Priešmieginiai skaitiniai su Egle Jauncems

Paulius Andriuškevičius: Pradėkime nuo tekstų, jaučiu, kad tiek man, tiek tau jie svarbūs. Kai matėmės gyvai paskutinįjį kartą, gimimo dienos proga padovanojau tau knygą, kurios pats neskaičiau. Galvoju, kad ji apie kuriantį žmogų, todėl nupirkau, nors iš tiesų labiau spėjau. Gal galėtum papasakoti apie ją, koks jos poveikis? Jei skaitei, žinoma.  

Eglė Jauncems: Aha, tavo Elizabeth Costello knyga J. M. Coetzee padėta lentynoje ir laukia savo eilės. Man atrodo ji trečia eilėje, o gal nusikels dar į tolesnę vietą… Šiuo metu skaitau arba tiksliau bandau įveikti Maggie Nelson The Art of Cruelty. Žinai? Jau ne pirmą kartą galynėjuosi su šia knyga, ji nėra skirta skaitymui prieš miegą, na, bent ne mano šiandieninėms galimybėms. Šiuo metu, deja, vienintelė valanda, kada turiu laiko paimti į rankas knygą, yra prieš einant miegoti prie raudonos šviesos… 

P.: Man gražu, kai sakai Elizabeth Costello J.M. Coetzee, nes nors iš tikrųjų Elizabeth Costello sukūrė J. M. Coetzee, dažnai kūrinių personažai kuria rašytojus. Jei galėčiau ant tos lentynėlės dar ką nors padėti, tai būtų Jon Fosse A Shining (galbūt dovana kito gimtadienio proga). Maggie Nelson nesu skaitęs. Man pačiam juokinga, kaip kartais ieškau literatūros ir filmų įrašydamas į Google, pvz., „best contemporary writers“ ir knisdamasis po kažkokius sąrašus bei kultūros reitingus. Nelson figūruoja tuose sąrašuose, o ir toje tinklalaidėje apie literatūrą otherppl podcast, kurią esi man rekomendavusi. Gal dėl to jau keletą metų galvoju ką nors jos paskaityt, bet mano lentyna taipogi su eilėmis… Tavo kūrinių pavadinimai dažnai nurodo į literatūrą – The Paler King (mudviejų mėgiamas D. F. Wallace’as) arba Study Of A Young Man As a Flower, kuriame galima įžvelgti nuorodą į Joyce’ą.¹ Tie pavadinimai gana juokingi, ir tavo kuriami personažai taipogi dažnai humoristiniai. Kaip tu manai, kodėl taip yra? 

E.: Na va, iškart ir atsiskleidžiau iš pirmo atsakymo! O gal tiksliau mano dispraksija, sumišusi su įgimtu chaosu, paėmė viršų. Mano galvoje viskas visada painiojasi. Kartais tas chaosas būna įdomus ir nuveda prie įvairiausių idėjų ir minčių, o kartais labai vargina, ypač kai reikia susikaupti ir nesipainioti, o dar ir pasirodyti, kad esu mokytas žmogus. Taip, aiškus faktas, J. M. Coetzee yra rašytojas. Bet labai įmantriai pasirinkta protagonisto tapatybė. Iš tikrųjų pradėjau skaityti knygą ir numečiau ją į šalį, bet pirmi puslapiai sukūrė stiprų veikėjos vaizdinį. Elizabeth Costello pasirodė tokia įdomi, savarankiška ir stipri asmenybė, kad autorius pasidarė nebesvarbus ir liko paraštėje. Vertinu tai kaip gerą pradžią ir, matyt, paimsiu knygą į rankas dar ne kartą. 

Taip jau nutiko, kad mano kūryba labai dažnai remiasi nuogirdomis, situacijomis, apkalbomis, vaizdiniais, rašytais ar nugirstais žodžiais bei frazėmis. Skolinuosi pavadinimus ne tik iš knygų, bet ir iš radijo, ypač BBC 4, ypatingai mėgstu pokalbius, išgirstus autobusuose, traukiniuose, kavinėse, kartais specialiai seku žmones parkuose arba tiesiog stoviu šalia ir neinu į šalį. Na ir, kadangi gyvenu fragmentiškame postmodern pasaulyje, ieškau įvairiausių simbolinių reikšmių minėtuose patyrimuose. Turiu nemažai užrašų knygučių, o ir mano studijos stalas yra tiesiog nuklotas įvairiausių spalvų užrašais. Prisiglausiu prie kuratorės Cecilijos Alemani minties sakydama, kad rašytojai žodžius vartoja geriau. Tačiau viskas yra žaidimas. Žinoma, labai mėgstu skaityti, tai galbūt mano antroji aistra po muzikos. Kartais tiesiog norisi užmegzti dialogą su autoriumi ar personažu. 

