Saulė, jūra, sirenos

2019 m. lapkričio 18 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Tadas Zaronskis

 

Tikriausiai visi, kam tai galėtų būti įdomu, jau girdėjo, kad šiemet Venecijos Bienalėje pagrindinį apdovanojimą – auksinį liūtą – laimėjo Lietuvos paviljone pristatyta opera-performansas Saulė ir jūra (jos autorės – Vaiva Grainytė, Rugilė Bardžiukaitė ir Lina Lapelytė). Ne mažiau plačiai žinomas (bent jau Lietuvos ir užsienio spaudoje ne ką mažiau pabrėžiamas) faktas, kad šis kūrinys kalba apie klimato kaitą. Čia pabandysiu trumpai ir šališkai aptarti, kokiu būdu Saulė ir jūra įtraukia klimato kaitos problematiką.

Pirma reiktų pastebėti, kad Lietuvos paviljonas visai nebuvo vienintelis, tematizavęs klimato kaitą. Kahlil Joseph’o kūrinyje BLKNWS Gretos Thunberg įspėjantys žodžiai persidengia su potvynio vaizdais, Prancūzijos paviljone Laure Prouvost įkūrė žuvų, plastiko, kriauklių ir elektroninių atliekų bendrai gyvenamą kieto akvamarininio vandens jūrą, o taip pat daugelis kitų kūrinių tiesiogiai arba netiesiogiai užsimena apie klimato klausimą. Iš principo orientuotis į aktualybę kvietė bienalės tema „Kad tu gyventum įdomiais laikais“ (May You Live In Interesting Times): tai vertimas nepatvirtinto autentiškumo kiniečių prakeiksmo, implikuojančio, kad gyventi įdomiais – kaitos ir nestabilumo – laikais yra didelė nelaimė.

Saulės ir jūros scenografija taip pat visiems, kam tai įdomu, jau pažįstama: angaro viduje sukonstruotas tikroviškas pliažas, jame nerūpestingai, tingiai – kaip pliaže – guli, kalbasi ir kartais vaikšto poilsiautojai, o kai kurie jų dainuoja. Žiūrovai sceną stebi iš viršaus, stovėdami ant visą angaro perimetrą apeinančios mezaninos. Pliaže vyrauja švelnios pastelinės spalvos, o tam tikras pasteliškumas taip pat nusako muziką ir libretą. Muzika liūliuojanti ir repetityvi, apgobianti, ji įtraukia kaip šiltos, neva svetingos jūros povandeninė srovė staiga įtraukia į gelmę: švelniai, bet dėl to ne ką mažiau grėsmingai. Trumpų muzikinių frazių kartotė gilesnės, beveik atmosferinės, bet taip pat pasikartojančios melodinės slinkties fone primena Filipą Glassą, o šiuo atveju iškart į atmintį iškylanti jo opera Einšteinas paplūdimyje iš tiesų turi muzikinių panašumų su Saule ir jūra; jei tai buvo bandymas pagaliau nuvesti „Einšteiną“ į paplūdimį (Glasso operoje paplūdimys visgi nefigūruoja), tai būtų visai įdomus žaidimas, kurio gijų dabar, deja, negalėčiau atpainioti.

Pliaže sutinkame tokias tarsi kasdienes figūras kaip turtingą mamytę ir jos pervargusį darboholiką vyrą, homoseksualią porą, pasipiktinusią moterį, sesutes-dvynes, o taip pat filosofą, sireną, kurie vieni po kitų atlieka savo arijas, kartais įsiterpiant arba pritariant poilsiautojų chorui.

Apgobiančio švelnumo ir neišvengiamos grėsmės junginys nusako Saulę ir jūrą, jos audinį sudaro katastrofos ženklai, be jokio trenksmo, ramiai ir organiškai išsiskleidžiantys kasdieniško, banalaus smulkmeniškumo plotmėje. Dėl ugnikalnio išsiveržimo nutupdžius lėktuvą vaikinas užmezgė romantinį santykį su draugo sese; dėl neįprastai stiprių bangų rekomenduojama likti krante ir „STATYTI SMĖLIO PILIS / RINKTI AKMENUKUS, KRIAUKLELES, GINTARUS, DANTUKUS!“; šiukšlėmis ir žuvies likučiais pliaže pasipiktinusi moteris staiga pasineria į prisiminimus apie savo mirusią močiutę, kuri ją maitindavo rūkyta žuvimi, ir pereina į taip pat suirzusius apmąstymus apie suardytą metų laikų tvarką: „mes šias Kalėdas šventėm [močiutės] sodyboj / (…) Radau tris voveruškas!.. / Gruodžio pabaigoj, čia kaip?… / Kaip pasakytų močiutė: Svieto galas“. Kita vertus, katastrofos ženklai tampa pasigėrėjimo objektu, o jų estetizacija galiausiai panašėja į taikią kolektyvinę savižudybę: „Rožinės suknelės plevesuoja: / Medūzos porose šoka / Su smaragdo spalvos maišeliais / Buteliais / Ir raudonais kamšteliais. / Tiek spalvų jūroje nėra buvę!“, „MŪSŲ KŪNAI PASIDENGIA ŽALIU SLIDŽIU PŪKU / UŽ MAUDYMOSI KOSTIUMĖLIO PRILENDA DUMBLIŲ, TUŠČIŲ SRAIGIŲ / NAMELIŲ, IŠBRINKUSIŲ JŪRŽOLIŲ, ŽUVŲ LIKUČIŲ, KRIAUKLELIŲ…“.

Tad katastrofos ženklus į kūrinį įpina dvigubas mechanizmas – smulkmeniškas kasdieniškumas (mintis apie metų laikų pavirtimą chaosu kyla tik susierzinus dėl netvarkos pliaže, nenumatytas ugnikalnio išsiveržimas pasirodo tik kaip naujo romantinio nuotykio fonas ir t.t.) ir pastelinė estetizacija. Abu šiuos aspektus sujungia pasyvumas, tingus ir pusiau sąmoningas katastrofos priėmimas. Kaip sako pačios autorės: „šiuolaikinė krizė skleidžiasi lengvai, švelniai, kaip pop daina pačią paskutinę dieną žemėje“. Šia prasme nesunku iššifruoti jų kritinį gestą: pasitelkiant dienos pliaže letargą sukonstruojamas nedidelis mūsų visuomenės apatijos mikrokosmas, kuriame išvargę, darbo ritmo ir atostogų saulės nualinti kūnai geba skaityti katastrofos ženklus tik per smulkaus vartotojiško malonumo tinklelį; iki tol, kol jūros iš tiesų užlies uostamiesčius, „žaliu slidžiu pūku“ jau kuris laikas padengtos žmonių sąmonės. New York Times apžvalgoje Joshua Barone tokį kritinį gestą, mums parodomą koncentruotą apatiško neigimo dozę, taikliai palygina su senamadišku auklėjimu, kai pagavę vaiką rūkantį tėvai už bausmę liepia jam surūkyti visą pakelį[1]. Iš viršaus scenos visumą stebinčiam žiūrovui tarsi užginama susitapatinimo galimybė, vienu metu jis mato ne vieno ar kelių veikėjų dramą, o visą liūliuojantį, įtraukiantį mikrokosmą, nuo kurio jis šiuo metu visgi atitrauktas, šitaip įgalinant refleksiją. Tai, kad pasirodymas kartojamas be pertrūkio (pabaigoje vėl iškart ir nepastebimai pereinama į kūrinio pradžią ir taip – nuo 10 val. iki 18 val. pasirodymo dienomis), dar labiau pažymi atstumą tarp liūliuojančios kūrinio hermetikos ir jai išoriško, ją kaip visumą nuo mezaninos stebinčio žiūrovo.

Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir Jūra (Marina)“ Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, 2019. Andrej Vasilenko nuotr.

Visgi, pamačius pasirodymą norisi pasitikslinti – kas tai per paplūdimys? Smėlis buvo atvežtas iš Lietuvos, bet, išskiriant nebent pasipiktinusią moterį, paprasto Lietuviško paplūdimio ši scena visai neprimena: trūksta bent kelių kiek agresyvių arba triukšmingų žmonių, alaus, o taip pat čia visi veikėjai regis gali sau leisti laisvai skraidyti po pasaulį, sapnuoti pokalbius su rašytojais, turėti 3D spausdintuvą… Operos vertimas į anglų kalbą, žinoma, dar padidina šį atotrūkį. Kita vertus, tai taip pat nėra koks nors viešas vakarų Europos paplūdimys, nes jame nėra dešimčių tamsesnės odos žmonių, kurie, apsikrovę didžiulėmis kuprinėmis arba išdėlioję jų turinį ant spalvotų skarų, bandytų parduoti sėkmingesniems šios visuomenės dalyviams kelis niekniekius, paplūdimio sukneles, saulės kremą ir t.t. Tai galėtų būti koks nors privatus vakarų Europos paplūdimys, kurių iš tiesų apstu aplink Veneciją. Noriu pastebėti gana paprastą dalyką: pastelinis Saulės ir jūros paplūdimys reprezentuoja „aukštesniąją“ visuomenės klasę. Persmelkdami veikėjų psichiką ir tingius kūnus jame skleidžiasi gamtiniai katastrofos ženklai (nenumatytas ugnikalnio išsiveržimas, jūros lygio kilimas ir plastikinių maišelių šokis su medūzomis, orų anomalijos), tuo tarpu už kadro paliekami socialiniai tos pačios (arba su ja susietos) katastrofos simptomai: skurdas, migracija, aktyvus pasipriešinimas ir t.t. Grėsminga pastelinė ramybė tarsi reikalauja, kad iš jos būtų išstumti tiesiogiai, atvirai tvarką suardantys nepatogūs elementai. Visgi čia siekiu ne užsiimti abstrakčiu „whataboutismu“, o truputį pasigilinti į kūrinio sandaros principą.

