„Restauratoriai“: sieninės tapybos restauratorių darbo kasdienybė, „saldainiai“ ir didžiausi iššūkiai

„Atradimo džiaugsmas yra mūsų pagrindinis variklis. Restauratoriaus darbas yra sunkus ir fiziškai, ir emociškai. Mes labai dažnai pervargstame, bet smalsumas, kai kažką atrandi, mus palaiko, mus „ištempia“, – pasakoja restauratoriaus profesiją ir gyvenimo būdą pasirinkę Aidonas Valkiūnas ir Indrė Valkiūnienė. Apie tai, kokie netikėtumai jų laukė Palūšės bažnyčioje, ant Šv. Jonų bažnyčios sienos ir kitose įspūdingose vietose – dokumentinėje laidoje „Restauratoriai“.

Nustebino net daug ko mačiusius

2022-ųjų vasarą Palūšės bažnyčioje (Ignalinos raj.) kelias savaites vyko tyrimai, kurių metu restauravimo įmonės „Opus optimum“ vadovas A. Valkiūnas ir sienų tapybos restauratorė ekspertė I. Valkiūnienė su komanda rado tikrą lobį, nustebinusį net ir visko mačiusius restauratorius. „Mes nesitikėjome, – vos paklaustas apie Palūšės bažnyčios tyrimus atsako A. Valkiūnas. – Nustebino ant medžio rąstų aptikta monumentalioji tapyba, savo kruopštumu, atlikimo technika prilygstanti molbertinei tapybai. Nustebino ir jos apimtis – įvairiausiomis scenomis nuo viršaus iki apačios ištapytos visos bažnyčios navos ir presbiterija. Kas tose scenose užšifruota, dar reikės išsiaiškinti.“

Restauratorius svarsto, kad kiekvienas restauruojamas objektas gali būti vadinamas unikaliu, o štai Palūšės bažnyčia yra ne tik unikali, bet iki galo neatskleista, kelia daug klausimų: „Visų pirma, kodėl mažoje parapijos bažnyčioje atsirado tokios didelės apimties profesionali tapyba? Kas jos autorius? Gali būti, kad atsakius į juos Lietuvos meno istorijoje atsiras naujų puslapių. Tai yra mūsų turtai, kuriuos reikia atskleisti. Juk valstybė yra turtinga ne tik keliais ar pastatais, bet ir meno kūriniais.“

Jam pritaria ir I. Valkiūnienė, pabrėždama, kad Palūšės bažnyčios tapyba laikui bėgant nebuvo pertapyta. „Be to, ir pati Palūšės bažnyčia tikrai yra ypatinga – viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje, iškilusi XVII a. vid., ji nėra perstatyta. Bažnytėlė stovi be galo gražioje vietoje, ant kalno su vaizdu į ežerą. Jaučiasi ir ypatinga vietos aura, traukianti žmones. Tad jei ir interjere būtų atidengti XVIII a. tapyti vaizdai, negalėčiau sugalvoti kito tokio unikalaus medinės sakralinės architektūros pavyzdžio Lietuvoje“, – sako restauratorė.

Nesinori eiti namo

Atliekant Vilniaus universiteto pastatų komplekso Šv. Jono Krikštytojo ir  Šv. Jono apaštalo ir Evangelisto bažnyčios rytinio fasado tyrimus atradimų taip pat netrūko. Kaip pasakoja restauratorius A. Valkiūnas, domėdamiesi Vilniaus universiteto istorija, užtiko meno istoriko Vlado Drėmos pastebėjimus apie ant Šv. Jonų bažnyčios rytinės sienos kažkada buvusias dvi freskas, kurios laikui bėgant buvo uždažytos. Pasak V. Drėmos, jų būklė turėjo po uždažymu turėjo būti patenkinama, tad buvo pradėti tyrimai.

„Atliekant tyrimus užčiuopti smulkią detalę ir pradėti vynioti vaizdą kaip siūlų kamuolį yra labai sunku, tai tikras laimės dalykas. Darydami zondus rytinėje bažnyčios sienoje smulkių detalių mes neužčiuopėme. Tai reiškė, kad tapyba yra didelio mastelio. Tiesą sakant, iš pradžių mes tikrai nesuvokėme, kad tapyba ant rytinės bažnyčios sienos yra labai monumentali, didelio formato. Tyrinėdami aptikome tik autentiškus sluoksnius, bet negalėjome suprasti kompozicijos. Kita vertus, bijojome atidengti didelį plotą, nes reikėtų iš karto konservuoti arba restauruoti. Tam nebūtų užtekę laiko iki vasaros pabaigos, tokiam dideliam darbui reikia daug laiko ir didelės komandos“, – tyrimus prisimena A. Valkiūnas.

Sienų tapybos restauratorė ekspertė I. Valkiūnienė pasakoja, kad nepaisant sunkaus darbo ir didelės jo apimties, dirbti ją ir jos kolegas skatino „saldainis“: „Atradimo džiaugsmas yra mūsų pagrindinis variklis. Restauratoriaus darbas yra sunkus ir fiziškai, ir emociškai. Mes labai dažnai pervargstame, bet smalsumas, kai kažką atrandi, mus palaiko, mus „ištempia“. Todėl ir dirbdami prie Šv. Jonų bažnyčios, buvome labai laimingi. Įsivaizduokite – radę spalvą galvojame apie sienų tapybą, bet vis dar neaišku, kas ten nutapyta, tai lieka savotiška mistika. Kai randame figūrą, jau maždaug žinome, kurioje vietoje toliau reikia ieškoti. Tada apima didžiulis smalsumas.“

Restauratorė sako, kad apima nepaprastas jausmas suvokus, kad prisilietė prie ypatingo kūrinio, kuris buvo pamirštas ir nematytas daugiau nei 200 metų. Anot jos, būtent šis jausmas „užveda“ ir suteikia energijos pliūpsnį. „Komanda buvo labai laiminga ir sakė, kad tai yra gražiausias ir įdomiausias vasaros darbas, nes visi kažką atrado. Mūsų buvo šeši–aštuoni žmonės, ir kiekvienas kažką atrado, ar figūrą, ar užrašą. Tada pagauna azartas, jaučiamės lyg žvejai – kai gerai kimba, norisi dar ir dar. Net pakviesti vakare eiti koncertą atsisakydavome, nes norėjosi toliau dirbti“, – šypsosi I. Valkiūnienė.

Būtina perteikti žinias

Restauratorė I. Valkiūnienė pasakoja, kad tyrimai yra vienas svarbiausių restauratoriaus darbo dalių. Tiesa, pripažįsta, kad ji nėra pati maloniausia, nes yra daug dokumentavimo, rašymo. Taip pat, tai ir fiziškai sunkus darbas: paprastai tyrimams skiriama nedaug laiko, objektas dažniausiai būna apleistas, purvinas, labai šaltas, todėl kamuoja nuovargis. Ne visi tokias sąlygas ištveria.

„Ardome pasluoksniui, nuimame vieną sluoksnį, antrą, trečią iki kol surandame paskutinį dažų sluoksnį. Kai kuriose vietose jų būna penki, kai kuriose – dešimt. Lyginame sluoksnius, aiškinamės jų eiliškumą. Paskui iš atidengtų vietų imami mėginiai cheminiams tyrimams, t. y., chemikai nustato, kokios medžiagos, pigmentai panaudoti, kokie dažai tinkami naudoti. Su šia informaciją galime nustatyti tapybos amžių, pavyzdžiui, žinodami, kad tam tikrą pigmentą nustojo naudoti XVIII amžiaus viduryje, mes jau galime sakyti, kad atidengti sluoksniai yra datuojami iki XVIII amžiaus vidurio. Kartu atliekame ir istorinius tyrimus, renkame medžiagą iš archyvų“, – aiškina restauratorė.

Lietuvos restauratorių asociacijos  vadovas A. Valkiūnas pasakoja, kad idėja suburti restauratorių bendruomenę į cechą kirbėjo jau labai seniai. „Asociacijai priklauso apie šešiasdešimt restauratorių, tačiau praktiškai darbą dirba tik pusė jų. Kita dalis, nesusiklosčius aplinkybėms, palieka profesiją. Todėl daug galvojome, kaip šią specialybę padaryti patrauklią, kaip pritraukti žmonių.

Bet, matyt, kad niekaip kitaip nepadarysime, kaip tik labai atvirai kalbėdami – tai yra labai sunki profesija, kuri pareikalauja iš žmogaus visko. Tai nėra darbas, kurį gali dirbti nuo 8 iki 17 val., o po to uždaryti duris, išeiti ir pamiršti. Tai yra profesija iki gyvenimo pabaigos, nes tobulėti ir semtis žinių tenka nuolat. Na o vėliau savo sukauptas žinias ir patirtį restauratorius turi perteikti jaunajai kartai. Tai turėtų vykti pagal senuosius amatininkystės, meistrystės kanonus, kai brandą pasiekęs restauratorius privalo turėti mokinių. Jei taip nevyksta, kelias nueitas beveik veltui, nepaisant padarytų reikšmingų darbų“, – mintimis apie profesijos išlikimą dalinasi restauratorius.

Dokumentinių apybraižų ciklas „Restauratoriai“ rodomas šeštadieniais 14.30 val., per LRT Plius kanalą.

Projekto partneris – LNDM Prano Gudyno restauravimo centras, projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LRT.

„Restauratoriai” socialiniame tinkle „Facebook“: https://www.facebook.com/restauratoriai