Rimo Sakalausko paroda „Sesija“ galerijoje „Meno Niša“

Geros parodos blogos tuo, kad kėsinasi išlenkti apie jas rašančiojo intelektinių, kultūrinių, asociatyvinių ir kitų vertingų patirčių lauką sau palankia kryptimi. Lankydamas gerą parodą, „kritinis aš“ tampa nauja iki tol ir taip visais savo esminiais dėmenimis puikiai funkcionavusios struktūros dalimi ir taip rizikuoja įsitraukti į jau egzistuojančią visumą ne kaip autentiškas ir potencialiai kritiškas vienetas, o kaip papildoma, pridėtinė šio darnaus vienio grandis. Iš patirties žinome, jog apžavėtas subjektas tampa šališkas, jo galimybės selektyviai pasirinkti apsiblausia, o racionalūs vertinimai galiausiai išsisklaido kaip vakarykštis aidas. Paradoksalu, bet to paties nepasakysi apie vidutiniškas ar net silpnas parodas. Jei laikytumės iš atskirų, bet tarpusavyje besijungiančių dalių sukomponuotos struktūros vaizdinio, tokių parodų kompozicinėje „grandinėlėje“ nesunkiai rastume vietų, kuriose jungtys silpnos ar net visai nekuria grįžtamojo ryšio kilpos. Tokiu atveju, ten būtų galima savo nuožiūra įterpti naują prasminį dėmenį, imti manipuliuoti gretutinėmis reikšmėmis, tarp tezės ir antitezės padedant lygybės ženklą ar kitaip begėdiškai bandant įteigti mintį, jog „kritinis aš“ čia pats svarbiausias, provokuojantis, nepalenkiamas ir nuo nieko nepriklausomas… Gali būti, kad ne vieną kartą taip ir nutiko. Tačiau.

***

Kalbant apie debiutinę jaunosios kartos vaizdo menininko Rimo Sakalausko parodą „SESSION“ (Sesija) Vilniaus galerijoje „Meno Niša“, norisi pradėti nuo gerų žodžių: juvelyriškai techniški, vizualiai įtaigūs (nors ir tenka išgirsti pamąstymų, kad neva šiuolaikiniame mene estetinis vaizdas išvis niekam neberūpi, čia neturima omenyje išdailinto, atsargaus, tinklainę savo nepriekaištinga elementų derme atakuojančio turinio, prie kurio visad knieti priklijuoti lapelį su įspėjimu „vartokite atsakingai“), savo skleidžiama idėja daugeliu atvejų paveikūs darbai tuo pačiu metu yra įvairūs tiek formaliosiomis savybėmis, tiek konceptualiai. Nors septynis parodos kūrinius jungia „video medijos“ apibrėžimas, kiekvieno jų atsiradimą sąlygoja skirtingos menininko naudojamos technologijos, užtikrinančios taipogi skirtingą poveikio potencialą.

Sakalausko paroda viena tų, kurias apibūdinčiau epitetais „gryna“, „vientisa“, „aiški“, ne norėdama pabrėžti prasminio turinio ar atlikimo paprastumą, neįvairovę, o kaip tik sveikindama autorių bei prodos kuratorę už sugebėjimą darbus atrinkti bei eksponuoti taip, kad erdvėlaikyje jie kurtų gyvą, į esamąją tikrovę pelnytai įsiterpiantį, savo eigą bei personažus turintį pasakojimą. Šioje vietoje reikia pasakyti, jog „Sesijos“ veikėjai nepasižymi jokiomis įprastą trimatį kūną kuriančiomis savybėmis: Sakalausko filmuose savarankiškais personažais tampa daiktai, post-industrinės aplinkos atributai, išgalvoti haliuciogeniniai objektai, sunkiai įvardijami pseudo-skysčiai bei slankiojančios tekstūros, kurios dėl gebėjimo kūrinio eigoje lengvai transformuotis, ritmiškai pereiti iš vieno fizinio būvio į kitą iššaukia tėkmės, judesio įspūdį. Būtent dėl savo paslankumo šie kasdienybės svetimkūniai veikia hipnotiškai, priverčia įsitraukti į savo deklaruojamą realybę ir ignoruoti abjektišką, iš pirmo žvilgsnio bauginančią ir nepatikimą jų prigimtį. Visa tai užtikrina ir projekcijas lydintis garsas, kurio įtampa procesualiai auga ir blėsta kartu su regimu vaizdu. Galėtume tokį „akompanimentą“ vertinti kaip papildomos jėgos suteikiančią iliustraciją, tačiau garsiniai pokyčiai čia suponuoja ne tik kūnų virsmus, bet ir jų pozicijas laiko atžvilgiu. Nors ritminis parodos fonas tarsi struktūruoja, suvaldo sunkiai nuspėjamas tekstūrų, tūrių, masių trajektorijas, panašu, kad vienakrypčiame laike dauguma jų vis tiek neišsitenka. Bene aiškiausiai tai pastebima videoprojekcijoje „Bipolar“ (2015), kai priešais kūrinį atsidūręs žiūrovas vienu metu stebi vertikalia kryptimi besiplėtojantį veiksmą ir tarsi yra traukiamas artyn jo paties, trinant ribas tarp „čia“ ir „ten“, „dabar“ ir „tada“. Tokiu būdu, pagal vieno iš parodos kūrinių pavadinimą – Tolygiai Tolydžiai (arba „Smoothly Evenly“, kuris ant liežuvio suskamba dar tolygiau) – imama balansuoti ties riba, kurios priešinguose poliuose išsitenka grožis ir pakilus monumentalumas bei antiestetika, monotonija, bjaurumas, nihilistinė pasaulėjauta ir skepsio palytėtas humoras.

Santūrų ir užtikrintą kontrargumentą jaudriam ir inertiškam dvipoliui, toje pačioje ekspozicinėje salėje įkūnija holograminė skulptūra „AntSat-1“ (2013). Korektiškų matmenų stiklinėje pilno tūrio piramidėje, pakylėtoje ir pridengtoje siauro juodo postamento, kuris garantuoja ne tiek išskirtinę poziciją kūriniui eksponuoti, kiek nurodo galimus žiūros taškus, kai iš visų keturių šalių skirtingai matomas kintantis holografinis vaizdas niekaip neišsprūs nei už įpareigojančių piramidės, nei už paties karkaso ribų. Turint omenyje, jog pats holografinis principas priklauso moksliniam stygų teorijos bei kvantinės gravitacijos horizontui su nebūtinai šiuolaikiniam menui adekvačiais dėsniais (ir atvirkščiai), o teorinės fizikos atstovai jau gerokai anksčiau leido visuomenei sužinoti apie galimai holografinę mūsų visatos prigimtį, kas reikštų, jog objektyviai mūsų visų suvokiama realybė tėra iliuzinė projekcija, turinti savo pradžią ir pabaigą, Rimo Sakalausko „AntSat-1“ įgyvendina save kaip taikų, kamerinį mokslinio tyrimo modelį, kurio paskirtis labiau vizualinė, nei turinti pretenzijų į eksperimentą. Piramidės, savaime statiškos ir baigtinės formos, viduje judantis ir besikeičiantis kūnas primena zondą ar optinį prietaisą, kuris, jei ir neatlieka jokios mokslinio turinio veiklos, tampa savotiška tokių aspiracijų mene išraiška, turi aiškią savo veikimo programą bei užtikrina jos prasmingumą. Tai neturėtų labai stebinti, nes šiuolaikinio meno bei mokslo santykiai, greičiausiai, dar niekad nebuvo tokie glaudūs. Ir vis dėlto šis objektas parodoje tampa ne ką nors įrodančiu teiginiu, o estetiškai ir konceptualiai patrauklia galimybe, neįvardintu naujos teorijos, veiklos, realybės modeliu.

***
Turiu mane persekiojantį įprotį parodose susieti tarpusavyje nebūtinai neperskiriamus jų eksponatus, taip tarsi išmėgindama, kiek ir kokių papildomų verčių tokioje sąjungoje atrasiu. Tai lyg nedidelis žaidimas sąmone, kuriuo užsiimu prieš tai įprastu būdu patyrusi visus kūrinius. Kai kurios parodos tokius ryšius pačios įgyvendina savo architektūra ir mano pastangos tampa veik nereikalingos, kai kur pakanka išsirinkti atskirus kūrinius ir pabandyti į juos pažvelgti kaip į dvi to paties sakinio dalis ar tiesiog kaip į vieną ir tą patį kūną. Apie tai kalbu todėl, kad savo žaidimą išmėginau ir šioje parodoje, kur holograminė skulptūra man tapo prieš tai aptartos videoprojekcijos antrininke. Priešakinėje sienoje besiraivant, sruvenant, kliuksint, tekant, išsižiojant ir susičiaupiant, susiliejant ir besivaipant beasmeniams veidams ir kitaip save iškeliant monumentalioms, tačiau iki galo nepažinioms masėms, kurios iš vandeningų tapo smėlinės, pavirto į purvą ir vėl beregint atsimainė, sukeldamos ištisą virsmų ir asociacijų grandinę, į tokią scenografiją pabandžiau žvelgti taip, lyg ją atstovautų būtent „AntSat-1“.

Viena iš po to aplankiusių išvadų – artimesnė mokslinei fantastikai: „Galbūt piramidėje esantis objektas lemia ir valdo visus tuos ekrane matomus pokyčius?“, ją netrukus atmečiau. Kita – grįsta sinchronizacija ir ritmikos pajautimu. Lėtai eidama apie postamentą bandžiau nenuleisti akių nuo projektuojamos skulptūros, jos pačios transformacijų, ir tuo pačiu metu sekiau vaizdą ant sienos. Netrukus buvau beveik įsitikinusi, kad tam tikri šio fikcinio prietaiso virsmai tiesiogiai sutampa su judesio tempo, tėkmės intensyvumo ir kitais reikšminiais ‚Bipolar‘ parametrais. Tokių „abrakadabrų“ buvo ir daugiau, bet svarbios jos tik todėl, kad Rimo Sakalausko holograma man tapo ne tik menama, bet ir realiai išbandyta galimybe, puikiai įgyvendinusia jai suprojektuotą paskirties modelį.

***

Nuo išpažintinių praktikų grįžtant prie konkrečių veiksmų ir vertinimų, norisi prisiminti parodą, o ypač vieną jos eksponatą, lydinčią E.M. Ciorano mintį: „Rašyti – tai išvemti savo paslaptis“. Prie tokio pasisakymo sunkiai įkurdintum apsitrynusius klausimus apie rašytojo misiją, grafomaniją ar persisluoksniuojančias patirtis, kurios ne vienam, apskritai, tampa pretekstu ką nors parašyti – ši mintis, atrodo, egzistuoja tarsi pati-savyje, stoiškai atstovaudama savo riebią tiesą ir nepriimdama jokių pasiteisinimų. Kaip ten bebūtų, Rimas Sakalauskas savo trimatėje video projekcijoje „Posėdis“ (Session) šį cituotinai drąsų pareiškimą įkurdina pačiame jos centre, paversdamas kūrinyje vyraujančio grotesko, anti-grožio, kontrasto tarp išminties ir beprasmybės, Antikinio monumentalumo ir abjektiškos kūrinio tikrovės išeities tašku. Menininko suorganizuotame posėdyje filosofijos klasikų biustai netenka sau būdingos didybės, daugeliu atveju keliančios susižavėjimą ar pagarbą, kai istoriškai svarbių individų atvaizdai pasitarnauja kaip kultūriniai stabai, įkūnijantys jiems priskiriamas idėjas bei žygdarbius. Trimačiu krauju vemiantys filosofai čia įkūnija didžiausią įmanomą nesusipratimą, regos klaidą, verčiančią akimirkai suabejoti moralės normų, logikos dėsnių ir ontologinių tiesų legitimumu. Tokioje padėtyje sukaustyti didieji protai nebepriklauso jokiam realiam laikui, o pakartotinai atlikdami jiems priklausantį ritualą, kurio raison d’être, atrodo, yra sukelti abejonę tiek savo paties prasmingumu, tiek ir inspiruoti klausimus, prasidedančius esminiais „kaip…“, „kodėl…“ ir „kas…“ komplikuotame mūsų visų dabarties kontekste. Instaliacijos sukeliamą įspūdį garantuoja tai, jog vemiantys filosofai niekur nenutolsta nuo savo daiktiškumo. Visų pirma – jie yra gipsinės figūros, išsilavinusiam žiūrovui simbolizuojančios vienas ar kitas idėjas. Tačiau būdami kaip niekada daiktiški, jie atstovauja savo tikrovę tokią, kokia ji tampa tik kūrinyje, o ši tikrovė radikaliai nutolusi nuo bet kokių originalių idėjinių ištakų, kurių fone figūras, kaip idėjų reprezentantes, esame įpratę matyti.

Mano subjektyviu vertinimu – tai vienas stipriausių Rimo Sakalausko parodos kūrinių, aplink kurį logiškai išsidėsto kiti ekspoziciją sudarantys videodarbai: „Monumentas naftai“ (The Monument to Oil), savo formaliąja stuktūra šiek tiek panašus į „Bipolar“ bei „Gimimas“ (The Birth), kurio momentiška, lyginant su „Monumentu naftai“, trukmė bei kontrastingas lėtam, skvarbiam pastarojo siužetui vieno objekto sutramdytas judesys galutinai įgyvendina grėsmės ir pavojaus nuojautą, lydėjusią jau ankstesniame kūrinyje.

Fiziškai priešais instaliaciją „Session„ parodos erdvėje atsiduria dar keletas neilgų, skirtingomis technikomis sukurtų Sakalausko kūrinių, tarp kurių ir garsioji „Sinchronizacija„(2009), pelniusi menininkui pripažinimą bei Sidabrinės Gervės apdovanojimą. Neatpažinti judantys kūnai tarp papilkėjusių Pilaitės monolitų ir kitose asociatyviose vietose prašosi atskiro teksto, todėl tik prasitarsiu, jog verta ir teisinga šį kūrinį įvertinti individualiai, o galbūt kaip tik nuo jo tolygiai ir tolydžiai pradėti pažintį su vėlyvesne Rimo Sakalausko kūryba, jei, žinoma, to dar nepadarėte.

Galerijos „Meno Niša“ nuotraukos