STASYS MUS.E.UM: vieno žmogaus ir vieno miesto religija

Žinojau, kur jis pastatytas – nuo Laisvės aikštės ir Juozo Miltinio dramos teatro visai netoli. Vis tiek tenka išsitraukti Google maps ir pasitikrinti judėjimo kryptį. Paskutinė vasaros diena. Kartu su šeima šiandien į Panevėžį atvažiavome specialiai dėl „Stasys Museum“. Naujas meno muziejus jau veikia tris mėnesius. Pradžioj stebėjau nuotoliu per socialinių tinklų filtrus – ten „Stasys Museum“ kasdien pilnas žmonių. Apskaičiuota, kad per pirmus tris mėnesius šią erdvę aplankė 40 000 lankytojų, pusė jų – panevėžiečiai. Pateikę dokumentus kraštiečiai muziejų galėjo apžiūrėti nemokamai.

Iš Elektros gatvės įsukam į Kranto, kurioje vyrauja senoji dviaukštė statyba. Jau imu abejoti, ar teisinga linkme einame, gatvelė panašėja į tamsų siaurą koridorių. Tačiau pasukam kairėn – rudenėjanti saulė tvyksteli į akis, atsiveria balta aikštė, sublizga metaliniai suolai-objektai, išnyra balta Stasiui pastatyta bažnyčia. Užverčiu galvą, viršuje, ant pastato kraštelio, kaip ant balto popieriaus lapo ranka pasirašyta „Stasys“, mažesnėmis raidėmis „MUS.E.UM“. Stovint greta pastato apima rimtis.

Pastatas kaip bažnyčia

Prieš skelbiant pastato architektūrinį konkursą, Stasys Eidrigevičius parašė pretendentams laišką, kuriame suformavo užduotį: paprastumas, logika ir fantazija. Laimėjo „IMPLMNT architects“, atstovaujama Aurimo Syruso, Gretos Šidlauskaitės ir Ričardo Bertašiaus. Šiuo metu išpildyta 60 procentų pirminio sumanymo, likusi pastato dalis bus pastatyta kitu etapu.

Galerijos patyrimas prasideda dar lauke. Atskirta grindiniu erdvė, nors ir be tvoros, muziejaus aikštė emociškai primena bažnyčios šventorių, kuris kitokia nuotaika informuoja apie vietą, į kurią tuoj pro stiklines duris bus žengiama. Iš pradžių lankytojams pasiūlomi du patyrimai: eksterjero ir interjero, tačiau jų yra ir daugiau. Ant aukštesnio už kitus pastatus muziejaus stogo įrengta terasa suteikia galimybę apžvelgti miesto panoramą. Aikštėje kampu į muziejų pasuktas kubas – tai būsima kino salė, ant kurios stogo bus atvira lauko ekspozicija. Tądien joje telkšojo Stasio mėgstamo piešti žmogaus profilio formos baseinėlis, kuris matosi ir nuo stogo.

Pastatytas miesto istorinėje dalyje, matau, muziejus apsuptas pastatų iš skirtingų Panevėžio formavimosi epochų. Raudonuoja Panevėžio cukraus fabriko pastatų kompleksas. Greta, Kranto gatvėje, stovi seniausias miesto pastatas. Upytės pavieto žemės ir pilies teismo archyvui šįmet suėjo 410 metų. Mažytis renesanso epochos namukas simboliškai šliejasi prie naujausio statinio. Priešais, iš Respublikos gatvės, – dviaukštis namas su XIX a. fasadu. Panevėžio regiono plėtros tarybos pastato išilginti langai tikrai galėtų priminti tarpukario modernizmą. Aišku, daug sovietmečio ir daug euroremonto, tai atsispindi aplinkinių pastatų formose ir medžiagiškume.

Kyla mintis, kad stovint aikštėje priešais muziejų, jau galima papasakoti miesto istoriją. Nustembu, kad Panevėžio miesto žemėlapio lankstinuke Turizmo informacijos centras jau pažymėtas pačiame „Stasys Museum“. Institucijos internetinėje svetainėje rašoma: „STASYS MUSEUM ambicija – tapti plakančia Panevėžio miesto kultūros širdimi.“

Atsiradęs naujas traukos centras neišvengiamai veikia visus kultūros lauko dalyvius. Per šįmetinę Vilniaus knygų mugę pokalbyje „Naujos kartos muziejus naujos kartos lankytojui“ direktorė Vaida Andrijauskaitė užsiminė, kad kartu su atidarymu keisis ir likusių Panevėžio kultūros įstaigų darbo laikas. Bent vasaros sezonu nemaža dalis jų lankytojus ėmė priimti sekmadieniais. Turistinių objektų sinchronizacija – tai kintančios miesto strategijos išdava.

Didelės idėjos – dideli išbandymai

Idėja Panevėžyje įsteigti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą kilo bemaž prieš dešimt metų. Menininkui, švenčiančiam 66-ąjį gimtadienį, buvo pasiūlyta savo kūrybinį palikimą skirti gimtinei. Didelės idėjos – dideli išbandymai. Ne kartą žiniasklaidos pranešimuose, o vėliau ir socialiniuose tinkluose, ir atidarant muziejų, ir net pats menininkas „Stasys Museum“ pavadino stebuklu.

Naujasis muziejus pastatytas kino teatro „Garsas“ vietoje, nusprendus, kad pastarasis nėra saugomas kultūros objektas. Tada bendruomenėje kilo šioks toks susipriešinimas, todėl kino centro tema tapo jautriausia visame projekto kontekste. 2024 birželį žurnalui „Statyba ir architektūra“ architektas A. Syrusas sakė: „Dalyvaudami konkurse, atkreipėme dėmesį į tai, jog tai vieta su užtaisu, įkrova. Dėl to papildomai pasiūlėme prie menų centro programos įtraukti nekomercinio kino salę.“

Jei pirmasis konfliktas orientuotas į praeitį, į santykį su paveldu, į kolektyvinius panevėžiečių sentimentus, tai antrasis – apie ateitį, apie individualią menininko Sauliaus Leonavičiaus institucijos kritiką. 2023 metų gruodį LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ menininkas pasakojo apie akciją-performansą „Stasys2“. Jo sumanymas grįstas aktyvizmu. Buvo suplanuota Panevėžio miesto gatvėmis stumti baltą spintą, o pasiekus „Stasys Museum“ pastato aikštę, nudažyti ją vaivorykštės spalvomis. Menininkas laidoje klausė: „Kodėl Panevėžyje dar ne laikas, kaip Vilniuje, turėti tuos pačius įstatymus?“

Per muziejaus atidarymo spaudos konferenciją gegužės 31 d. Lietuvos ryto televizijos žurnalistė Zita Paškevičienė tokias temas pavadina „kiemo reikalais“. LR Kultūros ministras Simonas Kairys tuomet įsiterpė sakydamas: „Neramus kiemas sukuria gyvybę. Sukuria poreikį kalbėtis įvairioms pusėms, su skirtingais matymais.“ Nors situacijos – iššūkis institucijoms ir menininkui, tačiau jos vertingos, ypač regionams. Jos lyg indikatoriai kuria precedentus.

Panevėžys tampa sektinu pavyzdžiu žemiau jo pagal gyventojų skaičių statistinėje lentelėje likusiems miestams. „Stasys Museum“ kūrimas atskleidžia, kaip regione vyksta kultūriniai ir estetiniai pokyčiai, kaip uždara bendruomenė atsiveria inovacijoms. Nepakanka tik pastato, nepakanka tik kūrinių, kurie jį užpildys. Daug teisingų sprendimų ir daug teisingų žmonių, palankios aplinkybės. Labiausiai Panevėžio sėkmės kainą galėtų suprasti būtent mažesni miestai. Ir jie visi tikrai norėtų gauti dovanų tokį Stasį.

Ranka pasiekiamas menininkas

Įžengiu į muziejų. Dešinėje – jau veikianti kavinukė, priešais – bilietų kasa, ant sienos – Stasio leidiniai, pačioje sienoje – Stasio linijos. Prieš pakylant į ekspoziciją, kurioje iki lapkričio 3 d. rodoma pirmoji paroda „ICON-O-STASYS“, pasitinka 3D pastato maketas. Geriau jį patyrinėjus matosi, kad „Stasys Museum“ dar gerokai ilgės. Reikia prisiminti, kad pastatas tęsiasi ir po žeme. Bus įstabiai didelė ta „Panevėžio miesto kultūros širdis“, pagalvoju. Pirmojoje laiptinėje, aukštai ant skaidrių plastiko užuolaidų, – turbūt tik atidarymui sukurti Stasio piešiniai. Panašia maniera sukurtos ir panašiai aukštai pakabintos drobės pernai pristatė naują muziejų mugėje „ArtVilnius’23“. Tada ir paaiškėjo, kad Stasio Eidrigevičiaus menų centras virsta „Stasys MUS.E.UM“. Ambicingi panevėžiečių užmojai nemenkai nustebino.

Apžvelgus muziejaus vidų, efektingiausia erdvė su 11 metrų aukščio sienomis trečiame aukšte. Panašus jausmas šįmet ištiko Varniuose Žemaičių vyskupystės muziejuje, kuris po rekonstrukcijos varpinės bokšte sukūrė neįprastai aukštą patalpą. S. Eidrigevičiaus skulptūra „Tiesiai į dangų“ (2024 m.) pinokio nosimi remia muziejaus lubas, tai – instagramiškiausia ekspozicijos vieta. Greta jos pasijuntame maži, lyg vaikai, vartantys Vytautės Žilinskaitės (1930–2024) knygas su menininko iliustracijomis. Tik šįsyk, suaugėlio akimis tyrinėjant Stasio piešinius, pajunti, kiek daug lieka po jo kaukėmis, vadinamomis liūdesėliais.

„Tai retrospektyvinė paroda, kuria siekta atskleisti visus kūrybos etapus, visas technikas ir žanrus, kuriais kūrė Stasys,“ – sakė parodos ko-kuratorė Lina Albrikienė per atidarymo spaudos konferenciją. Kūrinius iš padovanotųjų muziejui ir iš menininko studijos bendrom jėgom atrinko ji ir menininko sūnus Ignacy, antrasis ko-kuratorius. L. Albrikienė, paklausta apie koncepciją, atsakė, kad pavadinimą pasiūlė Eidrigevičiai. Žurnale „Kultūros barai“ (2024 m., Nr. 9, „Juodos ir balos spalvos visuomet greta“, 34–38 psl.) Stasys vėliau pats tikslina: „Ekspozicijos pavadinimas ICON-O-Stasys paimtas iš teksto, kurį Marekas Bartelikas parašė 1994 m. parodai Meksikoje. Tai pabrėžiu, nes, kai išsiunčiau jam kvietimą į muziejaus atidarymą, paklausė, ar yra nurodyta, kad jis to pavadinimo autorius.“

Ranka pasiekiamas menininkas, nes Stasys yra publikuojamas rašytojas, nes gali nueiti į spaudos kioską ir parsinešti jo šviežiausią kūrybą, jo mintis. Pernai išleista S. Eidrigevičiaus tekstų knyga „Meno klajūno eskizai: esė ir kiti tekstai“ (leidykla „Apostrofa“, 2023 m.). Trijuose parodos „ICON-O-STASYS“ kūriniuose – Stasio užrašai. Instaliacijoje „Stasio kūrybos chronologija“ (2024 m.) 52 medinių lentelių su atidaromomis metalinėmis durelėmis aprašymuose – daugiausia greiti menininko užrašai, kas tais metais svarbaus įvyko jo karjeroje. Garso instaliacijoje „Stasys Eidrigevičiaus skaito savo poemą „Giedanti gaidžio galva“ (2024 m.) ir, žinoma, per visą aukštį ir plotį – laiškas tuščiai sienai.

Ateitis ir auditorijos

Apžiūrėjus parodą kilo nemažai klausimų apie kai kuriuos kūrinius ir apie patį menininką, ypač asmenybę ir jo privatų gyvenimą. Labai norėjosi audiogido, kuris būtų praplėtęs patirtis muziejuje, nes vien etikečių man nepakako. Stasys Eidrigevičius multiinstrumentalistas – grafikas, tapytojas, plakatų kūrėjas, iliustruotojas, veido teatro kūrėjas ir vizualios metaforos meistras. Atvykau su šeima, su dvylikos metų sūnumi, pripratusiu prie muziejų ir galerijų. Kad nebūtų jose nuobodu, kad ilgiau dairytųsi, nuo mažens jam sugalvoju užduočių, jeigu nematau pirštu liečiamų inovacijų. Tapšnoklių „Stasys Museum“ sūnus neranda. Ne tik žiūrėti užvertus galvą, ne tik žiūrėti pasilenkus, ne tik žiūrėti akių lygyje, bet ir patirti pačiam paveikslus būtų siekiamybė. Ir nors skambės keistai, pirma parodas apžiūri sūnus, tada aš, o ilgiausiai užtrunka mano vyras – mus visus ekspozicijos veikia skirtingai. Vaiką veikia įtraukumas, mane – profesinės naujovės ir provokacija, vyras inžinerišku tikslumu skaito anotacijas ir tada nagrinėja kūrinius.

Internete mačiau video „Stasys Eidrigevičius ir Benas Šarka apie kūrybos procesus“, kur bemaž 4 minutes menininkai neformalioje aplinkoje ekspresyviai kartu improvizuoja, groja nežinomu instrumentu, atitardami vienas kitam guguoja. Turėjau lūkesčių muziejuje pamatyti Stasio performansų ir scenos meno kūrinių dokumentaciją, bet parodoje pavyko rasti vos vieną režisieriaus Andrzejaus Papuzinskio filmą „Septynios misterijos pagal Stasį“. Pats Stasys, kalbėdamas su portalo Delfi kultūros redaktore Jūrate Žuolyte, minėjo norįs, kad lankytojai kuo labiau pajustų muziejaus erdvę, todėl parodą kūrė į tai atsižvelgdamas. Gal dėl to kai kur pastato baltuma ekspozicijoje panešėjo į tuštumą ir atrodė, kad kūrinių tokiam plotui per mažai, nors jų buvo daug. Koreguojant nuolatinę ekspoziciją, kuri liks muziejaus III aukšte, vertėtų kai kuriuos darbus „padidinti“, akcentuoti svarbias ne menininkui, o lankytojams detales, t. y. ekspozicijoje kurti Stasio legendą.

„Stasys Museum“ nėra tik pastatas ar institucija, menininkas nuo pat pradžių aktyviai dalyvauja jo kūrimo procese. Yra pagrįstų lūkesčių, kad būtent Stasys Eidrigevičius per savo socialinį kapitalą išves muziejų ir Panevėžį į tarptautinę meno areną. Pasigilinus į jo veiklą, aišku, kad Stasys visuomet buvo itin darbštus, vien tai, kad jis veikė kaip kultūros žurnalistas, rodo menininko efektyvumą ir polinkį į komunikaciją, tinklaveiklą. Gal tokios asmeninės Stasio savybės lėmė, kad menininkui gyvam esant pastatytas jo vardo muziejus? Kyla nežmoniškas smalsumas, kaip Panevėžio kaime sovietmečiu užaugo tokio užtaiso žmogus? Mėgstu panašiose situacijose sakyti „ant plyno lauko, kur nieko nėra, vien akmenys“? Mane sentimentaliai traukia etnografiškumas S. Eidrigevičiaus kūryboje, todėl nusiperku atviruką su iš dangaus nutįstančia šake – tai yra ir mano patirtis, tačiau jau ne mano vaiko.

Ateityje menininkas galėtų nutolti nuo savo kūrinių interpretacijos. Turėtų atsirasti monografijos ir moksliniai straipsniai. Apie S. Eidrigevičiaus kūrybos tyrimus ir muziejaus komandos prasiplėtimą per spaudos konferenciją kalbėjo ir muziejaus vadovė V. Andrijauskaitė. Meno muziejus ketina per metus surengti 5 ar 6 parodas, pamažu atnaujinti nuolatinę ekspoziciją. Užsimenama, kad spausdinimo laukia parodos „ICON-O-STASYS“ katalogas. Svarstau, kad „Stasys Museum“ veikimo principas turėtų atrodyti kaip aukštosios matematikos lygtis: vienu metu pasiekti vietinę, Lietuvos ir tarptautinę auditoriją; rasti santykį su sostinės kultūros ir meno galios centrais; kurti patirtis skirtingoms lankytojų kartoms; reprezentuoti menininką pasaulyje; užtikrinti naują turinį ir komerciškai aktyvuoti pastatą. Tam reikia didžiulio panevėžiečių tikėjimo ir atvirumo.

Rytis Zemkauskas per Vilniaus knygų mugę 2024, kalbindamas muziejaus vadovę, pastebėjo jos ranką: „Kur jūs matėte muziejaus direktorę, išsitatuiravusią muziejaus pavadinimą? Čia yra tikrasis įsitraukimas.“