Slėgis ir mimikrija. Tomo Daukšos instaliacija „WOTMBOEO“ („Fountains of Joy“) galerijoje „TechArt“

„Beje, jokie terminai neperteikia to, kas dedasi Soliaryje. Jo „kalnamedžiai“, „ilgūnai“, „grybainiai“, „mimoidai“, „simetriados“ ir „asimetriados“, „stuburainiai“, „greituoliai“ skamba baisiai dirbtinai, tačiau duoda šiokį tokį supratimą apie Soliarį net tiems, kurie nieko nėra matę, tik neaiškias fotografijas ir itin netobulus filmus.“

(Stanislavas Lemas, „Soliaris“, Vilnius: Vaga, 1978)

Kartą sapnavau planetą, kurią per visą perimetrą juosė viena didelė upė. Iš esmės tas dangaus kūnas buvo savo srovę vejantis vandens Uroboras, kurio žiotys bandė apžioti ištakas, o ištakos tekėjo iš žiočių. Ta keista vieta tikrai galėjo būti Soliaris – planeta vandenynas, tačiau sapne į ją skraidinusio reaktyvinio lėktuvo biliete buvo parašyta „Miego sutrikimų centras“.

Kur kas panašesnis į Stanislavo Lemo aprašytą Soliarį yra ne mano sapnas, bet menininko Tomo Daukšos kuriamas pasaulis. Ir ne tik todėl, kad taip pat kaip ir mąstantis vandenynas Daukša ima iki žiūrovo galvos skausmo kurti savo jau sukurtų kūrinių kopijas: kartoti ir dauginti akmenis („Grindinio akmuo iš Venecijos ir jo kopija“, 2016–2020), sniego žmonių figūrėles („Bigfutų projektas“, 2017–2021) ar žaislus („No Limit“, 2018–2019). Kaip ten, taip ir čia nesunku prarasti nuovoką ar pasitikėjimą sveiku protu. Daukšos planetoje lengva pradėti abejoti ir pačiu menininku, gana paprastai jį apkaltinant pilstymu iš tuščio į kiaurą. Iš pirmo žvilgsnio būtent tą jis ir daro „Rupert“ rezidencijos darbų peržiūroje-instaliacijoje „WOTMBOEO“ (atnaujintas projekto pavadinimas „Fountains of Joy“).

Nors septynių fontanais pavadintų objektų instaliacija galerijoje „TechArt“ buvo eksponuojama vos kelias vasario dienas, jos veikimą labai sąmoningai sieju su esamuoju laiku. Į fontanų venas ir arterijas pripylęs spalvoto aušinimo skysčio, menininkas sukonstravo hipotetiškai nesustabdomą gyvybės kilpą, lyg į Luko Kranacho Vyresniojo jaunystės fontaną kas nors būtų įbėręs kalio permanganato. Gyvesniais už gyvuosius Daukšos paversti šaltiniai galėtų cirkuliuoti ir esant –40 °C temperatūrai, tik paradoksas tas, kad su jų lankytojais buvo priversti susikeisti vietomis. Taip fontanai tarsi egzotiški šaltakraujai padarai maivėsi už terariumu virtusios galerijos lango, o juos apžiūrėti galėjai tik būdamas lauke, kur žmogiškąjį kraują stingdė keliolikos laipsnių šaltis. Atrodo, kad šios karantininės galerijų lankymo aplinkybės tik pasitarnavo gana nuosekliai Daukšos kūryboje taikomam biorokiruočių metodui.

Rezidencijos rezultatus pristatančioje instaliacijoje menininkas ir toliau pasimėgaudamas kuria keistas aplinkybes, kuriomis žmogus susiduria su kitomis gyvybės formomis nei tos, kurias mano žinantis, pažįstantis ar prisijaukinęs. Tos visos kitos Daukšos kūryboje atsirandančios gyvybės formos yra arba paranormaliems reiškiniams priskiriamos kriptozoologinės būtybės, arba naujos paties menininko išrastos hibridinės rūšys, arba tai, ko niekada nesužinosime ir nesugebėsime įrodyti nei mes, nei pats menininkas. Būtent šiuose tikėjimo ir žinojimo plyšiuose Daukša išryškina du svarbius dalykus. Pirma, nenumaldomą mūsų poreikį antropomorfizuoti kone visus mus supančius reiškinius ir objektus, suteikiant jiems tas savybes, teises ir vertybes, kurias susikūrėme kaip savo išgyvenimo ir sugyvenimo sąlygas. Ir antra, mūsų bejėgystę bei ribotumą bandant įvertinti, atpažinti ir suvokti kažką kaip gyvą, kai šis kažkas nepaklūsta žmogiškiesiems atskaitos taškams. Kitaip tariant, manipuliuodamas antropocentrizmo migracijos ir infliacijos procesais, Daukša į mus atgręžia mūsų pačių kitoms būtybėms deleguotą žmogiškųjų savybių rinkinį – mutavusį ir graudžiai juokingą, akimirką priverčiantį abejoti savo pačių gyvumu ir svarba. Tai tampa ypač akivaizdu, kai laikinai esi išstumtas iš savo ir sau susikurtų patogių meno patyrimo sąlygų ir akis į (savo atspindžio stikle) akį susiduri su meno arba tų kitų gyvybės formų abejingumu tavo atžvilgiu.

Tomo Daukšos instaliacija „WOTMBOEO“ („Fountains of Joy“) galerijoje „TechArt“. Nuotrauka: Linas Mažonas

Neramiai mindžikuojant palei pavadinimą chaotiškai vis keičiančią parodų erdvę Vaidilutės gatvėje, širdis varinėja kur kas didesnį kraujo kiekį nei įprastai. Skaičiuojama, kad žmogui esant ramiam širdis per parą išpumpuoja daugiau nei 7 000 litrų kraujo. Sunku pasakyti, kiek litrų neužšalančio fluido per tą laiką pratekėjo pro Daukšos fontanų vandens pompas, tačiau gyvybinius skysčius ir jų apytaką čia norisi lyginti labai natūraliai. Menininkas jau nebe pirmame projekte užčiuopia mums pažįstamų gyvybės elementų panašumus ir skirtumus, taip atkreipdamas dėmesį į sudėtingus ir pagal žmogaus šabloną nesubendravardiklinamus gyvybės procesus. Štai kad ir šių fontanų gyvybingumui reikalingas antifrizas yra artimesnis kai kurių varliagyvių kraujui, tačiau tuo pat metu nuodingas žmonėms ir kitiems gyvūnams. Atrodo, kad čia Daukša vienu lengvu mostu paneigia visas Žemės kaip homogeniškos vietos teorijas, kur įvairius interesus ir suverenumus vienija viena vientisos gamtos samprata. Tokiu būdu bet koks bandymas įsijausti į kitų gyvybių kūnus, intelektą, vaizduotę ar jausmus tampa bergždžia, per žmogiškąją sąmonę perleista pastanga.

Svarbu prisiminti, kad kiek daugiau nei prieš metus toje pačioje ekspozicinėje erdvėje Daukša gynėsi meno doktorantūros projektą. Tuo metu aplinkui zujo bene šimtas paklaikusiai žybsinčių ir grojančių padarų, kuriuos menininkas kelerius metus konstravo iš kiniškų elektroninių žaislų, dirbtinių kailių, gėlių ir plastiko – viso to, ką jau buvo pagaminęs žmogus. Dabar lyg mąstančio vandenyno dugne čia tyliai čiurlena kiti soliariški menininko „ilgūnai“, „grybainiai“ ar „mimoidai“. Tuomet kaip mokslininkas Viktoras Frankenšteinas Daukša naujas charizmatiškas žaislines gyvybes kūrė įpūsdamas joms kažkur matytų gyvūnų, o gal žmonių (?) bruožų ir charakterių, o šįkart ši sistema apsiverčia aukštyn kojomis. Prieš mus, tiksliau, už stiklo – mums nepažiniõs gyvybės prototipai, kurių cheminę sandarą, pasak menininko, šiame projekte norėjosi nutolinti nuo mums pažįstamos anglies (C) pagrindu sudarytos gyvybės. Dėl šios priežasties fontanų rezervuarams pasirinktos kito, alternatyvaus, gyvybės susidarymui tinkančio elemento silicio (Si) junginių medžiagos: molis, porcelianas ir silikonas. Ir nors šie gamtos mokslų tyrimais pagrįsti kūrybiniai sprendimai veikia kaip pakankamai įtikinami argumentai, niekuomet negali žinoti, kada Daukša tave ims vedžioti už nosies. Gal todėl bandant apibūdinti jo kūrybą tiksliausiai ją apibrėžtų pasi-, į-, ne- tikėjimo mokslu, menu ir vieno kitu klausimai.

Tomo Daukšos instaliacija „WOTMBOEO“ („Fountains of Joy“) galerijoje „TechArt“. Nuotrauka: Linas Mažonas

Tad, kad ir kaip mus veiktų moksliniai ar meniniai įtikinėjimai, šioje instaliacijoje vis tiek imi vadovautis analogijomis. Silikonine oda padengti plastiški fontanų kūnai primena drėgnus dirvinius šliužus, atsikišusias kalijų nosis ar pilvakojo jūrinio moliusko kriauklę. Galų gale dešimtis, o gal net šimtus labai panašių per pastaruosius, sakykim, septynerius metus sukurtų šiuolaikinio meno objektų iš silikono, dervos, skysčių ir postantropocentrizmo kontekstų. Bet vaizdas gali būti apgaulingas. Štai jei tam tikri gyvūnai ir augalai maskuojasi pagal vadinamąjį Mertenso mimikrijos būdą, kai mirtinai pavojingas mimikas būna panašus į mažiau pavojingą modelį, tai labai gali būti, kad Daukša panašų metodą pritaiko ir savo kūrybinėje praktikoje. Pasinaudodamas pasikartojančiais meniniais tropais ir estetinėmis meno sistemos formulėmis menininkas formuoja apgaulingai atpažįstamo, tačiau kiek suprimityvinto ir lengvabūdiško meno įspūdį tam, kad po to paskandintų spalvotame, ryškiame, iki dantų skausmo saldžiame (tokio skonio yra ir aušinimo skystis) bei nuodingame mokslinių spekuliacijų, kvaziteorijų ir tikėjimo jomis vandenyne.

Tokiu būdu šie fontanai, o ir visa Daukšos kūryba veikia bent dviem režimais – tiesiog ir tik estetiniu bei estetiniu ir metanaratyviniu. Pirmasis atitinka mirguliuojančio ir hipnotizuojančio vandens paviršių, o antrajame neriant gilyn kylantis slėgis grasina pradurti ausų būgnelius ir iš kraujo ištraukti paskutinį deguonį. Būtent taip veikia menininko konstruojamos projektų legendos, kuriose tikri faktai pasimeta tarp sugalvotų, o argumentuota mokslinė retorika padeda įtikinamai kalbėti apie didžiausias nesąmones. Trumpai tariant, Daukšos darbais galima arba tiesiog grožėtis, arba į temų ir problemų vandenyną palengva grimzti su menininko numestais inkarais. Tačiau tam Daukša nesistengia sukurti nei specialaus tramplino, nei aiškesnio, skirtingą gylį ženklinančio slenksčio, žiūrovui palikdamas visišką laisvę skaityti kūrinius tiek giliai, kiek norisi. Būtent dėl šios priežasties – pernelyg asinchroniško viešo kalbėjimo apie kūrinius ir jų eksponavimo aplinkybių – menininko kūrybai kyla rizika užstrigti ne tik tame dekoratyviajame režime, bet ir vertinimų seklumose. Taip nutiko su praėjusių metų pabaigoje šalia sostinės kvartalo „Oslo namai“ esančiame Algirdo skvere pastatytais menininko bigfutais, kai net ir labai intelektualiems intelektualams socialinių tinklų diskusijose pritrūko aiškesnės koreliacijos tarp idėjos ir turinio, o iš tiesų – arba humoro jausmo, arba nuoširdesnio domėjimosi šiuolaikiniu menu ir jo procesais.

Tomo Daukšos instaliacija „WOTMBOEO“ („Fountains of Joy“) galerijoje „TechArt“. Nuotrauka: Linas Mažonas

Čia aktualu pridurti, kad vienas iš tų procesų Lietuvos meno scenoje ir yra būtent tokių spekuliatyvių projektų kūrimo suaktyvėjimas. Pradedant nuo šaržuotų manipuliacijų konstruojant asmeninį personažą Žygimanto Augustino ar Juozo Laivio pastarųjų metų kūryboje iki manieringų Roberto Narkaus ar sunkiasvorių Julijono Urbono projektų, kuriuose kuriami hipotetiniai minties institutai ar erdvės agentūros. Žinoma, šį sąrašą būtų galima plėsti įrašant daugiau pavardžių, tarp kurių ir dirbantys su populiaria vaizduotės tema. Daukša iš šio sąrašo išsiskiria dėl nepaprasto lengvumo, kuriame sudėtinga pajusti medžiagos, kuria spekuliuojama, gylį ir svorį. Atrodo, kad soliariškojo vandenyno substancija nuolatos užgazuojama tą akimirką parankiomis spekuliacijų spekuliacijomis. Įdomu ir tai, kad Daukša nesistengia apsisiausti šiandien gana parankiu gamtos temos kamufliažu ir egzaminuoti kasdienybės aplinkosaugos. Priešingai, menininko pasitelkiamos gamtamokslinės prieigos nėra persmelktos ekologiniu determinizmu ir greičiau parodo mūsų santykių su gamta ir pačios gamtos asimetriškumą.

Aiškumo vardan menininko kūrybos logiką norėtųsi iliustruoti trumpa istorija apie ispanų konkistadorą Juaną Ponce’ą de Leoną. XVI a. keliaudamas po pasaulį, jis išgirdo legendą apie jaunystės fontaną ir ėmėsi jo ieškoti. Fontano, deja, nerado, bet atrado Floridą. Viena šį įvykį aiškinančių versijų sako, kad Juanas Ponce’as de Leonas vietoj „vid“ (vynmedis) pasakojime apie fontaną nugirdo „vida“ (gyvenimas) ir visą tą laiką vietoj prie fontano augančio vynmedžio ieškojo kažko stebuklingo. Daukša savo kūrybinėje praktikoje elgiasi panašiai. Lankytojus instaliacijoje kvietęs stebėti džiaugsmo fontanų, privertė juos atrasti mažų mažiausiai Soliarį arba tiesiog keistus molinius indus su mašinų varikliams skirtu skysčiu.

Kita vertus, ir pats fontano motyvas atveria daugybę šios instaliacijos skaitymo scenarijų. Ką jau kalbėti apie ikoninę jo reikšmę meno istorijai su Marcelio Duchamp’o pisuaru ar keistą pinigais maitinamą fontano mitologiją, kai vien iš Trevi fontano Romoje per metus surenkama nuo 1 iki 1,5 mln. turistų ten primėtytų eurų. Naudodamasis šia talpia alegorija Daukša parodo, kaip uždaru kraujotakos ratu veikia mūsų susikurtos meno, gamtos pažinimo ar kitos sistemos. Kaip sunku, o gal net ir nereikia jų bandyti paaiškinti. Gal šis nuodingai saldus menininko fontanuose cirkuliuojantis nepažinumas ir galėtų būti džiaugsmas?

Tomo Daukšos instaliacija „WOTMBOEO“ („Fountains of Joy“) galerijoje „TechArt“. Nuotraukos: Linas Mažonas