„Restauratoriai“: restauratorius yra kaip gydytojas – turi gydyti ten, kur eksponatui skauda

„Per darbo pokalbį pasakiau, kad viską moku, išmanau visus restauravimo procesus. Taip nebuvo, bet pagalvojau, kad blogiausiu atveju mane arba išmes iš darbo, arba išmokys dirbti. Pasisekė – nutiko antrasis variantas“, – šypsosi dabar meninių baldų, auksuotės ir polichromuoto medžio aukščiausias kvalifikacines kategorijas turintis restauratorius Robertas Švelnikas. Anot jo, trijų restauravimo sričių neišmanytų, jei nebūtų vedamas smalsumo – tai viena svarbiausių savybių, reikalingų restauratoriui.

Restauratorius per atsitiktinumą

LNDM P. Gudyno restauravimo centre dirbantis Robertas Švelnikas turi net trijų skirtingų restauravimo sričių kategorijas – meninių baldų, auksuotės ir polichromuoto medžio (specializacija: drožybos) restauratoriaus aukščiausias kvalifikacines kategorijas. Įdomu tai, kad jo kelias į restauravimą buvo vingiuotas, nors apie darbą su medžiu svajojo nuo vaikystės, kai su ekskursija apsilankė baldų dirbtuvėse.

„Ten mane pakerėjo medienos kvapas, todėl norėjau tapti baldininku. Bet taip susiklostė, kad tapau staliumi. Vėliau buvo visai kita sfera – pastatų inžinerija, bet  joje atsidūręs supratau, kad matematika nėra mano pašaukimas, norėjau daugiau meno. Na o restauratoriumi tapau labai atsitiktinai – pasitelkęs atkaklumą įsidarbinau Prano Gudyno restauravimo centre. Per darbo pokalbį pasakiau, kad viską moku, išmanau visus restauravimo procesus. Taip nebuvo, bet pagalvojau, blogiausiu atveju mane arba išmes iš darbo, arba išmokys dirbti. Pasisekė – nutiko antrasis variantas, todėl dabar esu kas esu – meninių baldų, auksuotės ir polichromuoto medžio restauratorius“, – prisimena jis.

Smalsumas – varomoji jėga

R. Švelnikas pabrėžia, kad restauratoriumi tampama daug praktikuojantis. Reikia daugybės darbo valandų, kartais ir darbo savaitgaliais: „Trys restauratoriaus specialybės – trigubai darbo. Bet žingeidumo dėka įvaldžiau tas technikas. Restauratorius nesubręsta per vienerius metus. Jis – kaip ir žmogus, išgyvena kūdikystę, paauglystę ir tik tada pasiekia brandą. Į restauravimo centrą atėjęs jaunas specialistas kelerius metus mokosi elementarių technikų, tokių kaip minkštosios dalies formavimas, mokėjimas atskirti medienos rūšis. O patyręs restauratorius net gali identifikuoti baldo medieną pagal jos kvapą: priėjęs prie eksponato gali jį pajausti, bet tokia patirtis neatsiranda per vieną dieną.“

Restauratorius svarsto, kad plačios patirties ir trijų restauravimo sričių kategorijų neturėtų, jei nebūtų nuolat vedamas smalsumo – tai viena svarbiausių savybių, reikalingų restauratoriui. „Pirmiausiai, man nepatinka monotonija. Man patinka išbandyti naujas technikas ir medžiagas, gilintis į giminingas specializacijas. Nors į pagalbą dažnai kviečiame ir metalo, tekstilės, grafikos ar keramikos restauratorius, bet aš noriu kuo daugiau mokėti ir kuo daugiau galėti restauruoti savarankiškai. Nes restauratoriui smagu restauruoti eksponatą nuo pradžios iki pabaigos“, – sako jis.

R. Švelnikas atskleidžia, kad pasitenkinimą baldas suteikia tada, kai nežinia nuo ko pradėti jo restauravimą ir apima jausmas, tarsi jis nieko nemokėtų: „Tada pradedu gilintis, ieškoti. Pasitaiko tokių atvejų, kai niekas nežino kaip restauruoti, tenka pačiam bandyti, išrasti. Tai yra mano variklis – smalsumas, domėjimasis, informacijos ieškojimas.“

Restauruojamas krėslas

Filmuojant laidą R. Švelniko dirbtuvėse P. Gudyno restauravimo centre restauruojamas Šiaulių „Aušros“ muziejui priklausantis XIX a. krėslas. Restauratorius pasakoja, kad remiantis 1890 m. lapkričio 2 d. ankstesnio restauratoriaus krėslo atkaltėje paliktu įrašu, šis baldas buvo gamintas Rygoje, Juliaus Johannsohno dirbtuvėse. Paviršius dekoruotas marketri technika (pranc. marqueterie – inkrustacija), panaudojant žalvarį, cinką, perlamutrą.

„Ši kėdė buvo sunykusi, išsidėvėjusi minkštoji dalis, baldinis audinys beveik neišlikęs, metaliniai dekoro fragmentai prarasti. Norėdami restauruoti krėslą, pradėjome nuo jo būklės ir defektų įvertinimo, sudarėme restauravimo darbų programą, atlikome tyrimus, nustatėme panaudotas medžiagas, demontavome minkštąją dalį. Mums labai pasisekė, kad ant krėslo atkaltės radome restauratoriaus įrašą vokiečių kalba, todėl žinome restauratoriaus vardą ir pavardę, restauravimo datą ir vietą. Taip pat yra įrašas, kad baldas pagamintas Juliaus Johannsohno dirbtuvėse. Specialistai net nustatė dabartinę Rygoje esančią gatvę, kurioje tos dirbtuvės buvo“, – pasakoja R. Švelnikas.

Anot jo, įvertinus baldo būklę paprastai reikia spręsti, kokios apimties restauravimo reikia, o gal užtenka tik konservavimo. Taip pat svarbu žinoti, kam baldas priklausė – tam, kad būtų įvertinti žmogiškieji defektai: „Pavyzdžiui, gali būti pianinas ar fortepijonas, kuriuo grojo kompozitorius, o šalia jo stovėjo klausytojai ir ant fortepijono pasistatydavo vyno taures, todėl ant jo atsirado ratilai. Štai ir atsiranda dilema, ar tokius defektus šalinti, ar ne? Ar juos pašalinę neprarasime ryšio tarp žymaus savininko ir baldo? Mano galva, tai yra baldo ir jo savininko ryšio praradimas.“

Neturi atrodyti kaip nauji

Restauravimu nesiekiama, kad baldas atrodytų kaip naujas. Be to, R. Švelnikas pabrėžia, kad restauratorius turi galvoti ne tik apie žiūrovą ar muziejaus lankytoją, bet, pirmiausiai, apie baldo gerovę. Restauratorius yra kaip gydytojas – turi gydyti ten, kur eksponatui skauda.

„Yra restauravimo koncepcija, sakanti, kad restauratoriaus darbas turi būti nematomas. Bet yra ir kita, pasak kurios, restauratoriaus darbas turėtų skirtis. Tai yra pasirinkimas, kurį lemia labai daug sudedamųjų dalių, ne tik techninių, bet ir etinių. Be to, mes neiname lengviausiu keliu, bandome restauruoti objektus tokiomis technologijomis, kurios buvo naudojamos prieš šimtą metų, todėl gilinamės į senąsias tradicijas. Taip išsaugome istorinę informaciją ateities kartoms“, – pasakoja restauratorius ir priduria, kad restauruojant baldus pasitaiko rasti neplanuotų radinių – jų dažniausiai būna sofose, foteliuose.

Anot jo, tai būna monetos, laiškeliai, senų saldainių popierėlių ar kitų objektų: „Esame radę šovinių. Tokie dalykai sukelia smalsumą, kyla klausimas, kas buvo to baldo savininkas, kaip tas objektas atsirado ir t. t.“ Taip restauratorius vėl grįžta prie smalsumo – amžinos pirmyn stumiančios jėgos.

Dokumentinių apybraižų ciklas „Restauratoriai“ rodomas šeštadieniais 14.30 val., per LRT Plius kanalą.

Projekto partneris – LNDM Prano Gudyno restauravimo centras, projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LRT.

Režisierė Eglė Marija Želvytė, prodiuserė Daiva Bilinskienė, turinio ir komunikacijos koordinatorė – Dalia Smagurauskaitė.