Nauja šiuolaikinio meno galerija Vilniuje - „Drifts“ duris atveria su grupine paroda „Drifts. Srovės“

Gruodžio 15 d., ketvirtadienį, 18.30 val., T. Vrublevskio g. 6-2, duris atveria nauja šiuolaikinio meno galerija „Drifts“ su grupine paroda „Drifts. Srovės“. Parodoje eksponuojami menininkių Agatos Orlovskos, Ievos Rižės, Agnės Juodvalkytės, Beatričės Mockevičiūtės, belgų menininkės Delphine Lejeune, menininkų Šarūno Baltrukonio, Manto Valentukonio ir Vytenio Buroko darbai.

Atidarymo metu 19 val. garso performansą atliks kompozitorė, garso menininkė Gailė Griciūtė.

„Drifts“ – naujai besikurianti šiuolaikinio meno galerija, duris atversianti Vrublevskių bibliotekos pašonėje. Galerijos pavadinimui artimiausia reikšmė – srovės – nuoroda į jos steigimosi aplinkybes ir formos paieškas. Kartu tai – ir parodos pavadinimas, per šios kūną tekant dabarčiai ir kismo estetikai.

Apsėsta dabarties ir iššūkių, su kuriais tenka susidurti rašant apie esamąjį laiką, rašytoja Kate Zambreno romane „Drifts“ (2020) leidosi nešama kasdienybės tėkmės, jos įvairiaformių apraiškų, intymiai megzdama vidinius dialogus su meno kūriniais ir menininkų – Albrechto Durerio, Chantal Akerman, Rainerio Maria Rilkės bei kitų – portretais. Skaitydama šią knygą atradau kūrybos portretus, sudėliotus iš minčių, vaizdų ir patirčių fragmentų. Taip ši knyga tapo postūmiu ieškoti savo pačios formos, klausinėjančios apie save ir dabartį, formos, kuriai lemta rinkti kasdienybės atplaišas ir pačiai tapti kismu.

„Galbūt tam, kad pradėčiau „Drifts“, turiu rasti duris“ („Perhaps to begin Drifts I have to find a door“ – cit. iš K. Zambreno knygos „Drifts“) – duris, pro kurias galėtum įeiti ir patirti. Durys radosi Vrublevskių bibliotekos pašonėje, ten, kur kasdienybės tėkmė jas seniai nuasmenino.

Išvaikščiojus ritmingą upės srovių tylą, Katedros aikštė panardina į šimtmečių greitį, veriasi srautas ir nebylūs atminties reliktai, o galerijos vieta, sakytum, įsivelka į šiuolaikybėje tarpstančios Marco Augé ne-vietos rūbą; įleidusi šaknis tranzitinėje miesto dalyje, laiko nuasmeninta ir beveidė, turistinėje architektūroje ji virsta tikru praeivių erdvės archetipu. Istorinis vietos kontekstas kelia uždavinį, bet tėkmėje šis kaipmat panardinamas į sroves. Šnabždant Klementinai (K. Potockytei-Tiškevičienei – Vrublevskių rūmų užsakovei, puoselėjusiai parodų ir kolekcionavimo tradicijas), įsikuriu unikalioje istorinėje vietoje su daugybe simbolinių klodų, įsikūnijusia atmintimi ir tapatybe, galerijos ateities dar tikrai tyrinėsima.

Parodos kūnas atiduodamas dabarčiai, kviečiant jį patyrinėti per srovių žaismę, pakrančių augmeniją ir kismo estetiką. Pirmoji galerijoje pristatoma ekspozicija – grupinė su galerija bendradarbiaujančių ir draugaujančių šiuolaikinių menininkų paroda.

Parodos sroviškumą kuria vaizdinės salos – erdvėlaikiai, kuriuose tarpsta asmeniniai menininkų kūrybos naratyvai. Tarp kūrinių subtiliai mezgasi tarpusavio ryšiai, ryškėja kontrastai, galbūt net trintis, tačiau kiekvienas jų neišvengiamai kuria santykį su galerijos erdve ir joje užsilikusiais objektais – židiniu, plytelėmis, purvinų langų pėdsakais, spinta, pianinu, linoleumo raštais, – o šis santykis nostalgiškai primena „saloninį“ jaukumą ir kvestionuoja „balto kubo“ erdviškumą.

Parodos kuratorės: Jolanta Laurent, Monika Lipšic

Kalbos redaktorė / vertėja: Aleksandra Bondarev

Grafinis dizainas: Vytautas Volbekas