Šešėlyje daugiau vietos vaizduotei. Aistę Mariją Stankevičiūtę kalbina Paulius Andriuškevičius

Aistė Marija Stankevičiūtė. Fot. Neda Rimaitė

Paulius Andriuškevičius: Džiugu, kad pasikvietei mane šiam pokalbiui, Aiste Marija. Jis iš dalies instrumentinis, susietas su tavo antrosios personalinės parodos „Palaidi galai“ atidarymu galerijoje „Atletika“ Vilniuje, tačiau norėtųsi tikėtis, tapsiantis dar vienu liuku, pro kurį, anksčiau ar vėliau, kažkas ar kas nors iškiš galvą, uodegą, ar čiuptuvėlį. Pastaruoju metu teko nemažai kalbėtis su įvairiais Lietuvos meno lauko žaidėjais ir žaidėjomis. Vieni tų pokalbių virto tekstais, panašiais į šį, kurį mes drauge štai sėdame rašyti, kiti – išgaravo kaip telefonų numeriai tobulėjančioje atmintyje.

Pokalbis, ar interviu, yra įdomus ir, bent jau vienu iš atžvilgių, nesenstantis žanras, kurio galimybės bei limitacijos mane po truputį ima vis labiau dominti. Dažnai klausiu savęs – ar tai yra ar gali būti, žanras, medija, kūrinys kuris yra good enough toks, koks yra, o ne tik – pagalbinis darbininkas, informacijos, vertybių, įžvalgų nešėjas? Galbūt šią kontempliaciją suintensyvino neseniai pasirodžiusi kuratorės Astos Vaičiulytės sudaryta Šiuolaikinio meno centro publikacija „Pokalbiai apie Lietuvos šiuolaikinį meną“, kurios svorį neabejoju jau pajautei savo rankose. Kadangi ne kartą sėdėjai manajame laido gale ir parengei išties įdomių bei įsimintinų pokalbių su lietuvių meno kūrėjomis ir kūrėjais – kurių praktikoms, beje, visai deklaratyviai simpatizuoju – gal galėtum, žvelgdama iš savo dabartinių meno lauko dalyvės pozicijų, pamąstyti apie pokalbius su šio tinklo veikėjais, interviu žanrą ir tau įdomesnius jo aspektus? Kas, tavo manymu, padaro pokalbius (ne)sėkmingus, kam tau pokalbių reikia, ir kodėl meno laukui jų gali reikėti? Dar norėčiau pridurti, kad nežinau kaip tau, bet bėgant metams man norisi užduoti kuo lakoniškesnius klausimus, apie esmę, taip sakant. Bet norai ištirpsta kaip monetos (meno) lošimo automate…

Aistė Marija Stankevičiūtė: Smalsu leistis į šią kelionę, kai iš anksto nesame nutarę krypties. Klausimas apie sėkmingus ir nesėkmingus pokalbius man primena gerų ir prastų kūrinių situaciją. Galime kartoti „visokių būna, who am I to judge“, bet atsidūrę prieš meno objektus veido raumenys kažkaip patys susitraukia į yikes išraišką arba palankią šypseną, ir viskas pasidaro aišku be žodžių. Man atrodo, kad pokalbio sėkmė priklauso nuo liežuvių suderinamumo – pašnekovų žodžių choreografijos ir gebėjimo vaizduotėje kylančius dalykėlius įvilkti į sakinius, kurie gerai skamba. Tikriausiai tekstas, kaip ir vizualaus meno kūriniai, yra vienas tų dalykų, kurių turinys tiesiogiai priklauso nuo atlikimo. Juk dažniausiai sukamės aplink pasikartojančius raktažodžius: apie tas pačias išsiliejusios naftos balas, nuliūdusius banginius ir nepatogius kūnus, kuriems sklandi artikuliacija suteikia netikėto blizgesio, o tada sakome: „kažkas naujo!“. Interviu žanras man įdomus forma ir taisyklėmis – tai toks žaidimas panašus į tenisą, tik raketės pakeistos liežuviais. Čia neveikia interviu „ėmėjo“ ir „davėjo“ vaidmenys, nes pokalbis nėra vien apie klausimus ir atsakymus. Smagu atsakomybę pasidalinti su pašnekovais, kurie sutinka žaisti prasmėmis, atidaryti liukus, sugauti šmaikščius kamuoliukus ir perimti estafetę dar nežinant, koks bus kitas žingsnis. Atrodo, kad meno laukui šis žaidimas aktualus, nes galerijos pilnos kūrinių atrodančių kaip netolimi giminaičiai, dėl to reikia vis naujų pasakojimų.

Beje, pastebiu, kad paskutiniu metu į meno dienraščius plūsta vis daugiau interviu, ir mažėja apžvalgų. Aš ir pati dažniau renkuosi skaityti pokalbius, jie kažkaip labiau intriguoja, turi daugiau uodegėlių.

Studija. Fot. iš asmeninio archyvo

Paulius: Mano mėgstamo rašytojo ir tenisininko Davido Fosterio Wallace’o romano „Begalinis pokštas“ (Infinite Jest) personažai dažnai pastebėdavo, ne taip originaliai kaip tu, kad teniso raketė tai ranka ar jos tąsa, o teniso mačas – šachmatų partija. Sutinku, kad mūsų žaidime, priešingai nei tenise, sunkiau išskirti laimėtojus ir pralaimėtojus, arba tai mažiau akivaizdu, arba kinta, arba priklauso nuo žiūros taško, o gal nuo teisėjų (chair umpires), kiurksančių kėdėse primenančiose keletą Augusto Serapino kūrinių. Nepaisant to, esu bent kartą patyręs (kaip neabejoju ir tu) momentą, kai lingvistinės kalbos korte tarsi geluonį į adatos akutės vyzdelio centrą suleidi nepriekaištingą ace’ą. Beje, galbūt tai laimingas sutapimas: lauko tenise yra tekę girdėti gerą smūgį pavadinant rembrantu kaip pakaitalą šedevrui. Žinoma, man nesvetimas ir apmaudžios unforced error skonis…

Menininkai, kaip ir atletai, dažnai sūpuojasi tarp dviejų polių. Vienas jų sietinas su disciplina, atkakliu įgūdžių šlifavimu, godžiu konteksto skaitymu. Kitas – sąlygotas radikalaus atsipalaidavimo ir paleidimo momento, kontrolės mechanizmų atsisakymo, įėjimo į vadinamąjį flow. Būtų galima prisiminti ganėtinai dramatiškai skambančią žymios lietuvių dailėtyrininkės Gražinos Kliaugienės frazę „menas – tai plaukimas prieš srovę“, jos amžininkų teigimu itin žavėjusios sovietmečio lietuvių menininkus ir, suprask, atspindėjusios tuometines kūrybines nuotaikas. Įdomu, kaip tu ją interpretuoji tiek iš kūrėjos asmeninės perspektyvos, tiek iš platesnės, dabartinio meno žaidimo lauko konteksto, distancijos. Taipogi įdomu, koks tavo santykis su kontrole kūryboje.

Eskizas. Fot. iš asmeninio archyvo

Aistė Marija: Kaip įdomu, nesu girdėjusi šito apie tenisą! Sutinku, kad Kliaugienės frazė skamba dramatiškai. Aš apie meną galvočiau ne plaukimo pasroviui ar prieš srovę metaforomis, o ištirpimo. Kaip kokia šnypščianti tabletė, kuri paburbuliuoja ir išsisklaido, o tada vėl turime kažką regzti. Turiu omenyje epizodiškumą – plaukimas man atrodo per ilgas, per didingas ir per nuoseklus veiksmas menui apibrėžti, ypač greito vartojimo laike. Esame ištirpę vieni kitų praktikose ir idėjose, kartais net gali atrodyti, kad skaitome vieni kitų mintis. Tai paaiškina temų, vizualumo supanašėjimą kūriniuose, tokį vientisą sluoksnį ar skonį – manau supranti, ką turiu galvoje. Žinoma, dar yra special ingredientai, kurie geba pritraukti, kurti bendruomenę, išsiskirti, ir tai retkarčiais nudžiugina. Įtariu, kad tai kažkaip susiję su atsipalaidavimu.