Iš to seka antras klausimas – kas iš tiesų mūsų visuomenėje dalyvauja šiame užsimiršimo liūliavime? Kieno patirtį tai atitinka? Kam dainuoja Sirena? Saulėje ir jūroje Sirena yra vienas iš veikėjų, bet tuo pačiu jos vaidmuo išskirtinis. Pirma, ji vienintelė nėra „kasdienis“ veikėjas (tuo tarpu Filosofo komentarai nurodo į kuo kasdieniškiausius vidutinio amžiaus vyro pamąstymus). Jos arijos – pirmoji, apie jūroje nuskendusį jos buvusį vyrą, antroji – įspėjimas apie tai, kad žmogus per daug veržiasi į gamtos sferą, „norėdamas užvaldyti tai, kas jam nepriklauso“ – abi nurodo į mitologinę sirenos figūrą. Antra, patį Saulės ir jūros mikrokosmą galima suprasti kaip sirenos dainą, tiksliau, kaip jos apžavų tyrinėjimą iš vidaus. Senovės graikų pasaulyje sirenos savo daina siekdavo apžavėti praplaukiančio laivo įgulą, kad ši, panirusi į užmarštingą svaigulį, pasuktų laivą į mirtinas uolas. Saulė ir jūra kaip materiją naudoja visuomenės buvimą apžavėta, jos pasidavimą pragaištingai Sirenos dainai; į šitai autorių dėka galime pasižiūrėti iš šalies arba, tiksliau, iš aukšto – nuo mezaninos pakylos.

Tad kam dainuoja sirenos? Jau Homeras žinojo atsakymą į šį klausimą – ne visiems. Odisėjoje Ulisas, prieš plaukdamas pro Sirenas, liepia visai savo įgulai užsikišti ausis vašku ir irkluoti nieko nepaisant, o jį patį pririšti prie stiebo, kad jis galėtų išgirsti sirenų dainą. Knygoje Apšvietos dialektika XX a. vokiečių filosofai Adorno ir Horkheimeris skaito šią sceną kaip iki mūsų dienų galiojančio socialinio darbo pasidalijimo ir estetinio malonumo paskirstymo atvaizdą: darbininkai turi nesiblaškyti, vardan jų naudingumo jiems užgintas estetinis pasitenkinimas, tuo tarpu valdovui, valdančiajai klasei estetinis pasitenkinimas prieinamas, tačiau tik suskliausta forma, tik prisirišus prie stiebo – kaip menas, kuris yra atitrauktas nuo socialinės praktikos, kuris, kaip sakoma, „nieko nekeičia“. Vienu metu čia kalbama apie estetinio pasitenkinimo paskirstymą visuomenėje, tikslingai apribotą jo prieinamumą, ir apie grėsmingą estetikos galią, kuri tik savo suskliausta forma pasirodo mene[2].

Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir Jūra (Marina)“ Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, 2019. Andrej Vasilenko nuotr.

Panašiai pasirodo ir du būdai suprasti Saulę ir jūrą. Viena vertus, šio paplūdimio pastelinis pasaulis nusiperka savo žavesį tik išstumdamas daugumą socialiai nejaukių elementų. Jame išskleidžiama patirties sintezė tikrai neatitinka patirties tų, kurie dėl klimato kaitos jau turėjo palikti savo namus arba keisti pragyvenimo šaltinį, kurie perkaitę miršta darbo laukuose daugelyje pietinių valstybių, kurie buvo paliesti nenumatytų potvynių arba uraganų, taip pat tų, kurie vienu ar kitu būdu sukilo prieš esamą padėtį. Pas pastaruosius sirenos ateina apsisiautusios mėlynai raudonų švytūrėlių skraiste ir su visai kitomis intonacijomis. Saulė ir jūra nusitaiko į tam tikrą vakarietišką-europietišką bendrą vardiklį, grįstą pop ir vartojimo kultūra. Visgi, pirma, net ir statistinio vakarų ar rytų Europos piliečio matymo lauke neišvengiamai pasirodo dirginančios drumzlės: masiniai protestai, imigrantai, vasarą dėl karščio bangų mirę darbininkai, žinios apie netikėtas gamtines katastrofas kituose pasaulio kraštuose… Antra, bendro vardiklio čia akivaizdžiai ieškoma aukščiau pajamų vidurkio linijos. Nusileidę žemiau jos rastume ne tik didžiąją populiacijos dalį, bet ir kiek daugiau tamsos, nerimo, pervargimo, kuris kyla toli gražu ne iš darboholizmo. Veikėjų nerūpestingumas išduoda ir tam tikrą jų socialinį saugumą, o tokia patirtis rezonuoja tikrai ne visuose visuomenės sluoksniuose.

Nei kiek neabejoju Saulės ir jūros menine verte ir jos pripažinimo pelnytumu. Visgi, galbūt galima pasvarstyti, ar, politine prasme, dėmesys Venecijos bienalėje neprimena pritariamo plekštelėjimo per petį jaunai neoliberaliai demokratijai, kuri išmoko teisinga forma, su daug spalvų ir neeskaluojant nepatogių socialinių problemų, reflektuoti tokius „sunkius klausimus“ kaip klimato kaita.

Kita vertus, pastelišku nerūpestingumu nurodydama į vartotojišką pop kultūrą Saulė ir jūra nurodo ir į tam tikrą plonytį universalumą. Taip tarsi išreiškiama viltis, kad ši beveik universaliai dalinamasi estetinė plotmė galėtų tam tikruose taškuose ištrūkti iš vartojimo tinklelio ir tapti kažkuo kitu, neapvaldyta bendra grėsmės ir keisto grožio pajauta, kurioje klimato katastrofa išgyvenama tiesiogiai, nes susipina kūno, psichikos ir geologinė plotmės: „Kai miego trūksta / Ar sveikata šlubuoja. / Nors variklis perdegęs – privalai šypsotis. /(…) Užslopinti negerumai išsiveržia netikėtai, kaip lava. / KAIP LAVA KAIP LAVA KAIP LAVA“ – dainuoja Darboholikas.

Toliau kalbėdami apie šiuos du būdus suprasti Saulę ir jūrą prieitume bendresnių klausimų apie meną ir jo galimą politinį paveikumą. Galbūt daugiausia, ką Venecijos bienalė gali padaryti prieš klimato katastrofą, tai skandalingai sugrįžti į jūrą – tą tikrąjį sirenų galios lauką? Lapkričio 14 dieną, kai rašau šį tekstą, Veneciją ištiko didžiausias per pastaruosius 50 metų potvynis (vandens lygis 1.87 m.), pažeisdamas kai kuriuos paviljonus; Saulė ir jūra jau buvo išmontuota.

Mano minėtas vokiečių filosofas Adorno, nors ir kairiųjų pažiūrų, griežtai pasisakė prieš tiesioginio veiksmo galimybę, o priešinimąsi priespaudai ir į katastrofą vedančiam kapitalizmui, bent jau kol kas, paliko menui ir mąstymui, filosofijai. Tokį galios atsisakantį priešinimąsi, taip pat ir savo paties mąstymą, Adorno mėgo lyginti su žinute butelyje, kurią, išplautą į krantą, galbūt kažkas ras. Šio romantistinio įvaizdžio naivumas galbūt dar akivaizdesnis dabar, kai jūros ateina atsiimti mūsų uostamiesčių ir pakrančių. Ar tiek metų kauptos išlaisvinančios žinutės dabar bus vienu ypu išplautos į gerokai pasistūmėjusį krantą? Labiau tikėtina, kad visiems, kam tai rūpi, gali tekti netikėtai greitai prisiminti, kad butelius galima svaidyti ne tik į jūrą, ir kad sirenos ne tik liūliuoja, bet ir kaukia.

[1]          https://www.nytimes.com/2019/07/14/arts/music/sun-and-sea-lithuania-venice-biennale-review.html

[2]    Cf. Adorno ir Horkheimeris, Apšvietos dialektika, vert. G. Mikelaitis, Vilnius, Margi raštai, 2006, p. 55-59.

Iliustracija viršuje: Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir Jūra (Marina)“ Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, 2019. Martyno Norvaišos nuotr.

Straipsnio autorius:
Tadas Zaronskis yra kultūrinių-politinių reiškinių ir filosofijos tyrėjas, ENS de Paris studentas (2018 m. šiame universitete įgytas filosofijos magistro laipsnis). Domisi autoriteto ir nepaklusnumo problematika, mąstymo ir socialinių procesų sąsaja, verčia filosofijos tekstus iš prancūzų kalbos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *