Geistės Marijos Kinčinaitytės personalinė paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“ galerijoje „Vartai“

Geistės Marijos Kinčinaitytės personalinė paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“ galerijoje „Vartai“ veikia nuo gegužės 6 d. iki gegužės 31 d.

Per pasakojimus, vaizdus, žemėlapius ir spėliones Mėnulis tapo „vieta“ dar prieš žmogui žengiant ant jo paviršiaus, o nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos – ir kelionės tikslu. Planetų kūnus tyrinėjantys mokslininkai šiuos tolimus objektus paverčia vietomis. Antropologė Lisa Messeri šį procesą vadina planetine „vietokūra“ – kai planetos (įsi)vaizduojamos kaip žmonėms arba viršžmogiškoms būtybėms gyventi tinkamos erdvės, sykiu kuriant atitinkamus naratyvus ir žemėlapius. Beribės kosmoso platybės tarsi sutraukiamos, pritaikant jų mastelį žmogiškosioms patirtims bei troškimams ir taip transformuojant jas į erdvę, skirtą ambicijoms bei siekiams puoselėti.

Parodoje „Nusėta juodomis dulkėmis“ Geistė Marija Kinčinaitytė atskleidžia ir permąsto „kosmoso vietokūros“ veiksmą. Pasitelkdama fotografiją, judančius vaizdus ir postfotografinius archyvus, menininkė tyrinėja ir spekuliuoja, kaip mokslinių infrastruktūrų ir įvaizdinimo technologijų pagalba žmonės pavertė Mėnulį jiems vis labiau pažinia vieta. Eksponuojamuose kūriniuose taip pat analizuojama technoutopinė logika, pagal kurią Mėnulis apibrėžiamas ir kaip išteklių gavybos lokacija. Šaltas, beoris, (kol kas) negyvenamas ir svetimas dangaus kūnas tampa pažįstamu: taip sukuriamas trumpalaikis artumo jausmas, beregint išnykstąs ir vėl sukuriantis mums nejaukaus, paslaptingo nepasiekiamumo įspūdį.

Parodoje atkuriamos ir performuojamos 1961–1972 m. vykdytų JAV „Apollo“ misijų archyvinės nuotraukos. Darbuose „Be pavadinimo (Mėginys 10048)“ ir „Be pavadinimo (Mėginys 61135)“ mėnulio fragmentai atrodo tarsi išdėstyti dokumentacijai – natūralus kraštovaizdis transformuojamas į duomenų pavyzdžius. Kaip pastebi Estelle Blaschke ir Armin Linke, fotografijos kaip informacinės technologijos raida suformavo ir mokslines „objektyvumo“ bei „tiesos“ sampratas. G. M. Kinčinaitytės rekonstrukcijos priešinasi šiai įrodymais grįstai logikai – jos lėtina žvilgsnį ir atskleidžia šiuos vaizdus kaip funkcinius įrankius planetų valdymo infrastruktūrose.

Menininkės peizažų fotografijos parodoje tampa erdve, kurioje pranyksta riba tarp Žemės ir Mėnulio. Serijose „Be pavadinimo“ (2023–2025) ir „Be pavadinimo“ (1972–2025) vaizdai iš Mėnulio vietų, kuriose ketinama išsilaipinti, egzistuoja drauge su Islandijos lavos laukų ir geoterminių vietovių nuotraukomis – šios vietos jau ilgą laiką naudojamos simuliuojant kitų planetų tyrimus. „Apollo“ astronautai savo kosminėms kelionėms treniravosi netoli Askjos ugnikalnio, o šiandien tos pačios vietovės tampa erdvėmis kuriant buveinių simuliacijas ir testuojant įrangą prieš būsimas misijas.

Šios fotografijos, paremtos moksline analoginio lauko tyrimo logika, dezorientuoja ir sykiu skatina spekuliuoti. Juodo bazalto apsuptyje galima beveik patikėti, kad esi Mėnulyje – taip, kaip mokslininkai teigė atsidūrę Marso dykumos tyrimų stotyse. Ši „dviguba Mėnulio ir Žemės ekspozicija“, pasak L. Messeri, veikia kaip laiko ir vietos sugretinimas: vaizduojami kraštovaizdžiai atrodo vienu metu ir žemiški, ir nežemiški – įsivaizduojamos Mėnulio ateitys, projektuojamos dabarties peizažuose.

Tas pats dvejopumas itin ryškiai matomas skulptūrinėje videoinstaliacijoje „Pelenų sluoksniai (Izabelei)“ (2025), kurioje kamera slenka Islandijos kraštovaizdžiais tarsi sekdama ką tik Mėnulyje išsilaipinusio žmogaus žvilgsnį. Vulkaninių uolienų sluoksniai, šėlstančios bangos ir skilinėjantis ledas mirguliuoja, išryškėdami ir vėl pranykdami. Nufilmuota „Super 8“ kamera, kino juosta nepaklūsta skaitmeninės raiškos skaidrumui ir autoritetui, o grūdėta tekstūra, raudonos atmosferos ir slėpiningas garso takelis dar labiau sustiprina dezorientacijos įspūdį. Čia kraštovaizdžiu nevaikščiojama, jis nėra aktyviai tyrinėjamas – tik lėtai, bene vangiai stebimos behorizontės platybės. Taip filmas tampa tarsi hauntologiniu pasakojamuoju įrašu – parengtu tyrinėtojo, kuris taip ir nepasirodo, pakibęs dviguboje Mėnulio ir Žemės ekspozicijoje.

Naujojo kosmoso amžiaus lenktynių kontekste, paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“ siūlo kritišką „kontrviziją“. Autorės darbai narsto instrumentus, nesėkmes ir troškimus, glūdinčius vaizduose, kurie formuoja mūsų planetinę vaizduotę. Regolitu padengtas Mėnulis iškyla kaip pažinimo paviršius, spekuliacijų reljefas ir išteklių geismo teritorija. Jo mirguliuojančiose ekspozicijose ir neapgyvendintose geografinėse plotmėse Žemė repetuoja mėnuliškumą, o percepcija užleidžia vietą abejonėms. Šios dulkės atveria erdvę, kurioje galime priešintis technoutopinėms fantazijoms, formuojančioms esamas planetų ateities vizijas.

Teksto autorė: Ana Prendes

Geistė Marija Kinčinaitytė (g. 1991 m.) – menininkė ir tyrėja, Kembridžo universitete įgijusi kino ir ekrano studijų daktaro laipsnį. Jos tyrimų laukas apima šiuolaikinę filosofiją, fotografiją ir judančių vaizdų instaliacijas. G. M. Kinčinaitytės vaizdokūros praktika pasižymi susidūrimais su nejauka – kažkuo, ką galima apibūdinti ir kaip išėjimą iš komforto zonos – savęs, žmogaus, įpročių, buveinės ar terpės, – ir kaip budrią parengtį susidurti su reiškiniais ar būtybėmis, kurios dar tik bus identifikuotos. Menininkės vizualioji praktika grįsta tyrinėjimo metodu – tarsi ateivių antropologė, ji tiria skirtingas aplinkas ir tai, kas egzistuoja už žinojimo ribų. Nuo 2014 m. jos darbai eksponuoti personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Taivane, Pietų Korėjoje bei Kinijoje.

Nuotraukos: Anton Turkou
Vizualas: Marija Geistė Kinčinaitytė