Santykio su gamta beieškant: trijų kūrėjų istorijos MO parodoje „Ilgiuosi, nežinau ko“  

MO muziejaus mažoji paroda „Ilgiuosi, nežinau ko“ (kuratorius Marius Armonas) tyrinėja prieštaringą žmogaus santykį su gamta – nuo idiliškų tobulos gamtos vaizdinių, kurių ilgimės ieškodami asmeninės paguodos, iki globalių reiškinių, nuo meilės ir grožėjimosi iki baimės ir išnaudojimo.

Parodoje sutinkami Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio meno kūrėjų darbai siūlo daugialypį žvilgsnį į asmeninį bei kolektyvinį santykį su gamta. Kviečiame susipažinti su Aurelijos Maknytės, Vytauto Pakalnio ir Lidijos Meškaitytės istorijomis bei kūriniais.     

Ugnies palytėtos skaidrės iš nežinomų archyvų        

Menininkė Aurelija Maknytė (g. 1969) žinoma kaip išskirtinių, dažnai tęstinių projektų kūrėja bei plataus profilio menininkė, kurios kūrybą sudėtinga įsprausti į rėmus. Ugnies paveiktos skaidrės, tapusios menininkės darbo „Įkaitusio peizažo studija“ iš tęstinio ciklo „Degančios skaidrės“ dalimi, taip pat atrodo besiveržiančios iš savo rėmų: karštis deformuoja peizažus, atveria naujas erdves, o čia retsykiais atsirandantys žmonės atlieka tik pasyvių, atsitiktinai užklydusių stebėtojų vaidmenis. 

A. Maknytė pripažįsta, kad yra kaupikė: jos namai pilni blusturgiuose pirktų nepažįstamų žmonių laiškų, dienoraščių, nuotraukų, vaizdajuosčių ir netgi bebrų išgraužtų „skulptūrų“, kurias ji parsinešė iš savo sezoninių ekspedicijų pelkėse. Serija „Degančios skaidrės“ taip pat sudaryta iš nežinomam ar prarastam namų archyvui priklausančių skaidrių – jos rastos arba nusipirktos internetu iš skirtingų šalių.

Menininkė sako girdėjusi komentarų, kad sprendimas deginti tokias skaidres – barbariškas, esą ji tokiu būdu naikinanti praeitį. Visgi ji siekia ne naikinti, o sukurti paralelinį vaizdą galvojant apie vaizduotės veikimo mechanizmus: už išdegusių skylių peizažuose kiekvienas gali įsivaizduoti skirtingus dalykus.

Parodoje šios skaidrės atveria subjektyvius, atsitiktinius peizažų ir žmonių vaizdus, atkeliaujančius iš įvairių pasaulio vietų: A. Maknytės apdeginimai atveria nostalgišką šių vietų ir laikų spektrą, kuria tam tikrą estetinį malonumą, čia pat tarytum primindama apie laikinumą.

Kas nužudė (amerikietišką) svajonę?

Tapytojas Vytautas Pakalnis (1972–2004), kurio kūrinys „Ilgiuosi pats nežinau ko“ (2001) pasufleravo pavadinimą MO muziejaus parodai, savo darbuose dažnai rinkosi ryškius, neįprastus, primityvistine maniera nupieštus ar nutapytus vaizdinius. Menininkui būdingas poetiškas panteistinis santykis su gamta, balansavimas tarp realybės ir literatūrinės fantazijos poetiškumo ir komizmo.

„Who killed the dream?“ (liet. kas nužudė svajonę?) – klausia V. Pakalnis 1998 metais sukurtame to paties pavadinimo darbe. Klausimas simboliškai suskamba 2025–ųjų įvykių kontekste ir kviečia žiūrovą pažvelgti giliau už naivaus ir idiliško Šiaurės Amerikos autochtonų reprezentacijos fragmento, primenančio vaikiškas knygas apie indėnus.  

Virš šio peizažo esantis tekstas kuria kontrastą ir kritinę distanciją idiliškam vaizdiniui – jis byloja, kad amerikietiškoji svajonė buvo įgyvendinama Šiaurės Amerikos autochtonų sąskaita, kad kolonialistinė ir industrinė mašinos ilgą laiką naikino tenykščių gyventojų svajones, o jie patys buvo žudomi ar apribojami gyventi rezervatuose.  

Šiandien autochtonai sudaro tik 1–2 proc. Šiaurės Amerikos gyventojų. Kultūros, industrijos plotai kasmet didėja ir grynoji gamta vis dažniau lieka izoliuotose rezervatų teritorijose. Parodos kontekste V. Pakalnio kūrinys tarsi kviečia susimąstyti – galbūt keičiantis klimatui ateityje tokiuose rezervatuose, kuriuose įmanomas gyvenimas, būsime priversti įsikurti ir mes?

Vienu plauku ištapytos miniatiūros

Tarp parodoje eksponuojamų darbų išsiskiria Lidijos Meškaitytės (1926–1993) akvarelės, stebinančios smulkiausiomis, su didžiausiu atidumu ištapytomis detalėmis (kartais  – vos vieno voverės plauko teptuku!).

Gimusi 1926 metais valstiečių šeimoje, 1944 m. artėjant frontui L. Meškaitytė su šeima traukėsi į Vakarus. Po metų grįždami namo Meškaičiai nuo vėjo ir lietaus slėpėsi pusiau subombarduotame name, kurio siena griūdama sužalojo Lidiją ir įtakojo tolesnį jos likimą – metus laiko negalėdama vaikščioti, ji pasiėmė pieštuką.

L. Meškaitytė piešė save supančią aplinką: pradžioje – kambarį, vėliau, pagijusi – gimtąją sodybą, kaimą, apylinkes, artimų žmonių portretus, stebinančius ne tik išoriniu, bet ir psichologiniu panašumu. Po karo Meškaičiai gyveno uždarą gyvenimą, nepritapę prie kaimo naujakurių. Karas, skurdas, motinos elgetavimas, kaimynų susvetimėjimas turėjo didžiulę įtaką kadaise gyvybingos ir pasaulį troškusios pamatyti merginos asmenybei. Vienišą gyvenimą nugyvenusi menininkė grožį ir palaimą atrado gimtinėje, kurios niekada nepaliko.

Savo miniatiūras L. Meškaitytė brūkšniuodavo ir taškuodavo akvarele, vienai gimti nepakakdavo mėnesio. Ši tapymo maniera leido pavaizduoti smulkiausias detales, o jas sujungus į visumą – pasiekti didelės erdvės įspūdį. Talentinga menininkė nepaprastai kruopščiu, atkakliu savo darbu pasiekė profesionalumo aukštumų. Jos lokalūs, nuoširdūs darbai tapo ne tik konkrečios vietos ir laiko, bet ir globaliau vykstančių procesų atspindžiu: šalia senos sodybos, miško, pievų vietą randa išdžiūvę ar užpelkiję ežerai ar šiukšlinos pamiškės.

Paroda „Ilgiuosi, nežinau ko“ MO muziejuje veikia iki kovo 30 dienos.