Skaityti miestą: laiškas Miglei

(Laiškas 1: https://artnews.lt/tiketi-miestu-laiskas-julijai-115815)

Labas, Migle,

buvo smagu pagauti tavo mintis apie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro inicijuotą „Reiškinį M“, apie miestą ir jo mitus. Man Klaipėda artima, o jos artimos istorijos neišvengiamai yra įsipynusios į platesnį istorinį naratyvą, kurio dar neperskaičiau. Šį miestą vis dar girdžiu kaip dainos žodžius, kuriuos išmokau vaikystėje tik man (ne)suprantama anglų kalba. Vaikystę miniu ne veltui, turiu nemažai smėliu ir asflatu čežančių atsiminimų iš Klaipėdos, kurie nuspalvino ir apsilankymą šiame reiškinyje.

„Reiškinys M“ pristatomas kaip su Klaipėdos miestu susijusių ir jam kurtų šiuolaikinio meno kūrinių paroda. Taigi, tikėkimės refleksijų apie Klaipėdą pasitelkiant meninius metodus ir noro sustiprinti šiuolaikinio meno diskursą Klaipėdoje. Mini klausimus po ekskursijos apie skylę sienoje ir kodėl tai yra meno kūrinys. Noriu prisiminti ir atsakymą, kodėl ši rasta situacija (skylė sienoje, kaip įvardinai) buvo pristatoma kaip meno kūrinys, o ne ekologinis, archeologinis (ar kitas labiau mokslo teritorijos) reiškinys. Kuratorė Paulina Eglė Pukytė atsakė, kad siūlo meninį žvilgsnį tarp visų kitų galimų ne tik todėl, kad jis vertingas savaime, bet ir dėl to, kad šis žvilgsnis kritiškesnis už tai, ką gali pasiūlyti mokslo teritorija. Turėdami omenyje šį akcentą, pakeliaukime po Reiškinį.

Pradėsiu nuo Marijos Drėmaitės paskaitos apie Klaipėdos santuokų rūmus, kurią peržiūrėjau jau kaip įrašą. Ji pristatoma ne kaip edukacinės programos, o lygiavertė reiškinio dalis. Drėmaitė, pasakodama apie Klaipėdos santuokų rūmus, pristato sovietinių santuokų rūmų fenomeną kaip bažnytinio ritualo vardo ir vietos pakeitimą ir ritualo reikšmių atnaujinimą bei lygiagrečiai liaudiškos ir kaimo kultūros perkėlimą į miestą. Galiausiai padaro išvadą, kad šis pastatas pažymėtas reikšmių pertekliumi. Miestuose tikrai yra reikšmių pertekliaus, ir atrodo, kad Klaipėdoje ypač. Jų daug, jos dar neparašytos hegzametru, kad geriau atsimintum. Mini ypač sumažėjusį klaipėdiečių skaičių po Antrojo pasaulinio karo. Po šio karo dingo ir didelė dalis Klaipėdos archyvo. Antrasis pasaulinis karas kaip atskaitos taškas žymi šaltojo karo pasaulėvaizdį, tad įsirėminkime ir per kitus lūžio taškus. Galvoju ir apie norą suteikti Klaipėdai laisvojo miesto statusą, kokį turėjo Gdanskas po Pirmojo pasaulinio karo. Ir Klaipėdos sukilimą, ir prijungimą prie tarpukarinės Lietuvos – tarptautinė bendruomenė tam priešinosi, bet vėliau sutikta suteikiant Klaipėdai autonomiją Lietuvos sudėtyje. Ir Rusijos plataus masto karą Ukrainoje bei ekonominį atsiribojimą nuo Rusijos ir Baltarusijos, kaip tai paveikė uostą. Pamatyti tranzitinį pasienio identitetą centre yra labai įdomu. Kaip skaityti reikšmių perteklių, kaip jį patirti, kiek kontrolinių reikšmių mazgų reikia surišti?

