Suskaičiuoti, pasverti, padalinti. Projektas „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje

2020 m. sausio 13 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Tautvydas Bajarkevičius

Akvilės Anglickaitės projektas Septintą dieną upės isėjosi, sukurtas bendradarbiaujant su jaunosios kartos menininkais Dominyka Balaišyte, Nidu Kaniušu ir Gaile Cijūnaityte, pristatytas Šv. Jonų bažnyčioje, neabejotinai prabyla žiūrovui distopijos žanro kalba. Modernioje visuomenėje distopija nenustoja veiksmingumo ir nepraranda įtaigos atlikdama pirminę ‒ atgrasymo ir bauginimo ‒ funkciją. Tiesa, skeptikas galėtų kaipmat pridurti, jog geriausi, didžiausio pasisekimo sulaukę, labiausiai pripažinti šio žanro kūriniai ‒ visų pirma, literatūros ir kinematografijos ‒ greta esmingųjų elementų, įgalinančių sąmoningą kritiką, išsakančių taiklią įžvalgą ir suformuojančių šiam išsakymui reikalingą kalbą, visada taipogi pasižymėjo ir emociniu, jaudinančiu poveikiu, o šis – ypač masinėje kultūroje ‒ visada pasižymi vertėmis, kurių cirkuliacijos kryptis viešojoje opinijoje prognozuoti sunku, o socialinius efektus suvaldyti nelengva. Šio skepsio nepaisant, reikėtų būtinai pasakyti, jog įtaigiausių distopijų autoriai ‒ ne tik charizmatiškos, bet ir autoritetingos asmenybės. Įsiklausant į skeptikų argumentus, derėtų atkreipti dėmesį, jog distopijai tapus mada, ši autoritetinga instancija tarsi atsitraukia, o kartais ir išvis išnyksta. Tenka aiškintis šių reiškinių priežastis ir tai nėra lengva užduotis: naujieji žodynai tarsi užkrečia jau nusistovėjusius savaisiais efektais, senieji ima skambėti it nuolat kartojama mantra ‒ savaime suprantama, kiek reakcinga. Tačiau užduoties imtis reikia – jau vien todėl, kad galima būtų patikrinti, ar dalykus ir reiškinius vis dar tikrina laikas…

Sausio 4-osios vakarą , šeštadienį, Vilniaus senamiestis vis dar alsuoja naujametine dvasia. Šalia Filharmonijos link atsigręžusio tautos patriarcho Jono Basanavičiaus paminklo, kurio glotnų paviršių dabina tirpstančios snaigės, fakelus rankose suka fakyras žibančia liemene. Šviečiančios vitrinos, lempučių girliandos ‒ įprasta miesto scenografija šį ankstyvą metų laiką pasitinkantiesiems vilniečiams ir miesto svečiams. Žibintininko skulptūra Šv. Jono gatvėje šį vakarą tarsi pasitraukusi šešėlin. O štai varpinės bokšto langas šviečia ryškia oranžine šviesa. Bokšto durys atviros, senojoje laiptinėje spiečiasi eilutė žmonių. Tvyro kiek nejauki tyla, kurią pertraukia santūrūs apsikeitimai ironiškais sąmojais prasilenkiant įeinantiems ir išeinantiems. Švytuoklė tarsi įbesta ties centriniu koordinačių tašku varpinės bokšto pirmojo aukšto kamputyje. Galėtumei ir nepastebėti, jog jos spindintis antgalis metaline siūle pakabintas nuo kur kas aukštėliau, negu kad žvilgsnis pasiektų, besiremdamas į jam vis dar prieinamas medines sijas. Toje oranžinėje šviesoje Dominyka Balaišytė siūlo užsidėti virtualios realybės akinius ir per juos pamatyti, kaip viršum galvos, daugmaž keturių-penkių metrų aukštyje susiformuoja nedidelis kupolas, kurio centre gali pamatyti parusvėjusį vyzdį, o tave tarytum apgaubia… akis.

