Referentinė oda

2022 m. liepos 19 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Miki Ambózy

Filmas „Prizmė bus rodomas MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) liepos 27 d. 20 val.

„Prizmė“ – dokumentinis filmas, pasižymintis eksperimentinio kino elementais, kuriame plėtojamas kino technologijų šališkumo klausimas iš moterų ir juodaodžių moterų kūrėjų perspektyvos. Filmas kurtas bendradarbiaujant – dėl to eksperimentinio kino ir meno festivalyje „Suspaustas laikas 2022“ jam skiriamas išskirtinis dėmesys. Eksperimentinio kino autorius – įprastai pavieniui kuriantis vizionierius, dažniausiai baltaodis; visgi čia susiduriame su priešinga prieiga. „Prizmės“ atsiradimą paskatino meno tyrėja ir filmų kūrėja An van Dienderen; filme pasitelkiamos skirtingos kūrybos strategijos, iškeliančios sudėtingus su kinu susijusius klausimus apie tai, kas slypi filmų industrijos procesų standarte ir nagrinėjančios galimai pačiose technologijose užkoduotą šališkumą.

„Prizmėje“ trys filmų kūrėjos kalba apie kino industrijos aparate slypintį šališkumą, o žiūrovai tampa šio šiandien aktualaus diskurso liudininkais. Matome, kaip An van Dienderen (Belgija), Rosine Mbakam (Kamerūnas / Belgija) ir Éléonore Yaméogo (Burkina Fasas / Prancūzija) „Skype“ pokalbio metu aptaria ankstesnį An van Dienderen filmą „Lili“ (2015), o kartu – kuo galėtų tapti naujasis jų trijų kuriamas filmas. Filme „Lili“ belgų kino kūrėja tyrinėja „Porcelianinių merginų“ (China Girls) reiškinį. Kino industrijos žargonu „porceliano merginos“ nurodo baltuosius modelius, kuriuos kinematografininkai pasitelkia kaip odos spalvos ir apšvietimo nuorodą (etaloną). Jei kilo klausimas, visos China Girls ilgus dešimtmečius buvo tik baltosios moterys. Kadangi pati An – privilegijuota baltaodė (tai pabrėžė jos pačios filmų žiūrovai/-ės), kūrėja nusprendė porcelianines merginas tyrinėti toliau. Taip gimė projektas ir tyrimas „Prizmė”.

Filme matoma „Skype“ skambučio estetika siūlo prisiminti, jog An van Dienderen – ne tik filmų kūrėja, bet ir vizualinė antropologė. Ji – viena iš SoundImageCulture (SIC) įkūrėjų, o tai, ko gero, labiausiai intriguojanti meninio tyrimo programa Briuselio eksperimentinio ir šiuolaikinio meno lauke. Netrunkame suprasti, kad filmas kels klausimus ne tik apie profesionaliąsias kino technologijas, bet ir apie kamerų lęšius mūsų pačių nešiojamuose kompiuteriuose. Internetinio vaizdo skambučio metu Éléonore’ai nepavyksta tinkamai savęs apšviesti, matomas tik tamsus jos siluetas. Tai išsyk užkliūva jos bendražygėms – moterys skuba atkreipti dėmesį, kad jų pačių naudojama technologija negeba suvaldyti šviesotamsos kontrastų. Mūsų santykis su šviesos technologijomis apibrėžia didelę dalį mūsų ekrane vykstančio gyvenimo ir pasaulio.

Kuruodamas eksperimentinius filmus festivaliui „Suspaustas laikas“, aš, pats būdamas filmų kūrėjas, susisiekiau su An van Dienderen paimti iš jos interviu, kad geriau suprasčiau sąsają tarp jos meninio tyrimo apie kiną ir pačios „Prizmės“. Pastarasis filmas yra ypač kuklaus biudžeto, jį iš dalies finansavo Audiovizualinis Flamandų fondas (VAF) pagal „filmlab“ programą. Įprastai šis finansavimas skiriamas eksperimentiniams filmams ir hibridiniams kūriniams. Žinodamas, kad An van Dienderen jau daug metų aktyviai dalyvavo vizualinės antropologijos, dokumentikos ir eksperimentinio kino laukų sankirtose, norėjau sužinoti daugiau apie patį kūrimo procesą. Čia svarbu paminėti, kad projekto etiniai ir meniniai procesai, dar prieš baigiant filmo kūrimą, buvo dokumentuojami ir publikuojami [internetiniame] žurnale Anthrovision. Galbūt ir keista, bet projekto pradžia nebuvo lengva. Paklausta apie tai, kaip pagaliau buvo išgryninta(s) filmo forma(tas), An atsakė nebandydama ko nors užglaistyti:

„Prieš projektą nebuvo jokio konceptualizavimo – viskas buvo labai naivu ir intuityvu. Siekdamos surasti tinkamą filmo formą, susidūrėme su gausybe problemų; taip buvo dėl mūsų stilių, estetinio požiūrio ir politinių pažiūrų skirtumų. Pradžioje buvo aistra ir intuityvus ryšys, na, tiksliau, ryšys tarp manęs ir Rosine bei manęs ir Éléonore.“

Filme matome, kad An kūrybinė prieiga jos kurtoje galutinės filmo versijos dalyje yra kiek oficialesnė, paremta siurrealistų technika cadavre exquis, be to, ji buvo nufilmuota dar prieš pradedant bendradarbiauti su kitomis kūrėjomis. Taip išryškėjo viena esminių projekto akistatų: Kieno galioje nuspręsti, kokia bus [kūrinio] forma, kuomet sutariama bendradarbiauti lygiavertiškai? An labai aiškiai išreiškė, jog kaltę dėl savo klaidos prisiima ji pati:

„Jei jau kuriate bendrą filmą, nėra protinga, kad viena kūrėja iš trijų būtų iš anksto sugalvojusi jo formatą. Tikra akistata – aš, baltaodė, privilegijuota filmų kūrėja iš anksto viską nusprendžiau. Tarsi norėjau į šį formatą įtalpinti ir Rosine su Éléonore. Išsyk supratau, kad į savo rankas noriu pasiimti per daug valdžios. Nors savo scenų filme aš jau nepakeisiu, jūs, prašau, darykite, ką tik norite.“

Tai, kaip filmas „randa“ savo formą, visuomet yra proceso, politikos ir ideologijos klausimas. Bendras filmo autorių parašytas straipsnis žurnale Anthrovision primena mums, kaip „eksperimentavimas su oficialiomis strategijomis, pavyzdžiui, filmų kūrimas bendradarbiaujant su kitais kūrėjais ar per savirefleksiją, siūlo būdus nuginčyti vyraujančias ideologijas (Balsom ir Peleg, 2016)“. Tad tai, kad geri An van Dienderen ketinimai atsisuko prieš ją, yra tik dar svarbiau: „Tai turėjo būti meninės formos projektas, kadangi jis prasidėjo nuo manosios, jau egzistavusios dalies, o Rosine ir Éléonore norėjo kurti savaip, pagal savas formas. Galop, kai pradėjome filmą montuoti, viskas pašlijo.“ An suklydo – ji pagarsino eurocentrinę ideologiją ne tik kurdama savąją dalį gana formaliai, bet ir dėl to, kad pirmasis bendras montažas buvo tarsi ištrynęs visas individualias kitų autorių ideologines pozicijas – Mbakam ir Yaméogo tai buvo tiesiog pasibaisėtina.

Galop trijulė nusprendė kurti atskirus epizodus, kurie visoje struktūroje būtų sujungti „Skype“ vaizdo skambučio ištraukomis, kalbančiomis apie reprezentavimą, etiką ir pačių kūrėjų intencijas. Kiekvienoje iš dalių pristatoma nuoširdi, asmeniška kelionė, siekiant išsiaiškinti technologijų, rasės ir kolonializmo vaidmenį kine – taip atkreipiamas dėmesys į Lietuvos kontekste dar gana antraeilį aspektą, mat čionykščiame kine tamsesnės odos atspalviai praktiškai nefigūruoja. Filme tai ypač koncentruotai išreiškia An: „Jeigu noriu filmuoti skirtingus žmones, odos atspalvio problematika tampa neišvengiama“. Tai ji pamini viename iš vaizdo skambučių, paklausta, kas ją paskatino kurti šį filmą. Galime nujausti, kad filmo bendraautorių tikslai kur kas aktualesni nei pačios An, vis dėlto, žvelgdami iš meninio tyrimo perspektyvos, pastebime ir kitus dėmesio vertus faktorius.

Pirma, abi kviestinės filmų kūrėjos atliepia An epizodą pasitelkdamos būtent jos tyrimą. Kritinė An van Dienderen akis duoda toną ir kitiems epizodams. Mbakam dalis skirta institucinei kritikai – ji subtiliai įsibrauna į Briuselio meno akademiją ir kalbina du baltaodžius dėstytojus, esančius daugiau ar mažiau „instituciniuose“ rėmuose. Skambant poetiniam balsui už kadro ar „Skype“ pokalbio su kitomis autorėmis metu ji tarsi kreipiasi į žiūrovą su klausimu: Ar šioje diskusijoje galių santykiai, Šiaurės ir Pietų sričių padalinimas, klasių kova ir dekolonializacija svarbiau nei ideologija, paslėpta referentinės (etaloninės) odos praktikoje apšviečiant aktorius? Anot jos, taip: tai žmonių kova prieš eurocentrinę, kolonizuojančią ir esmiškai baltųjų dominuojamą ideologiją – ir kova vyksta.

Yaméogo epizode pasakotoja įsitraukia į pokalbį su kinematografininku Diarra Sourank, ir šis tyrimas nuveda prie visai kitokios išvados. Pasak Sourank, problema yra ta, kad egzistuoja tamsios odos tabu, o pats skirtingų odų apšvietimas yra paprastas ir įveiktinas atspalvių tęstinumo klausimas. Šioje dalyje sakoma, jog kamera nebuvo sukurta diskriminuoti juodą odą – mes paprasčiausiai turime tinkamai sugalvoti ir pritaikyti technologijas bei procesus žmonių įvairovei įamžinti.

Mano nuomone, filmas yra būtent tai, ko reikia lietuviškame kontekste. Čia tampame liudininkais, kaip meninis tyrimas ir bendradarbiavimo praktika bei neišvengiami juose slypintys iššūkiai gali atvesti prie svarbių reflektyvios kino dokumentikos kūrinių. Su meniniu jautrumu ir asmeniniu nuoširdumu užduodamos provokatyvius klausimus, filmų kūrėjos dovanoja mums gyvo diskurso apie reprezentaciją pavyzdžius, neapsunkintus akademinių tekstų ar specifinio žargono. Visgi gilesnė meninė ir antropologinė medijų refleksija toliau plėtojama Anthrovision straipsnyje Through Prisms, kuriame kūrėjos prisiima atsakomybę už savo episteminius bei bendradarbiavimo proceso metu kilusius suklupimus.

„Prizmėje“ filmo kūrėjos kviečia mus prisijungti prie dokumentinio kino diskurso. Čia ne tik girdime nuostabius istorinio prancūzų kino balsus (nuo Serge Daney iki Paulin Vieyra), perteikiančius tokias citatas kaip „Kinas – tai viskas, kas lieka, kai filmas baigiasi“, kartu matome nepaprastą režisūrinių strategijų kombinaciją. Tai ir nuotraukos atkūrimas Mbakam epizode, ir kasdieniškas aktorių pokalbis van Dienderen steadicam kadre, ir labiau žurnalistinė Yaméogo prieiga – visa tai skirta tam, kad filmas išpildytų savo intencijas. „Prizmė“ užduoda neatidėliotinus klausimus, tačiau tai daro paprastai, net grakščiai, o kartu įtikinamai pateikia ir įmanomus atsakymus.

Straipsnis parengtas remiantis interviu su An van Dienderen (2022 m. liepos 11 d.) ir straipsniu Through Prisms – Practice-based Research on the Intentions of Collaborative Filmmaking (An van Dienderen, Natalie Gielen, Eléonore Yaméogo ir Rosine Mbakam komentarai), publikuotu Athrovision, Vol. 7.2., 2019.

Tekstą iš anglų k. vertė Austėja Masliukaitė.

Straipsnio autorius:
Miki Ambózy yra eksperimentinio kino filmų kūrėjas ir meno tyrėjas Vilniaus dailės akademijoje. Anksčiau jis buvo vienas iš menininkų grupės SoundImageCulture (SIC) bendradarbiavimo erdvės narių Briuselyje, Belgijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *