Dalios Skridailaitės paroda „Nemiga“ galerijoje „Jusionis“

Viena diena, 2023, 100 x 100. Aliejus, drobė

Gegužės 14 d., trečiadienį, 17.30 val. meno galerijoje „Jusionis“ (mados ir verslo centre „Herkaus galerija“, Herkaus Manto g. 22) atidaroma Dalios Skridailaitės tapybos paroda „Nemiga“.

Pabėgimo planas – nemiga

Sveikas suaugusio žmogaus miego ciklas trunka septynias – devynias valandas per parą. Kol jo metu dauguma organų ilsisi, smegenys dirba toliau. Rūšiuodamos per dieną sukauptą informaciją, dalį jos smegenys nukreipia į ilgalaikę atmintį, o kitą – sunaikina. Vykstant šiam procesui miego stadijos keičiasi nuo pirmosios iki ketvirtosios. Trečiosios, pavadinimu REM, metu smegenys yra aktyviausios ir ima generuoti sapnus, kurių vaizdiniai egzistuoja mūsų galvose. Tačiau sutrikus miegui, sapnu tampa aplinka tikrovėje.

Nemigos iškamuotų akių blausiame žvilgsnyje ir nakties prieblandoje realybės kontūrai ištirpsta ir išorinis pasaulis sluoksniuojasi su pasąmonės generuojamais vaizdiniais. Šešėliai virsta pramanytomis būtybėmis arba mūsų alter ego siluetais, žvelgiančiais į mus pačius. Ant grindų pasimetęs pakrovėjo laidas – mutantiško voro koja. Kitaip tariant, nemigos metu vaizduotė kasdienius objektus paverčia baisiais ir šiurpiais košmarais. Tačiau, kai tikrovė savaime yra karo siaubiama vieta ar prisodrinta jo nuojautų, kai nuolat taikstomasi su ateities neužtikrintumu dėl klimato kaitos, ir greta dar susiduriame su asmeniniais iššūkiais – senų tėvų slauga, verčiančia iš arti matyti agonišką mirties procesą, ar užsitęsusia vienatve, plintančia kūne kaip lėtinė liga – nemigos reginiai liaujasi gąsdinę. Galbūt net tampa gražiausiais sapnais.

Rodos, tik taip svarstant galima paaiškinti, kodėl menininkės Dalios Skridailaitės paveikslų cikle „Nemigos“ nerandame košmarų vaizdavimo. Nemiga – tampa jos pabėgimo planu nuo kraupios tikrovės. Vietoj siaubą keliančių vaizdų, parodoje sutinkame vitališkas moteris, kurios po vieną gyvena drobėje. O galbūt sutinkame vieną ir tą pačią femme fatale? Ši mistiška beveidė arba stipriai abstrahuotų bruožų moteris, supanašėja į vieną personažą, kai portretuose identifikuojame pasikartojantį juodų plaukų motyvą. Galima net spėlioti: galbūt menininkė yra savo pačios modelis paveikslams, o galbūt – tai alternatyvus jos pasaulis, į kurį perbėga nemigos metu, pasislėpti nuo šiurpios tikrovės. Kartu parodoje portretų seriją papildantys natiurmortai žiūrovą vedžioja po skirtingus kambarius. Vieni jų – menininkės namų fragmentai, kiti – nuotrupos iš nakvynių vietų kelionėse kaip azulechomis dekoruoti portugališki apartamentai, pro kurių langą lengva įsivaizduoti girdint klegiančias žuvėdras ir uosti vandenyno sūrumą.

Pasvajok, 2024, 120 x 80. Mišri technika

Kita vertus, tik iš pirmo žvilgsnio paveiksluose vaizduojama moteris ir siužetai yra nutolę nuo baisybių. Pavieniui kiekvienas paveikslas regis nebyloja nieko šiurpaus. Matome moterį ganant žąsis, mėgaujantis arbata ar poilsiu paunksmėje. Tačiau ciklo visumoje veikėjų panašumas asocijuojasi su pasikartojančio sapno, dažnai pasireiškiančio nejaukiais pojūčiais, fenomenu. Paveikslas po paveikslo skirtinguose vaidmenyse vaizduojama moteris ima atrodyti persekiojanti arba paveikslų autorę arba žiūrovą. Bet kuriuo atveju savo pasirodymu ji kelia pavydą savo gyvenimu – lengvu, ramiu, neįpareigojančiu ir saugiu. Paveikslų veikėja, regis, nutolusi nuo visko, kas nemalonu ir baisu.

Be juodų plaukų šioje parodoje eksponuojamuose paveiksluose kitu pasikartojančiu motyvu tampa paukščio figūra. Ornitologiniu žvilgsniu čia galima identifikuoti – papūgas, žąsis, žvirblius, viščiukus. Įprastai paukštis simbolizuoja laisvę ar jos pojūtį. Turint mintyje nudienos konteksą, kuomet esame tapę politinių įtampų, išmaniųjų telefonų, vartotojiškumo įkaitais, menininkė galimai sufleruoja apie bendražmogišką troškimą būti nepriklausomais tiek geopolitiniame, tiek asmeniniame pasaulyje.

Menotyrininkė Monika Valatkaitė

Dalia Skridailaitė gimė 1961 metais Kretingoje, mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. 1980 m. Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume baigė meninio stiklo specialybę. Kauno kolegijos Justino Vienožinskio Menų fakultete studijavo dekoratyvinę stiklo plastiką ir vitražą. Tapyti pradėjo baigusi studijas St. Žuko technikume. Nuo 2015 m. Lietuvos dailininkų sąjungos ir meno kūrėjų asociacijos narė.

Aktyviai dalyvauja parodose ir pleneruose. Kūrybos darbų yra įsigyje Lietuvos ir užsieno meno kolekcininkai

Paroda veiks iki 2025 m. birželio 3 d.

Renginyje gali būti fotografuojama, filmuojama ir ši medžiaga viešinama.