Rūtos Katiliūtės paroda „DE – FRAGMENTACIJA. Kiekvieną rytą save atrandu iš naujo“ VDA „Titanike“

Balandžio 6 d.,  penktadienį, 17 val. Vilniaus dailės akademija, ekspozicijų salėse „Titanikas“ (II aukštas, Maironio g. 3) parodoje „DE – FRAGMENTACIJA. Kiekvieną rytą save atrandu iš naujo“ pristatoma vienos ryškiausių ir nuosekliausių abstrakčiosios tapybos atstovių Lietuvoje Rūtos Katiliūtės kūryba. Parodos kuratorė: Julija Petkevičienė.

Jei menininkės kūrybą reikėtų apibūdinti keliais žodžiais, taikliausi būtų šie – šviesa, gylis, meditacija ir spalva. Pastarasis tapo sinonimu visai menininkės kūrybai. R. Katiliūtė yra profesionali koloristė, darbuose itin subtiliai perteikianti spalvų, pustonių, šviesos, šešėlių kalbą. Jos drobėse spalvos vibruoja ir pulsuoja, įgaudamos naują šviesos tapybos prasmę. Parodoje „DE – FRAGMENTACIJA. Kiekvieną rytą save atrandu iš naujo“ eksponuojami naujausi Rūtos Katiliūtės tapybos darbai, pagardinti praeities fragmentais.

Terminas Defragmentacija pasirinktas neatsitiktinai. Tai kompiuterinių technologijų pasaulyje naudojamas metodas atminčiai perkrauti. Šio proceso metu, atminties diske išmėtyti failai ar jų dalys, yra tvarkingai surikiuojami kompaktiškam ir patogiam laikymui. Taip ir kiekvieno žmogaus gyvenime yra būtinas defragmentavimo momentas, kuomet yra permąstoma praeitis ir dabartis. Tapytojos Rūtos Katiliūtės De-Fragmentacija turi paantraštę: Kiekvieną rytą save atrandu iš naujo. Ši paantraštė sušvelnina gana sausą IT terminą. Intymios, lyriškos, spontaniškos Katiliūtės abstrakcijos, pasak dailėtyrininkės Erikos Grigoravičienės, – tai regimoji poezija, sužadinanti vaizduotę ir padedanti „prisiminti tai, ką dar negimę žinojome apie save ir pasaulį“ [1]. Profesionalumo dėka, R. Katiliūtė sukuria defragmentavimosi galimybę. Menininkės kuriamoje tuštumoje, žiūrovui atsiveria meditatyvios platumos, į kurias žiūrėdamas, net nepajauti apmastąs save ir savo gyvenimą.

Rūta Katiliūtė – viena ryškiausių lietuvių tapytojų, kurios kūryba turi aiškų braižą bei atpažįstamumo momentą. Menininkės kūryba išsiskiria ypatingu tapybos ne tapyboje pajautimu – „Drobės, kuriose, atrodo, nieko nėra, išskyrus amžiną dangaus mėlynumą“ [2]. Iš tiesų, R. Katiliūtė ilgą laiką didelį dėmesį skyrę mėlynos spalvos analizei. Mėlyna (LAZUR) – tai švaraus dangaus ir jūros spalva, reiškianti ir aukštį, ir gylį, simbolizuojanti pastovumą, ištikimybę, teisingumą, tobulumą, apsisprendimą ir taiką. Mėlyna – harmonijos spalva – ji reiškia ramybę ir santūrumą. Dengdama drobę plonu dažo sluoksniu, klodama atspalvius vieną ant kito, tapytoja meistriškai kuria erdvinius paveikslus, kurie labiausiai ir primena dangų ar vandenį. Dangus – ypatinga stichija, į kurią gali žiūrėti ir nepavargti, nes ji nuolatos kinta: dieną dangus be debesų atrodo žydras dėl saulės šviesos sklaidymosi atmosferoje. Visiškai apsiniaukusią dieną dangus tampa įvairaus pilkumo – nuo balkšvo iki tamsaus mėlynai pilko, o stipriai apsiniaukus, gali būti visiškai nematomas. Tokia yra ir Rūtos Katiliūtės kūryba – ji tarsi žaidžia su žiūrinčiuoju į drobes, skirtingu paros metu ir prie skirtingo apšvietimo vis pateikdama naują pavidalą.

Rūta Katiliūtė kuria monochrominę tapybą. Naudodama daug spalvinių pustonių, menininkė dirba su viena spalva. Tokiu būdu atsiranda mėlyni, geltoni, pilki, balti, rudi, rausvi, žali darbų ciklai. Daugelis menotyrininkų sutinka, kad žiūrėdami į šios tapytojos drobes, susiduriame su meistriška tuštuma. Pasak dailėtyrininkės prof. Ramintos Jurėnaitės, „Spalvos monochromija Katiliūtės kūryboje nesusijusi su tapybos fenomeno neigimu. Ji neatsisako nei tradicinės stačiakampio erdvės, nei iliuzionizmo. Apsiribojimas viena spalva dar labiau paryškina tapybiškumą. Jis ir iš žiūrovo reikalauja ypač jautrios spalvinės klausos. Galima pamatyti beveik nematomus dalykus. Galiausiai apeliuojama ne į racionalumą, o į jausmus ir nuotaikas“ [3]. Ir iš tiesų, Rūtos Katiliūtės kūryba yra labai dramatiška, kaip ir tapytojos pamėgto Edvard Hagerup Grieg muzika.  R. Katiliūtės drobių tuštuma yra prisotinta daugybės emocijų: šypsenos, ieškojimo, džiaugsmo, atradimo, skaudulio, nusiraminimo, susitaikymo.

De-fragmentacija tampa išeities tašku, stebint kūrėjo virsmą tuo, kuo jis yra. Rūta Katiliūtė dažnai kuria ciklais ir etapais. Tam tikri laikotarpiai turi savo atpažįstamumo ženklus (šiuo atveju – spalvas). Normalu, kad ciklai išsidalina, savotiškai išsifragmentuoja tame laikotarpyje: Rūtos Katiliūtės kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Vilnius; Lietuvos nacionalinė galerija, Vilnius; M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas; Tretjakovo galerija, Maskva, Rusija; Europos parlamantas, Briuselis, Belgija; Salustowicz galerija Bilefeldas, (Vokietija); Privačios kolekcijos – Lietuva, Vokietija, Suomija, JAV, Austrija, Italija, Norvegija, Turkija, Prancūzija, Anglija, Danija, Švedija, Rusija. Taip išsibarstę meno kūriniai nebesijungia į ciklus, tad ši paroda „DE – FRAGMENTACIJA. Kiekvieną rytą save atrandu iš naujo“ – tai savotiška meditacija, kurios metu yra permąstoma R. Katiliūtės kūryba ir kuriami nauji tapybos darbų junginiai. Ankstyvojoje kūryboje kurtų abstrahuotų gamtos motyvų, peizažų atspindžiai dar karts nuo karto šmėsteli ir šiandieninėje R. Katiliūtės kūryboje. Šioje parodoje žiūrovas taip pat išvys kelis netikėtus senųjų ir naujausiųjų darbų sugretinimus. Tokiu būdu norima išreikšti priešdėlio de dvilypumą, kuris tuo pat metu neša dvi reikšmes: iš ir į. Taigi, taip pateisinama De-Fragmentacijos sąvoka: gyvenimo nuotrupos, išgyvenimų ir kūrybos fragmentai išsidalina ir įsilieja vienu metu.

[1] Rūta Katiliūtė: pasaulis be riboženklių, Laima Kanopkienė, Dailė 2004/2

[2] RŪTOS KATILIŪTĖS MĖLYNOS TERITORIJOS, Jurgita Ludavičienė,Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“, 2004-11-19 nr. 3024

[3] Raminta Jurėnaitė, Modernaus meno centras,  http://www.mmcentras.lt/?id=2&lang=lt&style=&dis=&Sid=30&cv=1

Paroda veiks iki gegužės 5 d.