„Spintose mes laikome ne tik monstrus“. Interviu su menininku, kuratoriumi Vsevolodu Kovalevskiu

Vsevolod Kovalevskij (g. 1988) yra menininkas bei kuratorius, gyvenantis ir kuriantis tarp Vilniaus, Trumsės ir Oslo. 2020 metais Trumsėje, Norvegijoje, įkūrė nepriklausomą projektų erdvę InTheCloset, dalyvavo Rupert Alternatyvios edukacijos programoje Vilniuje (2014), bakalauro studijas baigė Vilniaus dailės akademijoje (2013), magistro studijas – Vilniaus dailės akademijoje (2015), Tromsės Šiuolaikinio meno akademijoje bei Goldsmiths universitete (2018).

Aistė Marija Stankevičiūtė (AMS): Jeigu bandyčiau tave apgyvendinti savo galvoje, tikriausiai įįgytum hidros pavidalą, žongliruojantį švytinčiais pikseliais, žodžiais, kurie prieš subyrėdami susirimuoja, ir erdvėmis, kuriose knibžda būtybės – vienos pažįstamos labiau už kitas.

Jeigu galvočiau apie tave kaip apie žmogų, sudarytum puikaus laiko planuotojo įspūdį – o tai tikrai yra super-galia, ne menkesnė už manipuliavimą keliais objektais vienu metu.

Dar būni menininku, kuratoriumi, situacijų bei bendruomenių kūrėju ir, neabejoju, susirašinėjimo pabaigoje šios pastraipos pasipildys ne vienu pavidalu.

Pokalbį norėčiau pradėti nuo kuratorinės tavo veiklos. Prieš porą metų Tromsø mieste, savo buto spintoje, į šiaurę nuo poliarinio rato nutolusioje keletą šimtų kilometrų, įkūrei parodų erdvę InTheCloset, kurioje eksponuojami kūriniai kelia tapatybės, lyties, cenzūros ir pritapimo klausimus. Nors galerijos namuose nėra toks retas reiškinys, apie parodas spintoje išgirstu rečiau. Būtų įdomu sužinoti, kaip ši erdvė prasidėjo? Ar pavadinimas sekė erdvę, ar erdvė pavadinimą?

Vsevolod Kovalevskij (VK): Koks įspūdingai gilus pristatymas, brėžiantis paraleles tarp daugiasluoksnių tarpusavyje besimezgančių mitologijų nuo Chronos iki daugiagalvės Hydros, kuri keitėsi priklausomai nuo vietos, laiko ir autorių vaizduotės – besikurianti daugiatūrė būtybė, tuo pat metu apmąstanti multi universalijų raidas.

Tu visiškai teisi sakydama, kad galerijos namuose nėra retas reiškinys. Todėl minties atidaryti galeriją tiesiog namuose vengiau ilgą laiką. Erdvės atsiradimas pasąmoningai įvyko dar 2019 metais, kai atsikrausčiau į naują butą. Pavadinimas ir erdvė sekė ne vienas kitą, o mano potyrius ir patirtis būnant žmogumi, identifikuojančiu save kaip „queer“. Į Norvegiją atvykęs iš Lietuvos, kur buvau pakankamai atviras dėl savo orientacijos, patyriau savotišką kultūrinį šoką. Pirmą kartą nuo 2010 metų susidūriau su daugybe žmonių, kurie vis dar buvo „in the closet“, ir paklausti, dėl ko jie yra „spintose“, dažniausiai atsakydavo, kad jeigu jie būtų „out of the closet“, tai prilygtų socialinei savižudybei. Išgirdus tai iš didelio žmonių rato, mane apėmė išgąstis. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmieji pokalbiai su užsislėpusiais žmonėmis buvo gana nedidelio Tromsø miestelio, turinčio maždaug 90 tūkstančių gyventojų, kontekste. Bet atvykęs į kitus didesnius miestus, taip pat ir į Oslą, vis tiek pakliūdavau į keistas situacijas. Nuo to laiko pradėjau domėtis Norvegijos LGBTQIA+ istorija, ir buvau šokiruotas, kad, pavyzdžiui, homoseksualumas dekriminalizuotas tik prieš 50 metų. Pirmoji knyga apie LGBT Norvegijos istoriją buvo išleista 2019 metais. Kalbant apie vizualųjį meną, erdvės, kurios reprezentavo LGBT, pradėjo savo veiklą ne anksčiau negu 2012 metais, ir paskutinė erdvė, kuri komunikavo LGBT temomis, užsidarė 2021 metais. Atsirado labai daug paralelių tarp to, ką mačiau Lietuvoje, ir ką per istorijas patyriau Norvegijoje. Besidomėdamas meno lauku ir LGBTQIA+ reprezentacija, buvau pasigedęs meno, kuris reflektuotų ir keltų klausimus apie šią sociokultūrinę visuomenės dalį. Todėl InTheCloset savotiškai atsirado kaip erdvė, kuri iš esmės drįso atvirai kalbėti, kviesdama žmonės į intymią erdvę. Tai tapo saugia erdve dialogams ne tik tarp meno objektų ir lankytojų, bet ir tarp lankytojo ir menininko tiesiogiai.

Svarbu paminėti ir tai, kad „queer“ supratimas Norvegijoje yra gana paviršutiniškas. Queer bendruomenė yra maža netgi pačiame Osle. Queer sąvoka yra izoliuota, pavyzdžiui, nuo politinės ideologijos.

AMS: Atrodo, kad tūnoti spintoje reiškia jaustis monstru, kurio bijoti nesavanoriškai išmokstama dar vaikystėje, ir ta baimė nepaleidžia net tada, kai pradedi gyventi vienas, mokėti mokesčius ir neišsimiegoti. Tokiais atvejais vienintelė išeitis turbūt yra formuoti monstrų bendruomenes, iš pradžių šnabždančias šešėliuose, o paskui iššokančias į visuomenę visomis savo spalvomis. Esame įpratę, kad tai, kas nutinka intymiose erdvėse, dažniausiai jose ir pasilieka. Kaip manai, kokį vaidmenį šiame kontekste atlieka InTheCloset? Ar sutiktum, kad organizuodamas įvykius namuose – vietoje, į kurią dažniausiai kviečiame žmones, kuriais visiškai pasitikime – susiaurini auditoriją iki nedidelio rato? Įdomu galvoti, kas yra InTheCloset adresatai arba dialogo dalyviai?

VK: Su teiginiu, kad dažniausiai į savo namus kviečiame žmones, kuriais visiškai pasitikime, sutikčiau iš dalies, bet ne InTheCloset atveju. Didžioji lankytojų dalis buvo man visiškai nepažįstami žmonės, nes komunikacija apie galerijos egzistavimą sklido iš lūpų į lūpas, tad galiausiai gan daug žmonių, ne tik man artimų, sužinojo apie galimybę patirti, ką reiškia tūnoti spintoje. Tačiau lankytojas į InTheCloset negali ateiti šiaip panorėjęs – tik pagal  susitarimą. Vienas apsilankymas galėjo trukti iki 25 minučių ir maksimalus žmonių skaičius spintoje per sutartą laiką buvo 2 žmonės. Tad viena iš kurioziškesnių situacijų buvo 8 svečių iš Italijos užklausa ateiti vienu metu.

Patirtis į namus priimti visiškai nepažįstamus žmones man asmeniškai nėra nepatraukli, nes tai atveria naujų ryšių, pokalbių ir galiausiai draugystės galimybes, formuoja bendruomenę lokaliame, nacionaliniame ir globaliame kontekste. Tai, kad mieste, kažkieno namuose, miegamajame, o tuo labiau spintoje, yra galerija – tokia mintis atėjusiems nepažįstamiesiems atrodė šokiruojanti ir intriguojanti. Manau, lankytojas šiuo atveju patiria didesnį šoką, nes ateiti pas kažką į namus, įeiti į miegamąjį ir įžengti į spintą, kurioje esi uždaroma(-s) 25 minutėms, yra patyriminis išgyvenimas. Tai kai kam atrodė kaip valandos, o kartais žmonės išeidavo su ašaromis akyse.

Galvojant apie monstrus spintose, manau, reikėtų prasiplėsti. Spintose mes laikome ne tik monstrus / griaučius. Jose turime visus įmanomus pasaulius, kuriuose gyvename, paslaptis, kokios jos bebūtų, patyrimus, kokie jie bebūtų ir t. t. InTheCloset šiame kontekste atlieka dvi funkcijas. Pirmiausia tai vieta, kurioje menininkų darbai sukuria naujas erdves ir pojūčius. Pavyzdžiui, Pietų Korėjos menininkės Sun Park filmas „Now and There, Here and Then“ (2018), vaizduojantis pokalbį tarp mamos, esančios Pietų Korėjoje, ir pačios menininkės, gyvenančios Jungtinėje Karalystėje, apmąstant moters vaidmens, kultūrinių skirtumų bei vienatvės temas. Tuo tarpu belgų menininkė Anouk De Clercq filme „Atlas“, per elektroninį mikroskopą tyrinėdama vieno kadro paviršių iš nespalvotos 16 mm kino juostos, apmąsto matymo būdus ir kino prigimtį. Erdviškumas yra viena iš pagrindinių Anouk De Clercq kūrybos sąvokų, ji nori kuo giliau, mažiausiu mastu patekti į erdvę ir pamatyti, kokių įžvalgų gauname iš kitos perspektyvos. InTheCloset kontekste šis darbas kvietė reflektuoti nematomą LGBTQIA+ kino istoriją. Rebecca Erin Moran kūrinyje „Pleasure Altar“, bendradarbiaudama su SmellLab Berlin (kvapų studija) ir garso dizaineriu Kristján Zaklynsky, sukūrė „masturbacijos kamerą“, apgyvendintą iš organinio vaško pagamintomis užpakalio kištukų formos žvakėmis, kvepiančiomis specialiai sukurtu kvapu, kurios liūliavo lankytoją į transo būseną, besiklausant techno feministinio garso takelio „Stop Stopping Now Hypnosis“.

Galvojant tiesiogiai apie monstrus ir bendrijas, čia puikiai tiktų paminėti Anastasiją Sosunovą ir jos pristatytą darbų seriją „Metallic Taste in Your Mouth“. Joje, įkvėpta Rytų Europos šventinių „Karavų“ pyragų, naudojamų kaip šeimos ar bendruomenės priėmimo gestas tradiciniuose ritualuose, tokiuose kaip vestuvės, Sosunova kepa karavajų ir pyragų rėmelius savaip: atskleidžia metalines šerdis su siaubingais ofortais ir apokaliptiniais vaizdais. Graviruodama hibridines būtybes ir diluvinius peizažus, autorė bando prisijaukinti ir rasti paguodą ekskomunikuotųjų sferose. Monstriškumas čia pasirodo kaip išlaisvinimo iš tradicijos bei normatyvumo jėga ir nurodo į alternatyvą. Šia prasme, kaip siūlo Michael Hardt ir Antonio Negri, „galime pripažinti šias monstriškas kūno metamorfozes ne tik kaip pavojų, bet ir kaip galimybę sukurti alternatyvią visuomenę“.

Galiausiai antra InTheCloset funkcija – tai dialogo formavimas tarp meno kūrinio, erdvės, žiūrovo, patyrimo, menininko, kuratoriaus, ir platesnio konteksto, kuris vyksta už spintos ribų.

AMS: Ar tiesa, kad yra dvi spintos – Trumsėje ir Osle? Gal galėtum papasakoti, kaip atsirado antroji?

VK: InTheCloset fizinės erdvės buvimas iš tiesų susijęs su mano gyvenamąja vieta, o tai priklauso nuo nuotaikos, kurioje šalyje tuo metu noriu būti ir nuo tuometinių įsipareigojimų. Taip pat erdvės lokacija priklauso nuo to, ar bute yra vietos įrengti InTheCloset. Todėl visada yra tik viena spinta. Taip susidaro „gyvos“ migruojančios erdvės su savo iššūkiais ir patirtimis. Iššūkiai ir patirtys šiuo atveju apima ne tik architektūrinius, buitinius ir socialinius (nuoma, bendri nuomininkai ir t. t.) kontekstus, bet ir lokalius klausimus, susijusius su tiek miestu, kuriame yra erdvė, tiek politiniais klausimais, apimančiais nacionalinį ir globalų lauką. Persikrausčius iš Trumsės į Oslą, pavyzdžiui, visiškai pasikeitė erdvės architektūra, tuo pačiu atsirado papildomų užduočių, kaip parengti parodų programą ir jos lankymą, derinant su bendranuomininkių laisvalaikiu. Ko, pavyzdžiui, nebuvo Trumsės mieste. Taip pat atsiranda klausimų, susijusių su socialinio ir istorinio konteksto skirtumais bei panašumais, pavyzdžiui, Trumsės ir Oslo, šiaurės ir pietų Norvegijos. Dėl to atsiranda skirtumas tarp programoje suplanuotų menininkų ir jų projektų. InTheCloset pagrindinė užduotis yra parodyti meno projektus, kurių stinga, arba praplėsti jau esamus dialogus.

AMS: Man dar įdomus tavo gyvenimas su kūriniais. Juk iš esmės, net kai esi vienas, nesi vienas, nes kas nors nuolatos eksponuojama tavo spintoje. Nesu tikra, ar galėčiau tokiomis aplinkybėmis susikaupti, nebent įsivaizduočiau, kad kūriniai egzistuoja tik tol, kol į juos žiūriu. Kita vertus, kadangi pats esi erdvės organizatorius, turi puikią galimybę kviesti tik tuos kūrinius, kuriems simpatizuoji, nes tau reikės su jais ir pagyventi. Ar būna, kad renkiesi projektus, kurie tave (arba tavo bendranuomininkius) provokuoja?

VK: Neįsivaizduoju gyvenimo be meno. Šiuo atveju nuolatinis meno kūrinių atnaujinimas yra privilegija, kuri padeda tobulėti ne tik kaip menininkui bei kuratoriui, bet ir kaip žmogui. Tikrai būna, kad renkuosi projektus, kurie provokuoja ne tik mane, bet ir kitus. Jeigu rinkčiausi tik tai, kas man patinka, negalėčiau ištrūkti iš savotiško burbulo/spintos, ir galiausiai nebūtų apie ką bendrauti ir diskutuoti. Diskusija iš tuščio į kiaurą priveda tik prie kiauro ir tuščio potyrio, o tokių diskusijų ir taip užtenka. Tad provokacija ir nesusipratimai yra reikšmingi mūsų raidai. Pasirinkdamas menininkus, kurių kūrinius nebūtinai suprantu mūsų bendravimo pradžioje, reflektuoju su kiekvienu kūrinio peržiūrėjimu ir pokalbiu. Puikus pavyzdys būtų Edvine Larssen kūrinys „Not worth while. Textbulbs #IV“. Tai paprastumu ir daugiasluoksniškumu ypatingas kūrinys. Projektas savo gyvenimą pradėjo 2001 metais menininkei reziduojant Londone. Tuo metu Edvine buvo suinteresuota kaitrinės lemputės, kaip poetinės erdvės, galimybe, dėl ko menininkė pradėjo apdoroti lemputes smėliasroviu, kad užrašytų tekstą ant stiklo paviršiaus. Tai ypač delikatus ir laiko reikalaujantis procesas. Teksto ištraukos paimtos iš Samuel Becketto knygos „Belaukiant Godott“ (1952). Knygoje apmąstomos neaiškios ateitys ir netikrumai, puikiai atvaizduojantys dabartinį pasaulį. Ketvirtoji kūrinio versija, pristatyta InTheCloset Oslo erdvėje, buvo sudaryta iš 4 kaitrinių lempučių, ant kurių buvo išgraviruoti sakiniai „Not worth while, Now“ ir „[Silence]“. Mano bendranuomininkiai, apžiūrėję darbą, iškėlė klausimus, ką gali pasakyti 4 lemputės ir kodėl tai yra meno kūrinys. Pokalbio metu buvo diskutuojama temomis nuo savižalojimo ir savižudybės iki iliuzinio pasaulio, kuriame gyvename. Ir tuo pačiu atsakyta į klausimus, kodėl būtent tai pristatyta kaip meno kūrinys bei kokį poveikį ir dialogą jis gali komunikuoti.

AMS: Mane išjudino tavo mintis apie kiaurą ir tuščią potyrį, atsirandantį iš gyvenimo burbule, kuriame nebėra apie ką kalbėti, nes viskas – super. Vis dėlto malonu, kai kažkas užmina tau ant kojos! Taip kartais prasideda giliausi pokalbiai. Kam dar, be veiklos InTheCloset, šiuo metu skiri savo laiką?

VK: Būtent kai viskas aplink „super“, man asmeniškai yra vienas iš baisesnių potyrių, primenantis Tegan and Sara kartu su The Lonely Island atliekamą dainą „Everything Is AWESOME!!!“. O mano veikla už spintos – ruošiuosi personalinėms ir grupinėms parodoms, dirbu ties daugiakanalėmis audio instaliacijomis ir fotografijų serijomis, permontuoju WashUpWashDown filmą, vystau drabužių ir aksesuarų kolekciją. Kartu su Norvegijos kuratorių asociacija dirbame prie parodų ir kuruotų projektų archyvo sudarymo bei sklaidos, sprendžiame, kuriame strategijas, gaires, kas yra kuratoriaus (-ės) pozicija ir pareigos bei kaip įvesti darbinius saugiklius dirbant laisvai samdomu kuratoriumi. Šia tema Norvegijoje vyksta labai intensyvi diskusija. Vystau doktorantūros studijų projektus, skaitau knygas, vaikštau po parodas ir į kiną. O labiausiai lavinu savo kulinarinius ir gurmaniškus įgūdžius.

AMS: Jėga! Gal galėtum apie kolekcijos vystymą papasakoti daugiau?

VK: Kolekcijos vystymas yra labai įdomus naujų patyrimų laukas, galvojant apie mastelį ir auditoriją. Tai intensyvus procesas, reikalaujantis apmąstyti begales scenarijų, nuobodulio vedamų pragmatinių finansinių sprendimų, o svarbiausiai – apmąstant ekologinius klausimus. Tačiau kūrybinė vystymo pusė yra be galo įdomi ir turinti paralelių tarp kasdienės kūrybos: testavimas, prototipai, medžiagų parinkimas, dizaino sprendimai, formų paieškos, komunikavimas su meistrais. Kol kas galiu pasidalinti tik tokiomis nuotrupomis apie šią veiklą.

AMS: Galbūt pabaigoje išduotum, kokios parodos ar renginiai tavęs laukia artimiausiu metu?

VK: Tikriausiai kaip ir visi, su nekantrumu laukiu apsilankymo documenta fifteen, kad patirčiau ruangrupa kolektyvinio kuravimo subtilybes. O artimiausiomis savaitėmis labai noriu aplankyti Sandra Mujinga ką tik atidarytą parodą Muncho muziejuje. Taip pat kartu su norvegų menininku Lars Laumann keliausime dokumentuoti erdves kūriniui, kurį jis pristatys InTheCloset erdvėje kovo mėnesį. Taip pat laukiu Dora Garciįa filmų „Love With Obstacles“ ir „If I Could Wish for Something“ peržiūros. O būdamas Lietuvoje artimiausiomis savaitėmis vizituosiu menininkų studijas Sodas2123 bei viliuosi aplankyti neseniai atidarytas parodas Vilniuje ir Kaune. Tad tikiuosi sutikti daug pažįstamų ir nepažįstamų draugų bei bičiulių, kurių esu pasiilgęs.

Nuorodos į InTheCloset: @intheclosetspc www.intheclosetspc.com

Nuotraukos:

[1] Iš V. Kovalevskij archyvo
[2] Iš V. Kovalevskij archyvo
[3] Sun Park, Now and There, Here and Then, 2018
[4-5] Anouk De Clercq, Atlas, 2016
[6] Rebecca Erin Moran, Pleasure Altar, 2021
[7] Anastasia Sosunova, Metallic Taste in Your Mouth, 2020-2021
[8-9] Edvine Larssen, Not worth while (Textbulbs #IV), 2021
[10-11] Anne Haaning, Search Quarry, 2021