Reikšmių skirtumai bėgant laikui. Pokalbis su Egle Ulčickaite

2018 m. gruodžio 10 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Karolina Rybačiauskaitė

Idėja šiam pokalbiui kilo praėjusių metų lapkritį. Tuo metu, rašydama savo magistrinį darbą iš Jacques’o Rancière’o filosofijos, daug mąsčiau apie tai, kaip kasdienybėje sutinkami daiktai virsta meno kūriniais ir bendroje formų-ženklų paviršiaus sferoje kuriasi naujos juslinės struktūros. Eglė tada ieškojo trečiojo kintamojo reikšmės savo meno doktorantūros projekto kūrybinėje (mąstymo) formulėje: radinys (iki-tapybinė plotmė) → įkaltis/pėdsakas (tapybos plotmė) → simptomas (po-tapybinė plotmė). Šiandien tapytoja Eglė Ulčickaitė – jau VDA daktaro laipsnį turinti menininkė, prieš mažiau nei mėnesį apsigynusi darbą pavadinimu „Paralelinė kartoteka“ (gynimą lydinti paroda vyko spalio 25 d. – lapkričio 3 d. VDA „Titaniko“ parodų salėje II a.). Pokalbio eigoje, kuo smulkiausiai preparuojant kūrybinio proceso veikmę, Eglė pastebi, kad taip šis procesas netgi ima atrodyti banalus. Bet koks detektyvinis tyrimas gali apsieiti be padidinamojo stiklo, be nuklydimų ir grįžimo atgal?

Karolina Rybačiauskaitė (K.R.): Iš tikrųjų šiam pokalbiui pasiruošiau tik vieną klausimą. Turiu su savimi vieną filosofo Jacques’o Rancière’o citatą, apie kurią būtų smalsu su tavimi pasikalbėti. Bet prieš tai norėčiau pasitikslinti, ar gerai suprantu, ką tau reiškia kūryba. Rašydama apie kūrybinį procesą, teigi, jog kūrybinės paieškos turi nemažai detektyviniams tyrimams būdingų bruožų, bet skiriasi tuo, kad kūrybinis aplinkos stebėjimas ne paneigia ar patvirtina, o generuoja hipotezę. Kita vertus, sakai, jog tapant kuriami faktai – sąmonės dirbiniai. Ar šios mąstymo kryptys nesusikerta? Kokį matytum ryšį tarp fakto ir hipotezės? Kas apskritai tau yra fakto kūrimas?

Eglė Ulčickaitė (E.U.): Turbūt reikėtų pradėti nuo to, jog mano kaip menininkės išeities pozicija – tikėjimo ir abejonės sąjunga. Šiuo atveju sąjunga gali reikšti ir sankirtą – nebūtinai prieštaringų būsenų ar išgyvenimų, bet ir mąstymo krypčių. Menas kaip žinojimo šaltinis žinias generuoja ne tik naudodamasis tikrove ir ją filtruodamas, bet ir kurdamas jai pridėtinę vertę, na, kad ir apjungdamas, rodos, prieštaringus dalykus. Savo meniniu tyrimu siekiau apmąstyti laiko patyrimą pasitelkdama analogijas iš kelių skirtingų disciplinų, siedama jas asociatyvaus kūrybinio mąstymo principu. Tapyboje ieškau sąryšio tarp iš pažiūros paskirų vaizd(ini)ų, tą patį principą pritaikau ir rašydama, nes vienas iš mano tikslų buvo – suartinti, „sujaukinti“ tapybos ir žodinę kalbas ne verčiant vieną į kitą, o randant atitikmenis.

Hipotezės sąvoką šiame kontekste vartoju metaforiškai, ją turiu omenyje kaip savą/asmenišką prielaidą, atrandamą per kūrybinį polilogą (daikto ir kūrėjo, kūrėjo ir kūrinio bei kūrinio ir žiūrovo dialogus). Manau, jog menininkas, konstruojantis savo kūrinį iš intuityvių ir pragmatiškų įžvalgų, elgiasi panašiai, kaip detektyvas, renkantis įkalčius ir siekiantis įvardinti juos siejančius ryšius. Rinkdamas faktus, jis mintyse braižo įvykio žemėlapį, taip atkurdamas iki tol nežinotą scenarijų. Panašiu metodu kliaujuosi ir aš. Aplinkoje, dabartyje aptikdama praeities laiko ženklus artefaktuose, juos renku-dokumentuotuoju tarsi archeologinius radinius ir tiriu tapydama. Lotynų kalboje factum reiškia „kas padaryta“, tai – tikras, nepramanytas reiškinys, atsitikimas, kuriam suteikiama liudijimo galia. Kadangi vienas pagrindinių kūrybinės archeologijos įrankių – vaizduotė, padedanti sukurti kažką kokybiškai naujo, tapyboje užfiksuoti artefaktai ir tampa tais tikrais dirbiniais – faktais. Tapydama, t.y., kurdama faktus, tarsi kataloguoju objektus ir vietas, kuriuos asmeniškai patiriu dabarty, siekiu įvardinti intuityvų katalogavimo principą ir atkurti tam tikrą bendrą vaizdą (nežinomo scenarijaus atitikmenį). Tačiau kiekvienas naujai nutapytas paveikslas man yra ir tarsi faktas laiko mįslėje. Jis jokiu būdu nėra atsakymas ar „tikroji“ įvykių versija – tai tik hipotetinis spėjimas, nes žiūrovas kūrinį skaito remdamasis savais faktais. Šiuo atveju kūrinys taip pat tampa mąstymo krypčių sankirta. Bet, analogiškai tam, ką minėjau pradžioje – sankirta taip pat gali būti traktuojama ir kaip sąjunga, generuojanti naują žinojimą.

K.R.: Kas atsitinka, kai paimi dabartyje egzistuojantį daiktą, kuris savyje talpina praeities pėdsaką, pavyzdžiui, trisdešimt ar penkiasdešimt metų, ir perkeli jį į tapybos mediją?

E.U.: Įdomu tai, jog tapant negalvoji apie tai, kas į-vyksta su tapomu objektu. Tiksliau – galvoji ne žodžiais, o pačia tapyba. Vėliau, tik reflektuojant, galbūt gali įvardinti, kas „atsitiko“, tačiau tam reikia rasti žodžius. Šiuo atveju, kaip tapytoja, galiu kalbėti tik apie sąmonėje vykstantį pokytį kuomet tapomas objektas, viena vertus, tarsi teigia savo konkretybę, o kita vertus, jos nebetenka, virsdamas nuoroda arba „įkalčiu“ (kaip įvardiju savo disertacijoje – laiku-įkalčiu). Tapyba, kaip ir kitos medijos, yra terpė vaizdui, mano atveju – yrančio daikto kūno ir/ar jo reikšmės atvaizdui. Savo projekte priešpriešinu erdvę kaip tai, kas nesava ir terpę, kaip tai, kas sava. Motyvai, kuriuos tapau, yra savotiškai man anonimiški – anonimiškumą traktuojant kaip kažką neasmeniško, nepatirto, reikšmiškai uždaro. Tapymo procesas man – tai savotiška daikto ekspertizė, siekis pažinti ne tik jį patį, bet ir laiką bei kontekstą, iš kurio perspektyvos į tą daiktą žvelgiama. Tapydama mąstau tapomus objektus, tokiu būdu sąmonė nepažinumo tuštumą užpildo gyva patirtimi, kompensuoja nepatyrimo stoką. Taigi tapyti objektą – tai jį patirti, išgyventi. Ta patirtis – jau paveikslo pavidalu – susiduria su žiūrovo gyva interpretacija. Taigi daikto vertimas tapytu vaizdu man yra būdas ne tik prisijaukinti „svetimą“ daiktą, diagnozuoti savo žvilgsnio į jį pobūdį, bet ir suvokti, kokias reikšmes jis talpina – ne tik man, bet ir žiūrovui, kuris jį praplečia savomis interpretacijomis. Taigi čia galima kalbėti apie atminties iškūnyjimą ir perkūnyjimą, pasitelkiant tapybos mediją. Tam tikra prasme, šis vyksmas yra daikto sugyvinimas, jo nuolatinis sudabartinimas. Tai liečia ne tik paties daikto, už jo ir jo tapyto pavidalo slypinčių reikšmių kaip tokių lauką, bet siekį įvardinti, apibūdinti kontekstą, kuriame tas daiktas ir jo tapytas pavidalas veikia. Tam tikra prasme, mano paveikslai – tai tarsi spąstai žiūrovui, nes jis juose atpažįsta pavidalus, konkrečius daiktus, spalvas, bet tai tėra tapyba – tik tarpininkas reikšmių slinktims.

Eglė Ulčickaitė, Laikinas monumentas, 2014. Aliejus, dr., kartonas, 148 x 170 cm

K.R.: Bet jei gerai suprantu, tapyti naujus ir senesnius daiktus, kurie, tarkime, mums asocijuojasi su sovietmečiu, nėra visai toks pats procesas? Kaip pasirenki tapybos objektus? Kodėl rečiau tapai, o gal ir visai nesirenki šių laikų, įvairiomis naujosiomis technologijomis sukurtų objektų?

E.U.: Viena vertus, sakyčiau, jog nesirenku objektų tapybai, greičiau – jie renkasi mane. Tapomus motyvus randu kasdienėje aplinkoje, jie tarsi „ištinka“. Kita vertus, motyvų atrankoje kliaujuosi įspūdžiu, o tai jau yra tam tikras, nors ir jausena paremtas, atrankos kriterijus. Įspūdį, pasitelkdama žodžių žaismą ir jį konceptualizuodama, sieju su „įspaudu“ arba pėdsaku, kuris šiuo atveju yra dvilypis: atsitiktinai sutiktas objektas palieka įspaudą sąmonėje, sutrikdydamas tolydžią laiko tėkmę, ir tuo pačiu sąmonė jį suvokia esant kažko pėdsaku.

Taip, dažniausiai mano tapomi objektai tai – praeitį menantys daiktai, interjerai ar peizažo elementai. Manau, jog tą minėtą įspūdį sukelia sąmonės aptinkamas daikto funkcijos pasikeitimas arba jos nesatis. Šioje vietoje kalbu būtent apie kasdienybės kontekstą. Taip pat seni daiktai turi tam tikrą įkrovą, randus, naudojimosi jais pėdsakus. Man ypač įdomūs interjerai ar jų detalės, liudijantys kintančius žmogaus kasdienybės įpročius, įvykius. Tuos daiktus ar interjerus regiu tarsi kiautus ar išnaras, liudijančius, jog kažkas buvo, bet nebėra arba yra kitaip. Tie daiktai anaiptol nebūtinai sukurti sovietmečiu, nesureikšminu laikotarpio – nebent tik ta prasme, kad man kūryboje atktuali „gyvoji“ atmintis. Laiko patirtį tapyba bandau apmąstyti ir artikuliuoti pasitelkdama tuos kasdienybės daiktus, kurie tebetelpa mūsų daugialypėje atmintyje, tačiau nebefunkcionuoja taip, kaip anksčiau arba funkcionuoja kitaip. Kūryboje telkiuosi daiktus, kurie buvo sukurti, naudoti praeityje, bet susidūrimas su jais (ar tuo, kas iš jų liko) įvyksta dabarty. Be to stebiu, „kaip“ žiūrovas juos atpažįsta, kaip kinta ne tik jo paties žvilgsnis, bet ir kaip skiriasi skirtingų kartų žvilgsniai. Manau, jog būtent tai ir liudija laiką, yra būdas jį patirti. Taigi nepasakyčiau, jog eliminuoju „šių laikų“ daiktus. Tiesiog kūryboje mane domina objektai iššaukiantys su atmintimi susijusią interpretacijų įvairovę, iš ko ir kyla paralelių laikų išgyvenimo būsena: praeities nėra, bet jos buvimu abejoti neleidžia prieš akis šmėžuojantis daiktas.

