Rupert Alternatyvios edukacijos programa: „Sekretorė, šamanė, akademikė, lobistė, publicistė ir virtuozė“*

Rupert skelbia atvirą kvietimą dalyvauti 13-oje Alternatyvios edukacijos programoje (AEP), vyksiančioje 2025 m. birželio 16–lapkričio 28 d.

Šiandien būti menininke reiškia lavinti lig šiol nepažintą jautrumą, ieškoti naujų empatijos formų ir pačiai kurti savo darbo sąlygas. Jūra audringa – kasdien susiduriame su institucijų ir rinkos spaudimu, finansiniu neužtikrintumu, o sykiu turime meistriškai laviruoti susiskaldžiusiame politiniame kraštovaizdyje. Iš šiuolaikinių menininkių tikimasi, kad jos bus ne tik kūrėjos, bet ir nuo vieno prie kito darbo šokinėjančios savo praktikos administratorės, prodiuserės, finansininkės, strategės. Tačiau ar turime reikiamų priemonių atlikti visus vaidmenis, kurių tenka imtis, kad išvis galėtume užsiimti kūryba?

José Esteban Muñoz, vienas pagrindinių queer teorijos ir performanso srities mąstytojų, disidentifikaciją laiko pasipriešinimo strategija, leidžiančia marginalizuotoms bendruomenėms laviruoti tarp dominuojančių socialinių ir ideologinių struktūrų iki galo jose nesiasimiliuojant, tačiau jų visiškai neatmetant, o veikiau dėl jų derantis, jas ardant, pasisavinant ir naujai interpretuojant^[1]. Galbūt disidentifikaciją kaip darbo metodą taiko ir menininkės – vienu metu ir dirbdamos jų praktiką formuojančiose sistemose, ir eidamos prieš jas, adaptuodamos ar savaip panaudodamos turimas priemones? O jeigu taip, kaip visa tai iš tikrųjų veikia?

Pradėkime nuo paprastai nematomomis liekančių fizinių ar virtualių meninio darbo erdvių – virtuvės, įrankių dėžės, ekselio lentelės, kiemo, sandėliuko, ištrintų failų aplanko – ir menininkės išgyvenimo užkulisių mechanikos. Šie mažiau pastebimi praktikos aspektai retai pripažįstami darbo dalimi, ką kalbėti apie atlygį. Šių metų AEP programa „Sekretorė, šamanė, akademikė, lobistė, publicistė ir virtuozė“ siekiama atliepti meninę praktiką kaip sudėtingą, įvairių įgūdžių reikalaujančią visumą ir padėti mažiau įgudusioms joje susigaudyti. 2025-aisiais AEP kviečia visą komandą patyrusių mentorių, kurios savo tyrimais iš esmės permąsto meninio gyvenimo ir praktikos saviorganizacines struktūras, menininkės santykį su institucijomis ir meninę praktiką kaip darbo formą.

Andrea Fraser yra viena iš vizionierių, pasiūliusių pažvelgti į meninį „aš“ iš paukščio skrydžio platesnės ekosistemos kontekste ir pabandyti nustatyti, ar savo pasirinkimais priešinamės status quo, ar visgi jį palaikome. Ji dekonstruoja šiuolaikinio meno lauką, teigdama, kad jis suskilęs į santykinai atsietus polaukius (meno rinkos, parodų, akademinį, bendruomenės ir kultūrinio aktyvizmo), kuriems būdingos skirtingos ekonomikos, diskursai ir vertybių sistemos^[2]. Esame ne vienatinio meno pasaulio, o sudėtingos ekosistemos, kurioje kova dėl galios, pripažinimo ir vertės lemia menininkės poziciją ir praktiką, dalyvės.

Pažvelgus į meninę praktiką iš arčiau, matyti, kad virtuvė, užkulisiai ar ekselio lentelės gali būti savarankiškos meno formos. Tačiau kaip į praktiką įtraukti administracinį darbą arba, kaip siūlo Kate Rich, jį radikalizuoti iki pačios praktikos lygmens, atrasti jo magiją^[3]? Kaip pasipriešinti muziejų, galerijų ir žiniasklaidos autoritetui, kuris beveik išimtinai orientuojasi į galutinį produktą? Kas lems, ar liksime įstrigusios nesibaigiančių nuobodžių užduočių karuselėje, ar ne? Galbūt tai klasės klausimas^[4]? Ir kokios sąlygos leistų mums, menininkėms, dirbti kitaip? Galbūt, kaip tvirtina Vijai Maia Patchineelam, tam reikia visiškai naujos, dar neegzistuojančios darbo pozicijos^[5]?

Kad galėtume naujai įsivaizduoti savo praktiką, turime mokytis vienos iš kitų, keisti kontekstus ir jais mainytis tarpusavyje. Šiais metais Alternatyvios edukacijos programa sutelkta į devynių savaičių trukmės seminarų, pristatymų ir renginių Vilniuje ciklą, išskirstytą per šešių mėnesių laikotarpį. Be to, grupė leisis į tiriamąją kelionę Briuselyje, kur bendradarbiaus ir keisis patirtimi su Belgijoje veikiančiais menininkių kolektyvais, įskaitant „Level 5“, „Établissement d’en face“, „KASK Curatorial Studies“, „A.pass“ ir kt. Programos kulminacija lapkričio gale taps baigiamasis renginys ir naujas Rupert žurnalo numeris. Laukiame veiklai atsidavusių tarpdisciplininių sričių kandidačių, jau turinčių tam tikros praktinės patirties, tačiau jaučiančių poreikį kvestionuoti, iš naujo atrasti tai, ką žino ir daro, išbandyti kolektyvines eksperimentines mokymosi formas. Formalūs reikalavimai kandidačių išsilavinimui ar patirčiai nekeliami.

Galiausiai menininkėms reikia ir laisvo laiko atitrūkti nuo meno pasaulio sunkumų, pakeisti savo artimiausią kontekstą į kažką visai kitokio, į laisvesnę struktūrą. Gal išsikepkime bulvių ant laužo? Arba kartu pastatykime laivą – alternatyvią plūduriuojančią erdvę, kurioje būtų galima pabėgti nuo sistemos, tačiau mokytis būti kartu^[6]?

* Lietuvių kalboje esant nenustatytai asmens giminei įprastai vartojama vyriškoji. Nediskriminuojant jokios lyties asmenų, tekste ji keičiama moteriškąja, taip kreipiantis tiek į moteriškosios, vyriškosios, tiek į kitų lyčių atstoves.

. . .

Rupert Alternatyvios edukacijos programa – tai tarpdisciplininė paraakademinė programa, grindžiama kolektyviškumo, performatyvumo ir kritiškumo principais, apimanti nelinijines, decentralizuotas žinias. Kiekvienais metais Rupert komanda atviru kvietimu atrenka tarptautinę menininkių ir kitų kultūros praktikių grupę dalyvauti šešių mėnesių trukmės programoje. Per kūrybines dirbtuves, paskaitas, tiriamąsias keliones, palaikančią kritiką, kolektyvinius užsiėmimus ir individualias mentorystės sesijas dalyvės plėtoja savo projektus ir jais dalijasi glaudžiai bendradarbiaudamos su Rupert kuratorių komanda bei kviestiniais dėstytojais. Mokymo programa trunka ne visą darbo dieną ir yra suderinama su kitais įsipareigojimais. Viešėdamos Vilniuje dalyvės supažindinamos su vietine meno scena, kviečiamos dalyvauti kitose Rupert veiklose ir bendrauti su institucijos rezidentėmis.

PARAIŠKOS PRIIMAMOS IKI 2025 m. kovo 31 d.

REIKALAVIMAI:

– Motyvacinis laiškas, kuriame pristatoma jūsų dabartinė kūrybinė praktika ir apibrėžiamos jus dominančios tyrimų sritys.

– CV ir portfolio

Daugiau informacijos apie atvirą kvietimą ir paraiškos formą rasite čia.

DALYVAVIMAS:

2025 m. AEP programa: birželio 16–lapkričio 28 d.

