Smegenų struktūrą gerinanti paroda. Eglės Ridikaitės paroda „link“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Pilkas eglute sudėtų plytelių grindinys. Iš jų – trys marmurinės, įmestos skirtingose „pynimo“ vietose. Būtent jos pirmiausia ir prikausto dėmesį, iš atminties prikelia prisiminimus apie keliones į Viduržemio jūros regiono miestus. Kai senamiesčio gatvelės būna išklotos šviesiu marmuru, norisi nusiimti batus, pirma – kad neišpurvintum, antra – nes norisi pajusti numindžioto marmuro švelnumą, patikrinti, ar kojinės per jį gerai slys. Bet šiame pynime jos tik trys. Pilkų plytelių fone išryškėja jų išskirtinumas. Mineralai susikristalizavę pratirpusių kontūrų juostomis, plytelės tarsi pačios prašosi atkartojamos teptuku ant šlapios drobės. Bet čia išpurkšta, labai maloniai. Kojinės gerai slystų. Šilta ir šalta, pilkos ir natūralios sienos su kraujo raudonio akcentais. Marmurinės plytelės tarsi sudaro sutrūkusią įstrižainę. Ji kyla į dešinę, taigi pagal kompozicijos teorijas turėtų kelti pozityvią įtampą ir skatinti žiūrėjimo intrigą. Visos kitos plytelės tikriausiai iš betono, maišyto su marmuro trupiniais. Kiekvienos raštas vis kitoks, o atspalviai, atrodo, kartojasi, tačiau bandant pagauti panašumą, jis vis pabėga. O jei išpleti žvilgsnį, bandai aprėpti visą „eglutę“, pradeda ryškėti pasikartojančių pilkų atspalvių ritmai. Šie ritmai susijungia į netvarkingus ornamentus. Skirtingo storio ir tamsumo tarpeliai tarp plytelių sukelia optinę percepciją – vienos plytelės pradeda rodytis esančios toliau, kitos – arčiau. Dėl tokios trimatiškumo iliuzijos, pajudinus žvilgsnį, „pynutė“ pradeda banguoti, ir norisi tvirčiau atsistoti ant abiejų pėdų. Žvilgsnis nukrypsta žemyn, kad įsitikintum, jog grindys nejuda. O ten susiduria su sovietinių teracinių grindų ornamentu. Kai kurios netaisyklingų formų marmuro plokščių kraštinės sugretintos pernelyg nesivarginant, tad lieka didoki tarpai, pripildyti šviesaus portlandcemenčio. O tai įjungia obsesinį kompulsinį sindromą. Mintyse pradedu stumdyti plokštes, ieškodama geresnio dėlionės sprendimo, generuodama tarpus gerai užpildančių akmens gabaliukų formas. Suirzusi prisiverčiu atitraukti žvilgsnį nuo grindų ir grįžti prie plytelių „eglutės“. Jis vėl užkliūva už marmurinių plytelių ir nurimsta dėl jų aiškaus stačiakampiškumo bei jau pažįstamo mineralų difuzijų ornamento. Skirtingų storių tarpeliai tarp plytelių atrodo logiški ir žaismingi, tad beveik neerzina. Prisiverčiu keliauti prie kitų darbų, pažadėdama sau, kad prieš išeidama dar grįšiu prie „Venecijos miškas“ (2020).

Turiu utopinę svajonę bendradarbiauti su neurologais, kurie Ridikaitės parodų lankytojams atliks elektroencefalogramas ar funkcinio magnetinio rezonanso tyrimus. Parodos pradžioje ir pabaigoje būtų fiksuojama savanorių, visą parodos laikotarpį gausiai ir įdėmiai kontempliavusių Ridikaitės darbus, smegenų veikla ir struktūra. Jei mano prielaidos teisingos, parodos pabaigoje būtų stebimas sumažėjęs aktyvumas savanorių DMN (Default Mode Network, pasyvaus darbo režimo tinkluose), kurie atsakingi už proto klajones ir savęs apmąstymą. DMN įsijungia, kai nemąstome nieko konkretaus, kai protas pats keliauja nuo minties prie minties. Ši būsena didelę dalį žmonių dažnai nuveda link nemalonių prisiminimų analizės ar bauginančių ateities projekcijų. Kad gebėtume nemalonias mintis laiku sučiupti ir su jomis susitvarkyti, pasak neurologų, praverčia dėmesingo įsisamoninimo (mindfulness) meditacija. Šios praktikos metu dėmesys sukoncentruojamas į vieną objektą ar mintį, bandant suvokti realybę su kuo mažiau emocinių iškraipymų, remiantis dabartimi ir esamu patyrimu, mokantis atpažinti automatines mintis, jausmų ir elgesio impulsus. Neurologai pastebėjo, kad šią meditaciją praktikuojančiųjų smegenyse pastebima storesnė smegenų žievės prieškaktinė skiltis, kuri atsakinga už emocijų valdymą ir savęs apmąstymą, ir mažesnis ląstelių tūris migdolinėje liaukoje, atsakingoje už baimę, nerimą ir stresą. Remdamasi asmenine patirtimi, įsivaizduoju, kad tokie pakitimai turėtų būti pastebimi ir Ridikaitės kūrinius meditavusiųjų smegenyse.

Dėmesingo įsisąmoninimo praktikos dailės ekspozicijose tikrai nėra naujiena, net ir Lietuvoje – šį pavasarį tokius užsiėmimus siūlė MO muziejus. Pagal šios praktikos ideologiją objektas, į kurį koncentruojiesi, nėra svarbus, nes pagrindinis tikslas – išmokti sąmoningai suvokti esamą patyrimą bet kokioje – tiek itin malonioje, tiek itin nemalonioje – situacijoje. Tačiau taikant šią praktiką, gerai pasirinktas objektas gali padėti lengviau ar ilgiau susikoncentruoti, taigi prisideda prie priekaktinės skilties storinimo prieškaktinę skiltį. Taip pat gerai žinau, kad kalbant apie meną, epitetu meditatyvus svaidomasi itin dažnai. Tai būdinga tiek menininkams, tiek dailėtyrininkams, ypač tuomet, kai neaišku, ką sakyti apie vidutinišką formos žaidimais užsiimantį kūrinį. Tais atvejais šis terminas dažnai yra bereikšmis, tačiau, mano galva, jis turi potencialo, kai kalbama apie gerą meną. O geri menininkai meditatyvumą gali siūlyti skirtingiems tikslams pasiekti.

Pavyzdžiui, Marko Rothko, Jameso Turrellio ar Kazės Zimblytės kūriniai, kuriuose dirbama su abstrakčiomis formomis, sukelia meditatyvią būseną, vedančią link trascendencijos. Žvilgsnį prikaustančiu, bet abstrakčiu, alchemišku medžiagiškumu perkelia iš šios realybės į kitą – kosminę, anapusinę ar sakralią. Algimantas Švėgžda ar Bill Viola panašaus tikslo siekia naudodami itin realistiškai atvaizduojamą gamtinį objektą ar žmogų, visiškai išvalydami vaizdą nuo papildomų detalių, sulėtindami mūsų žvilgsnį ir vesdami mintis link natūralios gamtos tvarkos apmąstymo.

Tuo tarpu Ridikaitės grindys, sienos, žaliuzės, langų grotos ir tvoros neveda minčių į kitas realybes, jos skatina emocinio santykio su realybe suvokimą. Agnės Narušytės ir Laimos Kreivytės kuruotos ir Justino Dudėno architektūriškai tvarkytos parodos veikimo metu specialiai įrengtoje parodos erdvėje (į ją negali įeiti, bet gauni tarpelį stebėjimui) Ridikaitė dirba prie naujo darbo, kuriame ant drobės perkėlė Vilniaus Gėlių gatvės sinagogos grindų ornamentą. Šalia šios darbinės erdvės rodoma videodokumentacija, kurioje Ridikaitė nuplauna statybines dulkes nuo grindų ir perkelia atsivėrusį grindų piešinį ant permatomos plėvės. Nuo plėvės piešinys perkeliamas ant drobės, o tada aerozoliniais dažais vaizdas „ryškinamas“. Šis, atrodytų, mechaninis veiksmas nuostabiai vizualizuoja dėmesingo įsisąmoninimo praktikos procesą. Nuo objekto, į kurį koncentruojamasi, „nuvalomos dulkės“, į jį gerai įsižiūrima, į kiekvieną detalę ir į visumą. Ridikaitės darbai netransliuoja emocijos, dėl to jie tampa puikiais objektais įsisąmoninimo praktikai. Emocijos atsiranda tik kai mano DMN nerimsta ir mintys pradeda klajoti po kontekstus – venecijietiškas grindinys toks malonus ir įtraukiantis, tuo tarpu sinagogų grindys daug komplikuotesnės – ir gražu, ir gaila, ir gera, ir gėda. Perkėlimo ant drobės metu Ridikaitė (sąmoningai ar ne) realybę aptvarko, ir dirginančių momentų čia žymiai mažiau, nei maniškėje (teracinių grindų su dideliais tarpais) realybėje. O tai, kas Ridikaitės darbuose galėtų dirginti (visokios asimetrijos ir nevienodumai), pagauta, suvaldyta ir paleista, taip padedant į gerą keisti savo smegenų struktūrą ir kitąsyk, susidūrus su savo realybės nevienodumais, lengviau tai pagauti, suvaldyti ir paleisti.

Eglės Ridikaitės paroda „link“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki spalio 2 d.

Eglės Ridikaitės paroda „link“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotraukos