinės „prabangos“, suprojektuotos Gehry’io, Foster’io, Rogers’o ir kitų pasaulinio garso veikėjų, geriau gebančių privilioti piniguočius, nei dorai projektuoti pastatus. Art deco stiliaus jėgainė – tikra miesto ikona, be to, vienas didžiausių plytinių pastatų visame pasaulyje, besipuikuojantis keturiais grakščiais baltais kaminais. Iš tolo elektrinė sukelia apversto keturkojo stalo įspūdį. Nors elektrinė nustojo veikti dar 1983 m., ji dešimtmečius išliko kaip architektūros pavyzdys, perteikiantis sudėtingą nacionalistinę atmintį – pastatas dailus, kartu bjaurus, galingas, bet nereikalingas, keliantis susižavėjimą ir nuostabą, nostalgiją, tačiau nepatogus ir įstrigęs laike. Praeityje jėgainė pritraukė nesuskaičiuojamą galybę spekuliatyvių pertvarkymo planų – jos vietoje siūlyta pastatyti amerikietiškus kalnelius, prekybos centrus, miesto parką, „Chelsea“ futbolo klubo stadioną ir, aišku, gyvenamųjų pastatų, parduotuvių ir biurų. Tačiau ji išliko. Be abejo, būta ir vietinių bendruomenių pasiūlymų perduoti jėgainę į žmonių rankas, tačiau į juos nebuvo atsakyta.

Elektrinė puikuojasi ant 1977 m.  grupės „Pink Floyd“ išleisto albumo „Animals“ viršelio, kartu su pripučiama rožine kiaule, kybančia danguje tarp baltų kaminų. Pastaroji simbolizuoja godumą ir visa valdančio kapitalo ir aristokratijos jėgą. Jei kiaulė tebekabotų ir žvelgtų į vienas didžiausių statybų Europoje… Bet kas ten statoma? Anksčiau čia buvo prekyvietės, gamyklos, logistikos centrai ir kitos nepatrauklios, bet svarbios, miesto dalys, dabar 227 hektarai ploto virto prabangiu kraštovaizdžiu, o 15 mlrd. svarų sterlingų vertės modernių neoliberalistinių butų daugiausia planuojama parduoti per ofšorinius fondus, kurie iš karto investuoja 10 proc., kad gautą pelną būtų galima įdarbinti kitur. Tai nebaigti pastatai, kurių paskirtis – būti laikinais tariamų pinigų sandėliais, vietoje tikros architektūros, skirtos tikriems žmonėms.

Vis dėlto, tai yra Londono dalis, kuri buvo pastatyta ir plėtėsi dėl tikrų žmonių. Upės pietinis krantas istoriškai priklausė darbo žmonėms – gamyklų, odų cechų, manufaktūrų ir pramonės zona turtingiesiems atrodė per daug triukšminga, purvina ir dvokianti. Girdžiu balsą iš Vilniaus, pasakojantį Neries rąstų plukdytojų istoriją – upė yra tarsi vietovės ir žmonių bendruomenės širdis. Iš Batersio elektrinės kadaise baržomis buvo plukdomi didžiuliai kiekiai anglies, o gamyklos, besidriekiančios palei pietinį upės krantą, nuo čia iki gerokai išsiplėtusių Docklands’ų – sudėtingos, konfliktiškos ir išnykusios Britų imperijos širdies – buvo neatskiriamos nuo Temzės bei visų šalia jos įrengtų kanalų ir prieplaukų. Bet dabar Temzė, deja, tokia pat pamiršta ir nebenaudojama, kaip ir elektrinė. Graži, be abejo. Simboliška – tikrai taip. Pati tikriausia Londono ikona. Bet ar upė naudinga dar kam nors, be to, kad reklamuoja Londoną, kaip tinkamą pardavimui miestą? Nesu dėl to tikras. Kaip ir išblėsusios jėgos ir pramonės galios simbolis elektrinė, upė dabar atlieka tik estetinio kabliuko funkciją – ant jos kabo šiuolaikinė ideologinė manija aukščiausios vertės prabangai, dėl kurios samdomi nuspėjami architektai „žvaigždutės“, kurti tik tariamai žalius projektus, menkai naudingus jau egzistuojančioms bendruomenėms, užtat tarnaujančius švytinčioms finansinės piramidės schemoms.

Toliau tęsiu pasivaikščiojimą maršrutu, kuriuo jau esu ėjęs tūkstančius kartų. Upė ne tiek kviečia leistis į pasivaikščiojimą, kiek reikalauja. Temzės takas – tai vietinis kelias, besitęsiantis palei upę 300 km. Ši centrinė dalis, palei pietinį krantą, pačioje Londono širdyje mindoma labiausiai. Ryšys su Vilniumi tai dingsta, tai vėl atsiranda. Retsykiais pasigirsta Nerimi plaukiančiųjų mikrofoną puolantys lietuviškų vėjų gūsiai, palaidojantys balsą, kurį iš visų jėgų bandau išgirsti. Vadinamasis balsas iš tikrųjų yra daugybės balsų mišinys – mane pasiekiantis garsas vis pertrūksta, nematau vaizdo, taigi, pašnekovams keičiantis, visi balsai susilieja į viena. Balsas susilieja su Vilniaus vėju ir mane supančiais Londono garsais, prasiskverbiančiais ir per ausines. Išgirstu telefono pranešimo signalą ir nebežinau, ar jis suskambėjo plauste, ar Londone, kieno nors netoli manęs kišenėje. Girdžiu juoką ir svarstau, ar jis ataidi per ausines, ar koks prašalaitis prie Temzės, išvydęs laidais, telefono ausinėmis ir stovu apsikarsčiusį mane, nesusilaikė nenusijuokęs.

Iš dalies tai ir buvo trokštamas rezultatas. Sužinojęs, kad negalėsiu išvykti iš Londono į Vilnių, norėjau rasti būdą bent jau dalinai išvykti iš čia ir dalinai atsidurti ten, o gal būti abiejuose ir sykiu nė viename mieste, priklausomai nuo mūsų virtualių jungčių. Mano fizinė erdvė gal ir Londonas, bet mintimis iš dalies esu Lietuvoje, girdžiu kiek painią abiejų erdvių samplaiką, o mano vaizduotė skrajoja ne tik tarp dviejų miestų, bet ir plėsdamasi į tūkstančius kitų vietų. Galbūt jau nebegalėčiau būti tikru situacionistu ir išpildyti dérive Londone – per gerai pažįstu jo gatves, ir, netgi nuklydus į nepažintas erdves, mano vidinis GPS niekada neišsijungia ar nesutrinka. Tačiau šis pasivaikščiojimas, kai esu dviejose vietose vienu metu, žvelgiu į Nine Elmso statybas, bet galvoju apie rąstų plukdytojus Vilniuje – technodérive  – gana vykęs.

Esu toje vietoje, kur kitapus upės – Parlamento rūmai. Jie pusiau pridengti pastolių griaučiais, lėtai lipančiais jų kūnu, lopančiais ir taisančiais jį. Pamatęs pastolius, niekada negali būti tikras, ar pastatas yra statomas, ar ardomas – tą patį galima pasakyti ir apie šiuolaikinę politiką bei demokratiją. Po Brexito plėtojamas, vis labiau į dešinę linkstantis nacionalistinis, būtent čia suformuluotas naratyvas, plinta per įtrūkius, skleisdamas savo smarvę į pastatą supančias gatves ir visuomenę. 1858 m. Londonas kentėjo nuo „Didžiosios smarvės“. Karšta vasara šutino srutas, iš gatvių keliaujančias tiesiai į Temzę, tad taršos problema, stiprėjusi jau daugelį metų, tapo nebepakeliama. Jau anksčiau būta susirgimų protrūkių, bet tik 1858-aisiais dvokas tapo toks nepakenčiamai stiprus, kad pasiekė Parlamente sėdinčių aristokratų nosis ir buvo įvertintas kaip „egzistuojantis“. Kai mirė vargšai, o valtininkai vienas po kito užsikrėsdavo cholera, kai purvas kilo virš Temzės plika akimi matomų debesų pavidalu, o vanduo trenkė pūvančiais lavonais, niekam tai neatrodė didelė bėda. Bet, štai, kai smarvė ėmė smelktis į Parlamentą ir trukdyti elito pietums, anie išmirkė užuolaidas chloridu ir ėmė svarstyti, ar nevertėtų keltis kitur, o tada užsakė pastatyti milžinišką kanalizacijos sistemą, kad pagaliau sutvarkytų visą miesto mėšlą. Josephas Bazalgette’as suprojektavo didžiulę požeminę, taip pat ir upes kertančią, kanalizacijos sistemą iš vamzdžių ir siurblių. Visos dalys buvo sujungtos į milžinišką kanalizaciją, nutiestą per pelkėtas žemes palei Temzės šiaurinį krantą nuo manęs į rytus ir kiek mažesnį plotelį į pietus, kur šiuo metu ir vaikštau.