K.R.: Mąstant apie tapybinį įdabartinimą, straipsnyje „The Aesthetic Revolution and its Outcomes (Estetinė revoliucija ir jos rezultatai, 2002)“ Rancière’as sako, kad šiais laikais estetiniame režime veikiantis menininkas yra ne tik kaip archeologas, iškasantis fosilijas tam, kad atskleistų jų poetinį potencialą, bet jis taip pat dirba ir kaip tam tikras simptomatologas, besiknaisiojantis po tamsiąją visuomenės pusę arba pasąmonę ir dešifruojantis žinutes, paslėptas pačiame kasdienybės daiktų kūne. Rancière’ui toks veikimas ne tik leidžia suprasti arba įdabartinti daiktus, bet ir atveria ateities numatymo galimybę. Ką manai apie tai? Ar tai rezonuoja su tavo kūrybinėmis praktikomis?

E.U.: Taip, ši mintis artima tam, ką siekiu apmąstyti kurdama, ir apie ką keliu klausimus savo kūryba.

Kūryboje pasitelkiu archeologijos analogiją kasdienybės tyrinėjimų kontekste. Daiktai, o juolab gyvenamoji aplinka yra žmogaus veiklos dirbiniai, kurie, kaip ir archeologiniai radiniai, padeda atskleisti už tų dirbinių slypinčias intencijas. Medžiaginę (subjektyviąją) kultūrą galima pavadinti sudaiktėjusia praeities būtimi. Ir nors patys daiktai vis dar mena praeitį, dabartyje jie gyvena savarankišką nuo jų kūrėjų ir buvusių naudotojų gyvenimą – savotiškai mirusį gyvenimą. Šia prasme juos galime vadinti palaikais. Lietuviškame žodyje „palaikai“ telpa žodis „laikyti“. Taigi galima sakyti, jog daiktai – medžiaginė kultūra yra tai, kas savyje pa-laiko būtą laiką. Savo tapytus vaizdus traktuoju tarsi regimuosius palaikus tapytiems daiktų kūnams apsistoti.

Mūsų konstruojama ir perkonstruojama aplinka išties, manau, atspindi pasąmonines struktūras. Dažnas mano tapomų paveikslų motyvas – interjeras, jį laikau vidinės erdvės arba terpės metafora. Gyvenamąją erdvę, kurią žmogus per laiką paverčia sava terpe arba buveine suvokiu kaip simbolinę – netgi simbolišką – vietą, kurioje susikoncentruoja didelis išgyvenimų, apmąstymų ir prisiminimų kiekis. O taip pat, buveinėje susikaupia kokį nors laikotarpį ar kelias laiko atkarpas liudijančios daiktų sistemos. Laiko sluoksniai. Taigi interjeras gali būti traktuojamas kaip savotiška struktūra, atspindinti ne tik subjekto, bet ir aplinkinio konteksto būties savybes bei jų kismą.

Eglė Ulčickaitė, Pamiškė, 2018. Aliejus, dr., 160×114,5 cm

K.R.: Gal galėtum daugiau papasakoti apie tai, kaip konceptualiai siejasi tavo tyrimo dalys? Kokia buvo tyrimo eiga? Kaip pasirinkai parodoje „Paralelinė kartoteka“ eksponuotus kūrinius?

E.U.: Jei kalbėsime apie kūrybinę ir tiriamąją dalis – jos neatsiejamos. Tačiau, žinoma, pirmiausia „meno žinios“ apibrėžia šio tyrimo visumą ir lemia jo vaizdinę artikuliaciją. Rašydama siekiau reflektuoti ne konkrečius kūrinius, o kūrybos procesą (iki-, per-, po- tapybinį vyksmą), kūno ir mąstymo judesius, klaidžiojimą – ir tikrąja, ir perkeltine šio žodžio prasme, po tyrinėjamą terpę.

Kaip jau kalbėjome, iš kelių skirtingų disciplinų pasiskolintos esminės sąvokos (radinys (archeologija), įkaltis arba pėdsakas (kriminalistika), simptomas (psichologija) man leido konceptualizuoti kūrybos procesą ir jo metu vykstančias reikšmines slinktis: motyvo aptikimas → tapymas → paveikslas. Pirmoje, „Laiko-radinio“ dalyje aptariu, kur ir kaip susiduriu su neartikuliuojama laik(inum)o patirtimi – nagrinėju iki-tapybinį laiką. Taigi joje formuluoju motyvų paieškos metodą bei įvardiju jų aptikimo momentą kaip susidūrimą su sąmonės kliuviniu. Toliau seka „Laiko-radinio“ virsmas „Laiku-įkalčiu“ – šioje dalyje aptariu tapybos metu vykstančią motyvo prasminę ir reikšminę (reikšmės atskaitos tašku laikant subjektyvų patyrimą) transformaciją. O trečioje, „Laiko-simptomo“ dalyje per kultūrinės atminties, kultūrinio paveldėjimo prizmę apmąstau priežastis, paskatinusias imtis šio tyrimo bei savo tapybą, kuri jau nebėra mano valioje, kuri pati tampa simptomu (ar jo diagnoze). Taigi šio tyrimo eigą diktavo kūryba, ją diktavo randami motyvai ir kartais atsitiktinumo nulemtos sąlygos. Kadangi tai tyrimas, kuriame rėmiausi patyrimu, sureikšminau „dabartiškumą“, tai yra, leidau veikti tiems kasdienybės daktams ir vietoms, kurios buvo „čia-dabar“, siekiau intensyviai mąstyti kasdienybę, kurioje tarpstu. Būtent tai leido prieiti prie „Paralelinės kartotekos“ kūrimo ir „skaitymo“ principo: ją kūriau iš to, kas ir sava, ir svetima, ir pažįstama, ir nepažinu tuo pačiu metu – iš paralelių, kurias liudija ne tiek vaidinantys savo vaidmenį dabarties kasdienybėje, kiek besivaidenantys daiktai.

Kūrinius parodai atrinkti buvo sudėtinga užduotis, mat per penkerius metus susikaupė nemaža kolekcija. Rinkausi juos atmetimo būdu, kol liko tik tie, kurie, bent jau kaip tuo metu man atrodė, konceptualiai geriausiai atskleidžia šio projekto idėją, savotiškai ašiniai šios kartotekos kūriniai. Taip pat man buvo svarbu, kaip jie jungiasi vienas su kitu kurdami daugialypį naratyvą, kaip jie atskleidžia subjektyviai išgyventų laikų paraleles.

Eglė Ulčickaitė, Vargonai, 2017. Aliejus, dr., 113×153 cm

K.R.: Kai praėjusį rudenį kalbėjome apie tai, kuo skiriasi įkaltis-pėdsakas ir simptomas, pastarojo reikšmė dar nebuvo iki galo artikuliuota. Ką manai apie tai dabar? Ar šis tavo kūrybinės formulės elementas siejasi su tuo, kad laiką dažnai suvokiame šiek tiek vėluodami, tarsi diagnozuodami?

E.U.: Būtent. Laiką aptinkame, aptikdami pokytį, pėdsaką, taigi – pavėluotai, tarsi nuolat prasilenkdami. Tarktuoju savo tapytus vaizdus kaip jusliškai suvokiamus laiko simptomus. Manau, jog menininkas gali užfiksuoti laiką ir jame slypinčią simtomatiką. Kaip minėjau, pasitelkdama simptomo sąvoką analizuoju, kas atsitinka su laiku-pėdsaku (tapomu objektu), kuomet jis tampa tapytu vaizdu – kaip keičiasi jo reikšmė. Tačiau tai liečia ne vien asmeninės kūrybos refleksiją ir konkrečios tematikos, tyrimo lauko pasirinkimo priežasčių paiešką. Plėtodama savo tyrimą supratau, jog laik(inum)o daugiasluoksniškumo patirtis yra artikuliuojama ne tik mąstant ją tapyboje. Laikas toliau sluoksniuojasi ir tuomet, kai mano tapyba jau nebėra mano valioje – patenka į viešąją erdvę, susidurdama su skirtingomis, nei mano „įvykių versijomis“. Taigi siekiu ne ti(e)k išsiaiškinti, į kokį reiškinį nurodo mano tapyti motyvai, bet kokie turiniai atsiskleidžia, kuomet susiduria mano pačios vaizde užkoduota intencija bei žiūrovo iš to paties vaizdo (at)kuriama reikšmė, kokį naratyvinį kūną užaugina tapytas motyvas kaip simptomas bei ką jis diagnozuoja (o gal prognozuoja). Taigi laikas-simptomas arba potapybinė plotmė yra išsprendžiama tapyba.

