Jeruzalė. Šeši dešimtmečiai sode: Kazė. Kazimieros Zimblytės (1933-1999) darbų paroda Vlado Vildžiūno galerijoje

Kazimiera Zimblytė, Be pavadinimo, pastelė, popierius

Liepos 1 d., pirmadienį, 19 val. Vlado Vildžiūno galerijoje (Lobio g. 6 A, Vilnius), bus pristatoma paroda „Jeruzalė. Šeši dešimtmečiai sode: Kazė”. Vakaro metu muzikuos Roma Jaraminaitė (violončelė) ir Živilė Stonytė-Tamaševičienė (klavišiniai), prisiminimais dalinsis Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė ir Liudvika Pociūnienė.

Tęsiant pasakojimą apie menininkus Vilniaus Jeruzalėje ir parodų ciklą, pradėtą dar 2022 metais – „Jeruzalė. Šeši dešimtmečiai sode: Vladas ir Marija” – Vlado Vildžiūno galerijos didžiojoje salėje eksponuojama išplėsta paroda, skirta Kazimierai Zimblytei, bičiulių vadintai tiesiog Kaze. Pažintis su menininke prasidėjo 2023 metų pabaigoje mažąja paroda juodojoje salėje. 2023-aisiais Kazei būtų suėję 90 metų, 2024-ieji mini 25 metus po Kazės mirties. Tačiau pati menininkė nesureikšmindavo sukakčių, jos nuostata buvo – „neskaičiuoti buvimo šioje žemėje”. Kaip ir jos kūryba yra belaikė – nepasenusi, moderni, įdomi, aktuali ir šiandien.

Kazimiera Zimblytė, Be pavadinimo, 1968 m., guašas, popierius

Kazimiera Zimblytė, VII, 1970 m., mišri technika

Parodoje eksponuojami 1967-1991 metais Kazės sukurti tapybos darbai, restauruoti nuo laiko dulkių ir pažeidimų, piešiniai, jų ciklai, eskizai, dienoraščio fragmentai, priklausantys Vildžiūnų kolekcijai, kurių dauguma rodomi pirmą kartą. Taip pat pirmą kartą parodoje eksponuojamas vienas iš retų Kazės išlikusių tekstilės darbų – restauruotas „Dekoratyvinis kilimas” (1973 m.). Parodos metu juodojoje salėje bus rodoma ir archyvinė dokumentika – Vlado Vildžiūno 16 mm kino kamera užfiksuoti vaizdai iš Kazės neformalių parodų atidarymų, skaidrėse „pagautos” instaliacijos Vilniaus Jeruzalėje ir gimtajame Briedžiūnų kaime.

Jau 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Kazė lankydavosi Vlado ir Marijos Vildžiūnų namuose Jeruzalėje, surengė vienas pirmųjų savo tapybos ir juostų parodas Vildžiūno medinėje dirbtuvėje (1978 m.), juostų – ant Vildžiūnų namo fasado (1979 m.), tiesiog sode pievoje, su juostų instaliacija dalyvavo „konceptualiuose žaidimuose” Jeruzalės sode (kt. dalyviai – G. Karalius, P. Mazūras, V. Vildžiūnas, 1978 m.). Po mirties, 2000 metais menininkės personalinė paroda buvo surengta ką tik pastatytoje galerijoje šalia Jeruzalės sodo, o po 24 metų ji vėl sugrįžo į Jeruzalę, nors rodos niekur ir nebuvo „išėjusi” – ji visuomet gyva bičiulių atsiminimuose, nuotraukose, trumpuose filmuotuose kadruose, Vlado ir Marijos Vildžiūnų meno kolekcijoje. Vladas yra sakęs: „Jeigu Jeruzalė – kaip sodas, tai Kazė toj Jeruzalėj ne tik kaip kvietkas, bet ir visas darželis. Ir man, ir ne tik man labai gera buvo, kad Kazės darbų kiek beturėtum ir kiek į juos bežiūrėtum, jie neįsikyri, neatsibosta, o visą laiką, gal nebijokim to žodžio, dvasinę šilumą teikia.”

Kazimiera Zimblytė Jeruzalės sode, 1978 m. (archyvinė nuotr.)

Kazė neabejotinai viena įdomiausių ir originaliausių XX a. antros pusės Lietuvos menininkių. Minimalistė, abstrakcionistė, tapytoja, tekstilininkė, koliažų, asambliažų, instaliacijų kūrėja, pasak dailėtyrininkės Elonos Lubytės, priklausiusi „atšilimo” epochos jauniesiems opozicionieriams, „tyliesiems modernistams” (S. Kisarauskienė, V. Kisarauskas, T. K. Valaitis, V. Antanavičius, A. Kmieliauskas, L. Katinas, V. Vildžiūnas, V. Šerys), palikusi ryškų įspaudą Lietuvos mene ir liūdną laikotarpio nesuprastos kūrėjos mitą. „Anuomet kiekvienas stengėsi savitai priešgyniauti idealizuotam socialistinio realizmo stiliui. Tai – dailininkai  universalai, kurie nesitenkino viena dailės šaka – jie ir tapė, ir lipdė, ir raižė. Su romantišku maksimalizmu jie ugdė individualią kūrybinę saviraišką, tikėjo modernizmo įteisintu menininko kaip visuomenės autsaiderio vaidmeniu, savo misijos prasme; kūrybą tapatino su gyvenimiškąja morale ir suvokė ją kaip sakralinį aktą.” (E. Lubytė, katalogas „Kazė”, 1999 m.)

„Ja žavisi skirtingos kartos, menininkės apčiuopiama, daiktiškai gyva tapyba atrodo belaikė: kas šokiravo septintajame dešimtmetyje tebėra modernu dabar. Kazė viena linija, anglies brūkšniu ar dėme mokėjo užčiuopti “kažką, kas atrodo kaip sapnas”, kas yra “be ribų, be pabaigos ir turbūt be jokios pradžios”. Sunku pasakyti, kur baigiasi piešinys ir prasideda tapyba” (Lietuvos aido galerija, 2011 m.). Kaip ir Kazės juostos ar „suverti” į juostas piešiniai, fiksuojantys tęstinumą, kaitą, įkūnijantys menininkės nuostatą – „egzistuoti erdvėje ir laike be jokių datų”. Dienoraščio fragmentai, persmelkti gimtųjų namų nostalgijos, ar trumpos eilės, mėginančios užčiuopti tylą ir anapusybę –

„nieko nėra

nebėra

nebuvo

nieko

nebebuvo

nieko

nieko nėra”

1975 K.Z.

Paroda Vlado Vildžiūno galerijoje bus eksponuojama iki 2024 m. spalio 31 d.

Parodos lankymas: liepos-rugpjūčio mėn. III – V  nuo 12 iki 19 val. iš anksto susitarus telefonu: +37068578257; rugsėjo-spalio mėn. žiūrėti informaciją facebook: Vlado Vildžiūno galerija. Jeruzalės skulptūrų sodas, www.skulpturusodas.com.

Parodos organizatorius VšĮ „Vilniaus Jeruzalės meno centras”.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba https://www.ltkt.lt, iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.