Roberto Antinio paroda „Paišiniai“ ir autorinės knygos „Stalas“ pristatymas Dailininkų sąjungos galerijoje

Sausio 23 d., penktadienį, 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius), pristatoma menininko, Nacionalinės premijos laureato Roberto Antinio paroda „Paišiniai“ ir autorinė knyga „Stalas“.

Pristatyme dalyvaus knygos recenzentai Vilius Litvinavičius ir Česlovas Lukenskas. Pasirodys Kauno šokio teatro AURA šokėjai (vadovė – Birutė Letukaitė).

Galerijoje lankytojai turės retą progą išvysti skulptoriaus ir šiuolaikinio meno kūrėjo piešinius, kuriuose glaudžiam kontaktui susitinka plastinė ir žodinė kalba – keisčiausi pasąmonės sulipdyti vaizdiniai bei tekstai. Parodoje jie išsivynioja ilgomis juostomis tarsi nespalvoto kino arba atminties kadrai. Šiuos „paišinius“ galime laikyti ir savarankiškais darbais, ir eskizais: iš jų vėliau gimsta Roberto Antinio trimačiai kūriniai – skulptūros, objektai, knygos.

Autorinės knygos žanras – ypatingas reiškinys Antinio kūryboje. Jau daugiau kaip penkiolika metų menininkas kuria knygas, kurios nėra nei albumai, nei biografijos, nei memuarai. Suvertos ant juodos/baltos tekstų ir piešinių ašies, Roberto Antinio knygos švytuoja erdvėje tarp tikrų ir menamų pasaulių bei patyrimų. Pirmąją tokią Antinio knygą („Ir“, 2000) meno kritikas Alfonsas Andriuškevičius pavadino „vienu iš įspūdingiausių plastikos ir žodikos susisvaidymo (meilės) atvejų lietuvių kultūroje“. Antroji Antinio knyga „Į“ 2010-ųjų metų Knygos meno konkurse buvo apdovanota kaip geriausias metų eksperimentinis leidinys.

Šiemet pristatoma naujausia Roberto Antinio autorinė knyga „Stalas“ (maketavo Airida Rekštytė, išleido Dailininkų sąjungos galerija), apie kurią literatūros kritikas ir vertėjas Vilius Litvinavičius atsiliepia:

„Sukurti paminklą knygai… Nenulipdyti iš molio, neišlieti iš vario… Iš tokios pat medžiagos, kaip bet kuri knyga, iš popieriaus. Šioje knygoje nėra istorijos, bet yra personažas. Tikriausiai, kaip visada – autoriaus dalis. Šis personažas įsitikinęs, kad tai ne knyga, kurioje jis įkalintas, bet… stalas! Jis gali sėdėti prie stalo, palįsti po stalu, daryti, ką nori, bet negali ištrūkti. Jam belieka vienintelė alternatyva – tuose pačiuose knygos, apsimetančios stalu, spąstuose ar puslapiuose, rašyti kitą knygą. Knygą apie laisvę. Stalas – tam patogi vieta.“

O autorius apie savo intencijas ir rašymo patirtis prabyla paskutiniajame knygos lanke: „Sėdžiu prie stalo ir rašau. Prisimenu avelę ir 22 žodžius, laiką, galimybes. Prisimenu, kai būnu išėjęs, kai įkvepiu-iškvepiu, skaičiuoju, nieko neveikiu, apie urvastalį. Juntu – stalo kojos nerimsta, priglunda prie manęs ir skaito mano parašymus. Buvau net pagalvojęs, kad mano rašymai – tai paprotys rašinėti man žinomą žodį, ir nieko daugiau. Prie mano stalo gali prisėsti ir skaitytojas.“

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki vasario 14 d.