Suderintas organizmas. Paroda „Choras“ VDA „Titanike“

Supaprastintai kalbant žmogus sumontuotas iš penkių skirtingų komplektų – griaučių, raumenų, vidaus organų, riebalinių audinių ir odos – detalių. Žiūrint į Kauno galerijos „Meno parkas“ dvidešimtojo gimtadienio minėjimo renginių ciklo parodą „Choras“, surengtą „Titanike“ (VDA), galima įsivaizduoti ekspoziciją įgavus panašios sudėties kūną. Dvidešimt dviejų kauniečių menininkų darbai atkeliavę į Vilnių virto donorystės organais, transplantuotais užpildyti sintetinį parodos kūną.

Panagrinėkime ekspoziciją anatomiškai, pradėdami inžinerinę (juk kalbame apie ne visai gyvą organizmą) kelionę iš vidaus.

Griaučių komplektą sudaro Eimučio Markūno ir Česlovo Lukensko kūriniai. Markūnas paveiksle „Ankstyvo ryto opusas“ naudoja šalto kolorito paletę. Fono viršuje rožinė spalva pereina į baltą apačioje. Naudojamų spalvų aliuzija simboliškai nukreipta į saulėtekį, vėsią naujos dienos pradžią. Kūrinio pirmas planas pildomas menininko ekspresyvia tapyba. Nors tai abstraktaus turinio paveikslas, mano vaizduotėje dailininko potėpiai nesunkiai virsta krūvon sumestais šonkauliais, vienais už kitų kliūvančiais lūžusiais krūtinkauliais, atsiskyrusiais stuburo slanksteliais. Todėl, kad nutapyti achromatinėmis spalvomis labiau primena apanglėjusius, degintus kaulus, vietomis jau subyrėjusius į anglies kupstus nei paprastus nugremžta mėsa baltus skeletus. Įsivaizduojamą sudegintą jų būseną suaštrina arti prikišus veidą matomi pavieniai blizgūs grafito kristalai, medžiagiškumu sutvirtinantys perteikiamą informaciją žiūrovo sąmonei. „Ankstyvo ryto opusas“ savo kūriniu paverčia šviesą, vejančią nakties prieblandą ir atidengiančią tiesą, kas įvyko per mėnulio disko budėjimą.

Kita griaučių rinkinio detalė – Česlovo Lukensko įvairių medžiagų objektas „Protezai“. Menininko kūrinys savo pavidalu panašus į pakaitinius dantis: mediniuose puslankiuose, iš kraštų sujungtuose spirale suktomis metalo detalėmis, įtaisytos medinės ir tikros arklio kanopos. Sunkiai įtikėdama integruotomis nukirstomis galūnėmis, įsitikinti mėginau ir prikišus nosį uostydama sąnarius, išpleišėjusias sausgysles po nudirta oda, atsiduodančius specifiniu kvapu, ir anatominį skerspjūvį tyrinėdama akimis. Lukensko objektas apdirbtas raudonmedžio spalva. Vos keliose vietose jo monochromiškumą griauna atidengto kaulo gelsva spalva. Tai lyg simbolinė užuomina apie irimo procesą įsiveisiantį mūsų kūnuose, nebūtinai mirusiuose, gali būti ir iš esmės neprižiūrimuose (turima omenyje ne tik mitybos atžvilgiu, bet ir informacinės higienos prasme). Dantys kaip žmogaus darbo įrankis. Tad įsivaizduokime, kad autoriaus pateikiamu modeliu galime matuoti žandikaulio stiprumą arklio jėga. Kaip sparčiai vartojame tai ką kišame į save, kaip smulkiai apdorojame ir ką esame pajėgūs įsisavinti apskritai.

Tikėtina, kad Lukensko kūrinys apima platesnį reikšmių diapazoną. Tai pavienių žodžių, jų žaismo, interpretacija ištraukta iš bendro konteksto – „Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. Arba vertikaliai aukštyn pražiodinti „Protezai“ yra perkeltinės prasmės objektas, imituojantis spąstus žvėrims. Griaučių komplektacijoje spąstų aliuzija įsitvirtina kaip svarbių organų gynybinė sistema, kovos vardan išlikimo ginklo simbolis. Ar mažai žalos ir naudos galime pridaryti burnomis, nuo svaidymo bukais žodžiais iki aštrių kanibalistinių kąsnių?

Žiūrint į žmogaus anatomijos proporcijas, masyviausia ir pagrindinė dalis tenka su griaučiais sąveikaujantiems raumenims. Tad nieko nuostabaus (sudėtine prasme), kad kolektyvinėje lietuvių menininkų parodoje raumenų masę atitinka abstrakcijos. Jos sudaro mažiausiai trečdalį parodos svorio. Veikia neįkyriai, net jei nutapytos ekspresyviai. Iš esmės tai funkcionuojanti jungtis ekspozicijos stabilumui sukurti.

Pagal gamtos numatytą planą griaučių ir raumenų ertmėse kaip saugiose terpėse įsitvirtina vidiniai (gyvybiškai) svarbūs organai. Kauniečių menininkų ekspozicijoje pavyko aptikti vienintelę odę jų miestui, kur lokalizuota ir jubiliatė „Meno parko“ galerija. Parodos anatomine širdimi, dėl dedikacijos miesto rajonui pavadinime, tapo Elenos Balsiukaitės – Brazdžiūnienės paveikslas „Šančių repas“. Kūrinys atliktas autorei būdingu charakteringu braižu, prisodrintu anarchiškos punkrock dvasios, kurios atsižvelgiant į stereotipus apie Kauną, ten mažoka (bet argi man, ten negyvenusiai, spręsti kas būdinga Šančiams?).

Tirštų dažų sluoksnis Balsiukaitės paveiksle sustiprina tamsų, kraupių siaubo detalių kūrinio netvarkos dramatizmą. Paveikslo centre vaizduojamas veikėjas, net jei sugalvotas menininkės, primena Irvine Welsh „Traukinių žymėjime“ atsitiktinai uždususį kūdikį (iš tiesų netolimą ir ne tokią žiaurią fikciją lyginant su realiais lietuviškais kriminalais, kur neatsitiktinai primušami arba šuliniuose paliekami mirti vaikai). Tad su kuo turėtume palaikyti taiką, gestu afišuojamą Balsiukaitės paveikslo kampe, sunku nuspėti. Jei dar apskritai yra vilties šiame pasaulyje įžvelgti taikos persvarą didžiajame realybės paveiksle, kur niekas neketina kelti baltos vėliavos.

Žvelgiant iš suaugusiųjų gretose nusistovėjusių stereotipų perspektyvos kiek ironiškai pasisuka vidinių organų schemoje Roberto Antinio skulptūros „Prietaisas“ interpretacija. Kūrinys susideda iš purvinos baltos spalvos guminio abstrahuoto žmogaus kūno, paguldyto ant nugaros sulenktais keliais ir iš tarp jų kyšančiu ilgu metaliniu strypu. Figūra įmontuota jai neproporcingai per dideliame postamente. Su šalia jo ant grindų priklijuotu menininko palaiminimu skulptūrą net leidžiama liesti. Paklibinus “prietaisą“ tarp kojų, pro postamento šone paliktą skylę matyti, kad viduje sujuda sidabrinio paviršiaus viduriai. Tai lyg nuoroda į vienintelį būdą įjungti / išjungti vyrą, jei žiūrume į žmones kaip mechaniškus objektus sudėtus iš tų skirtingų komplektų detalių.

Mašinalus Antinio objektas gvildena pastaruoju metu populiariojoje kultūroje pamėgtą temą: kuo skiriasi natūraliai sąmoninga gyvybės forma ir mechaninis kūnas (kol kas) iš vis be sąmonės. Menininko skulptūroje, kad ir kokia jautri vieta paliečiama jos atitikmeniu realybėje, matoma, kad guminiame žmogelyje kūnas nė nekrusteli, nekinta jausmų nebuvimas. Liesk nelietęs jis guli toks pat – stacionarus. Tačiau žiūrovo veide pokyčiai atsiranda. Pajudinus “prietaisą“ mintyse sukirba nedora, bet nekalta mintis, ypač buvusi juokinga vaikystėje, bet ir suaugus žiūrovo veide ištraukianti šypseną, netikėtai viešumoje susidūrus su kūno taboo.

Galiausiai, kad organizmas galėtų funkcionuoti sustačius į vietas jo vidurius, reikia kūną aptraukti oda. Atsitiktinai ar ne, paroda įvilkta į strategiškai tikslingą išplanavimą. Kūriniai, kurie matomi galerijos viduje praeinant gatve iš lauko pusės – viršutinis parodos sluoksnis. Darbai šiose vietose ne tik ryškiomis spalvomis traukiantys akį, bet jau ir įgiję atpažįstamumą po šių metų meno mugės „ArtVilnius“, kur buvo pristatyti ir įvertinti apdovanojimais, todėl veikiausiai naudojami kaip masalas įvilioti žiūrovą į parodos spąstus.

Ekspozicijos darbai buvo sukurti atskirai, autoriams įprastame jų pasaulyje (ar reikėtų sakyti dirbtuvių laboratorijose?). Menininkams nevadovavo joks kitas dirigentas, tik pačių širdis su nebent pulsui reguliuoti sąmoningu proto metronomu. Choristai improvizavo, net intensyviai kartu nerepetavo ir be didesnės kakofonijos atlieka savo sintezuotą pasirodymą „Choras“, sutalpintą į vienos parodos kūną.

Nuotraukos: Airda Rekštytė. Galerijos „Meno parkas“ nuosavybė