Kontrolė mano kūryboje apsireiškia klausinėtojos ir abejotojos pavidalu. Manau, tai kyla iš nuolatinio meno lauko veikėjų stebėjimo ir refleksijų, kurias kartais tenka publikuoti. Savaime suprantama, kad tuomet ir sau pradedu uždavinėti tuos pačius klausimus, virstančius overthinkinimu, ir tai suriša. Panašiai veikia ir besaikis kontekstų siurbimas – malonu domėtis, ieškoti bendrų taškų, brėžti linijas ir žemėlapius, jie hipnotizuoja, vedžioja tave ratais – esu ne kartą įstrigusi šioje schemoje ir ilgai užtrukdavo, kol žengdavau žingsnį link objekto ar teksto kūrimo. Tiesa, yra ir kita kontrolės pusė, užtikrinanti praktikos tęstinumą, įvedanti disciplinos momentų, kurie menininkės profesijoje visai praverčia. Randu save tarp tų dviejų tavo minėtų polių, tik flow, kaip ir chill man tolimi kaimynai – turbūt nesu atsipūtęs blobas, man artimesni palaidi galai, prie kurių dar gali kažkas prikibti, yra vietos netikėtiems mazgams. Turiu pripažinti, kad paleidimo praktika mano kūryboje atsirado drauge su šunimi Šarka. Nuo jos neįmanoma paslėpti brangiausių dalykų. Kartą per pet monitor stebėjau, kaip ji nuo stalo pasiima mano nėrinį ir laisvai jį interpretuoja – labai humbling moment, bet nuo to laiko įsidrąsinau ir pati taip daryti. Beje, būsima mano paroda irgi galėtų būti pavadinta tam tikru žaidimu su kontrolės formomis, ypač klausiančiomis apie tai, ką vadiname baigtais bei vertais rodyti kūriniais, ir panašiai.

Šarka. Fot. Neda Rimaitė

Paulius: Prieš išsiliejant į vizualios kalbos peizažą ir turbūt jame negrįžtamai ištirpstant dar norėčiau palūkuriuoti prie meninių tekstų ir jų reikšmės tavo kūrybos kontekste. Ar, ir kaip, skaitai klasikinę ir/ar šiuolaikinę grožinę literatūrą, įskaitant poeziją? Kas yra tavo herojos/ai bei kaip jųjų tekstai smelkiasi į tavo tekstus ir meno kūrinius? Ir vėlgi žvelgiant plačiau – kiek tavo kartos menininkams/ėms yra aktualus domėjimasis grožine literatūra kaip inspiracijos kūrybai šaltiniu, kontekstu, medžiaga, tačiau ir plačiąja prasme, ar skaito, pavyzdžiui, Kafką, Plath, Gombrowiczių, Atwood, ar minėtąjį D.F.W.?

Aistė Marija: Skaitau visokią literatūrą – keliauju nuo klasikinės iki šiuolaikinės. Dabar ant skaitomų knygų staliuko tupi penkios ir išsišakojusios į visas puses – viena apie siūlus, kita apie žmogų, kuris miega, dar apie naminius augalus, paukščių vaiduoklius, ir tatuiruotes. Jau kurį laiką vis iš naujo skaitau Clarice Lispector knygų ištraukas, pabrauktas eilutes ir puslapius, kurių kampus užlenkiau. Manau, ji mano herojė. Jos tekstai kaip katės šoka ant visų baldų, nustumia stiklines, išsirenka aukščiausias vietas ir sliuogia žemyn, tiesiai į širdį. Pastebiu, kad ji kažkaip mane atrakina, įjautrina, sukoncentruoja žvilgsnį į kūrinį ar tekstą, ties kuriuo tuo metu darbuojuosi. Labai panašiai elgiasi ir Eliot Weinberger, tik jo tekstuose daugiau ritmo, išgalvotos kalbos ir mitinių būtybių. Įtariu, kad iš jų į mano tekstus ir kūrinius smelkiasi manieringumas.