Tačiau minėtasis distopinis kontrapunktas žiūrovą pasitinka ne bažnyčios varpinėje, o pačioje bažnyčioje. Ji visa skendi padūmavusioje neoninio atspalvio mėlynoje šviesoje, gaudžia žemo pratiso garso vibracija, o bažnyčios skliautuose lazerių spinduliai išraižo veidrodiniu principu apsuktą užrašą didžiosiomis raidėmis: NUMBERED, WEGHED, DIVIDED. Antrojo žodžio prasmė susirinkusiems lieka paslaptimi, mat joje, regis, sąmoningai praleista viena raidė. Rašytinė projekto koncepcija aiškina, jog toji vibracija, skleidžiama bažnyčios erdvėn daugiakanale garso kolonėlių sistema, atitinka vargonų „timpani“ registrą, o užrašas nurodo į pranašystę, parašyta „..dievo ranka Babilono karaliui Belšazarui, puotai pasiėmusiam indus iš sugriautos Šventyklos“. Pranašystę „Mene, mene, tekel, parsin“ iššifravęs pranašas Danielius, tokiu būdu pranešdamas karaliui, jog jo dienos suskaičiuotos, darbai pasverti, o karalystė būsianti padalinta. Koncepcija, kurios tekstas išspausdintas ant įprastų A4 formato lapų, ramiai pasitinka įeinančius arba laukia išeinančiųjų prie bažnyčios durų, tad „nuogas“ reginio poveikis akina: išryškėja šachmatinės grindys, juslės atitaria padrikoms architektūrinėms asociacijoms – štai, halinis šventyklos išplanavimas ‒ šventųjų figūros ir šoninių navų skulptūros įgauna itin mįslingus pavidalus, o banguotasis Šv. Jonų bažnyčios altorius perspektyvoje hipnotiškai užtemsta. Visai kaip per šventąsias Mišias prie komunijos, jo link nusidriekia lankytojų eilė ‒ scena statiška, reikalaujanti laiko. Kiekvienam iš susidomėjusių šia neįprasta situacija prabėga geras pusvalandis iki tos akimirkos, kai galima užsidėti vienus vienintelius virtualiosios realybės akinius ir juose išvysti juodai baltą inversiją – reikia pasakyti, įtaigų, gotiškos ekspresijos vaizdą, trijų dimensijų bažnyčios interjero „fotografinį atspaudą“ ir sustingusius, fragmentuotus lankytojų figūrų kontūrus jame.

Paroda „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje

Projekto Septintą dieną upės ilsėjosi poetika gali būti suvokta kaip socialinės kritikos gestas. Tai tarsi raiškiai formuluojama pretenzija ar savotiška nota, išsakyta šiuolaikine kalba, ta kalba besinaudojančiųjų. Ištakų tradicijos, niekada nesiliaujančios įtvirtinti, atnaujinti bei interpretuoti religinio ir sekuliaraus pasaulio tarpusavio santykį ir skirtį, ilgai ieškoti nereikia: regis, taip būta nuo seniausių laikų. Paradoksalu, tačiau šiuo konkrečiu atveju toji poetika tarytumei atidengia savąjį tapatumą, tuo pačiu ne tik nevengdama parodyti tokiais atvejais neretai imančio kristi šešėlio, bet ir demonstruodama savuosius ginklus, jų „dviašmenes briaunas“ ‒ pridurtų klasikinės mokyklos atstovas, besirandančios įtampos akistatoje matydamas prasmę neišsižadėti neutraliteto. Panašią laikyseną, matyt, pasirinko ir Šv. Jonų bažnyčios šeimininkai, pasitikėję menininkais ir likę ištikimi bažnyčios misijai, atsispindinčiai taipogi ir jos pasaulietinių renginių programoje.

Meno kalba ir tikėjimo kalba pasižymi reikšmingais panašumais: abidvi vadovaujasi įstatymu ir taisykle, tačiau to prikišamai nepostuluoja; abi remiasi žinojimu, tačiau juo neapsiriboja; abi priklauso pasauliui, tačiau nėra jo griežtai kaustomos. Septintoji diena, kai pasaulis sukurtas, tiek menui, tiek tikėjimui yra vienaip ar kitaip pasigėrėtina. Tada, kai tikėjimas tampa religija, o menas ‒ kultūra, ne viskas baigiasi ir ne viskas prasideda. Visada ateina pirmadienis, naujos savaitės diena. Ir taip per amžių amžius, arba lotyniškai ‒ in seculum seculorum. Universiteto prieglobstyje gyvuojanti jėzuitų šventovė neleidžia apie tai kalbant elgtis perdėm lengvabūdiškai ir įpareigoja priminti, jog universitetinio (visų pirma, humanitarinio) išsilavinimo kilmės reikėtų ieškoti klasikinėje laisvųjų menų, lot. artes liberales, tradicijoje, apimančioje ne tik tuos menus, kokius kad pažįstame šiais laikais, bet ir mokslus – tokius kaip retorika, gramatika ar logika. Dabar šią jungtį –tiesa, suvokiamą kiek siauresne prasme – atpažįstame iš humanitarinių mokslų fakultetų pavadinimų anglakalbėse šalyse ‒ ten kiekvienas iš jų vadinasi Faculty of Arts & Humanities.