O dėl humoro nežinau, ką ir atsakyti, labai atsargi tema. Galbūt iš esmės esu įstrigusi pastoviame egzistenciniame nihilizme, kad išgyvenčiau, man reikia ironijos ir juoko. Kaip Slavojus Žižekas pasakė: „Jeigu matai šviesą tunelio gale, žinok, kad tai tiesiog dar vienas atvažiuojantis traukinys.“

P.: Labiausiai man įstrigęs tavo kūrinio pavadinimas Kančia – gera žinia. Kažkodėl turiu nuojautą, kad šios frazės tau nepasufleravo BBC radio 4, o sugalvojai pati. Kančios iš tiesų labai daug visur – on the BBC, mūsų atsiminimuose, horizonte. Tavo darbuose ji taipogi rusena, tik dažnai užsimaskavusi ryškių spalvų sluoksniais, popartišku blizgesiu, šmaikščiais pavadinimais. Šis dvilypumas net veda prie kuriozų, kaip tą kartą, kai perskaičiau kito tavo darbo pavadinimą Mėlynių pievelė, ir jau būdamas pažįstamas su tavo „įpročiais“, aišku, galvojau apie Bergmaną ir ko čia apie jį paklaust, o tu man šiek tiek liūdnomis akimis pasakei, kad čia apie smurtą šeimoje. Tada belieka juoktis… ir verkti. Kaip tu matai ir mąstai apie šiuos kontrastus? Tiek meno, tiek ne meno pasaulyje. 

E.: Man iš vaikystės yra išlikusios kelios dilemos, ir viena iš jų – kentėjimas dėl grožio. Baba pešdama plaukus visada man primindavo, kad viskas dėl mano išvaizdos, ir tas priminimas buvo taikomas vėliau įvairioms gyvenimo situacijoms. Gražiai sušukuoti plaukai virsta į gražią šeimą, gražius vaikus ir namus. Savo dukroms taip nesakau, ir vaikšto jos šiek tiek susivėlusios, bet nieko tokio. Kaip norės, taip ir susišukuos, aš irgi seniai nustojau šukuotis. 

Na o Bergmano iš sąmonės niekaip neištrinsi. Jis, žinoma, yra prisidėjęs ir prie mano pasaulio suvokimo ir patirčių apžvalgos. Mano darbuose išties susipina realybė ir fikcija, įsivaizdavimai ir tikrovė, buitis ir svajonės, istorija ir dabartis. Viskas mano gaminamose drobėse, ypač lopuose, yra labai dviprasmiška, painu, netgi tragiška, bet apipinta gražiais lapeliais ir gėlytėmis. Mėlynė ir kitos gėrybės (dažnai naudoju Renesanso simboliką) pasikartoja mano darbuose būtent dėl šių visapusiškai kintančių reikšmių. Mūsų paroda „Šaudyklė ir ruoželis“ neišvengiamai atspindėjo buitį, ir tai yra viena iš mano pagrindinių realybių. Neseniai savo personalinėje parodoje „Orion“ vėl grįžau prie kasdienio gyvenimo namuose, ypatingai savo vyresnės dukros kambario, jos kaupiamų šiukšlių, perkuriamų formų bei jų reikšmės. 

P.: Ir čia taipogi srovena literatūrinė srovelė. Šioje parodoje vieną iš darbų pavadinai Ole-Luk-Oie pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką Ole Lukøje. Ole Lukøje vakare ateina pas vaikus su dviem skėčiais po pažastimis, vieno jų skliautas išdabintas spalvingais vaizdais, kito – pilkas ir be vaizdų. Virš gerų vaikų galvų jis išskleidžia pirmąjį, ir jie sapnuoja fantastiškus sapnus, virš išdykusių – antrąjį, paversdamas jų miegą sunkiu ir besapniu. Įdomu, kad Ole Lukøje turi brolį tuo pačiu vardu, dar vadinamą mirtimi. Jis žmones aplanko tik kartą, tačiau nusinešdamas juos ant savo žirgo, seka jiems vieną iš dviejų pasakų: gerąją arba nykiąją. Folklore egzistuoja dualizmas, aiški šviesos ir tamsos priešprieša, tavo kūrybos vanduo drumzlinas, neaišku, kada šypsotis, o kada sunerimti. Tai, matyt, kaip ir dažnai būna, priklauso nuo požiūrio taško. Iš kokios gelmės išniro Orion kūriniai ir kokias pasakas seki savo dabar jau dviem dukroms?  Kaip šią parodą susietum su savo vaikyste? 

E.: Paroda Orion kilo iš minčių, aplankančių mane migdant dukrą jos mažo kambario lovelėje. Mano pasaulis susitraukė susilaukus vaikų. Namai, buitis, jos kambarys tapo mano egzistencijos centrais. Laiko suvokimas pasikeitė, prioritetai ir galimybės taip pat. Tačiau, nors  mano  kasdienybė ir yra pasisavinta, svajonės ir prisigalvojimai niekur nedingo. Gulėdama jos lovoje, kiekvieną vakarą žiūriu į plastmasines ant lubų ir sienų priklijuotas neonines žvaigždeles, kurias ji išklijavo kartu su mano vyru. Na ir, aišku, pati nugrimztu į kitus pasaulius. Kartais apmąstymai būna gražūs, o kartais mintys tampa nevaldomai gąsdinančios – Orion ir Ole Lukøje sąjunga jei nori. 

Taip nutiko, kad mane pradėjo labai dominti su mano vaiku susijęs vartojimas – žaislų, kojinių, marškinėlių, kepurių, dantų šepetukų ir kt. pakuotės. Pradėjau jas rinkti prieš penkerius metus. Įdomias šiukšles kaupiu savo studijoje, iš kurių pradėjau kurti raštus ir lopus. Jos kambarys gali būti apibūdintas kaip ypač koncentruotas meilės ir vartojimo kosmosas. Mano vaikystė buvo visai kitokia, bet parodoje panaudojau ir šiukšles, gautas siuntinuose iš savo mamos. Ole Lukøje kūrinio atvaizdas sukurtas iš drėkinančios kaukės, kurią į siuntinius vis įdeda mano mama. 

P.: Tavo kūryboje iš tiesų yra tiek Arte Poverai, tiek Pop Artui būdingų žymių, kurios didžiąja dalimi susijusios su tais niekam nereikalingais daiktais, kuriems randi namus. Tačiau tuo pat metu kūriniuose slepiasi ir senieji meistrai, pavyzdžiui, Rembrandtas, ir etnografiniai motyvai – tradicinis audimas. Kaip tau pavyksta žongliruoti visais šiais dalykais, sutelkti juos į tolygų srautą? Ko sieki kurdama meno kūrinį ir kaip žinai, kada jis baigtas? 

E.: Kartais juokauju, kad Arte Povera, matyt yra artimiausia mano kūrybai, kadangi mano studijoje vyrauja circle economy – viską tempiu, kaupiu, perdarau ir perkuriu. Mano darbo vietą sudaro spalvotų iškarpų, adatų, keistų formų šiukšlynas. Net ir užbaigti kūriniai labai dažnai yra sunaikinami, nes man vis prireikia kokios nors spalvos ar detales. Taigi sunku atsakyti į klausimą, kada kūrinys atrodo užbaigtas, nes dažniausiai mano darbai neturi galo. Kartais atrodo, kad jų tikslas yra likti neužbaigtais, būti gyvais organizmais. Laikui bėgant, keičiasi ne tik pigmentas, mano paveikslai ir aptrupa, ir pasikreipia, ir nutįsta, ir susmunka. Taip turi būti. Specialiai tikrai niekuo nežongliruoju ir esu labai kritiška. 

Išties mano darbai yra paremti tradicinės tapybos principais. Praleidau labai daug laiko studijuodama senųjų meistrų tapybą ir turbūt šiandien mano chaotiška kasdienybė yra persipynusi su Rembranto, Ticiano, Velaskeso, Kobke, Karel Dujardan, bet taip pat – ir su Petronėlės Gerlikienės, Henri Rousseau, Walter Sickert, Michael Portnoy, Ragnar Kjartansson darbais. Mano mintyse visuomet sukasi geresnis ir įdomesnis menas, nei aš pati kuriu. Dar studijuodama audimą mąsčiau apie drobės ištakas ir galimybes, tapybos interpretavimą šiuolaikiniuose ir tradiciniuose kontekstuose. Anksčiau galbūt siekiau įrodyti kažkokias tiesas, bet šiandien tiesiog vaikštau gatvėmis ir stengiuosi gyventi Dao principais. 

P.: Nemažai laiko praleidai Rytuose, tai įdomus tavo gyvenimo tarpsnis. Gal galėtum apmąstyti, kaip tie Dao principai ir rytietiškos pamokos įsismelkė į tavo gyvenimą ir kūrybą? 

E.: Savo pirmą bakalaurą apsigyniau Vilniaus universitete. Orientalistikos centre studijavau sinologiją. Man pasisekė, kadangi laimėjau stipendiją, leidusią trečią kursą, visus metus, praleisti Taipėjuje. Galėjau ne tik tobulinti kalbą, bet ir studijuoti Taivanio etnines mažumas. Kinų kalbos mokėjimas man atvėrė neribotas galimybes. Būdama ten, pradėjau mokytis siuvimo, aplikacijų, piešimo, popieriaus gaminimo, audimo, spalvų išgavimo ir supratimo tiek iš Taipėjaus vienuolių, tiek iš žmonių, įsikūrusių tolimiausiose Kinijos gyvenvietėse. Galima sakyti, kad šis mano gyvenimo etapas, turėjęs atversti naują puslapį mano suaugusiosios karjeroje, leido man sugrįžti į kūrybą. Tik šį kartą muziką iškeičiau į vizualųjį meną. Azijos ir laiko, praleisto joje, neromantizuoju. Netgi atvirkščiai, keliaudama, ypatingai Kinijoje, buvau sukrėsta vartojimo kultūros, tradicijų apleidimo ir ignoravimo, agresijos ir kasdienybės brutalumo. Vienatvė taipogi turėjo įtakos mano pasirinkimui grįžti ir viską pradėti iš naujo. Taigi, penki studijų ir gyvenimo Azijoje metai man buvo, žvelgiant atgal, kone svarbiausi mano gyvenime. 

Na o grįžtant prie Rytų filosofijos, man buvo ypač įdomu studijuoti pas dėstytoją Loretą Poškaitę, su kuria vis dar palaikome ryšį. Dao suvokiu kaip ėjimą raidos keliu, kuris veda į susitaikymą su aplinka ir jos reiškiniais, tiek mistiniais, tiek kasdieniškais. Tačiau lygiai taip pat man buvo įdomu studijuoti konfucianizmą ir budizmą. Ypatingai Taivanyje minėtosios trys filosofijos yra viena kita persismelkusios ir tapusios kasdienybės dalimi. Praleisdavau itin daug laiko šventyklose ir vienuolynuose tiesiog stebėdama reiškinius ir žmonių elgesį, o labiausiai stebindavo tyla ir santūrumas. 

P.: Esi Londono menininkų bendruomenės narė, „viena koja“ dalyvauji parodose ir Lietuvoje. Ar gali palyginti šias dvi šiuolaikinio meno scenas? Taipogi, kadangi laisvalaikiu prisižiūri „prisirpusio“ meno parodų, kokiomis trajektorijomis matai judantį šiuolaikinį meną šiandien? 

E.: Ir dirbant, ir ilsintis Lietuvoje, tik atvažiavus iš Londono, man užtrunka porą dienų, gal net visą savaitę suprasti čionykštį tempą, atstumus ir laiko planavimą. Londone, atrodo, tikrai yra daug daugiau streso, greičio ir konkurencijos visose srityse. Kalbant apie su menu susijusias bendruomenes, sutikus bendraminčius, kažkokio didelio skirtumo tarp kultūrų nesu pastebėjusi. Galbūt neteisinga ir lyginti. Lietuviai visada buvo labai mobilūs ir atviri įvairiausių pasaulinių tendencijų sekėjai, nešėjai ir kūrėjai. 

Na, o dėl šiuolaikinio meno projekcijos, tai kiekvienas turi savo subjektyvų mąstymą. Aš pastebiu, kad šiuolaikinis menas rizikuoja tapti labai saugiu pramogų parku. Ir ne tik menininkai yra atsakingi už šią madą. Labai taikliai savo interviu su Ben Luke pastebėjo Phylida Barlow. Ji įžvelgė grėsmę menui virsti alternatyvia pasilinksminimo platforma, kur dėmesio centras krypsta į menininko identiteto, įvaizdžio ir karjeros gaires, o kūrinys, praradęs turinį, tampa laikinu žiūrovų kamerų traukos centru.

P.: Turėdamas omeny tai, kad mūsų pokalbį galbūt skaitys jauni žmonės, ar yra kas nors, ko galėtum palinkėti menininkėms ir menininkams, pradedantiems savo karjerą meno scenoje? 

E.: Būti pozityviems, atviriems ir, svarbiausia, nesmerkti kitų. Man mano dėstytojas baigiant RCA² palinkėjo atkaklumo ir įspėjo, kad nebus lengva. 

1. The Pale King – nebaigtas Davido Fosterio Wallace’o romanas, išleistas po autoriaus mirties 2011 m. Pirmasis Jameso Joyce’o romanas A Portrait of the Artist as a Young Man (Menininko jaunų dienų portretas) išleistas 1916 m. ↩︎
2. Royal College of Art ↩︎