Stokholmo sindromas. Rūtos Junevičiūtės paroda „Aisopika“ NDG

Milijonus žmonių pasaulyje šiais neramiais laikais vienaip ar kitaip kamuoja Stokholmo sindromas, o štai Stendalio sindromas, kurio vardu pavadintas Rūtos Junevičiūtės videofilmas, rodomas parodoje Aisopika Nacionalinėje dailės galerijoje, šiuo požiūriu yra išskirtinis, rečiau ištinkantis. Abu nusipelno dėmesio, o paminėti jau pačioje teksto įžangoje – dėmesio tiesiog reikalauja. Tad pradėkime nuo pirmojo iš aukščiau paminėtų.

1973 m. rugpjūčio 23-ią dieną, praėjus lygiai 34-iems metams po Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo Maskvoje ir likus pusantro dešimtmečio iki pirmųjų šio įvykio minėjimų Nepriklausomoje Lietuvoje, Stokholme, Norrmalstorg rajone buvo apiplėštas bankas Kreditbanken. Nusikaltėlių įkaitai apiplėšimo metu per 6-etą dienų ėmė simpatizuoti apiplėšėjams. Paprastai tariant, kaip tik nuo to laiko aukų simpatijos agresoriams ir vadinamos Stokholmo sindromu. Galima būtų išsamiau detalizuoti, kokios konkrečiai psichologinės transformacijos įvyko pagrobtų švedų sąmonėje – psichologai ir apžvalgininkai, be kita ko, mini ir infantilizaciją, ilgainiui leidžiančią padėtį kontroliuojantiesiems pasijusti tikrais globotojais. Tačiau idant pateisintume skambiai išsakytą frazę jau pačioje teksto pradžioje, apsiribokime būtent pastarąja, tik viena iš minėtinų charakteristikų.

Milijonai žmonių per visą žmonijos istoriją, įskaitant ir šį konkretų momentą, dėl vienų ar kitų priežasčių, pasitelkdami vienokią ar kitokią kalbą ar išraiškos priemonę, negali išsakyti to, ką išsakyti slapčia ar sąmoningai norėtų. Ezopo kalba, kurios tema išryškėja parodoje, šią problemą taip pat ne visada yra pajėgi išspręsti. Nors naujadaru Aisopika parodos kūrėjai tarytumei dangstosi nuo galinčio išryškėti temos vienareikšmiškumo, NDG interneto svetainėje pateikiama anotacija tarsi leidžia suprasti, jog gvildenama ir netolimos praeities palikimo problema. Pati paroda, tuo tarpu, tokių nuorodų ar užuominų pašykšti ar suvis nebepateikia. Kitaip tariant, kalba tarytum eina čia visai ne apie tai. Tačiau jei Aisopika yra Ezopikai giminingas deminutyvinis jaustukas, kur perkeltinę prasmę keičia eufemizmas, tai parodos skaitytojas visada gali apsispręsti – ar jis nori pasijusti parodos kūrėjų įkaitu, ar vaizduotis, kad yra atvirkščiai. Stokholmo sindromas tokiu būdu Aisopikai galbūt net artimesnis nei Ezopika – tokia, kokią ją žinome iš praeities. Ir kalbama čia, man regis, apie tai.

—

Wikipedia rašo, kad Stendalio sindromui vardą suteikė italų gydytoja Graziella Magherini, 1979 m. ištyrusi daugiau nei 100-ą sindromo atvejų Florencijoje. Ten pat sužinome, kad Stendalis knygoje Neapolis ir Florencija: kelionė iš Milano į Redžiją rašo: „Kai aš ėjau iš Šventojo Kryžiaus bažnyčios, man užėmė kvapą, jaučiau širdies dūžius, atrodė tarsi gyvybinės jėgos būtų mane apleidusios, ėjau bijodamas parkristi ant žemės”. Pastebėjus, jog panašūs kūno negalavimai akistatoje su meno kūriniais gan gausiai kartojasi, žymiausių pasaulio muziejų apsaugininkus imta apmokyti dirbti su Stendalio sindromo kamuojamais žmonėmis – iš įvairių pasaulio vietų į didžiąsias meno šventoves suplūstančiais meno mylėtojais ar jautresnės sielos turistais.

Galima sakyti, jog Rūta Junevičiūtė yra lietuviškoji Graziella. Skirtumas tas, kad menininkė, skirtingai nei gydytoja, domisi ir užsiima sindromo profilaktika, o ne jo padariniais. Videofilmą žiūrovas kviečiamas žiūrėti tūnodamas ankštoje nišoje, nė kiek neprimenančioje rūmų ar muziejaus galerijos, juolab – šventyklos nišos. Įspūdžius, kaip ir filmo scenarijų, galima būtų aprašyti, bet pavadinimas tarsi nuteikia flirtui. Pavyzdžiui, ar žodis reabilitacija galėtų tikti didingai sutrikimo prigimčiai pateisinti? Galbūt taip pat, kaip kabančios citrinos kekė ar Kalifornijoje spindinčios bažnyčios baltuma praskaidrintų filme taipogi rodomos merginos ašarų sūrumą. Dar laivo denis, vakaro šviesa, vertikali garso takelio aukščių kompozicija, kadrų išdėstymo poetika. „Pradėk nuo nišos…“ – ir tai žymaus poeto eilučių citata, kaip kad „Tai yra Iris Clert portretas, jeigu jau taip sakau“[1].

Mąstymo ir derybų modeliai, jaunosios kartos pasitelkiami interpretuojant daugialypę kultūrinę Ezopo kalbos reikšmę ir susiejantys ją su skirtingų kartų ryšiais, adaptavimosi, komunikacijos ir įtampos įveikos formomis…

—

Grėtė Šmitaitė, kaip ir Austėja Vilkaitytė bei pati Rūta Junevičiutė, studijuoja šokį ir choreografiją. Tai yra jas vienijanti meninių praktikų sfera. Rūta Junevičiūtė yra rašanti menininkė. 2017 m. kovo mėnesį jos publikuotą interviu su Austėja Vilkaityte susidomėjus galima rasti Artnews.lt platformoje. Parodoje, tuo tarpu, eksponuojama Grėtės Šmitaitės parengta dvikalbė stenograma Reikmė verkti (angl. Need to Cry), pristatanti jos 2017‒2018 m. plėtotas ir tyrinėtas verksmui skirtas praktikas.

Ne vienas esame stebėjęsi scenoje ar kino ekrane išvydę tikras aktoriaus ašaras. Menininkės interesas verksmui-kaip-tokiam iš pirmo žvilgsnio panašus. 2017 m. rugsėjį įvykusią premjerą „Kodėl verkčiau?“ (angl. What can I cry for?) Het Veem teatre Amsterdame seka 2018 m. vasario premjera STL teatre Taline „Kodėl verkiu?“ (angl. What do I cry for?). Stenograma yra dokumentas. Stenograma, kuri tuo pačiu yra ir meno kūrinys, yra stilizuotas dokumentas. Eliminavę Stendalio sindromą profilaktiniu gestu, lygiai taip pat turime teisę klausti, kodėl žmonės skaito dokumentus parodose? Profesinis interesas, išreikštas tekstu, tokiais atvejais neretai palydi skaitytoją nuo vieno teksto prie kito. Bet čia įsivelia prieštaravimų neretai kupina dviprasmybės ir dvikalbystės tema.

Įsivelia ji ir Anastasios Sosunovos tekste Aisopikai, publikuojamame parodą lydinčiame laikraštyje. Lyginant su tuo, kas ką tik pasakyta – jau pačiame epigrafe, autorės pateikiamoje serbų rašytojo Milorado Pavičiaus citatoje: „Mes vis kalbame apie talentingus ar gabius rašytojus, o turėtume kalbėti apie gabius ir talentingus skaitytojus“. Parodos kontekste, regis, skaitymas nėra vien raštinga veikla. Kiek paradoksalu, tačiau rašymas – susijęs su paroda, skirtas parodai ir apie parodą – ima priminti perrašinėjimo meną. Derybos, apie kurias užsimenama, regis, vyksta kone nuolat. Būdvardžiai „talentingas“ ir „gabus“ patys ima slysti iš vertės epicentro, jau nekalbant apie tai, kad tik susikalbant tampa doriau neaišku, kas turima omenyje, kai tais būdvardžiais apibūdinamas skaitytojas. Galbūt jis pasilieka citatoje ir pradingsta kreipinyje?

Ar visa tai ką nors kaip nors įpareigoja, dažnai taip pat lieka neaišku. Tad likusios nutylėjimų tuštumos, nusidriekiančios per visas šios lakoniškos parodos plokštumas ir užpildančias didžiąją dalį jos tūrio išsamiau aprašinėti didelio reikalo nebėra. Priartėti prie šio santūraus ir, prisipažinsiu, mažumėlę prėsko pokalbio pabaigos galima dar dviem citatom iš minėto parodą lydinčio laikraščio: „Taip jau yra, kad kontūras dažnai asocijuojasi su tūriu“. Tai pirmasis Aisopikų sakinys. Ir: „Toks neįprastas skaitinys“. Tai paskutinis Aisopikų sakinys. Tiesa, su išnaša.

[1]   Kiek perfrazuotas Marcelio Duchampo teiginys, užrašytas ant atviruko ir eksponuotas kaip meno kūrinys. Konceptualizmo klasika, išklibinanti tokio pobūdžio išnašų būtinybės legitimumą tam tikruose kontekstuose. Pgl., Artnews.lt tokia išnaša man žiūrisi keistokai.

Rūtos Junevičiūtės paroda Aisopika Nacionalinėje dailės galerijoje, 2020. Nuotrauka: Gintarė Grigėnaitė, Lietuvos dailės muziejus

Rūtos Junevičiūtės paroda Aisopika Nacionalinėje dailės galerijoje, 2020. Nuotrauka: Gintarė Grigėnaitė, Lietuvos dailės muziejus

Rūtos Junevičiūtės paroda Aisopika Nacionalinėje dailės galerijoje, 2020. Nuotrauka: Gintarė Grigėnaitė, Lietuvos dailės muziejus

Kadrai iš videofilmo Stendalio sindromas, HD video, 09’21, 2020, Rūta Junevičiūtė

Kadrai iš videofilmo Stendalio sindromas, HD video, 09’21, 2020, Rūta Junevičiūtė

Kadrai iš videofilmo Stendalio sindromas, HD video, 09’21, 2020, Rūta Junevičiūtė

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba.