Sharon Lockhart „Rudzienko“: rūpesčio poetika

Pasimetusi, viena
Ji stoviniuoja gyvenimo paribiuose, žiūrėdama
Žiūrėdama
Į beširdžius ir negailestingus žmones
Kurie pamiršo, kas yra meilė
Ir gali tik skriausti kitus
bet aš, tūkstančiu minčių per sekundę
širdžiai kaip išprotėjusiai plakant –
Mano meilė
Buvo gyva palaidota
Ir tik skruostais riedančios ašaros
Man tave primena
Dauguma žmonių manęs vengia
Kodėl? Aš pati nežinau
Bet vis dar svajoju apie
Meilę, laimę
Ir kad kažkas pastebėtų, jog aš
Esu verta būti mylima.[1]

Jei manai, kad pasižiūrėti Sharon Lockhart parodos „Rudzienko“ užbėgsi kelioms minutėms ir lėksi toliau tvarkyti savo reikalų – bijau, kad gali nepavykti. Teks arba valandai juos nukelti, arba sugrįžti į Šiuolaikinio meno centrą vėliau. Bent taip nutiko man. Menininkė siūlo lėtą laiką, kurio taip stinga šiandienos tempe. Ir jis įtraukia. Pakanka kelių sekundžių, kad nuo akimirkos ekrane, persikeltum į tai, ką žmonija mąsto šimtmečiais. Turbūt sutiksiu su Andrea Lissoni, kad „Sharon Lockhart kūrinius smelkia klausimas, kokia yra žmonių vieta šiame pasaulyje, filmams suteikiantis juslingos ir užburiančios harmonijos.“[2]

„Rudzienko“ skleidžiasi keliuose formatuose – kaip filmas, kaip instaliacija ir šįkart – kaip paroda, papildyta trimis fotografijomis. Parodinėse erdvėse Lockhart vengia rodyti savo filmus kaip kad kino salėje – čia jai rūpi kūniškas žiūrovo santykis su kūriniu. Todėl instaliacijoje filmas padalinamas į du architektūriškai susietus ekranus – nelyg savą balsą turinčius veikėjus, kuriems atitaria tamsoje skendinčios fotografijos.

Juslinga harmonija pulsuoja ne tik menininkės filmų estetika, bet ir kūrybinė etika. Toks derinys – pakankamai retas šiandienos meno pasaulyje, todėl priverčia suklusti ir kelia susižavėjimą. Ką turiu omeny? Filmas „Rudzienko“ (2016) ir kartu su juo rodomos fotografijos atsirado iš ilgalaikio Lockhart bendradarbiavimo su itin jautria visuomenės dalimi – paauglėmis iš valstybinių mergaičių globos namų, jaunimo socioterapijos centro Rudzienko kaimelyje Lenkijoje. Bendradarbiavimas prasidėjo susipažinus su devynmete mergaite Milena Slowinska, Lockhart filmuojant Lodzės daugiabučių kiemuose žaidžiančius vaikus ankstesniam filmui „Podwórka“ (2009), per kurią menininkė netruko susidraugauti ir su kitomis centre gyvenančiomis paauglėmis. Apie ryšio su Milena svarbą menininkei tyrinėjant ir dirbant su vaikais byloja koridoriaus gale eksponuojama fotografija „Milena, Radawa“.

Šis projektas mane privertė susimąstyti apie tai, kad menininkas dažniausiai juk turi pasirinkimą, kokiu būdu tam tikrą visuomenės grupę ar bendruomenę įtraukti į meno projektą. Ir šis pasirinkimas yra svarbus ne tik meno prasme, bet ir santykyje su visuomene. Dirbdama su paauglėmis Lockhart renkasi jautrumu ir rūpesčiu jaunam žmogui paremtą bendravimą, atsispirdama nuo Janusz Korczak‘o, XX a. pr. gyvenusio pedagogo veikalų (tarp jų – knyga „Kaip mylėti vaiką“ (1919)), kuriuose jis gynė vaiko teises, įskaitant raiškos laisvę arba, kitaip sakant, savojo balso turėjimą[3]. Įkvėpta šio žmogaus veiklos, Lockhart kelias vasaras merginoms organizavo įvairius kūrybinius užsiėmimus atokiose kaimų sodybose netoli Varšuvos, kuriuos vedė menininkai, muzikai, teatralai, filosofai, ūkininkai, sąmoningumo mokytojai ir judesio terapeutai, padėję merginoms kiek labiau save pažinti ir ieškoti savojo atsiskleidimo būdo – išsilaisvinti, išsisakyti ir būti išgirstoms.

Šio bendro buvimo ir dalinimosi patirtimis pasekoje filmas „Rudzienko“ sukuriamas tarytum etnofikcija – dokumentikos ir pramano mišinys, pasakojantis apie vieną visuomenės grupę. Suklusti ir įsiklausyti į tai, kas pasakojama, pavilioja menininkės santykis su „tyrinėjamomis“ socioterapijos centro merginomis: jos filme rodomos ne kaip už „normalumo“ ribų esantis Kitas ar svetimas, masinei publikai patrauklus dėl nuspėjamų jų gyvenimo paslapčių ir dramų, o kaip niekuo neišsiskiriančios paauglės, besielgiančios taip, kaip visi, besiilginčios tų pačių dalykų, kaip visi, tik apmąstančios ir išjaučiančios kiek sudėtingesnius savo gyvenimus. Surežisuotose filmo scenose merginos ne vaidina, o būna savimi ir improvizuoja užduotose situacijose. Kaip sako Lockhart, kuo daugiau laisvės jos turi – tuo geriau.

Struktūriškai, „Rudzienko“ sudaro devyni epizodai, kuriuose pagrindiniais veikėjais tampa peizažas ir paauglės, tarp kurių retsykiais įsiterpia tekstai – merginų pokalbiai. Slinkdami juodo ekrano tyloje, jie veikia kaip pauzė ir kaip semantinis pleištas. Toks, atrodytų, paprastas menininkės sprendimas netrikdyti judančio vaizdo prasmių sinchroninio vertimo užrašais, suveikia keliskart stipriau nei galėtum tikėtis: atskyrus kalbos reikšmę nuo vaizdo, žiūrintįjį ištinka lengvas atitolimo efektas, sutrikdantis suvokimo automatizmą. Lockhart meistriškai suderina tikrovę ir režisūrą, priversdama ne kartą suabejoti, su kuo susidūri – menu ar gyvenimu?

Lockart filmuoja viena kamera iš vieno taško, kaip kad pačioje kino atsiradimo pradžioje. Bet, jei prieš daugiau nei šimtmetį publikai žadą atimdavo į juostą perkeltas judėjimas ir greitis, tai Lockhart kūrinyje dėmesį prikausto lėtumas – ilgo nepertraukiamo kadro poezija. Poezija, kuri pratęsia XX a. pokario ir 7-8 deš. kino bei eksperimentinių filmų kūrėjų raišką, kurią tuomet jie rinkosi kaip radikalų meninį gestą reaguodami į išaugusį televizijos, meinstryminio kino ir gyvenimo būdo greitį.[4] Turbūt net banalu klausti, kiek radikalus lėtumas yra šiandien? Kino režisierius Wim Wenders yra sakęs, „Kai žmonės galvoja, kad ko nors jau prisižiūrėjo pakankamai, bet tai vis dar nesibaigia, o kadras nesikeičia, tuomet, lengvo įsiūčio apimti, jie ima smalsauti.“[5] O smalsauti yra ko. Instaliacijos architektūra suorganizuota taip, kad žiūrovas galėtų tapatintis su į veiksmą nesikišančia ir tik stebinčia kameros akimi. Todėl belieka atsiduoti šiai būsenai. Stebėjimas gali būti labai talpus: jis, priešingai nei vertinimas, atveria, o ne riboja.

Tik atsidavus stebėjimui parodoje iškyla ir iš pirmo žvilgsnio menkiau pastebimi kūrinio dėmenys: vienas iš subtiliųjų, bet itin svarbių instaliacijos elementų yra gamtos garsai, veikiantys išvien su gamtos peizažu. Menininkė visuomet juos įrašinėja filmavimo metu ir įdeda nemažai pastangų po to, kad jie skambėtų natūraliai. Paukščių čiulbėjimas, vėjo gaudimas, šlamesiai, žiogų svirpimas fone, nori tu to, ar nenori, nuramina chaotišką pasaulį – nes kas yra pastoviau už kaitą? Tai leidžia nugrimzti į savą laiką, akims ilsint kadre ir būnant kartu su ne visada pastebimu debesų, žolės ar samanų judėjimu; neįpareigojančiu paauglių buvimu drauge, joms kiūtant ar ropščiantis iš medžio ant jo užslinkus vakaro šešėliui; drąsa, noru, baime, ryžtu ir pasidavimu, kai reikia peršokti kliūtį, per meldus ir vandenį (nes jai tai pavyko); artumo ilgesiu viena kitos įsikniaubusių merginų šokyje; džiaugsmu, laidant aitvarą nebenaudojamoje gyvulių ganykloje; atviravimu tarpusavyje apie savo išgyvenimus, kuriuos pajudinus giliau, gali atsiverti pandoros skrynios – bet dangtis užveriamas vos tik pravėrus; priklausomybe ir išsilaisvinimu nuo minčių leidžiant kūnui judėti miško tamsoje, kol galiausiai iš vėjo glostomos, vakarėjančio javų lauko pasileidžia į tave bėgti krykštaujančių merginų būrys.

Parodos „Rudzienko“ kūriniai, atrodo, yra tik ledkalnio viršūnė. O visas nematomas kalnas, ant kurio remiasi vizualiniai pavidalai, vis tik yra menininkės gebėjimas bendrauti su žmonėmis ir palaikyti ilgalaikius ryšius. Ji meną kuria su rūpesčiu ir meile tiems, prie kurių gyvenimų prisiliečia. Nes, kad tau atsivertų, turi pelnyt pasitikėjimą, ar ne?

-Žinai, kartais galvodavau, kad pamečiau savo kelią, dėl kitų žmonių. Bet tada supratau, net jei tie kiti žmonės mane įkalbėjo kažką daryti, jei nebūčiau norėjusi to daryti, nebūčiau ir dariusi. Taigi, tai daugiausia mano kaltė, kad atsiduriu ten, kur atsiduriu.
-Bet įvairūs žmonės turėjo tau įtakos. Taigi, negali savęs dėl visko kaltinti.
-Na, bent jau dabar galime tiesiog gulėti čia ir klausytis šių garsų…
-Ir ramiai kalbėtis. Ir sustabdyti šitą nesibaigiančią rutiną…
-Ir atsiskirti nuo kitų. Nuo viso pasaulio…
-Ir piktų komentarų, keiksmų, nuo žmonių, kurie negerbia…
-…savęs pačių.
-Arba savo gyvenimų.
-Ypač, kadangi turi tik vieną gyvenimą.
-Čia taip ramu.
-Labai. Tikrai gali nuraminti…
-…nuraminti save.[6]

Paroda veikia iki 2019 m. kovo 31 d., Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

Sharon Lockhart filmų programa ŠMC kino salėje: https://www.facebook.com/events/2079317125449702/

[1] Andżelikos Szczepańskos, vienos iš socioterapijos centro gyventojų, eilėraštis, skaitomas filmo pradžioje. Iš ŠMC išleisto filmo „Rudzienko“ titrų vertimo į lietuvių kalbą bukleto. Vertėjas nenurodytas.

[2] Lissoni, Andrea. Picard, Andrea, „Behind the Work“, Mousse, June 2015: 242-258.

[3] Korczak‘as buvo garsus Lenkijos ikikarinio avangardo rašytojas, inovatyvus mokytojas ir našlaičių prieglaudos direktorius, įkūręs vaikų ir paauglių rašomą analogų neturėjusį laikraštį Little Review (Mały Przegląd), kuris buvo leidžiamas kaip žydų laikraščio Our Review (Nasz Przegląd) kassavaitinis priedas 1926–1939. Vienas iš Lockhart bendradarbiavimo su socioterapijos centro gyventojomis rezultatų – projektas pavadinimu „Little Review“ – buvo pristatytas Lenkijos paviljone Venecijos bienalėje 2017 m.

[4] Sharon Lockhart filmų struktūriniai sprendimai gretinami su, ir menininkė teigia įkvėpimo sėmusis iš tokių eksperimentinių filmų kūrėjų, kaip James Benning, Andy Warhol ir Michael Snow; taip pat jai artima Morgan Fisher, Chantal Ackerman, Yvonne Rainer kūryba.

[5] Wim Wenders, „Time Sequences: Continuity of Movement“ ( 1971 ), in The Cinematic (Documents of Contemporary Art), Edited by David Campany, Whitechapel, The MIT Press, 2007, p. 89.

[6] Ištrauka iš socioterapijos centre gyvenančių merginų pokalbio. Iš ŠMC išleisto filmo „Rudzienko“ titrų vertimo į lietuvių kalbą bukleto. Vertėjas nenurodytas.

Sharon Lockhart paroda „Rudzienko“ ŠMC. Nuotraukos: Jens Ziehe