.

Pirmoji bendra menininkių Onos Juciūtės ir Lauros Kaminskaitės paroda „Editorial“ erdvėje

Gegužės 26 d., penktadienį, 18 val. „Editorial“ erdvėje (Latako g. 3, Vilnius) pristatoma pirmoji bendra menininkių Onos Juciūtės ir Lauros Kaminskaitės paroda „Kaip aš įėjau į kambarį pro duris“.

Šiandien yra 2023 m. gegužės 26 d., penktadienis, bet galėtų būti viena iš 1999-ųjų gegužės pabaigos dienų – įžanga į paskutinę tūkstantmečio vasarą, sunkiai atmintyje iškylančią, susireikšminimo kamuojamą vasarą, kai neaiškios ateities laukimo jaudulys ištęsia dienas iki begalybės, tuo pat metu įkyriai siūlydamas išnaudoti galbūt paskutinę progą nieko neveikti. Iš tiesų, žingsnis per įsivaizduojamą tūkstantmečių portalą žadėjo turėti neraminančių analoginių pasekmių. Mat daugelis to laiko elektroninių prietaisų, kuriais vis drąsiau kliaudavomės įvairiose gyvenimo srityse, veikė dviejų skaičių metų datos formatu (99 reiškė 1999-uosius), todėl išmušus pirmajai tūkstantmečio sekundei, teoriškai jų sistemos turėjo sugrįžti į kažkokią neaiškią pradžią – 00-uosius ar 1900-uosius. Kitaip sakant, viskas turėjo nustoti veikti: viešojo transporto tvarkaraščiai sutrikti, mobilieji telefonai – trinti naują informaciją kaip pasenusią, fabrikai – gaminti vien iš galiojimo išėjusius produktus, o taksi dispečerinės – perdegti nuo skambučių apie į iškvietimą neatvykstančius automobilius arba automobilių nelaukiančius keleivius.

1999-aisiais buvome paaugliai ir nuoširdžiai norėjome pamatyti, kaip Pandoros skrynia atsiveria ir pasaulis pradeda byrėti. Ne dėl to, kad nuo mažumės buvome nusistatę prieš sistemą, labiau jaudino galimybė sudalyvauti taip gerai iš televizoriaus ekranų pažįstamame, veiksmu persodrintame ir besilydančiomis mikroschemomis atsiduodančiame filme, kuris, jau buvom išmokę, vis tiek baigsis gerai. Aišku, šios pabaigos neteko sulaukti, nes greitai tapo aišku, kad nebuvo netgi pradžios. Tūkstantmečių portalas užsidarė, žmonės pasvarstė, kad praėjusią vasarą galėjo praleisti produktyviau, o daugiausiai pinigų į kompiuterinių sistemų apsaugą investavusios šalys liko pešusios vienodai, kaip ir valstybės, investavusios kiaurą nulį.

Onos Juciūtės ir Lauros Kaminskaitės paroda „Kaip aš įėjau į kambarį pro duris“ turi kažką bendro su neįvykusių įvykių galia palikti ilgalaikius pėdsakus mūsų gyvenimuose. Ją galima įsivaizduoti kaip situaciją (ar prietaisą?) neįvykusiems įvykiams tęstis be galo, kur atskiri kūriniai – piešiniai, tekstai, šviesų užrašai ir objektai yra šios situacijos aplinkybės ir mūsų lūkesčių kurstytojai. Juk kiekviena paroda erdvę ir laiką, kuriame ji vyksta, žada paversti kažkuo daugiau, kažkuo, ko anksčiau dar nebuvo. Panašiai nusistovėjusios daiktų vertės nešvengiamai išsikreipia didelių pabaigų akivaizdoje. „Kaip aš įėjau į kambarį pro duris“ sulieja šias dvi daiktų vertės pokyčio situacijas, bet nepasiūlo nei aiškios pradžios, nei pabaigos, taip paroda virsta nesibaigiančiu formas ir reikšmes generuojančiu įvykiu.

Edgaras Gerasimovičius

Ona Juciūtė – menininkė, kuratorė ir scenografė, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Ji yra surengusi personalines parodas „Editorial“ projektų erdvėje Vilniuje ir šiuolaikinio meno centre „Derry~Londonderry“ Jungtinėje Karalystėje. Savo kūrybą taip pat pristatė grupinėse parodose MOCAK muziejuje Krokuvoje, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, paralelinėje Stambulo bienalės programoje, Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, Kauno menininkų namuose ir keliose Vilniaus meno institucijose, įskaitant galeriją „Atletika“, „Rupert“, projektų erdvę „Swallow“ ir kt. Juciūtė dalyvavo rezidencijų programose „AIR Niederosterreich“ Austrijoje, „Stiftung Kuenstlerdorf“ Vokietijoje ir „Diyalog Istanbul“ Turkijoje. 2021 m. jos skulptūros tapo nuolatinės „Kiasma“ šiuolaikinio meno muziejaus Helsinkyje dalimi. Ji yra apdovanota „JCDecaux premija 2016“ ir lietuvių kilmės JAV menininkės Aleksandros Kašubos įsteigtu prizu. Ona yra sukūrusi scenografijų Nacionaliniam dramos bei Jaunimo teatrams Vilniuje, dėsto skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje bei nuo šių metų kuruoja JCDecaux premijos parodą.

Laura Kaminskaitė (g. 1984) dirba Vilniuje. Pasitelkdama įvairius objektus ir kalbą, menininkė kuria nematomus įvykius, stebėtojų, klausytojų ir skaitytojų mintyse iššaukdama parodų, scenarijų ir istorijų vaizdinius. Tarp neseniai vykusių Kaminskaitės personalinių parodų yra „Double double“ (Šiuolaikinio meno centro didžioji salė, Vilnius, 2021m.);  „Today is the Color Day Meets at Day“ su Antanu Gerliku (P////AKT, Amsterdamas, 2018); „Today“, Editorial, Vilnius, 2017 m.); „Turn smile laugh sashay conversation smile laugh spring up smile laugh talk“ (Podium, Oslas, 2017 m.); „Something something“ (Vermilion Sands, Kopenhaga, 2016 m.). Jos darbai taip pat buvo pristatyti XII Kauno bienalėje (2019); XII Baltijos trienalėje (2014–2016) bei grupinėse parodose Prahoje, Vilniuje, Amsterdame, Atėnuose, Rygoje, Miunchene, Helsinkyje, Osle, Bergene, Malmėje, Niujorke, Vienoje, Maskvoje, Romoje ir kitur. Ji dažnai dirba kaip parodų architektė, instaliavimo technikė bei kuratorė.

Parodos kuratorius: Edgaras Gerasimovičius.
Parodos dizainas: Nerijus Rimkus.

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

„Kaip aš įėjau į kambarį pro duris“ veiks iki liepos 1d. III-V 15 – 19 val. ir VI 12 – 16 val.