Distopijos žanrui projektas Septintą dieną upės ilsėjosi, regis, iš tiesų yra priskirtinas. Pasitelkiami vaizdiniai yra grėsmingi, kadangi įsiskverbimas į sakralinę aplinką nuožmiai pakeičia jos įprastą ikonografiją, o tai visada ne tik byloja apie iššūkius, su kuriais susiduriama, tačiau ir apie fundamentalų sukrėtimą – juntamą tiesiogiai, susvetimėjusiomis regimybėmis, prabylantį potekstėmis. Šis egzistencinis grėsmės pojūtis pats savaime dar nėra pasaulio ar laiko krizės liudijimas, visa aprėpiančio pavojaus išraiška. Tačiau šiuo atveju, tarsi perspėjant, kalbama kaip tik apie tai. Įdomu, kad tiek meno, tiek ir religinė bendruomenė pasitinka šį iššūkį su tam tikru pasitikėjimu ir tokį kalbėjimo būdą įgalina išsakyti dalykus, apie kuriuos įprasta kalba kalbėti nėra taip jau lengva. Nėra lengva ir parodyti įtampas, iškylančias tiek vienos, tiek kitos kalbos viduje.

Paroda „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje

Šv. Jonų bažnyčioje prabylantys jau pristatytos šiuolaikinio meno projekto kalbos atspindžiai sietini su kultūros ženklų, kultūros procesų galia arba tos galios stygiumi reflektuoti globalius moderniosios civilizacijos aspektus, susijusius su problemiškomis šiuolaikiškumo tendencijomis. Tokio problemiškumo patirtį turime nevienodą, tik jo mastą suvokiame panašiai. Evangelisto Jono pasakojimas, evangelijos puslapius atveriantis archetipinę prasmę įgaunančiomis ir ją pranokstančiomis eilutėmis „Pradžioje buvo žodis. Tas žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas” sakralinio teksto įžangoje Naujosios Sandoros šviesoje pakartoja Pasaulio sukūrimo mitą. Pasakojimo dvasia nuolat atsinaujina, mat seno vyno gerti iš naujų vynmaišių nevalia. Tuo tarpu savojo laiko patirties netolygumas tokį atnaujinimą sau priimtinomis formomis praktikuojančiuosius skatina mąstyti apie šios patirties santykį su platesniais procesais, įskaitant ir tai, ką vadiname Visuomenės sutartimi, jos lemiamas sanklodas, jos veikimą įgalinančių procesų pasekmes.

Distopijos žanrui esminga kritinio žvilgsnio perspektyva, išsakyta šiuolaikinio meno kalba, nėra ypatingai universalizuojanti. Tokio kritinio gesto autoriai dažniausiai aiškiai tapatinami su vienokiu ar kitokiu kontekstu, kuriame tas gestas turėtų būti interpretuojamas. Adresatas kartkartėmis – kaip ir šiuo atveju ‒ yra ir platesnės auditorijos, o šis faktorius numato ir autonomiškos kalbos dialogišką (kritinį, provokatyvų, prisistatantį ir pan.) pobūdį. Anapus šio aiškiai apibrėžtomis sąlygomis įtarpinto dialogo dažniausiai slypi reiškiniai ir procesai, su kuriais tik nujaučiame turį reikalą.

Ypač akcentuojami medijuoti projekto aspektai – tiek pirminiame juslinės patirties, tiek ir konceptualiame kontekstualizuojančiame lygmenyje – leidžia kalbėti apie šiuolaikiškas kultūros industrijas, imti dėmėn tam tikrą distopinės kritikos distanciją jos subjektų atžvilgiu, apibrėžti kultūros industrijas reprezentuojančių segmentų ir jų atstovų tapatumą, suprasti trivialias konotacijas. Šitai taipogi numato galimas interpretacijos gaires, apibendrina aktualiąsias akumuliuojamos problematikos potencijas. Tuo tarpu mėlynos šviesos šaltyje būdraudami tamsoje skendinčio altoriaus akistatoje juste juntame tą gėlą, kurioje atsiveria plyšys tarp to, ką galima ramiai mąstyti ir patirti apskliaudus šį mąstymą ir patyrimą nuo viso likusio pasaulio, ir to, kas su nerimu beldžiasi į bažnyčios duris net tada, kai minime septintąją dieną, kuomet sukūręs pasaulį Dievas ilsėjosi. Ar kai besivadovaudami analogijos principu išrandame metaforą, po kurios padangte septintąją dieną ilsisi upės…

Yra ir dar viena perspektyva, iš kurios galime į visa tai žiūrėti. Tai universiteto kiemas, jo renesansinės arkados. Toji neono spingsulė, vienam vakarui sužimbanti Šv. Jonų bažnyčios viduje, sužimba it Kūčių vakaro atmintį menanti, šalčio žiemos speiguose taip ir nesukaustyta aguonėlė aguona. Aguonų pienelis balkšvas, kaip žalias vynas jis nesvaigina. Bet štai jau antra savaitė po prakartėlės pašventinimo, jau ir kalendoriumi neretai tolėliau nuo namų. Tenka ne juokais susikaupti, kad ir šįkart išliktum budrus…

Paroda „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *