Profesorės Giedrės Jankevičiūtės paskaitoje Berlyne – dėmesys tarpukario Vilniaus dailei

Kovo 21 d. Pilecki institute Berlyne profesorė Giedrė Jankevičiūtė skaitė anšlaginio publikos dėmesio sulaukusią paskaitą „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948: vienas miestas – daug pasakojimų“.  Taip pavadinta paroda, kuri šių metų gegužės pabaigoje bus atidaryta Krokuvos nacionaliniame muziejuje, o lapkritį perkelta į Nacionalinę dailės galeriją Vilniuje. Parodos kuratoriai – G. Jankevičiūtė ir Andrzej Szczerski.

Prof. G. Jankevičiūtė paskaitoje pristatė parodos rengimo motyvus, jos struktūrą, turinį ir galimą reikšmę Lietuvos ir Lenkijos meninės kultūros, ypač vaizduojamojo meno, istoriografijai. Pasirinktu chronologiniu laikotarpiu Vilnius buvo tikras kultūrų katilas, paribio miestas savo daugiautautiškumu ir dinamika primenantis Lvivą ar Triestą, patyręs gyventojų kaitą su pliuso ir minuso ženklais. Tačiau tarpukario Vilnius dar nėra patekęs nei į Europos, nei net į Lenkijos meninės kultūros žemėlapį;  ir Lietuvoje, ir Lenkijoje tik gana uždaros žmonių grupės domisi to laikotarpio Vilniaus istorija. Tad parodą galima laikyti pirmuoju bandymu integruoti tarpukario Vilniaus dailę į platesnį regiono kultūros istorijos naratyvą.

Gausiais pavyzdžiais auditorijai iliustruotos vienas parodos tikslų – pateikti įtikinamą tarpukario Vilniaus dailės ir dailės gyvenimo rekonstrukciją. Remdamiesi socialine meno teorija, kuratoriai atsižvelgė į politinių aplinkybių reikšmę menininkų gyvenimui, meno kūrimui ir funkcionavimui. Kita vertus, politinis fonas – kova dėl miesto, Vilniaus prijungimas prie Lenkijos ir beveik dvidešimt metų trukusi stabilizacija, sovietų ir nacių okupacijos, Holokaustas, tarpukario vilniečių pasitraukimas į Lenkiją po Antrojo pasaulinio karo, sustiprėjęs stalinistinis teroras – suvokiamas kaip kontekstas, daręs įtaką menui, meniniam gyvenimui ir menininkų likimams, tačiau dėmesys sutelkiamas į Vilniaus tikrovės reprezentacijas ir to meto viziją dailės kūriniuose. Parodos kuratoriai siekia sujungti dvi perspektyvas – lietuviškąją ir lenkiškąją, nevengdami iki šiol prieštaringai interpretuojamų temų ir klausimų. Šiuo požiūriu ypač reikšmingi parodos skyriai, skirti kovoms dėl Vilniaus, simbolinėms miesto vietoms ir pokario vilniečių egzodui. Pastaroji atskleidžia patirtos traumos ir nostalgijos Vilniui reikšmę lenkų menininkų kūryboje pokario Lenkijoje. Parodos naratyvas integruoja žydų bendruomenės menininkų kūrybą, parodo, kaip ir kiek į miesto meninį gyvenimą po 1939 m. įsiliejo lietuvių menininkai iš Kauno, gana išsamiai pristato moterų dailininkių kūrybą.

Milžiniško klausytojų dėmesio sulaukusią paskaitą Pilecki instituto renginių cikle „Exercising {Eastern Modernity}“ organizavo kultūros atašė Vokietijoje Rasa Balčikonytė kartu su institutu parėmus LR ambasadai Vokietijoje.