Balsas, kurį girdžiu per ausines, pasakoja apie sovietiniais laikais vykdytą plėtrą Kaune. Tuo laikotarpiu upės krantai buvo išbetonuoti, o pakrantės zona sumenkinta iki atšiaurios ir sunkiai įveikiamos ribos, atskiriančios miestą nuo upės, kuri anksčiau atliko tiesiogines rekreacines, ekonomines ir viešąsias funkcijas. Vėjas Vilniuje ir Londone vis nesiliauja, kišasi ir pertraukia iš plausto transliuojamą balsą, tačiau man pavyksta užgriebti pakankamai raktinių žodžių, kad suprasčiau kur link krypsta kalba. Naratyvas panašus į čionykštį. Kaunas, Londonas, komunistinis, kapitalistinis, persipynusios istorijos…

Vietovė, kurioje dabar esu, kadaise buvo kita sandėlių ir pramoninių pastatų pusė – upė, išvarpyta prieplaukų, molų ir krantinių, per kurias nuolat pirmyn ir atgal keliaudavo prekės. Lambetas garsėjo keramika, o, štai, stiklo ir netikro akmens dirbtuvės, lentpjūvės ir geležies liejyklos pradėjo kurtis įsibėgėjus pramonės revoliucijai. Upė buvo pragyvenimo šaltinis, be to, prekės ja gabentos, naujiems miesto gyventojams grūdantis lūšnynų rajonuose, besiplečiančiuose į žemyno gilumą. Dėl J. Bazalgette’o kanalizacijos statybų, visa ši pramoninė zona buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, čia, kur anksčiau vyko prekyba – dabar judrus kelias, o man po kojomis – toji kanalizacija.

Kaip ir Kaune, taip ir Londone krantinės kanalizacijos sistema davė pradžią žemės ir upės ryšio sunykimui, šiandien šis atotrūkis tik dar akivaizdesnis. Upė dabar įgyvendina tik estetinę funkciją – tai romantiškas ir ideologinio užtaiso kupinas vaizdas, skirtas gėrėtis nuo krantinės. Retsykiais praplaukia viena kita barža, gabenanti prekes, ir nedideli keltai, dažniausiai upe savo malonumui plaukia turistai – dar niekad per visą istoriją upė nebuvo tokia atskirta nuo paties miesto. Vis dėlto, Temzė yra puikus įrankis formuoti „pasaulinio lygio miesto“ įvaizdį: klientams iš viso pasaulio nežmoniškai išpūstomis kainomis parduodami prabangūs apartamentai, svaičiojant apie „vaizdą į upę“, rodant kompiuteriu kurtas vizualizacijas, kuriose matyti tyvuliuojantis vanduo ir skaitmeniniuose saulėtekiuose skendinčios krantinės. Vos už keletą milijonų svarų sterlingų šis vaizdas gali priklausyti ir jums. Šitoks vaizdelis! Upė, nutapyta Canaletto, apkerėjusi Turner’į, aprašyta Wordsworth’o, imperijos pradžia ir pabaiga, tiesiog tautos veidrodis. Argi ne svajonė – sėdėti savo prabangiame Richardo Rogerso projektuotame balkone ir svajoti apie Temzę, visai pamiršus apie visus su ja susijusius gyvenimus, mirtis, svajones ir tragedijas.

Sous les pavés la plage, kaip teigia situacionistų šūkis, kuris rėmėsi ne tik romantine idėja, kad pašalinus buržuazinį kapitalistinio Paryžiaus paviršių, jo vietoje galbūt pasirodytų kas nors įdomaus. Čia turimas omenyje ir smėlis tiesiogine to žodžio prasme, ant kurio buvo klojamas miesto kelių grindinys, ir paplūdimys, kuris pamažu skverbėsi į paviršių, o granito gabalai buvo lupami lauk tarsi 1968-ųjų balistinės raketos. Praeinu pro dar vieną buvusią elektros jėgainę, suprojektuotą to paties architekto, kaip ir Batersio elektrinė – Giles’o Gilbert’o Scott’o. Šioji buvo prikelta naujam gyvenimui dešimtajame dešimtmetyje, kai „Herzog & de Meuron“ pavertė ją Teito modernaus meno galerija, atspindinčia kuriamo Londono įvaizdžio pokytį: iš neaiškia garų aura gaubiamo prekybos ir galios centro, į stiliaus, kultūros ir finansų bei šiuolaikinio meno fantasmagoriją.

Po atoslūgio, kai Temzės vandens lygis du kartus per dieną nukrinta septynis metrus, ji tampa beveik neatpažįstama. Toks upės vaizdas nė iš tolo neprilygsta architektų kompiuterinėms vizualizacijoms. Prieš porą metų ėmiau kurti meną iš Temzės molyje įstrigusių radinių. Vandeniui atsitraukus, nusileidęs į paplūdimius, prisirinkau objets trouvés, kuriuos paskui paverčiau absurdistinėmis skulptūrų chimeromis. Netoli Teito galerijos, kur sparčios postindustrinės plėtros metais pramoninės struktūros buvo griaunamos iki pamatų ar pertvarkomos į gentrifikacinę mėsą, paplūdimiai panėšėjo į plytų, asbesto plytelių, gelžgalių plynę. Ten, kur kadaise puikavosi mėsos turgavietės ir rūmai, atslūgusi Temzė apnuogina pažliugusį osuarijų – masinę kapavietę į krūvą sukrautų tūkstančių gyvulių kaulų, su peilio žymėmis tose vietose, kur nuo jų buvo lupama mėsa. Įdomu, ar kaulai priklausė tik gyvūnams, ar, vis dėlto, tame purve rastum ir londoniečių griaučių liekanų. Sous la rivière, les corps.

Žmonės aptinka čia visokiausių lobių. Romėnų laikų monetų, Venecijos stiklo, dramblio kaulo, viduramžių piligrimų ženkliukų, septyniolikto amžiaus batelių, mezolito laikų kirvukų, fosilijų ir pramoninių reliktų. Mane domino tik kasdienybė, norėjau suteikti sunykusiems ir nebeatpažįstamiems objektams naują gyvenimą, vertę ir paskirtį. Ištyrinėjau keturis palei Temzę besidriekiančius paplūdimius ir kiekviename jų rastus objektus nudažiau skirtinga spalva, o tada sudėliojau juos į dviejų tipų skulptūras: „Surūšiuotų objektų serija“ ir „Nebereikalingi totemai“.

Objektai – į poras ar trijules sulipdyti netikėti radiniai iš skirtingų upės vietų: poindustrinių laikų skalda, inkrustuota į viduramžių laikų žvėries klubą, ar austrės kriauklė, sukibusi su kokia nors plytos nuolauža. Jie byloja balsais, kurių niekam nepavyko nuskandinti vandenyse – tai žmonių ir gyvūnų pasakojimai, sudarantys tikrąją Londono istoriją. Šie pasakotojai buriasi į stipresnes, naujo identiteto bendruomenes, pasiryžusias išgyventi ateityje. Keturis totemus – vienspalvius, tame pačiame paplūdimyje rastų daiktų trimačius asambliažus – įsivaizdavau esant stebuklingus naujus objektus, skirtus apkerėti krantinės gentrifikacijos jėgas ir privataus gerbūvio nusavintą tautai priklausantį turtą – upę.

Kai esi Temzės priekiniame ruože, atrodo, lyg lankytumeisi kitame mieste, ne Londone. Perlipi per upę juosiančią sieną ir laipteliais atsargiai nusileidi į molingus paplūdimius, kur kitoks net kvapas. Nors esi vos už kelių metrų nuo judrių gatvių, čia karaliauja tyla ir vienatvė. Akimirką egzistuoji tiek dabartyje, tiek visumoje praėjusių laikų, kurių kiekvieno fragmentas primena apie kokią nors kitą tikrovę. Dabar, atėjęs čia, prisimenu, kaip prieš du metus stovėjau paplūdimyje, o pro šalį praplaukė turistinis keltas. Atoslūgio ramybėje išgirdau gido pasakojimą apie tiltą, po kuriuo laivas netrukus turėjo praplaukti. O ten stovėjau ir aš – vienišas siluetas paplūdimyje, su visų jiems nepapasakotų istorijų likučiais po kojomis. Man mąstant apie prisiminimus, balsą iš plausto pertraukia Nerimi plaukiantiems mano kolegoms skirtas „Ačiū!“. Paskui viską vėl užgožia vėjas, o tada balsas paaiškina: „Moteris iš laivo sakė, kad šiandien jos gimtadienis.“

