Taip arti ir kartu taip toli. Inos Budrytės personalinė paroda „Saulės!“ galerijoje „The Room“

2019 m. gegužės 27 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Monika Valatkaitė

Ne visada paprasta prakalbinti kuklų ir savitai rafinuotą žmogų, kuris mėgsta tylą, ramybę ir (net) vienatvę. Šiais bruožais spaudoje portretuojama tapytoja Ina Budrytė, kurios paroda „Saulės!“ eksponuojama galerijoje „The Room“. Tenka prisipažinti, kad dar sudėtingiau šifruoti taip apibūdinamo žmogaus kūrinius, suvokiant jų glaudų ryšį su asmeniniu autorės gyvenimu, kuris nutolęs tiek pat kiek ir kaimynų. Kitaip tariant, kaimynų pasauliai šalia – panosėje, kaip ir Budrytės paveikslai, bet tuo pat metu – už devyniomis spynomis saugomų uždarų durų, prasiveriančių prasilenkiant laiptinėje, kai nepatogiai, bet smalsumo vedinas dirsteli vidun.

Apart pravirų durų, įspūdį apie nematomą kaimynų pasaulį kuria ir kiti „portalai“ į jų, net sakytumei, planetas. Antai, iš lauko pusės matyti ant palangės stovintis nuo saulės spėjęs nublukti pliušinis dinozauras, kuris medžioja lauke skrendantį paukštį („Mylimas paukštelis“, 2019). Galima spėti, kad ne dėl to, jog pasotintų vatos gumulėliais gurgiantį pilvą, bet jaustųsi mažiau vienišas, nes jo geriausias draugas visai nekreipia į jį dėmesio nuo tada, kai mama nupirko plastmasines superherojų figūrėles. Kitu „portalu“ galėtume laikyti garsą už sienos. Per mokyklines atostogas viršum galvos gyvenančius senjorus aplanko mažametės anūkės. Kaimynui apačioje, pratusiam prie ramybės, dundėjimas ir bildėjimas tampa nepakeliamu kankinimo įrankiu. Mintyse mergaitės išauga į milžines galiūnes, pamėlynavusiomis nuo lakstymo kojomis. Tada belieka išsisukus iš kokono plede, apsiginkluoti ir susitraukusiam nuo baimės kaip čia dabar pasibelsti pas tuos kaimynus, vykti į tolimesnes laiptinės teritorijas, atsikovoti savo įprastos ramybės („Atvykimas“, 2019). Trečiu „portalu“ galėtų būti pro uždaras duris į laiptinę, kur aukštyn žemyn visą dieną marširuoja daugiabučio gyventojai, prasiskverbęs kvapas („Laiptinės“, 2018). Sudirginta nosis nujaučia: antrame aukšte gyvenantis pirmakursis tik ką kepė šaldytus žuvies pirštelius; trečiame aukšte neseniai išdžiaustyti skalbiniai.

Pakanka šių kelių Budrytės paveikslų, kuriais atskleidžiama kaip menininkė savo kūrinius su žiūrovu sujungia atpažįstamomis patirtimis, būties fragmentais ir jutimais, kuriais suvokiame savo būseną pasaulyje. Geriau jaučiamės tyloje ar užklupti šurmulio; žingsniuodami vedlio pozicijoje ar ieškodami švyturio šviesos. Todėl asocijuodami paveikslų turinį su savo kasdienybės prisiminimų nuotrupomis ir, net jei tik menkai, jų paveikta patirtimi galime kiek priartėti prie buvimo geru šios parodos žiūrovu. Pastarąjį dailėtyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė itin tiksliai sutapatino su „Mažojo Princo“ pasakotoju, daugeliui įsiminusiu savo – skrybėlės ir dramblį prarijusio smauglio – piešiniais. Kitaip tariant, geriausias Budrytės žiūrovas yra tas, kuris mato daugiau nei matosi iš pirmo žvilgsniu. Todėl be pigu komentuoti, kas papuola ant liežuvio galo dirstelėjus į menininkės kūrinius, lyg į kaimynų namus pro vieną iš „portalų“ ir apsimesti, kad perpratai (kūrybinę) teritoriją ir jos (iš)gyvenimo sąlygas. Spręsti apie menininkės kūrinius, nepastebint vaizduojamų figūrų, kurios yra ant kraštutinumo ribos (stovi ant atbrailos ar ketina bristi į ežerą) ir nepajuntant tuo išreiškiamo jautraus menininkės pasaulio, gal per paprasta. Panašiai kaip nepastebėti (socio)kultūrinės istorijos laiko ženklų. Tai – tarybinių laikų cheburashka‘iškos meškutės ar notredamiškos chimeros, net to paties „Mažojo Princo“ pasakotojo, lėktuvėlių ir gyvų dangaus žirklių kompanijoje. Galiausiai, ignoruoti pasikartojančias juodas vėliavas, kurios pranašauja pavojų ar pabaigą, gal (tik) nerimą, ir mena sakytumei egzistencialistinių nuotaikų permainas. Minėti ženklai nurodo, kad Budrytės kūriniai iš tiesų neapsiriboja vien artima aplinka.

Panašiai kaip su kaimynais, kurie fiziškai nebūdami mūsų kambariuose atsiranda iš už vienspalvių sienų sklindančiais garsais, taip ir su Budrytės kūriniais ryšys užsimezga per tapybines monochromines plokštumas. Užpildytas mėliu, geltoniu ar raudoniu, fonas nutaiko kirmgraužos tunelį ir eliminuodamas laiką ir erdvę, kuriuose žiūrovas stoviniuoja, įsisiurbia kaip dėlė – išbalansuodamas vidinę harmoniją, sukeldamas įtampą ar atpalaiduojantis raumenis. Gal iš karto net nepavyksta identifikuoti pasikeitusios jausenos, tačiau ilgainiui supranti – tarp autorės darbų norisi pabūti ilgiau ar vis tik išeiti.

Parodos anotacijoje autorė žymi, kad šia paroda po darganotos žiemos vilioja jos darbuose retai pasirodančią saulę. Tačiau, kad ir kokia reikalinga – įkaitinti tapymo vyksmą ar nudeginti odą – būna saulė, rašant šį tekstą vis neapleido jausmas, kad tai viena vienišiausių žvaigždžių. Paprasta kalbant, akys jos bijo ir neįmanoma prie jos priartėti. Visi jos kaimynai – planetos, asteroidai, ir čia, Žemėje, kunkuliuojanti gyvastis kaip magnetu iš po žemės ištraukiami jai pasirodžius, bet akimirksniu ir pažabojami – sustoti.

Vytauto Nomado nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *