Snieguotų Kalėdų ilgesiui įvardinti – terminas žodyne ir meno paroda

Besikeičiančio klimato padarinius pastebime vis dažniau: Kalėdos be sniego tapo įprastu reiškiniu, o iki rudens vidurio trunkantys vasariški orai ne vien džiugina, bet ir kelia nejaukumo pojūtį. Artėjant dar vienoms šiltoms ir drėgnoms šventėms, daugelis susimąstome apie pastaraisiais metais gamtą ištikusius ryškius pokyčius.

Tokius pamąstymus įžodina solastalgijos terminas, bylojantis apie su nerimu persipynusį ilgesį – būtent jį nagrinėja nauja MO muziejaus paroda „Ilgiuosi, nežinau ko“. Su „Vilnius – Europos žalioji sostinė 2025“ surengtame parodos atidarymo pokalbyje kuratorius Marius Armonas ir psichologas Gediminas Tumėnas dalinosi įžvalgomis apie tai, kaip patiriame kintančią gamtą, kiek vilniečių dėl klimato kaitos negali užmigti naktimis ir ką daryti, kad nuolatinis grėsmės jausmas nenuvestų į liūdesį ar apatiją.

Kintanti gamta – žmogaus tapatumo netektis

Ar įmanoma ilgėtis, nežinant, ko, arba ilgėtis namų juose būnant? Kaip tik tokį jausmą dar 2005–aisiais filosofas Glennas Albrechtas įvardijo solastalgijos terminu – jis reiškia emocinį ir egzistencinį nerimą, kylantį dėl klimato pokyčių. Pasak MO kuratoriaus Mariaus Armono, tai – pojūtis, lyg būtume namuose ir suprastume, kad jie yra nesugrąžinamai pasikeitę.

„Solastalgijos terminas sudarytas iš lotyniško žodžio solacium, reiškiančio komfortą arba paguodą, ir graikiškos žodžio dalies -algia, kuri nurodo į skausmą ar gedulą. Būtent per šį terminą parodoje „Ilgiuosi, nežinau ko“ tyrinėjame santykį su gamta: ieškome vietų, kur jaučiame komfortą ir paguodą, kaip įsivaizduojame tobulą gamtą, kokios jos galime ilgėtis, kas joje mums skauda ir kokias grėsmes matome“, – pasakoja M. Armonas.

Iš kur kyla solastalgija? Pasak psichologo G. Tumėno, su jos atsiradimu gali būti susijęs tapatumo jausmas ir jam kylanti grėsmė.

„Mes tapatinamės su sau brangiomis vietomis, o kai jos nyksta, yra griaunamos arba kinta dėl klimato pokyčių, išgyvename savo tapatumo netektį“, – svarsto G. Tumėnas. Pasak jo, Lietuvoje dar nėra nė vieno atlikto solastalgijos tyrimo, tačiau iš savo praktikos psichologas pastebi, kad šį jausmą žmonėms dažniausiai kelia šiltos žiemos bei sniego stoka.

Ekologinis nerimas – nemigos priežastis

„Pasiilgstu tos žiemos, kurios yra labai daug, kur eini ir net spengia ausyse“,  „Girdžiu iš babos ir bočiaus, kad nebėra tokių žiemų, kaip būdavo, kad net tvoros poškėdavo, užpustydavo duris, kad net neišeidavo atidaryti“ – tokių atsakymų G. Tumėnas sako sulaukęs, kai pasidalino klausimu apie tai, kada žmonės patiria solastalgijos jausmą.

Nemaža dalis žmonių jį sako patiriantys dėl padažnėjusių karščių vasaros metu, dar kitiems nerimą sėja drastiški, audrų bei uraganų lydimi oro temperatūrų pokyčiai. Nors psichologo kabinete dėl klimato kaitos lietuviai vis dar atsiduria retai, G. Tumėnas atkreipia dėmesį – dalis mūsų šalies gyventojų jau dabar kasdien išgyvena itin stiprų ekologinį nerimą.

„Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkės dr. Audra Balundė, prof. Rita Žukauskienė ir dr. Aistė Bakaitytė šiemet inicijavo pirmąjį tyrimą apie tai, kaip mes patiriame ekologinį nerimą. Tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvoje apsunkintą kasdienybę, trukdį imantis kasdienių veiklų arba užmigti dažnai arba labai dažnai dėl ekologinio nerimo patiria nuo 1 iki 2 proc. visos populiacijos“, – pasakoja G. Tumėnas.
Pasak jo, iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip labai maža procentinė dalis, tačiau jos svorį nesunku pajusti pavertus realiais skaičiais.

„Jei manytume, kad Vilniuje gyvena apie 600 tūkst. gyventojų ir dėl ekologinio nerimo sunkiai užmiega 1,8 procento iš jų, tai reikštų net 8 tūkstančius tokio jausmo kamuojamų vilniečių. Pažvelgus tokiu kampu, tai skamba kaip daug didesnis ir realesnis išgyvenimas“, – pastebi psichologas.

Reakcija į ekologines temas – atmetimas ar atsiribojimas

Įvairios grėsmės – neatsiejama kasdienio informacinio lauko dalis: geopolitinė situacija, klimato kaita, ekonominiai bei socialiniai iššūkiai nuolat prisideda prie visuomenėje patiriamo nerimo. Gyvendami nenutrūkstančiame grėsmės jausme, kai kurie žmonės gali rinktis atsiriboti nuo tokios informacijos. Kaip tuomet kalbėti apie klimato kaitą, reikalaujančią aktyvių mūsų veiksmų bei pokyčių?

Pasak MO muziejaus parodos „Ilgiuosi, nežinau ko“ kuratoriaus M. Armono, atmetimo reakcija – dažnas būdas sutikti ekologinius klausimus, tad konstruojant parodą vienas pagrindinių tikslų buvo jos nepadaryti pernelyg didaktine, negrūmoti pirštu iš aukšto.

„Siekiame prie šių temų prieiti subtiliai atskleidžiant gamtos kompleksiškumą bei sąsajas: pavyzdžiui, karšta vasara, kuria mėgaujamės, tuo pat metu reiškia tirpstančius ledynus, o klestinti industrija lemia pas mus atkeliaujančias rūgštines liūtis. Parodoje keliame daug klausimų, kurie leidžia suvokti Žemę kaip įvairių mikro ir makro sistemų, biologinių ir nebiologinių rūšių visumą – joje visi esame susiję vieni su kitais“, – svarsto menotyrininkas.

M. Armonas pastebi, kad meno kūriniams būdinga neužsidaryti viename teiginyje, tad didelė dalis parodoje esančių darbų tiesiogiai nėra susiję su ekologiniu nerimu – pavyzdžiui, priešingai, vaizduoja idilišką, tobulą gamtą, nurodo į racionalizaciją ją sudievinant ar suteikiant maginių savybių. Tik atsidūrę vienoje vietoje, kūriniai po mažą detalę atsiskleidžia bendrame ekologinio nerimo temos debesyje.

Ką daryti, kad nerimas neužvaldytų?

Į kokias psichologines būsenas transformuojasi nuolatinis grėsmės jausmas? Psichologo G. Tumėno teigimu, pasaulyje šiuo metu vis gausiau tyrinėjamas chroniško ekologinio nerimo poveikis, mat daugybė jį išgyvenančių žmonių patiria sutrikusią kasdienybę.

„Kartais patiriamas grėsmės jausmas ir nerimas yra toks didelis, kad kyla klausimas – kokia prasmė eiti į darbą, planuoti ateitį, investuoti, jei visas pasaulis eina velniop? Žinoma, tai yra ekstremali savijauta, tačiau esama daugybės lengvesnių išgyvenimų pavyzdžių – pykčio, nevilties, noro rasti kaltus“, – dalinasi G. Tumėnas.

Psichologas taip pat atkreipia dėmesį į itin drastiškai skambančią ekologinio nerimo pasėkmę, apie kurią kalbėti daugeliui vis dar nedrąsu: tai – pasirinkimas dėl klimato kaitos neturėti vaikų. Skirtingi tyrimai Vakarų šalyse rodo, kad nuo 5 iki 40  proc. jaunų žmonių būtent klimato kaitą įvardija priežastimi nesusilaukti palikuonių.

Ar tokioje sudėtingoje situacijoje menas gali suteikti paguodą ar tapti stimulu keisti savo įpročius vardan geresnio rytojaus?

„Menas tikrai gali veikti kaip akstinas ir stumtelėti žmogų pokyčio linkme. Vis dėlto žmogus – gana inertiška, nuo įpročių priklausanti būtybė: darbas psichologo kabinete leido itin aiškiai suprasti, kad mes ir trokštame, ir vengiame pokyčio tuo pat metu. Dėl to šalia įkvėpimo labai svarbu kurti sąlygas, kad mūsų įpročiai keistųsi“, – sako G. Tumėnas.

Anot jo, puikia motyvacija stoti į aktyvistų gretas, skatinti pokyčius savo bendruomenėje gali tapti laimės jausmas. „Kai kurie laimingumo tyrimai rodo, kad mes daugiau laimės patiriame darydami kažką gero ne sau, o kitiems“, – pabrėžia psichologas.

Parodos „Ilgiuosi, nežinau ko“ partneris – „Vilnius – Europos žalioji sostinė 2025”.

Paroda MO muziejuje veikia iki kovo 30 dienos.

Daugiau informacijos: https://mo.lt/ivykiai/ilgiuosi-nezinau-ko/