Vėliau balsas iš plausto pasakoja apie keltus ir Neries atskirtas, nesusisiekiančias krantines. Iš Temzės krantinės persikeliu į 1970-ųjų Vilnių. Balsas iš Vilniaus paaiškina: „Prieš betono laikus, beveik neturėjome galimybių persikelti per upę, kai žiemą ja plaukdavo ledo lytys, pakeliui griaunančios viską, kas pasitaikydavo kelyje – medinio tilto nebuvo įmanoma pastatyti, o iki pat aštunto dešimtmečio, regis, Vilniuje buvo daug keltų.“ Girdžiu balsą tariant žodį Vilnius, bet mintyse iškyla apšarmojusios XVII–XVIII a. mugės – Temzė sezoniškai užšaldavo, tuomet žmonės kirsdavo upę ledu, sutaupydami tilto mokestį, taip pat tiesiog ant ledo, nemokėdami papildomo mokesčio, prekiaudavo maistu, drabužiais bei rankdarbiais.

Kelte kalba pasisuka apie didingus pastatus, kurių kadaise buvo pristatyta abipus Lietuvos sostinėje tekančios upės. Girdžiu balsą pasakojant apie tai, jog aukštuomenės baroko dvarai ir bažnyčios turėję priėjimą prie upės, o tokias lokacijas rinktasi, siekiant, kad elitui, išėjus iš namų namų, netektų „susitepti kojų“ viešose gatvėse. Kadaise ir Temzę supo dvarai, stovėję daugiausiai šiaurinėje krantinėje. Kaip ir Vilnius atveju, Londone upė taip pat skyrė tarsi du miestus – Šiaurinį ir Pietinį Londoną. Londoniečiai paprastai skirstomi į Šiaurės bei Pietų Londono gyventojus ir, nors šias dvi teritorijas jungia daugybė tiltų, atskirtis tarp jų tikrai didelė. Pietų Londonas visada buvo nepritapėlių ir azartiško gyvenimo mėgėjų prieglobstis – čia buvo apsistojęs Čarlis Čaplinas, glaudėsi iš miesto išvyti Šekspyro teatrai, gyveno įvairūs žinomi muzikantai, įskaitant Davidą Bowie, čia kūrė Fredas Karno, Williamas Blake’as, į čia atvyko Windrush karta, be to, tai ir eitynių už homoseksualų teises lopšys. Ir štai aš einu palei Temzę, jau pačiame Pietų Londono pakraštyje, artinuosi prie pasaulyje garsaus, bet gana kvailo Tauerio tilto, per miesto dalį, kuri praminta ar, greičiau, įgavusi prekinio ženklo „More London“ pavadinimą.

Tai privatiems savininkams priklausantis ir privačiai prižiūrimas anklavas, kurio širdyje stūkso miesto rotušė – apvalus stiklo pastatas, kurį suprojektavo Normanas Fosteris. Tai menką įtaką turinčio mero bei saujelės jam pavaldžių išrinktųjų politikų priebėga. „More London“ priklauso ilgametei įmonei „St Martins Property Corporation“, kurią savo ruožtu valdo Kuveito valdžia. Taigi, kraštovaizdis ir pastatai, kuriuose įsikūrusi Londono politinė jėga, priklauso mizoginiškai ir homofobiškai valstybei, ribojančiai žodžio laisvę. Kuveito valdžiai tokia tradicinė įmonė yra naudinga priedanga, siekiant išlaikyti savo nekilnojamo turto portfelį. Istorinio politkorektiškumo projekcija. Londono politikams prireikė dešimtmečio, kad „More Londone“ būtų suteiktas leidimas duoti interviu televizijai ir radijui – apribojimus nulėmė privataus savininko vadyba. Kaip ir daugelyje privačia nuosavybe virtusių miestų viešųjų erdvių, taip ir šioje privalu paklusti griežtoms taisyklėms ir sutikti būti stebimiems įmonių saugumo. Tai ne Čarlio Čaplino vaikystės Londonas, ne darbininkų klasės Rytų gatvelė Valvorte, įkvėpusi jo filmą „Easy Street“. Tai tarptautinių finansų ir galios bei įvaizdžio Londonas.

Balsas už 1 700 km, plauste, regis, pritaria. Įsiklausau ir girdžiu, kad pasakojama apie mokslinės fantastikos romaną. Romano veikėjai perdirba praeities technologijų likučius, o aukštesnioji klasė ir turtingieji savo ruožtu apsigyvena netikrame mėnulyje, pavadintame Londonu. Balsas pasakoja toliau: „Jie šneka apie palaimingą gyvenimą tame netikrame mėnulyje, tačiau ta būtis greičiau primena gana liūdną gyvenimą blokiniame name, bute be natūralios šviesos. Gyventojams siūlomos tik labai labai brangios dirbtinės vaizdo pro langą projekcijos – susimoki ir gauni netikrą Londono vaizdelį. Atrodo, kad projekto dalyviai anapus ekrano, plauste, ir aš mintis dėliojame panašia linkme. Svarstome, kaip miesto įvaizdis įgauna daugiau reikšmės nei žmonių gyvenimas konkrečioje vietoje. „More London“ erdvė iš pažiūros atrodo vieša ir politiška, tačiau iš tikrųjų yra privati ir depolitizuota. Temzė gali atrodyti romantiška ir reprezentatyvi, bet to, kas rodytų jos galią ir paskirtį, nebelikę. Londonas tėra kadaise gyvos Londono idėjos projekcija, tarnaujanti turizmo ir prabangos rinkodarai – labai liūdna ir be natūralios šviesos.

Nuo Tauerio tilto einant tolyn, ryšys su Vilniumi ima smarkiai trūkinėti. Balsas kone išnyksta, o jam sugrįžus, Vilniaus vėjai nesiliauja drebinę mikrofono. Pokalbis iš plausto vėl skamba staccato. Kalbama apie salą Neryje, kur buvo rengiami nelegalūs reivai, tačiau pasakojimas tai skamba, tai vėl pradingsta triukšme. Iš salos į krantą vedė vienintelis siauras kelias, kuriuo po vakarėlio visi reiveriai turėjo keliauti namo. Kraštovaizdžio panaudojimas laisvalaikiui ir socialiniams ritualams organizuoti – tai dar vienas bendras Neries ir Temzės ypatumas. Teritorija, kuria dabar einu, anksčiau buvo pietinis Docklandsų kraštas – tai upės atkarpa, istoriškai vadinta Londono baseinu. Josephas Conradas 1906 m. ją aprašė taip: „Laivai, švartavęsi galingos srovės sūkuryje, stiebais ir laivagaliais sustūmė tvirtą darinį, panašų į salelę, apaugusią paliegusių, belapių medelių mišku.“ Abiejose to suvargusių stagarų miško pusėse būta plytinių sandėlių labirintų, sujungtų tiltais ir koridoriais.

Poindustrinio nuosmukio metais jie liko apleisti ir nebenaudojami. Laikui bėgant ten įsikurė ir savo veikla užsiėmė tokie menininkai, kaip Derekas Jarmanas, ten vyko legendiniai vakarėliai, būrėsi meno kolektyvai, klestėjo menas. Devintojo dešimtmečio reivo judėjimas taip pat panaudojo šiuos pastatus, kurį laiką šioje teritorijoje vėl rinkosi daug žmonių. Kaip kadaise, pilni darbuotojų ir durininkų, dabar šie pastatai ir vėl buvo kupini ekstazės, kūrybinio pykčio, nukreipto prieš valdžią, ir vilties. Tai truko neilgai, mat šioje teritorijoje neva netyčia kilo gaisras. Po jo liko tabula rasa, tinkanti laisvosios rinkos plėtrai. Šiais pastatais pasirūpino tokie dizaineriai, kaip Terence’as Conranas, išdarkytus pramoninius griaučius užkimšę „fine dining’u“, prabangiu gyvenimu ir imperialistine nostalgija.

Taigi, pasivaikščiojęs gatvelėmis prie dešimtuoju dešimtmečiu į rytus nuo Tauerio tilto išdygusių pastatų, per ausines girdžiu, kad pokalbis Vilniuje pamažu tyla. Balsas pamini mano vardą: „Vilas vis dar čia, su mumis, labai smagu žinoti, kad kartu, tik kitoje vietoje, keliauja dvasia.“

Tikras laikas, tikra vieta, skirtingi laikai ir skirtingos vietos. Susipynus analoginėms ir skaitmeninėms technologijoms, patyrus netikėtų trikdžių, tačiau esant kažkur tarp erdvinio Londono išgyvenimo ir patirtinės dislokacijos Vilniuje, man pavyko pajusti abiems vietoms būdingą nuotaiką. Nors vaikščiojau Temzės krantine, mano mintys vaiduokliškai pleveno kažkur tarp konkrečios vietos ir laiko.