Tikimės, kad dalyvausite programos Vilniuje dalį sudarančiuose susitikimuose, kūrybinėse dirbtuvėse, ekskursijose, viešuose renginiuose ir pristatymuose: dvi savaites birželio mėnesį, tris savaites liepos–rugpjūčio mėnesiais, vieną savaitę spalio mėnesį ir tris savaites lapkričio mėnesį. Rugsėjį–spalį dvi savaitės bus skirtos tiriamajai kelionei ir viešam pristatymui Briuselyje. Prie programos prisijungusios dalyvės taip pat turėtų vykdyti savo individualią praktiką ir prisidėti parengti baigiamąjį AEP renginį (lapkritį) bei publikaciją AEP žurnale. Visos programos metu jomis rūpinsis mentorės, kuratorė ir Rupert komanda. Anglų kalba vyksianti edukacinė programa yra nemokama, tačiau dalyvės turės pasirūpinti savo pragyvenimu ir kitomis individualiomis išlaidomis.

2025 m. MENTORĖS IR VEDLĖS:

Andrea Fraser (JAV), „Futurefarmers“ (JAV, Belgija), Jonas Palekas (Lietuva), Kris Dittel (Nyderlandai), Agnė Bagdžiūnaitė (Lietuva), Kate Rich (Australija, JK, Italija), Vijai Maia Patchineelam (Brazilija, Vokietija), „Level 5“ (Belgija), KASK curatorial studies (Belgija), „A.pass“ (Belgija), Paveldo institutas (Lietuva), Robertas Narkus (Lietuva), „Soft Power“ (Vokietija), Adrijana Gvozdenović (Juodkalnija, Vokietija).

Programą kuruoja Goda Palekaitė.

Dizaineris – Marijn Degenaar.

Rupert programas remia Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros institutas, „Tech Zity“ ir programa „Kūrybiška Europa“.

---

^[1] Muñoz, José Esteban. Disidentifications: Queers of Color and the Performance of Politics. Minneapolis: University of Minnesota Press, 1999.

^[2] Fraser, Andrea. „The Field of Contemporary Art: A Diagram“ („Šiuolaikinio meno laukas: diagrama“), e-flux Notes, nr. 10/24, 2024.

^[3] Viena iš šių metų mentorių Kate Rich yra prekybos menininkė ir laukinė ekonomistė. 2003 m. įkūrė „Feral Trade“ – maisto produktų importo ir eksporto verslą, tapusį ilgalaikiu ekonominiu eksperimentu, įveiklinančiu po pasaulį keliaujančių žmonių judėjimą, susijusį su kavos, alyvuogių aliejaus ir kitų gyvybiškai svarbių prekių gabenimu. 2020 m. Kate įkūrė „Feral MBA“ – radikaliai permąstytus verslo mokymų kursus menininkams ir ne tik.

^[4] Vienos iš mūsų šiųmečių mentorių Adrijanos Gvozdenović kartu su Nela Gligorović vykdytas tiriamasis projektas ir paroda „Tarp mūsų: darbas mene“ („Between Us: Work in Art“, pristatyta Juodkalnijos šiuolaikinio meno muziejuje 2025 m.) nagrinėja meno erdvių kaip takių susibūrimo vietų potencialą. Menininkės kvestionuoja iš anksto apibrėžtus vaidmenis instituciniuose rėmuose ir nagrinėja neužtikrintas kultūros darbuotojų sąlygas, brėždamos paraleles tarp meninio darbo ir platesnių darbininkų klasės kovų.

^[5] Vijai Maia Patchineelam, vienas iš šių metų mentorių, savo praktikoje daugiausia dėmesio skiria menininkės ir meno institucijos dialogui. Į pirmą planą iškeldamas menininkės kaip darbuotojos vaidmenį, jis pasisako už pastovesnę menininkės poziciją. Kaip galutinį savo daktaro disertacijos Antverpeno karališkojoje dailės akademijoje rezultatą Vijai išleido knygą „The Artist Job Description: for the Employment of the Artist, as an Artist, Inside the Art Institution“ (Track Report, OAZA BOOKS ir A.pass, 2022).

^[6] Praktine ir metaforine prasme laivą ketiname statyti per kolektyvo „Futurefarmers“ vedamas kūrybines dirbtuves. „Futurefarmers“ yra 1995 m. įkurta tarptautinė darbo grupė, veikianti San Fransiske (JAV) ir Gente (Belgijoje). Ją sudaro menininkai, architektai, kompiuterių programuotojai, ūkininkai, rašytojai ir antropologai, susiburiantys į bendradarbiavimo grupes pagal kontekstą, kuriame dirba.