Sapnai nėra iš maloniųjų. Paroda „XVII a.“ „Autarkijoje“

2019 m. rugpjūčio 16 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė

Įžengusi į Autarkijoje vykstančią beveik šešiasdešimties menininkų parodą, pasijuntu atsidūrusi vienoje iš tų septyniolikto amžiaus kunstkamerų, kur iki pat karnizų keliais aukštais iškabinti tapybos darbai, o po jais tarp keistų, abejones keliančios prigimties objektų susėdusi publika iš didžiosios M raidės šnekučiuojasi ką tik atvėrę pirmųjų salonų duris. Galbūt apie tai, kad gyvenime nesiseka, nesiseka, nesiseka, o po to ima ir taip nepasiseka, o tada ir vėl nesiseka, nesiseka, nesiseka. Niekaip negali rasti. [1] Arba atvirkščiai, apie tai, kad, štai, miestai klesti (bent jau dvarų kiemuose), o kažkur Prancūzijoje benediktinas vienuolis išrado šampaną. Tuo tarpu dvidešimt pirmame amžiuje žmogui jau įsuka dirbtines rankas, Marse pirmąkart rasta skysto vandens, bet Žemėje vis dar nesiseka – informacijos kiekiai ir jūros lygis kyla bauginančiai sparčiai – nesiseka, bet jau galbūt tuoj bus įmanoma sąmonę perkelti į visa galintį superkompiuterį, ir tada pasiseks.

Lauros Kaminskaitės ir Roberto Narkaus kuruota paroda XVII a. Autarkijoje veikia kaip atsakas į nuolatinį tikėjimąsi, savotišką save realiu laiku į ateitį projektuojamą sapną, kuriame jau įvykę procesai kartojasi, primindami praeitį – tokią tolimą, miglotai nujaučiamą kaip ateitis. Ambicijos vis dar yra ir problemos tokios pat, kaip ir tada.

Pasaulis tirpsta ir keistas to, deja, nemetaforiško vyksmo trofėjus – Augusto Serapino besmegenio galva, gulinti raudoname ledų šaldytuve, netiesiogiai primenanti ankstesnių kartų istorijas apie speiguotas žiemas, iš kurių dabar teliko plonas sniego sluoksnis, į besmegenius įveliantis purviną, neužsnigtą žolę. Stebėdama pro apšerkšnijusio inkubatoriaus stiklu gulinčią sniego galvą, prisimenu nejaukią James Bridle mintį apie kaistančius mūsų kompiuterius, su kiekvienu pertekliniu YouTube’o video generuojančius perteklinę išmetamą šilumą, ir kambarius didėjančiu pajėgumu vėsinančias sistemas, pradedančias kaisti ir įsijungiančias į uždarą ciklą, kuriame kiekvienas kaistantis kūnas reikalauja vis didesnio kiekio vėsos. Sistemos, kurias sukūrėme, kad užmuštume laiką ir keistume erdvę, dabar patiria jų kontrpuolimą, ir, nors procesas nematomas, kristalinės struktūros reaguoja jautriai. Ant Autarkijos palangės patupdytas Lauros Kaminskaitės cukriukas veikia kaip miniatiūrinis įrašymo prietaisas, fiksuojantis ir išsaugantis galerijos erdvę kaip savotiška laikmena ateičiai, kai, galbūt, perkaitus paskutiniams kompiuteriams, kristalai liks funkcionuoti kaip viena iš pagrindinių atminties formų.

Šalia ledų šaldiklio ir prisimenančio cukraus, prikabintas Neringos Vasiliauskaitės darbas iš tolo primena Rombinę Rają arba, veikiau, nežemišką jos gentainį, paliekantį vietos fantazijai apie tikrąją kilmę – spalva ir tekstūros atrodo lyg nulupta tampri oda: tarsi tai, kas ką tik joje lindėjo, išsimovė ir pakeitė vietą. Palubyje įsikūrusios Juozo Laivio gupijos ir Anastasijos Sosunovos lydekos tęsia keistą atminties natiurmortą, intensyvindamos kunstkameros įspūdį, kur eksponuojami neapibrėžtos kilmės, tik buvimu vienoje erdvėje susiję objektai, talpina informaciją apie prie jų prisilietusį žmogų: kaip specifiškai ruoštos lydekos, leidžiančios spręsti apie jas preparavusio žmogaus geografiją ir bendruomenę, kuriai priklauso. Egidijaus-Egyboy ir Remigijaus Praspaliauskų asambliažai iš rastų gatvėje daiktų kalba jau nebe apie bendruomenes, o nežinomus individus, kuriuos galima spėlioti, arba apie daiktus, nešančius informaciją: prie dėmėto audinio prispausta pirštinė, laikanti nuorūką, kaip Jurgos Barilaitės bokso pirštinės arba gipso atlieja, primenanti žmogaus galūnę (Gabrielė Gervickaitė), vaizduote kuria istorijas praeičiai – įvykių versijas, tikriausiai, labiau reflektuojančias paties stebėtojo būseną ir kontekstus.

Žuvys, iškeltos virš jūros lygio, vėjo užgintos į kopas, nardina į pusiau siurrealų sapną, panašų į paskutinius Andalūzijos šuns (Luis Buñuel) kadrus, kuriose pajūriu į laimę ėjusiai porai vis dėlto nepasiseka – lieka džiūti saulės atokaitoj, pustomi smėlio. Labiausiai nesinori matyti to, kas neišvengiama [2], užklupti laikinumą saulės atspindžiuose, žvilgsniu ir tik akimirką. Beatričės Mockevičiūtės Asukas užlaiko žvilgsnį tarsi vienas stop-kadras iš nenuspėjamo atspindžio kelio, sugauto viename mirksnyje tam, kad galėčiau grožėtis bent replika, kai originalas išnyks. Nubėgęs per kopas, atspindys dingsta, palikdamas mane stebėti įdubas smėlyje, banguojančias, nežinau, ar dėl to, kad veiksmą atlieku užvertusi galvą, ar dėl Gerliko algoritmiškai, tarsi vėjo genama ranka išsiūbuotų kontūrų. Pojūtis panašus į tą, kai kaitrią dieną ilgai stebiu vangų pajūrio horizontą ir vėjas pradeda traukti į kuodą susuktus plaukus tarsi selektyviai, po vieną, užpūsdamas juos prieš akis ties riba, kur žvilgsnis nesuveda fokuso. Kopos plaukais suvingiuoja į ritmišką štrichą, kuriantį tos akimirkos įspūdį, ir labiausiai nesinori matyti to, kas neišvengiama, kai dramatiškas Pokyčių vėjas (Vytautas Viržbickas) paberia smėlį po akių vokais, išstumdamas iš susiklosčiusio sapno į Žemę, kurioje nesiseka. Metai iš metų viena ant kitos klijuotos afišos iš viltingo Liverpulio gatvių (Robertas Narkus, Master, 2019) pajūrio peizažą keistai papildo primindamos laiką, sluoksniuojantį miesto sienas reklamomis tol, kol prireikia nulupti ir viską pradėti iš naujo.

Tokiuose miestuose žmonės, atrodo nesikeičia, o panašėja. Į Viktorijos Damerell kameros akiratį pakliuvę dvyniai paverčiami keistais augančios kolekcijos egzemplioriais, keliančiais intensyvėjančią abejonę: agento Smith’o portretas (Rūtenė Merkliopaitė), tarsi įgarsintas pasikartojančiu I know; I don’t know (Ignas Krunglevičius), išjudina klausimą: kas, jeigu tie susidvejinę žmonės išties yra vienas tų matricos glich’ų? Atsiradusių, nes simuliacija perkaito taip, kaip ir mūsų įkaitusios duomenų bazės? Nors situacija labiau primena internete plūduriuojančias 14 Quick Stories Of People’s Glitch In The Matrix Experiences That’ll Freak You Out antraštes, konspiracijos teorijų pririjusios smegenys pažeidžiamumo nuovoką suintensyvina – ypač, kai tarp I know; I don’t know atsiduria Igno Krunglevičiaus interneto jammeris – prietaisas, išjungiantis visą internetą aplinkui ir keliantis nerimą: kas, jei suveiks?

Iš antro Autarkijos aukšto atsiveria susivėlusio laiko ir erdvių peizažas: Patricijos Jurkšaitytės Viduramžių technika iš turistinio katalogo perpieštas kurortas; įrėminti Gintauto Trimako filtrai, nei sugeriantys, nei praleidžiantys saulės šviesą; ant grindų pabirę Monikos Janulevičiūtės ir Antano Lučiūno inkrustuoti muilai; ant sienos nubrėžta Artūro Railos schema ir Kristijono Zakaro kontraktas su banku, padidinantis dienos išlaidų limitą iki dešimties milijonų eurų; Dalios Dūdėnaitės peizažai; tvoros iškarpa iš Amsterdamo (Gediminas G. Akstinas); Nomedos ir Gedimino Urbonų paukščių lenktynių plakatas ir šviečianti plastikinio maišelio stiklinė atlieja – prizas; išlankstyta Autarkijoje stovėjusi spintelė, tarsi amžiams užstrigusi matricos glich’e ir ilgas akių kontaktas. Jokūbo Čižiko visa reginti akis nužvelgia lipančius laiptais, tačiau ignoruoja tylų Gianni Versace (Eglė Karpavičiūtė) flirtą su akimis iš erotinio filmo (Dainius Liškevičius), nuo garažo stogo žiūrinčiomis į Autarkijos langus. Į provokuojantį žvilgsnį tarsi atsako drėgnos Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus akys, arba akinys, sudarantis žiūrėjimo į žiūrintįjį situaciją, kurioje turiu kažkaip elgtis, todėl pasišalinu.

Ir dar įdomus dalykas, kad tai kartojasi, kad sapnuotojai pasidalina panašias patirtis į savo arba į kitų sapnuotojų. Kažkas daugiau slypi už kiekvieno patirto (prisiminto) sapno (Ieva Rojūtė) sukasi galvoje, kai praeinu prie Autarkijos lango pakibusį Michelin’ą (Donatas Jankauskas), pavargusį ir aptirpusį kaip pasaulis, kuriame nesiseka. XVII a. paroda iš tiesų pasilieka kaip tariamas sapnas, tik ne kaip tas iš maloniųjų.

[1]XVII a. parodos aprašymo.

[2] Monika Kalinauskaitė, Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“ galerijoje „Vartai“, artnews.lt, https://artnews.lt/vytauto-virzbicko-paroda-mirtinose-mintyse-galerijoje-vartai-2-47321 .

Nuotraukos: Autarkia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *