Vilmanto Dambrausko paroda „Mano miesto portretai“ ir Martos Vosyliūtės paroda „Martos kalendorius“ Vilniaus rotušėje

Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) atidaromos dvi naujos parodos: gegužės 30 d. 18 val. bus pristatyta Vilmanto Dambrausko paroda „Mano miesto portretai“ (fotografija), o gegužės 31 d. 18 val. – Martos Vosyliūtės paroda „Martos kalendorius“.

Vilmanto Dambrausko paroda „Mano miesto portretai“

Autorius apie parodą:

Šiauliai yra miestas, kuriame gimiau ir užaugau.
Miesto veidas – ne tik pastatai, gatvės. Tai ir žmonės, kuriantys jo aurą.
Fotografijose – šiauliečiai ir miesto svečiai, kultūros ir meno žmonės, kuriuos pažįstu, artimi man savo pasaulėžiūra.
Šalia patyrusių ir pripažintų šviesuolių – kūrybinį kelią tik pradedantys talentai, jų rankose miesto ateitis.

Ciklas pradėtas 2010 metais ir tęsiamas iki šiol. Pristatytas Gardine (2013), Šiauliuose (2014 ir 2019), Londone (2015), Niujorke (2023). Dabar ir Vilniuje.

Autoriaus MOTTO:

„Po fotosesijos… kai išeina žmogus. Šiandien tas, kuriam ploja tūkstantinės salės.
Rytoj – kitas, kuris dar aplodismentų negirdėjo…
Abu ėjo per lentas ir sėdėjo girgždančioje kėdėje.
Paliko savo Genijaus dalelę, kuri tuoj pat įsigėrė į sienas, į grindis. Išsinešė ir truputį manęs.
Smilkalo dūmas rodo į dangų. Gera gyventi…“

Paroda veikia gegužės 31 – liepos 1 d.

Martos Vosyliūtės paroda „Martos kalendorius“

Paroda veikia birželio 1 – liepos 1 d.

Paroda yra skirta Vilniui ir draugams.

700-tojo sostinės jubiliejaus proga Marta Vosyliūtė sumanė erdvinį žaidimą – savųjų miesto „fetišų“ dėlionę interjere. Patį kalendorių dar 2021 m. pabaigoje menininkė išleido kaip atskirą leidinį ir šį dabartinės ekspozicijos provaizdį galime interpretuoti ilgametės vilnietiško meno tradicijos kontekste. Tarkime, Lietuvos kultūros ir meno istorijoje žinome egzistuojant Vilniaus albumus (ypač plitusius XIX a. pab. – XX a. pr.). Literatūroje, eseistikoje ne sykį skaičiuoti Vilniaus vardai, istorijos žinovai sekdavo egzotiškais dingusio Vilniaus pėdsakais.

Tapybos, objektų, scenografijos ar audinių kūriniais pagarsėjusi M. Vosyliūtė taip pat ne pirmą dešimtmetį įdėmiai žvalgosi po savo mėgstamus rajonus ir fiksuoja sostinės kaitos procesus. Jos Vilniuje pamatome ne klasikinėje dailėje įprastus reprezentacinius pilių, Katedros ir senamiesčio bokštų vaizdus, bet neparadines erdves: įžambiai suštrichuotus Prokuratūros langus – tarsi laiko įtrūkius – ir visomis vaivorykštės spalvomis nušvitusias stoties, buvusio Žalgirio stadiono ar senojo Kalvarijų turgaus prieigas.

Čia išaukštinamos raugintų kopūstų pardavėjos (pasak Martos, amžinosios vilnietės), „VEKS kapsulė“ virsta besmegeniu, veidrodiniai dangoraižių ofisuose generuojamų „didelių pinigų“ atspindžiai mirguliuoja miestą padalinančios upės vingyje. Urbanistinis Martos dekoras perkeliamas ant vilnietiškų suknelių, išsipučia į drobinį maišelį. Ant jo „užsikabliuoja“ jau istoriniu tapęs geležinkeliečių Kablys.

Dailininkė mėgsta juokauti ir tyčia iškraipo įprastą romantinį miesto peizažo žanrą, mėgaujasi reikšmingų šiuolaikinių paminklų virsmu begaliniais ornamentais ant kokios nors banalios medžiagos. Kartotės ir dėlionės erdvėje bei plokštumoje kiekvieną sykį įgauna vis kitas konfigūracijas – patekęs ant tekstilės audinio net ir garsusis Vamzdis tampa grynąja puošyba. Didingi kūrėjų vyrų kurti objektai nureikšminami, tačiau vis dar atpažįstami kaip aštrias politines diskusijas kėlę architektūros ar skulptūros paminklai.

Menininkė savavališkai išdidina, sumažina arba ryškiai prispalvina pasirinktus vaizdus ir posakius, paversdama juos juokingais dangovaizdžiais ir anti-skulptūromis. Tada ji žiūrovams mirkteli iš fotografinio autoportreto, valiūkiškai pamojuoja ranka. Anti-turistinės „martiškosios“ atvirutės taip pat atlieka savotišką sezonų kaitos žymeklių arba miesto spalvinio grojaraščio funkciją. Kaip bežiūrėsime, iš jubiliejinės apvalios sukakties čia išleidžiami visi tradicinio iškilmingumo syvai – savuosius netaisyklingus kalendorinius metus Marta pritvindo žaismės ir sarkazmo. Tuo būdu į rimtą Rotušės interjerą ji įskelia juoko kibirkštis. Juk ir parodą ši Vilniaus dailininkė galiausiai skiria tiems, su kuriais kvatojosi.

Kuratorė Skaidra Trilupaitytė