K.R.: Kai mes kalbame apie laiką, dažnai spraudžiame jį į linijinį praeities-dabarties-ateities rėmą. „Paralelinėse kartotekose“ pastebi, kad laiko patirtis neatsiejama nuo lygiagrečių laikų išgyvenimo būsenos. Gal galėtum papasakoti apie šią būseną daugiau? Kaip visgi esi linkusi mąstyti ir patirti laiką – kaip linijinį ar ciklinį procesą?

E.U.: Laikas keičia požiūrį. Ir žvilgsnį. O tai lemia interpretacijos kismą. Galbūt iš to ir kyla minėtas prasilenkimo jausmas. Prasilenkimą sieju su paralele – su tuo, ką galima sugretinti, bet tuo pačiu tuo, kas nesusisiekia. Todėl ir savo kuriamą kartoteką vadinu „paraleline“. Tapyboje siekiu sugauti būtąjį laiką dabartyje. Tai, viena vertus reiškia gretinimą – ne tiek kaip lyginimą, kiek siekį suartinti. Kita vertus, būtent iš to kyla atitolimo jausena, lygiagrečių laikų išgyvenimo būsena. Tiesa, kartoteka – ir nuo žodžio „kartoti“. O kartojimasis – ciklinio laiko suvokimo bruožas. Vystydama savo tyrimą klausiau, kas kartojasi nutapant? Tapant atkartojami konkretūs pavidalai. Jeigu tapant atsiranda laikas (arba jis yra aktualizuojamas), tai besivaidenantys (nes nebefunkcionuojantys) pavidalai prikeliami dabarčiai. Taigi „Paralelinėje kartotekoje“ ne kartojasi, o sluoksniuojasi laikai. Tačiau ne kokie nors konkretūs laikai, o įspūdžių pa(si)kartojimai. Tiesa, tie įspūdžiai (paveikslai) visgi yra nuorodos į kažką – galbūt į kitą, nei dabartis, laiką. Nebūtinai į praeitį, paveikslų ikonografija – galbūt, tačiau daikto ar kito realybės vaizdo įkūnijimas tapybos medijoje greičiau yra numanomos ateities pažadas, kaip tai ir svarsto J. Rancière’as tavo parinktoje citatoje. Mano kuriamų paveikslų įvaizdžius atmintis atpažįsta. Tačiau ar atpažins tuos pačius objektus ateities kartos? Tai tik patvirtina dabarties kaip kito laiko skirtumą nuo praeities. O gal tiesiog patvirtina, jog praeitis šiandien ima nebetekti prasminės reikšmės dabarčiai. Kita vertus, ji įgauna vis naujas prasmes. Todėl atsakydama į klausimą, kaip esu linkusi patirti laiką, galiu pasakyti, jog greičiausiai paraleliai – ir kaip besikartojantį, ir kaip linijinį: kartojasi, bet vis naujai, taigi toji praeities-dabarties-ateities linija šakojasi į paralelines praeitis, dabartis ir ateitis.

Eglė Ulčickaitė, Galinis fasadas (Kriaunų bažnyčia), 2017. Aliejus, dr., 100×90 cm

K.R.: Studijuodama meno doktorantūroje, tikriausiai nemažai laiko praleidai mąstydama apie laiką ir laiko patirtį. Ar tokia konkreti mąstymo kryptis ir nuolatinės savirefleksijos poreikis neapribojo tavo kūrybinio proceso, pasirenkamos medijos? Ar laiko tema vis dar išlieka artima ir intriguojanti? Ką planuoji veikti toliau?

E.U.: Tam tikra prasme apribojo, tačiau daug „klaidžiojau“, netgi motyvų paieškos strategiją įvardijau kaip „klaidžiojimą kasdieniuose maršrutuose“, taigi tų ribų man reikėjo. Vystydama šį projektą nekart ėjau ieškoti laiko. Bet beveik visada grįždavau nešina tik radiniais drabužių ir atminties kišenėse – dalis jų tapo paveikslais. Ieškodama laiko, jo taip ir neradau. Tik nuolatinį nesutapimą. Taigi geriau pagalvojus, visos tos paieškos buvo nevalingas siekis tapatintis su vietomis, kuriose klaidžioju. Tačiau tai neturi nieko bendra su tapatybės paieškomis ar identifikacija. Nebent tik ta prasme, kad ir viena, ir kita susiję su egzistencija. Daiktuose ir vietose vis bergždžiai ieškojau tapatumo. Ir gerai, kad jo neradau, nes „radau“ laiką, kurį su(si)-kūriau tapydama. Tai man leido suprasti, jog pats vis iš naujo kartojamas veiksmas, nuolatinės savirefleksijos poreikis, kaip tu sakai, yra nuoroda į priežastį, kurios ieškau. Ieškodama tapatumo kaip sutapimo radau skirtumą. O būtent per skirtumą aptinkamas pokytis. Būtent skirtis ir kuria daugialypumą. Ar tiksliau – ta skirtis liudija laiko kaip šakojimosi į paralelių tiesų srautus patirtį. Taigi tas kryptingas mąstymas pasitelkiant tapybą kaip tik leido vykti kūrybiniam procesui.

Visą tą laiką man knietėjo įvardinti, kodėl žvilgsnis nevalingai gręžiasi į vienus ar kitus objektus ir prie jų „prikimba“, kodėl psichologiškai ir emociškai veikia tam tikros vietos. Bet ne ta prasme, kad man buvo įdomu, kas slypi už kokių nors konkrečių durų, o pats principas: kad žvilgsnis ir sąmonė gviešiasi kažko, kas yra už kažkokio kevalo, už nepažinimo ir nepatyrimo. Tai mane vis dar intriguoja. Tam tikrus atsakymus radau, bet laiko ieškosiu toliau. Juk, kaip retoriškai klausei pradžioje, koks gi detektyvinis tyrimas gali apsieiti be nuklydimų ir grįžimo atgal?

K.R.: Ačiū!

Eglės Ulčickaitės paroda Paralelinė kartoteka VDA Titanike, 2018

Eglės Ulčickaitės paroda Paralelinė kartoteka VDA Titanike, 2018

Eglės Ulčickaitės paroda Paralelinė kartoteka VDA Titanike, 2018

Eglė Ulčickaitė, Vidurdienis II, 2018. Aliejus, dr., 185×165,5 cm

Eglės Ulčickaitės paroda Paralelinė kartoteka VDA Titanike, 2018

Eglės Ulčickaitės paroda Paralelinė kartoteka VDA Titanike, 2018

Eglė Ulčickaitė, Nr.162045, 2017. Aliejus, dr., 67×55 cm

Eglės Ulčickaitės paroda Paralelinė kartoteka VDA Titanike, 2018

Eglė Ulčickaitė, PFAFF, 2016. Aliejus, dr., 139×175 cm

Eglės Ulčickaitės paroda Paralelinė kartoteka VDA Titanike, 2018

Eglė Ulčickaitė, Eglės uniforma, 2017. Aliejus, dr., 60×60 cm

Eglės Ulčickaitės paroda Paralelinė kartoteka VDA Titanike, 2018

Eglė Ulčickaitė, Tarp Gailiakiemio ir Gerulių, 2016. Aliejus, dr., 294×197 cm. Nuotrauka: V. Ilčiukas

Eglė Ulčickaitė, Vargonų choro galerija, 2016. Aliejus, dr., 144×114 cm

Eglės Ulčickaitės paroda Paralelinė kartoteka VDA Titanike, 2018

Eglė Ulčickaitė, Sausis, 2017. Aliejus, dr., 80×63 cm

Straipsnio autorius:
Karolina Rybačiauskaitė yra meno ir filosofijos tyrėja, VU filosofijos doktorantė. Tyrinėja ryšį tarp neužtikrintumo ir neapibrėžtumo šiuolaikinėje mokslo filosofijoje ir mene. Domisi alternatyviais meno istorijos rašymo būdais posocialistinėse Europos šalyse.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *