Tado Tručilausko tapybos paroda „Žmogus ir mašina“ „AP galerijoje“

Birželio 19 d. – liepos 16 d. „AP galerijoje“ (Užupio g. 24, Jono Meko skersvėjis, Vilnius) veikia Tado Tručilausko paroda „Žmogus ir mašina“. Susitikimas su autoriumi šventiniame renginyje įvyks birželio 28 d. 19 val.

Dirbtinis intelektas vis sparčiau persismelkia į skirtingas žmonių gyvenimo sritis, suteikdamas daug patogumų ir palengvindamas kasdienius procesus. Kita vertus, tapdamas rimtu konkurentu žmogaus išsiugdytam intelektui, atverdamas duris darbinėmis, kūrybinėms, mokslinėms simuliacijoms.

Jaunosios kartos dailininkas Tadas Tručilauskas savo kūrybai pasitelkia mišrias medijas, tačiau tiki, kad pats žmogus yra tarsi sudėtingiausia šios planetos mašina. Būtent jos įvairiapusę mechaniką birželio 19 d.  autorius kvies apmąstyti didelio formato tapybos parodoje „Žmogus ir mašina“, kuri pristatoma Užupyje įsikūrusioje „AP galerijoje“.

Žmogus ar mašina?

2023 metais pasaulyje atsiradusi ir sparčiai išpopuliarėjusi ChatGPT programa tapo rimtu konkurentu ne tik Google, bet ir žmogaus analitiniam, kūrybiniam darbui. Šiemet daug dėmesio sulaukė ir „Sony“ pasaulinio fotografijos konkurso apdovanojimai. Vokiečių menininkas Borisas Eldagsenas atsisakė prizo, laimėto su AI pagalba, komisijai nepavykus to pastebėti.

Dirbtinio intelekto programos vis plačiau pritaikomos skirtingoms darbo sritims ir tai, be abejo, iššaukė naują aršių diskusijų bangą: kokia turėtų būti šių programų kontrolė, kad gebėtumėm naudotis jų suteikiamais privalumais, tačiau turėtumėm įrankius, leidžiančius atskirti plagiatą, programos sukurtą produktą nuo žmogaus autorinio intelektinio darbo?

Menininką Tadą Tručilauską (g. 1994) vadiname šiuolaikinės tapybos atstovu visų pirmiausia dėl jo kūrybinių metodų. 2021 metais Vilniaus dailės akademijoje apsigynęs tapybos magistro laipsnį, autorius paniro į technologinius eksperimentus. Ieškodamas įkvėpimo skirtingose kultūrose ir tapybos, fotografijos, kino klasikos šedevruose, pasitelkdamas įvairias kompiuterines programas, jungdamas mišrias medijas su klasikinės tapybos metodais, autorius pradėjo kurti savotiškus pasąmonės koliažus. Aproprijuotus, eklektiškus, gatvės meną, virtualią realybę ar sapnišką siurrealybę primenančius vaizdus, būdingus „millennialsų“ kartai, gyvenančiai nesibaigiančio kompiuterizuoto informacinio triukšmo fone.

Iš to kyla ir plati bei įvairiapusė T. Tručilausko pasaulėjauta, kuri atsiskleis naujausioje jo parodoje „Žmogus ir mašina“. Žmogus autoriaus paveiksluose vaizduojamas ne tik kaip jauna, egzistencialistinė būtybė, ieškanti vidinės tylos ir nusiraminimo chaotiškoje aplinkoje, bet ir kaip tam tikras visatos konstruktas, gamtos, o gal Dievo sukurta mašina, susidedanti iš sudėtingų bei mokslui iki galo nepažinių mechanizmų.

„Endis Varholas kažkada pasakė, kad norėtų tapti mašina, nes tuomet turėtų mažiau problemų. Pritariu jam, bet tuo pačiu galvoju, kad žmogus ir yra kaip mašina. Jo smegenys, kūno raumenys, judesių įvairovė ir jėga, nervinės sistemos pajėgumų įgyvendinimas, kitaip tariant, sąmonė ir pasąmonė – tai sudėtingiausias mūsų planetos kompiuteris, kurį ir taip išnaudojame ne pilna galia“, – pasakojo menininkas.

Realūs ir išgalvoti Lietuvos bei užsienio veikėjai

„AP galerijoje“ pristatomuose daugiausiai didelio formato paveiksluose dominuoja įvairūs scenos artistai iš šiuolaikinio pasaulio, meno, sporto ir pop kultūros laukų. Pavyzdžiui, akrobatės, muzikantai, sportininkai, tos pačios kartos dailininkės, vaidybinių ir animacinių filmų herojai.

Sustingę dinamiškuose judesiuose, paskendę ekspresyvių spalvų, potėpių, įkomponuotų ir paslėptų smulkių fotoprintų įvairovėje, jie tampa sunkiai atpažįstami net ir lengvai besigaudantiems vietiniuose ar tarptautiniuose kontekstuose. Inspiracijos kyla iš asmeninių stebėjimų, sapnų, vizijų, skaitinių, vaizdų paieškų interneto platybėse, savų fotografijų archyvų ar kitų, daugiausiai istorinių klasikų kūrybos.

„Jau nuo vaikystės mane labiausiai domindavo kaip, tarkim, Rubensas, Goya, El Grekas sugebėdavo perteikti figūros judesio ir visos kompozicijos dinamiką. Atrodo, žvelgi į sustabdyta kadrą pačiame veiksmo įkarštyje. Natūraliai mano veikėjai įgavo tam tikrų klasikų judesių modeliuočių, savybių, o kartais jų veikėjai susipynė su mano idėjomis, vizijomis ir tapo kolektyvinės pasąmonės produktais“, – pasakojo parodos „Žmogus ir mašina“ autorius.

Tarsi užuomina žiūrovams į esminę kūrybos ašį – kolektyvinę, archetipišką sąmonę, dalomą, bet susietą žmonių egzistenciją – čia tampa svarbus ir veikėjų tiražavimo, pasikartojančių vaizdų, keliaujančių iš vieno paveikslo į kitą, momentas. Tik kiek kitaip nei Varholas ar kiti pop meno atstovai, Tručilauskas vaizdais nei kritikuoja, nei siekia aukštąjį meną susieti su komerciniu. Tačiau visuomenės eklektiškumas išlieka pamatinis.

Gyvenimas sapnu arba kolektyvinė sąmonė

Savotiško transformerio metafora žmogus-mašina Tručilausko kūryboje persipina su dvasingumu. Dvasingumas pasirodo įvairiais simboliniais pavidalais, pavyzdžiui, per Budos portretus, Kristaus, šventosios šeimynos figūratyvo modeliuotę, ritualinių ratų, kuriuose sėdima ar šokama, vaizdavimą.

Savo dėmesį sutelkęs į žmogų ir jo filosofines gelmes, naujos parodos paveiksluose dailininkas tęsia vaikų, paauglių, jaunų žmonių (dažnai merginos, mergaitės pavidalu) vaizdavimą. Šis figūratyvinis pasirinkimas taip pat tarnauja kaip tam tikra dualumo, vidinio vitališkumo, gyvybės, energijos metafora. Nepaisant metų tėkmės, socialinių sluoksnių, žmogiška būtis išlieka tapati ir nevienareikšmė, pasmerkta amžinam laviravimui tarp chaoso ir ramybės, purvo ir tyrumo, gyvenimo romantizmo ir tragizmo.

Dailininko paveikslai kupini psichodelinio (taigi, pasąmonės potyrius atspindinčio) meno „efektų“ – spalvingos, banguojančios, pulsuojančios linijos jungiasi į optinius elementus, neretai žaidžiančius su žiūrovų pastabumu. Kontekstai tarsi kaleidoskopiškame sekrete yra ir pasislėpę, ir netikėtai atsiveria.

O švelnus rankos gestas, profilio pakreipimas specifiniu kampu, žvilgsnis ir šypsena, figūrų rokiruotė gali netiesiogiai (ar labai tiesiogiai) suponuoti inspiracijas, kilusias iš istorinių menininkų darbų – Diego Velaskeso, Rafaelio, Salvadoro Dali ir kitų. Smulkūs motyvai, veikėjai, transformuoti naujai T. Tručilausko paveiksluose tampa savotišku tiltu, laiką ir erdvę įveikusiu triumfu, atspindinčiu archetipišką sąmonę.

T. Tručilauskas savo kūrybinį kelią pradėjo nuo 2017 m., įgijęs tapytojo specialybę Vilniaus dailės akademijoje. Nuo to laiko autoriaus kūryba pristatyta įvairiose Lietuvos parodose, du kartus tarptautinėje Art Vilniaus mugėje. 2019 m. dailininkas atsidūrė tarp finalininkų „Jaunojo tapytojo prize“, papildė „Lewben Art Foundation“ fondo kolekciją, 2021 m. Vilniaus aukcione buvo parduoti du jo kūriniai MO muziejui.

Teksto autorė – menotyrininkė Kamilė Pirštelytė Virbičianskė.