Manau, dabar yra grožinės literatūros prime time. Na, bent jau susidariau tokį įspūdį stebėdama ką skaito aplinkiniai menininkai, ir kaip kuria, pavyzdžiui, parodas ar kūrinius pristatančius tekstus. Jie vis labiau panašėja į romanų ištraukas, netikrus dialogus, poezijos kūrinius. Juose nebelieka pūstų uodegų, hiperbolizuotų emocijų ir gotiškumo baimės, Kafka & kiti vėl relatable ir cool.

Skulptūra Louvre. Fot. iš asmeninio archyvo

Paulius: Įdomu. Prieš kelis metus tavo kalbinta menininkė ir „Palaidų galų“ architektė Ona Juciūtė taipogi Lispector mėgėja. Dabar ekrane iškyla Ona lėktuvo fiuzelaže besimatuojanti The Passion According to G. H. tarsi kaukę – kakta, akys ir ausis Onos, burna, smakras, skruostai Clarice, nosį jos dalijasi perpus.[1] Gal ši paskutinė eilutė yra signalas, kad laikas kryptelti žvilgsnį į kūną.

Tyrinėjau tavo pirmosios personalinės parodos, prieš trejus metus vykusios „Artifex“ galerijoje, dokumentaciją ir mąsčiau apie kontrastą. Viena vertus, tavo estetinę raišką ir jos nuotaiką, atmosferą, pradedant dar nuo „fotografinio periodo“ bent iš dalies galima apibūdinti kaip šaltą, sutelktą, sterilią, skulptūrišką (versus tapybišką), kartais netgi robotišką; tarkim tas futuristiškas kojos įtvaras tarytum išnyrantis iš HBO Westworld įžangos pieno. Kita vertus, tavo kūriniuose dominuoja organinės formos, esti prisirišimo (The sun’s in my heart), intymumo (If you’ll only deign to lend your ear), seksualumo (It’s like fingering) aliuzijų, bei nestinga kitokių nuorodų į žmogaus kūną, o šis juk minkštas, plaukuotas, pulsuojantis. Vien ko vertas parodos pavadinimas „Ausys laižo lūpas“ – siurrealistai tiesiog krykštautų! Tik štai vėlgi tavosios ausys tai ne uoliai šiltomis moters rankomis iškočiotos Juciūtės barankos, su iš jų varvančia kvapnia vaniline siera, bet verčiau beasmenių technologijų nulietos vėsios mazuto balutės, bauginančios ir tuo pat metu masinančios atšiauriomis bedugnėmis (oda šiurpsta pagalvojus apie jų bučinius…). Papasakok plačiau, kaip tu matai šį kontrastą, koks tavo santykis su kūnu kūryboje ir už jos ribų bei kaip tai kinta, galbūt išlaikant periferijoje faktą, kad netrukus atsidaro tavo antroji solo paroda.

Aistė Marija: Cha, išties, geras pastebėjimas ir puiki foto. Tiek pirmoje, tiek būsimoje parodoje kūnas vienaip ar kitaip yra pagrindinis žaidėjas. Puikiai pastebėjai tą „fotografinį periodą“ ir sterilumą – tuo metu buvau panirusi į visokius trans- ir post-humanizmo filosofijos baseinus su daug chlorkės, dėl to ir ausys, ir lūpos, ir kitos kūno dalys kūrėsi dirbtinės, nupoliruotos ir sukontroliuotos. Man įdomu galvoti, kodėl nutinka, kad dalykai kurių kilmė tokia guvi, taki ir nesuvaldoma, galų gale virsta kietais ir tarsi pozuojančiais objektais. Tiek juodos mazuto balos ir ant jų šokanti koja, tiek čiuptuvus primenančios bangelės yra kilusios iš pavasario baseinų, susiformuojančių žemiausiose miškų vietose, iš povandeninių būtybių ir vandens čiuožikų pasaulio. Galima sakyti, kad „Ausys laižo lūpas“ parodos objektais kūriau sintetinę biotą, tokį dirbtinių kūnelių šokių aikštelę ant stiklinio vandens paviršiaus, ir jiems besilinksminant nufotografavau, o jie liko sustingę. Beje, tos juodos bedugnės turi keistą ir pavojingą trauką. Kai eksponavom jas „Titanike“, vakarais jų paviršiuje matydavau vis naujus vaikų ir kartais suaugusiųjų batų antspaudus.

Būsima paroda bus dar kūniškesnė, tik kitokiu būdu. Dabar objektai atsipalaidavę kaip reptilijos ant įkaitusių akmenų, atsirišusiais liežuviais, palaidomis uodegomis. Jie sukurti derinant architektūros, rūbo ir rašto elementus, o tai jau savaime spinduliuoja kūniškumą, ir nebūtinai žmogaus. Man įdomiausia, kai vaizduotė pati kuria situacijas ir pasakojimus – ji puikiai moka mus įstatyti į kito batus, įmauti į svetimas pirštines. Jei pirmoji solo paroda buvo sustabdytas kadras, tai antroji – neužveržtas mazgas, besimėgaujantis savo trapumu.

Kūrinio fragmentas. Fot. iš asmeninio archyvo

Varliukas. Fot. iš asmeninio archyvo

Paulius: Flirtas su praraja bei nosies kišimas į tamsius užkaborius žmonėms gana būdingas. Tai gal per daug tolima ar atšipusi aliuzija, tačiau mane karts nuo karto sukrečia faktas, kad nuo nepriklausomybės atgavimo laikų iki šiandien bene „geidžiamiausias“ lietuvių menininkas yra Šarūnas Sauka (jo retrospektyvinė paroda NDG lig šiol yra visų laikų lankomiausia Letuvoje). Šarūno menas – ne silpnų nervų žiūrovams, bet galbūt taip reiškiasi tautos stiprybė? Tamsa – kūrybos, gyvenimo, sielos – o konkrečiau juoda spalva, kuria tu lyg iš aštuonkojo ar sepijos ištryškusia rašalo čiurkšle esi nudažiusi didžiumą savo kūrinių, regis funkcionuoja kaip veikėja tavo praktikoje. Kaip manai, iš kokių vidinių gręžinių ji atplūsta? Įdomu kokie tavo santykiai su spalvomis ir koloritu, kaip tavo dvasios stygas virpina Zimblytės ir Rothko kūrinių spalvinis brėkšmas, lapis lazuli žėrėjimas, International Klein Blue, finikietiškas purpuras iš murex trunculus…

Aistė Marija: Tikriausiai tamsos yra skirtingų rūšių ir vaizduotę nuveda labai skirtingais keliais. Saukos darbuose, jei jau tęsti šią tolimą aliuziją, tamsa tokia virtuvinė. Turiu galvoje, kad ji sukasi aplink save, apie peles, kurios tau nugrauš ausis ir kitus išsikišusius organus, apie vorus už šaldytuvo, tarakonus gerklėje, ir panašiai. Nesu tikra, ar tai flirtas su praraja, ar su tamsiais užkaboriais, gal tai tiesiog spooky.

Man įdomi tamsa, kurioje kažkas žiba, atsispindi, bet nesistengia išgąsdinti, praryti. Gal kaip tik atvirkščiai – kviečia šokti, įjungti kitas jusles, ne tik regėjimą. Kai pasilenki virš ežero prieblandoje, o ten vyksta vandens čiuožikų ir plastikinių kamštelių vakarėlis, žuvų vakarienės, vos neįmeti telefono, kažkokia tokia situacija. Nenorėčiau mistifikuoti juodos – man ji patinka savo efektais, puikiai tinka pasakojimams. Ir man patinka jos naivumas. Juoda leidžia išryškėti formai, o tekstūra pasirodo tik priėjus arčiau. Ji palankesnė tyrinėjimui, ypač prieblandoje – pripranta mūsų akys, detalės ryškėja neskubėdamos, ir negali atsisukti į šviesą, nes vėl nieko nematysi. Turi būti jautrus, apgalvoti savo ėjimus. Galvodama apie prieblandas ir daiktus, prisimenu Jun’ichirō Tanizaki „In Praise of Shadows”. Jo mintys apie tamsoje mirgančią žvakės šviesą, kaip ji išjudina dubenėlių dugne išlakuotus augalus, arba kaip pro ploną popierių į kambarį prasiskverbia minkšta šviesa, užliedama visą kambarį šešėlišku gyliu, mane tik priartina prie tamsos. Panašiai ir šviesa pralenda pro smulkų nertinį, virsdama kažkuo kitu. Žinoma, įdomu ir tai, kad ji tokia dark, gothic, turi it’s not a phase, mom momentų, kurie irgi yra šio žaidimo dalis. Joje visada kažkas tyko, slepiasi, rūbų kėdės naktimis tampa monstrais, ir panašiai. Šešėlyje daugiau vietos vaizduotei.

Tad mano santykis su spalvomis gana nuspėjamas. Monochromas dažniausiai laimi. Tačiau mėgstu patreniruoti akių raumenis ir tavo minėtų kūrėjų darbais, ir kriauklių gradientais, o labiausiai man patinka žiūrėti tą video, kuriame moliuskas sepija savo ornamentu bando kamufliažuotis prie šachmatinių netikro kambario grindų[2].

Mirksniukai ant palangės. Fot. iš asmeninio archyvo

Paulius: Na, jei juoda nėra veikėja, tuomet ji bei tavo „signature“ forma wink juk neabejotinai viena kitą savotiškai palaiko, sukurdamos vienalytę (?) personažę (?). Esi minėjusi, kad wink pirmą kartą subangavo būtent „Atletikoje“. Galbūt jums abiems tai grįžimas į santykių pradžią, o galbūt būtent šiai parodai sukūrei kūrinius nemirktelėjusi ir mes ~ visai neišvysime? Kaip minėtieji santykiai klostėsi pastaruoju metu ir kokios, žvelgiant dabartinėmis akimis, yra wink rolės, funkcijos, reikšmės šioje parodoje bei tavo praktikoje bendrai?

Aistė Marija: Tas mirksniukas nuolat keičia formą ir vardą, bet iki šiol su manimi keliauja. Gal kiek per skambu sakyti, kad tai – „signature“, tikriausiai ji labiau palydovė ar mįslė, kurioje slepiasi atsakymai (ir klausimai!) apie mano meninę praktiką. Parodoje „Atletikoje“ ~ pasirodys kaip tam tikras veiksmas, atsikartojantis nėrinio rašte. Ji man kaip įrankis, mini tramplinas, išbanguojantis per tiesias idėjas, padedantis surasti netikėtų sprendimų. Ir dar, ~ yra apie juoko formą, ne visada aiškią šypsenėlę, kuri tuo pat metu gali būti ir akies mirksnis, ir čiuptuvas, ir visą kambario šviesą sutraukiantis plyšys, už kurio nežinia, kas slepiasi.

Paulius: Sunku pasakyti ar jau good, bet nuojauta kužda, kad enough – daugiau klausimų nebeturiu. Gal tau kilo kokių klausimų? Man, sau, Saukai, Šarkai, šio pokalbio skaitytojams (įdomu, kas jos)…

Aistė Marija: Man irgi labai smalsu, kam bus smalsus mūsų pokalbis. Šarka tai tikrai skaitys, dėl Saukos, hmm… įvairiai gali būti.

Paulius: Per atidarymą pamerksiu akį iš kito aikštelės kampo. Ačiū tau, Aiste Marija, buvo smagu pasikalbėti.

Eksponatas Louvre. Fot. iš asmeninio archyvo

Paroda „Palaidi galai” veikia 2023 m. balandžio 12 – gegužės 13 d. galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius).

[1] Apie liūtus, daiktus ir jų susitikimo vietas. Oną Juciūtę kalbina Aistė Marija Stankevičiūtė. https://artnews.lt/apie-liutus-daiktus-ir-ju-susitikimo-vietas-pokalbis-su-ona-juciute-61406

[2] Can Cuttlefish camouflage in a living room? | Richard Hammond’s Miracles of Nature – BBC  https://www.youtube.com/watch?v=pgDE2DOICuc&t=109s