Renginiai kraunami
  • event jau ivyko.

Kęstutis Grigaliūnas „Lietuvos žydai grįžę iš nacių konclagerių“

rugsėjo 22 @ 18:00

Rugsėjo 22 d. 18 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) atidaroma Lietuvos kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Grigaliūno personalinė paroda „Lietuvos žydai grįžę iš nacių konclagerių“. Parodos kuratorė Natalija Arlauskaitė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė. Parodoje pristatoma 335 iš nacių konclagerių grįžusių Lietuvos žydų veidų fotografijos su trumpomis jų biografijomis ir knyga „Lietuvos žydai grįžę iš nacių konclagerių“, kurioje 2700 trumpų biografijų ir 335 asmenų veidų fotografijos.

Pasak parodos kuratorės N. Arlauskaitės, „paroda tęsia ilgametį Grigaliūno bylų fotografijų projektą, pradėtą 2008 m. ir apdovanotą 2011 m. Nacionaline kultūros ir meno premija. Šiame projekte bylų vizualumas tapo plotme, kurioje analizuojama (sovietinės) valstybės prievarta ir kurios eksponavimas naujomis erdvinėmis, medijinėmis ir institucinėmis sąlygomis leidžia istoriniam teisingumui vykti, o lankytojų akiai ir protui įsitraukti į intensyvų santykį su taip – pirmąsyk – pamatoma praeitimi.“

Paroda veiks iki spalio 16 d.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Nuo tada, kai stojo taika

Antrojo pasaulinio karo metu daugybė žmonių paliko savo vietas ir nebegrįžo – kariaudami, pražuvę koncentracijos ir naikinimo stovyklose, patekę į nelaisvę, išvežti priverstinių darbų, bėgdami nuo negandų ar ieškodami geresnio likimo iš galimų. Buvo ir grįžusių – troškusių surasti paliktus namus, šeimas ar tai, kas iš jų liko, ir dažnai neradusių nieko. Taip pat grįžusių ne visada savo valia ir nebūtinai ten, kur norėtų. Šioje Kęstučio Grigaliūno parodoje – žydų, karo pabaigoje sugrįžusių į Lietuvą, veidai ir likimo epizodai. Dauguma šių žmonių – tie ir tos, kam perėjus getą ir koncentracijos stovyklas pavyko išlikti per Holokaustą, keli kiti – atsidūrę už Sovietų Sąjungos ribų kitokiomis aplinkybėmis, grįžę iš karo nelaisvės ar priverstinių darbų.

Tai nedidelė dalis visų tų, kas judėdami atgal, namo, turėjo pereiti vadinamąją filtracijos procedūrą ir kieno bylos nebuvo ilgainiui sunaikintos pagal numatytą tvarką, o šiose buvo aptiktos nuotraukos. Filtracija – tai iš esmės potencialių lojalumo ir grėsmės naujajai sovietų valdžiai tikrinimo veiksmas. Ir ne sykį ką tik grįžę iš vienos nelaisvės keliaudavo į kitą arba ilgam išlikdavo saugumo akiratyje. Dabar, kai bylose rasti atvaizdai eksponuojami atskirai, išdidinti ir vos mažesnį už savąją bylą, mes galime veidu į veidą susitikti su žmonėmis laiku, kai į jų tinkamumą grįžti įdėmiai žiūri įtari ir represyvi naujoji valstybė.

Šis laikas sunkiai suvokiamas – viena vertus, tai visgi geras laikas, vien todėl, kad žmonės, kuriuos matome, išgyveno. Tai mėnesių, sykiais kelerių metų po Holokausto dokumentas. Tačiau buvimas po katastrofos yra ir buvimas iki bent kažkokio normalumo, toli gražu ne visuomet įmanomo. Traumų teoretikės Cathy Caruth žodžiais, kartais išlikimas ir yra krizė. Buvimas po tai ir gyvenimas savotiškame karantine, kai atgyja senos ir naujos politinės įtampos, naujai tvirtinasi ne tik bendrystės, bet ir socialinės ribos, prietarai, lūkesčiai. Politinis įtarumas veikia ir atgaline data: senas sionistinis žurnalas, studijos Pizoje, buvimas amerikiečių ar britų okupacinėje zonoje, ankstesnė santuoka ar kurio nors laikotarpio dokumentų stoka žadina ilgalaikį stebėjimą.

Aušvico ir Dachau kalinys Tadeuszas Borowskis, nepakėlęs gyvenimo po ir, būdamas vos 31 m., 1951 m. nusižudęs, apsakyme „Griunvaldo mūšis“ aprašo būtent tokį savo likimo laukimą ideologiniame karantine ir bendravardžio personažo balsu sako, kad „nuo tada, kai stojo taika, mes visi bijome“. Išgyvenę per Holokaustą pereina grįžimo procedūras, iš vienos valstybės išnaudojimo ir naikinimo mašinos patenka į kitos ar net kelių kontrolės mechanizmą. Šio mechanizmo svarbus elementas – kontrolė pasitelkus mediją, konkrečiai – fotografiją. Ji leidžia atlikti optinę pilietybės kontrolę ir valstybei tinkamu fotografiniu būdu žmonės rūšiuoti, skaičiuoti, priskirti kategorijoms ir vietai.

Šiuo požiūriu paroda tęsia ilgametį Grigaliūno bylų fotografijų projektą, pradėtą 2008 m. ir apdovanota 2011 m. Nacionaline kultūros ir meno premija. Šiame projekte bylų vizualumas tapo plotme, kurioje analizuojama (sovietinės) valstybės prievarta ir kurios eksponavimas naujomis erdvinėmis, medijinėmis ir institucinėmis sąlygomis leidžia istoriniam teisingumui vykti, o lankytojų akiai ir protui įsitraukti į intensyvų santykį su taip – pirmąsyk – pamatoma praeitimi.

Koncentracijos ir naikinimų stovyklų, KGB kalėjimų ar lagerių fotografijos istorija dar nėra parašyta. Štai stovykla išlaisvinama – kada padaroma pirmoji nuotrauka? kur? kas fotografuoja? kokios fotografijos ir kam tinkamos? Žvilgsnis į parodos fotografijas leidžia pamatyti savotišką fotografinį sąmyšį ir net nejautrumą. Filtracijos procedūrą atliekančioms įstaigoms tinka kuo įvairiausios. Vienos su dokumentų nuotraukoms būdingu išimtu kampu antspaudui, bet neryškios, nelygiai apkarpytos, darytos prie prasto apšvietimo. Kitos visiškai profesionalios, studijinės. Dar kitos padarytos greituoju būdu prie pakabintos paklodės ar lauke spiginant saulei. Yra ir mėgėjiškų, darytų sau, bet panaudotų bylai. Vienose matome primygtinio aparato užkluptus žmones, kitose – pastangas atlikti „normalumo performansą“, pasitempti.

Toks represinių institucijų fotografinis liberalumas ar atsainumas, bent jau laikinas, nereiškia, kad žvelgiame į geriau ar prasčiau padarytų portretų seriją, atskleidžiančių individualumą. Tarp nuotraukų iš tiesų yra portretinių – štai poriniai sutuoktinių Abelsonų ir Jeznerių atvaizdai, ponia Olga Jachel pintame krėsle ar beveik oficialus Jokūbo Genkino portretas, darytas po išlaisvinimo iš Dachau jam trumpam atsidūrus Italijoje. Vien kaip portretų jų neleidžia suvokti daugybė institucijos žymų: įvairiakalbiai antspaudai, sąvaržėlių rūdis, užrašai, bylų blankai, prie kurių nuotraukos priklijuotos, klijų dėmės. Čia pat nuotraukos su identifikaciniais numeriais iš įvairių rūšių lagerių ir tarpinių įstaigų.

Mes matome represinės kanceliarijos veikimą: ji ir gaminasi sau tinkamas, kad ir prastas, standartizuoto identifikavimo nuotraukas, ir pasitenkina pateiktomis – taip pat privačiomis, nesvarbu profesionaliomis ar mėgėjiškomis. Šios, be kita ko, rodo, kad fotografija yra modernios kultūros būdas kurti, liudyti privatumo normą ir „įprastą, normalų gyvenimą“, turinčius savo ikonografiją: poros palenkia galvą vienu būdu, nerūpestingumui prie krūmo reikia kitokios pozos, o nuotrauka dokumentui savaip sustingdo mimiką. Tačiau pagal valstybės poreikius ši privatumo ir laiko po dokumentacija gali būti aproprijuota ir kanceliariškai apdorota, subordinuota. Tad ne individualumas, o represinės valstybės institucijos kalba šiomis nuotraukomis, nors kažkiek asmens visgi įžengia į regimybės zoną atvaizdams palikus juos rėminančią ir disciplinuojančią bylų tvarką.

Svarbu nepamiršti, kad tai tūkstančiai konkrečių biografijų. Jų fragmentą, matomą sovietinio saugumo akimis, galime matyti ir mes, bet tai toli gražu ne visa šių žmonių istorija. Taip pat svarbu nepamiršti, kad tai labai skirtingi žmonės iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių: siuvėjos, tekintojai, visokių gamyklų darbininkai ir darbininkės, buhalteriai, gydytojai, namų šeimininkės, akušerės, muzikantai, pradėję savo grįžimą adresais visai šalia mūsų – privalėjo juos deklaruoti ir atsiklausti keičiant. Tarp jų yra paauglių, 1941 m. buvusių vos 11-12 metų, todėl anketose minimas penkių klasių išsilavinimas, ne minimalus, o maksimalus įmanomas išsimokslinimas. Yra besisukusių ir išsisukusių, avantiūristų ir paslydusių, iškalbingų ir vos raštingų, lojalių ir antisovietinių, ieškojusių prasmingo ir tiesiog įmanomai normalaus gyvenimo. Jie neprivalo būti nei herojais, nei spalvingomis asmenybėmis, kad dėtume pastangą suprasti, kas jiems – ir visgi mums – nutiko. Kęstučio Grigaliūno paroda suteikia progą įsižiūrėti į sugrįžusių Lietuvos žydų likimą po Holokausto, į žmogaus ir smurtinės valstybės santykį, ir, jei pajėgsime, dar šiek tiek paėjėti supratimo keliu arba žengti į jį.

Natalija Arlauskaitė
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė

Informacija

Data:
rugsėjo 22
Laikas:
18:00
Renginys Categories:
,
Renginys žymės:

Vieta

Vilniaus fotografijos galerija
Stiklių g. 4
Vilnius, Lietuva
+ Google žemėlapis