Slavs and Tatars paroda „Iš lūpų į lūpas“ ŠMC
artnews.lt
„Slavs and Tatars“ parodos Vilniuje pagrindas – naujas kūrinių ciklas „Rauginta politika“, kurį įkvėpė XIX a. Vilniuje veikusi Šubravcų („Nenaudėlių“) draugija, kurios veikloje dalyvavo ir Vilniaus universiteto bendruomenė. Menininkų skulptūrose, instaliacijose ir tekstilės kūriniuose sujungiamos Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) laikotarpio ir šiandieninėje Lietuvos, Lenkijos ir Krymo teritorijoje gyvenančių vietinių bendruomenių, tokių kaip karaimai, tiurkų grupės tauta, išpažįstanti tarpinę judaizmo atšaką, istorijos. Ir nors žymiojo Trakų rauginto agurko receptas seniai prarastas, pro fermentacijos filtrą puikiai galima stebėti ir politiką.
Vietinį regiono kontekstą parodoje „Iš lūpų į lūpas“ įkūnija įsivaizduojamos geografijos, vis dar menkai pripažįstamos baltiškoje tapatybėje, išgyvenančioje nuolatinius pokyčius, o šiuo metu keičiančios Rytų Europos žymę Šiaurės Europos priedanga. Parodoje skamba musulmoniškas kvietimas maldai turkų kalba – kontraversiškasis azanas tampa fonu „Vientakio manifestui“ ir Artimųjų Rytų išminčiaus-kvailio Molos Nasredino figūrai. Tokiu būdu paroda „Iš lūpų į lūpas“ siūlo į praeitį pažvelgti iš nuolat kintančios perspektyvos, o ateitį išvysti ir kaip pažadą, ir kaip kartotę.
„Slavs and Tatars“ kolektyvo veiklos dešimtmetį žyminčioje keliaujančioje parodoje (pristatomoje Šiuolaikinio meno centre „Zamek Ujazdowski” Varšuvoje, parodų erdvėje „SALT Galata“ Stambule, „Pejman“ fundacijoje Teherane, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir Šiuolaikinio meno muziejuje Belgrade) menas tampa vertimo platforma, kur vienas organas virsta kitu, širdis – protu, skrandis – galva, – o tai yra neatsiejama viso abraomiškojo (krikščioniškojo, musulmoniškojo ir judaistinio) svetingumo dalis.
Nuotraukos: Andrej Vasilenko