Reikšmes galima atkasti naudojant meninius metodus. Kaip tai daro Liucija Teodora Mikučionytė instaliacija „Aisbergas“ pristatydama įvietintą istoriją apie pirmąjį Lietuvos kapitoną Liudviką Stulpiną ir jo vadovaujamą laivą „Birmą“, plaukusį  gelbėti „Titaniko“. Ši istorija aktyvuoja avarinės būklės pastatą (kaip ir pastatas aktyvuoja istoriją), kuriame tarpukariu dirbo Stulpinas. Mikučionytės naudojamas vėlankos (angl. revisiting) metodas reflektuoja konkrečios vietos praeitį. Susidūrusi su reikšmių gausa, menininkė siūlo pažiūrėti į konkretų dūlantį namą, kuris atsiskleidžia globalios (europocentristinės) istorijos šviesoje. Du langai, esantys skirtingose namo pusėse, šviesdami perduoda žinutes Morzės abėcėle, kaip laivas „Birma“, neradęs „Titaniko“, bandė susišnekėti su pagrindine jo gelbėtoja „Karpatija“ – kitu netoliese buvusiu laivu. Karpatija perdavė žinutę – shut up (užsičiaupk). Taigi, atsiranda konkretus žmogus, dalyvavęs įvykyje, kurį dabar geriausiai žinome dėl globalios populiariosios kultūros. Bet nei asmeniui, nei jo komandai nepavyko į istoriją įsirašyti kaip pagrindiniams veikėjams . Laivas „Birma“ ruošėsi priimti Titaniko keleivius, priklojo lovų ir prikepė duonos, tačiau „Titaniko“ nerado. Iš šio įvykio „Birma“ išsinešė ledkalnio fotografiją. Pakasinėjus praeitį ir matant didžiulį ištapetuotą lauko reklamos skydą, pritvirtintą ant šio žaliu tinklu apdengto pastato, norisi lipdyti reikšmę ir paklausti – ar tau tai pasirodė tragiška?

Panašų ėjimą Mikučionytė renkasi ir kitais kūriniais, susijusiais su verslininku, archeologu-mėgėju Schliemmanu. Archeologija pasitelkiama kaip metafora atkasti reikšmes. O laisvai tęsiant meno-mokslo metodų įtampą, Schliemmanas kaip archeologas-mėgėjas suskamba stipriai. Gal kiek susivijęs, konceptualios dvasios persmelktas Mikučionytės kūrinys „Du žemėlapiai: istorijos archeologija“ parodo, kaip vėlankos metodas gali duoti įdomų rezultatą ir sujungti iš pirmo žvilgsnio intuityviai nesusijungiančius taškus. Mikučionytei uždengus Klaipėdos žemėlapį Schliemmano Trojos projekto žemėlapiu, sutapo vartų vieta. Pro vartus Klaipėdoje buvo galima patekti į istorijos šiurpesį: paėjėjus kiek giliau, ant pamatų stovėjo sovietiniai užsienio radijo stočių slopinimo bokštai, o pamatai betonuoti iš suskaldytų Klaipėdos senųjų žydų kapinių antkapių. Sovietinis režimas, neatsižvelgdamas į vietos kontekstą, juos keitė. Ką šiandien reiškia žvelgti tiesiai į šį įvykį? Nusukau žvilgsnį į aplinką, pora žmonių išėjo iš šalia veikiančio Klaipėdos žydų bendruomenės centro. Gyvenimas eina toliau, o aš neturiu žodžių. Matau išsikišusias paminklų dalis iš kubinio betoninio tūrio ir kyla šiurpas nuo pasakojimo nebūties kas-čia-įvyko situacijai.

Vaikščiodama pagalvodavau dar ir apie kalbą, konceptualizmą ir Fluxus’iškus gestus. Ne vienu darbu buvo norima įsiveržti į rutiną minimaliomis ar efemeriškomis meninėmis priemonėmis ir lengvai pasijuokti, parodyti miesto absurdą ar aktyvuoti žaidybiškumą. Turiu omenyje Konstantino Bogdano „Nematomas“ ar Sofijos Baldauskaitės „Grąžintas bakenas“. Nuo „Nematomo“ atskirtas priešdėlis kaktomuša susijungia su likusia žodžio dalimi, kai Pilies uosto pasukamasis tiltas uždarytas. O jį atidarant ir mums akimis bandant sugaudyti abi dalis vienu metu (neįmanoma), kaktomuša vos nesusiduria vaikai ir kiti, kuriems pasiūloma ryžtingai sukti ratus, kad tiltas užsivertų – tokia atrakcija stebėti kasdienį darbą. Tuo tarpu Baldauskaitės „Grąžintas bakenas“ triksteriškai susiuva istorijas. Kalba, kaip pasakojimo priemone, sujungiami Klaipėdos ir Karaliaučiaus ryšiai, pasinaudojant atrasta situacija, nuverstu bakenu (laivų navigacijos įrenginiu), kurį nugriovus suvokta jo vertė. Pamačiusi šiuos kūrinius, pagalvojau, kad būtų įdomu su tavimi pakalbėti apie kūrybiškumo ir kūrybos santykį mieste. Per kalbą ir konceptualumą šie kūriniai siūlo nuolatinio atradimo ir išradimo galimybę. Ja gali pasinaudoti kiekvienas ir visi. Pasinaudojus pajudinti savo miestą gyvybingesne ir gyvenamesne kryptimi, kurios trokštų miesto bendruomenė. 

Galiausiai Klaipėdos vingiai mane nuvedė iki Laimos Kreivytės „Išsipildymo“ Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno Kultūrų diasporos centro galerijoje „1252“. Daug kontekstų šiame pavadinime, visgi atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad galerijos rinkinio pagrindas – Bruklino lietuvių pranciškonų kolekcija. Pati bažnyčia išties įspūdinga su fasadine Angelinos Banytės mozaika (kuri pasiliko mano sapnuose ir Klaipėdą persunkė monumentaliomis Banytės formomis ir spalvomis, ypač kaštonine, chaki, juodojo šokolado). „Išsipildymas“ – tai įvietintas objektas, sugrįžusi į savo pirminę vietą popierinė plyta, eksponuota kartu su savo magnetinio rezonanso tomografija, o gretimame kambaryje – Aleksandros Kašubos plyta, kurią išeivijos menininkė galbūt būtų panaudojusi savo viešųjų erdvių sienų reljefams ar erdvinėms aplinkoms. Kreivytė šią popierinę plytą atrado brolio spintoje po jo mirties. Simbolinė plyta buvo dovanojama paaukojus Šv. Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centro statybai. O Kašubos plyta, kaip ir jos mozaikinės Kryžiaus kelio stotys pirmame galerijos aukšte, dar labiau sujungiančios sakralumo, sugrįžimo, gedėjimo ir santykio su taikomuoju menu kontekstus, atkeliavo su Bruklino pranciškonų rinkiniu. 

Daug miesto įvykių ir reikšmių lieka neperskaitytų, jei skaitymą matytume kaip duomenų išgavimą. Skaitymas čia yra labiau poezijos, pajaučiam universalius dalykus įžemindami į asmeninius ir vėl paversdami universaliais. Tiesa, šioje schemoje visgi universalus dažnai nuveda į susipainiojimą. Painiava gali būti produktyvi, tik kaip joje ugdyti tikslumą nesiekiant jos virtuoziškai ištiesinti? Kontroliniai mazgai pagelbsti, o kelių papildomų šįkart ir pasigedau. Taip pat dažnai su savimi nešiojamės savo gedėjimus, kurie atminties pavidalu laša į dabartį, ir tai sudrumsčia virtuoziškai ištiesintą painiavą. Galbūt, siekiant tikslumo, pavyktų lašo dažnumo nekontroliuoti žvilgsnio nusukimu, o iškilus tam, su kuo vienas kūnas ir jo pasakojimas susitvarkyti negalėtų, prisėstume kartu pažiūrėti į kaštoninę, chaki ir juodojo šokolado spalvas, o vėliau atrastume, kaip tai darkart atrasti ir išrasti. Lašas galėtų tapti patogia plyta. 

Iki!

J