Praplėsti erdvės suvokimą. Interviu su Vladu Suncovu

Creative Process, 2020 m.

Viktorija Šiaulytė: Būtų įdomu pradėti pokalbį apie tavo praktiką pradedant tavo asmeniniu archyvu – jau keletą metų kaupiamu „erdvių kūrimo principų katalogu“, kuriame renki įvairiausius profesionalių menininkų ir ne tik kuriamų erdvių pavyzdžius. Kaip tiksliai vadini šį archyvą?

Vladas Suncovas: Iš tiesų nedaug su kuo esu apie jį kalbėjęs, darbinis pavadinimas – „menininkų kuriamos erdvės“.

Su tavimi dirbę žino, kad dažnai tavo kūrybinį procesą lydi tarsi atlaso sukūrimas iš daugybės įvairiausių vizualizacijų ir piešinių. Todėl savaime suprantama, kad tavo studijoje egzistuoja toks archyvas. Kas tai per įrankis ir kaip jį pradėjai kaupti?

Iš parodos „Vibrant Tensegrity“, 2013 m.

Visada turėjau polinkį būti laisvamaniu taksonomu, kūrybiškai ir gan subjektyviai klasifikuoti supančius elementus. Įvairiapusiškai dirbdamas su erdve, bet niekada nestudijavęs architektūros ar urbanistikos, savęs klausiau, kaip su tuo galiu dirbti ir kaip klasifikuoti. Pradėjau analizuoti dominančių menininkų ir kultūrinių reiškinių pavyzdžius, kuomet erdvės nėra kuriamos urbanisto ar architekto, kad padėčiau sau atsakyti į klausimą, kaip dirbti su tomis erdvėmis. Atrodė – kas bendro tarp piešinių, poezijos, architektūros, anekdotų ar net… kapų, kur erdvė irgi labai įdomiai traktuojama? Tos erdvės kūrybiškos, bet dažniausiai kuriamos ne architektų.

Man tai kaip katalogas, pradėdamas naują projektą, savęs klausiu, ar konkrečiu atveju geriausiai tiktų fiziniai konstruktai, o gal geras pasakojimas ir video ar dar kas nors. Skirtingų kategorijų dabar šimtai.

Man labai įdomu, kad tu, kaip menininkas, įvardiji tas erdves labai skirtingais registrais. Aš, turėdama menotyrininkės išsilavinimą, sau gal to neleisčiau… Tavo kataloge persipina poezija, kūnai, genetika, dioramos, fontanai… Labai konkretūs objektai, bet kartu ir abstraktūs žinių laukai.

Tai nėra mano veiklos sritys, bet apibrėžimai, kaip menininkai dirba su erdvėmis, kategorijos, kurias aš išskyriau. Galiu atsiųsti kokį nors pasakojimą, kur analizuoju erdvę per tekstą ir piešinį anekdoto formatu.

Rasos Antanavičiūtės balkonas, 2020 m.

Čia pavyzdys, kad kartais darbas su erdve mano kūryboje pasireiškia ir tekstiniu, ir piešinio formatu, ir nebūtina šitam objektui būti įgyvendintam. Galima tiesiog paspekuliuoti. Pats archyvas taip pat yra viena iš kategorijų, tai irgi tam tikra erdvinė meninė praktika.

Pavyzdžiui, mano Vilniaus grotų dizaino archyvas. Miegamuosiuose rajonuose pirmo aukšto balkonai dažnai yra grotuoti, ir grotos skirtinguose rajonuose turi skirtingus raštus, skirtingus pasakojimus. Įsižiūrėjus galima įskaityti tarsi tam tikrą kodų kalbą. Atsiųsiu fragmentą iš Šeškinės grotų dizaino rinkinio.

Šeškinės grotos, 2020 m.

Žmonės patys darėsi grotas, virinosi įvairiuose garažiukuose, dažnai tai nebuvo iš katalogo perkami produktai, labiau „pasidaryk pats“ principas. Grotos atsirado 8–9 dešimtmetyje. Žmonės patys išlankstydavo, dažnai iš pigiausių medžiagų, armatūros. Pradėjau kategorizuoti, fotografuoti ir perpiešinėti raštus ir duoti jiems pavadinimus, kurie tarsi atspindėtų, kas tose grotose pavaizduota. Tam tikra prasme žmonės kuria sau saugumą balkonuose su grotomis, kartu tai bando pritaikyti savo estetiniam suvokimui. Net nepagalvotum, bet jų yra šimtai. Kai kur persipina, Žirmūnuose gali rasti tokių pačių grotų kaip Šeškinėje ar Lazdynuose, bet įsižiūrėjus yra ir daug skirtumų.

Man viena iš menininkų kuriamų erdvių kategorijų – archyvas. Tai mano archyvas, kurį kaupiu sau ir kartais pritaikau įvairiems projektams. Turiu kelis archyvus, kuriuos kaupiu paraleliai, asmeninei naudai. Jie praplečia mano kūrybinę kalbą – tai tarsi miesto urbanistinis folkloras. Gan laisvamaniškas kategorizavimas. Mane domina, kaip skurdžiomis, ribotomis galimybėmis žmonės susikuria sau saugias erdves. Net ir toks funkcionalus elementas kaip grotos dėl medžiagų ir finansų ribotumo daromas iš armatūros, kuri yra tame pačiame blokiniame pastate… nepaisant to, jame atsiranda tam tikri meniniai sprendimai ir aplinkos estetizavimas. Sau malonią erdvę gali susikurti skurdžiausiomis priemonėmis net ir nesaugiame rajone.

Herbalist Altana, 2020 m. Foto: Laurynas Skeisgiela

Toks erdvės kūrimas šiandien Lietuvoje turbūt jau yra istorinis reiškinys. Ar estetinės vertės pamatymas susijęs su istoriniu atstumu? Asociatyviai galvoju ir apie kitą tavo projektą, pristatytą 2021 m., „Rolling Through Utopias“, kuriame taip pat naudoji istorinius piešinius – diagramišką utopinių urbanistinių projektų estetiką, perkeisdamas ją į kitą formą.

Rolling Through Utopias, 2021 m. Foto: Aistė Marija Stankevičiūtė

Tai buvo teatro mieste festivalio tema „Judėjimas mieste“. Pradėjau klausti, kas yra miestas, kas galėtų būti ateities utopinis miestas. Mane domino neįgyvendintos utopinės miesto planuotės, likusios kaip idėjos. Bandžiau surasti patrauklią formą supažindinti žmones su utopiniu urbanizmu, pasirodė įdomu tas idėjas perteikti jas perinterpretuojant minigolfo aikštelių formatu. Mano kataloge utopijos taip pat yra viena iš kategorijų. Aš nevengiu jas sukergti, vieną su kita sumaišyti, interpretuoti. Kai kuriuos architektus utopinės neįgyvendintos idėjos įkvepia architektūrai, bet taip pat gali įkvėpti menininką sukurti mini golfo aikštelių dizainą.

Jei tau patinka atliepti tam tikrą užsakymą, uždavinį, ar turi tam nusistovėjusią metodiką?

Bandau įsigilinti, ko iš manęs tikisi, ir galvoti, kas mane domina ir kur galiu išsikelti sau iššūkį. Man patinka spręsti uždavinius, užsakymai dažnai ir būna kaip uždavinių sprendimas, bet kūrybiškų užduočių sprendimas, kurias išsikeliu pats sau.

Parodos „Meno celės“ erdvė, 2019 m. Foto: Laurynas Skeisgiela

Parodos „Videogramos“ erdvė, 2020 m. Foto: Lukas Mykolaitis

Įkvėpei vėl iš naujo peržvelgti 1977 m. išleistą knygą „A Pattern Language“ (liet. Struktūrų kalba, autoriai Christopher Alexander, Sara Ishikawa, Murray Silverstein), kuri, žinau, tau yra taip pat svarbus įrankis. Architektūros istorikų Christopher Alexander vertinamas kaip vienas pirmųjų, būdamas ir matematikas, ir architektas, urbanistiniams modeliams naudojęs kompiuterinius skaičiavimus jau 1960-aisiais. Mano manymu, „A Pattern Language“ pateikia ypatingą erdvės, kaip informacinio tinklo, supratimą, siūlo pavyzdžius, kaip su tuo kūrybiškai dirbti. Įdomu, kas tave, kaip menininką, labiausiai patraukė jų požiūryje?

Tame tyrime manęs netraukia toks ezoterinis elementas – gal tiesiog tuo metu egzistavęs techno-optimizmas – kuris tarsi sakė, kad kompiuteriu viską suklasifikavus, galėtume objektyviai išspręsti. Iš tau siųsto anekdoto galima matyti, kad aš nepraktikuoju tų laikų techno-optimizmo. Jis vis atgimsta, pavyzdžiui, su parametrinio dizaino banga. Žiūriu į tą knygą kaip į labai puikią įrankių dėžutę, kur atkreipiamas dėmesys į erdvinius elementus, apie kuriuos nepagalvoji mąstydamas apie savo kuriamą erdvę. Yra šimtai detalių, kurios gali daryti įtaką žmogaus gerovei vienoje ar kitoje erdvėje. Jie išskiria tokią kategoriją, kaip „erdvė po laiptais“, „vaiko urvas“. Vaikai mėgsta būti po tam tikro aukščio laiptais, sukurti sau erdvę žaidimams. Architektai turėtų atkreipti dėmesį, kurdami gyvenamąjį namą, kad turi būti tokių erdvių, nes ten gerai jaučiasi vaikai. Toks nestandartinis požiūris į erdvę, iki nedidelių detalių, nors tos kategorijos ir nėra išsamiai išanalizuotos. Viskas tarpusavyje susiję. Galbūt architektų ar urbanistų užbrėžtos gairės erdvei kurti nebūtinai dominuojančios, nes kasdienybėje yra tiek daug kitų mikroelementų.

Tai suprantu kaip tam tikrų ryšių erdvėje matymą, kažką, kas gal ne visada materialiai apčiuopiama.

Taip, jeigu mąstome apie erdvę ne tik kaip apie fizinę, bet ir kaip apie socialinę, psichologinę, nuolat susipynusią šiose trijose kategorijose. Erdvę kuriame visi. Tai, kad žmonės įsistatė daugiabučiuose grotas ar kažkaip įsirengė balkonus, nebuvo sugalvota iš anksto, atsirado dėl socialinių reiškinių. Žmonės užsisodina sodelius prieš balkonus – tai sukuria tam tikrą gerbūvį, ir mes vienaip ar kitaip jaučiamės tose erdvėse. Man labai patiko, kad „A Pattern Language“ tokie pavyzdžiai nėra marginalizuojami kaip kažkas nesvarbaus. Visa tai irgi kuria, kaip mes jaučiamės.

Įdomu, kad mes čia diskutuojame apie tai, kaip erdvė kuriama kasdienybėje, bet tavo paties darbai – ar tai būtų scenografija, ar instaliacijos – funkcionuoja galbūt ne visada išimtinai galerijos baltame kube ar teatro juodoje dėžėje, bet dažnai tai yra labai specifinė kultūrinė erdvė, kur rodai savo kūrinius.

Scenografija „Brilijant Advenčers“, 2021 m. Foto: Dainius Putinas

Parodos „Kaunas – Vilnius: nuversti kalnus“ erdvė, 2022 m. Foto: Laurynas Skeisgiela

Iš spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ LNDT 2018. Video: Dmitrij Matvejev

Nors ir kategorizuoju bei domiuosi tuo, kas aplink, bet mane domina perinterpretuoti, ne imituoti. Jeigu kuriu scenografiją, kiekvieną kartą bandau sukurti abstrakčią erdvę, kuri nebūtų atpažįstama kaip, tarkim, devyniolikto amžiaus interjeras, nes ten yra tam tikri langai, durys, kilimas ir pan. Ieškau, kad tai būtų elementai, įgalinantys veiksmą ir mintį, bet neuždarantys konkrečioje vietoje. Nemažai scenografų kuria puikias scenografijas, nurodančias į konkretų laikmetį, konkrečią erdvę ar jausmą. Mane labiau domina sukurti erdves, objektus, kurie galėtų egzistuoti ir už teatro ribų.

Pavyzdys su balkonais, kuomet žmonės toje kartotėje sugeba susikurti sau mikropasaulėlį, apsisodinti gėlėmis, pasidaryti ornamentuotas grotas, kilimą pasitiesti, lentelėmis išsikloti. Parodų ir spektaklių tikslas – taip pat uždaroje saugioje erdvėje perkelti žmogų į idėjų pasaulį. Idėjų, jausmų pasaulį, o ne į konkrečią atpažįstamą vietą. Šiuo aspektu matau bendrumą – tarsi užskliaudimas, bet tuo pačiu ir atvėrimas, teleportacija.

Grįžtant prie klausimo, kaip kuriu erdves, būna daug techninių apribojimų, specifiškumo, ką gali daryti vienoje ar kitoje erdvėje, koks biudžetas, kokia yra pjesė, paroda, koks užsakymas. Įsijungia tarsi kompiuterinis mąstymas, bandymas atrasti kompromisą, kuris tenkintų visus aplinkui ir mane patį. Tai gan kūrybiškas, bet sunkus procesas. Anksčiau negalvojau, kad tokia bus mano kūryba – galvojau, kad būsiu laisvas menininkas, kuris ką susigalvojo, tą padaro, sėdėsiu vienišas studijoje ir akumuliuosiu kūrinius, kuriuos paskui visi norės nusipirkti. Bet ilgainiui suvokiau, kad įdomu bendradarbiauti su žmonėmis, spręsti uždavinius per meną, kad tai irgi yra kūryba, tiesiog turi daug kitų niuansų.

Didelė dalis tavo praktikos yra išskleidžiamos struktūros. Kalbant apie erdvių kūrimo principus, kuo tave sudomino šios labai specifinės struktūros?

Scissors project, 2017 m.

Visada turėjau polinkį iššūkiams. Domino ir funkcionalumo aspektas. Mes daug keliaujame, ir transporto priemonės daro vis didesnę įtaką mūsų gyvenimams, kartu, atrodo, plečiasi ir architektūros prisitaikymo galimybės. Pastaraisiais metais matėme, kaip netikėtai nutikę globaliniai reiškiniai visiškai pakeičia mūsų erdvės suvokimą, ir reikia staiga permąstyti, kaip judame kasdienybėje. Per kelias savaites visas pasaulis turi tai permąstyti. Labai simptominis dalykas – viskas labai greitai keičiasi. Gal reikia ir besikeičiančios architektūros, kuri galėtų prisitaikyti? Teatro, meninės erdvės bene lengviausiai įsileidžia tokius eksperimentus. Teatre tenka tą pačią dieną susirinkti dekoracijas, suvaidinti, tada išrinkti, transportuoti į kitą miestą. Išskleidžiamų konstrukcijų galimybės svarbios ir karo industrijai, kosmoso tyrimams ar emergency shelters. Aš neturiu prieigos prie šių industrijų, dėl to naudoju kūryboje.

Esi padaręs ne vieną darbą, kuriame naudoji šias struktūras. Kuris tau pačiam svarbiausias? Koks būna kūrybos procesas – įsivaizduoju, kad reikia nemažai inžinerijos žinių, ir medžiagų ieškojimas turėtų būti įdomus.

Lūžis buvo, kuomet 2017 metais sukūriau išsiskleidžiantį kupolą, kurį transportavau dviračiu Kopenhagoje, ir jame rengiau eksperimentus-parodas įvairiose miesto vietose bendradarbiaudamas su skirtingais menininkais, taip pat skaitymus, performansus, instaliacijas. Taip įgijau pasitikėjimo savimi, kad tokia struktūra gali funkcionuoti ir būti pritaikoma. Ateidavo žmonės ne tik iš meno lauko – jei darydavome parodą daugiabučių kiemuose, ateidavo vietiniai gyventojai. Kai pamatydavo, kaip išsiskleidžia ta konstrukcija, iš karto pradėdavo spekuliuoti, kur tai dar galėtų būti panaudota. Meno erdvėje, parodoje ar teatre visi tikisi kažkokių efektų ir stebuklų, bet jei tai nutinka viešoje erdvėje, užsimezga visai kitoks pokalbis. Mane labai domino tokių konstrukcijų pritaikomumo aspektas, o ne tiesiog eksponavimas. Nors kai kūriau instaliaciją „Stuburai ir turėklai“, tai buvo ne tiek taikomasis, kiek kūrybinis ieškojimas, kaip architektūra gali judėti ir kurti savo choreografiją.

Scissors pavilion gamyba. Video: Vebjørn Guttormsgaard Møllberg

Stuburai ir turėklai, MMLAB 2020. Video: Elena Kairytė

Man tavo išskleidžiamos struktūros, paroda „Stuburai ir turėklai“ turi tam tikrų aliuzijų į septyniasdešimtųjų architektūrinį ar meninį avangardą, architekto Frei Otto lengvas nešančias struktūras, galbūt net Aleksandrą Kašubą. Esi sakęs, kad tuo laikmečiu tokių struktūrų proveržis buvo sąlygotas tam tikro medžiagų mokslo, mokslinių išradimų. Įdomu, kaip atrodo šiandien, dirbant labai techniškai ir inžineriškai su tokiomis struktūromis, iš kur kyla proveržis dabar, ir kodėl po 50 metų vis dar aktuali tokia architektūra?

Jeigu galvojame apie proveržį ir su kuo man norisi eiti koja kojon, tai – informacijos prieinamumas. Taip pat elektromechanikos elementų prieinamumas. Galime jungti architektūrą su elektromechaniniais, hidrauliniais elementais, finansiškai tai nėra taip brangu kaip anksčiau, nėra vien tik privilegijuotųjų ar tyrimų laboratorijų projektai. Gali sėdėdamas vidury niekur parsisiųsti daugybę nebrangių sensorių, stūmoklių bei mikrovaldiklių, ir su tuo daryti tai, kas dar prieš porą dešimtmečių būtų buvę neįtikėtini stebuklai. Medžiagų ir informacijos prieinamumas stumia į priekį, nežinodamas, kaip išspręsti vieną ar kitą techninį niuansą, lengvai gali rasti sprendimus ir medžiagas. Net sunku neuždusti, nes tiek visko daug, ir tyrimų institutai, laboratorijos dalijasi atviros prieigos informacija, gali interpretuoti šviesiausių žmonijos protų išradimus, padarytus prieš metus, dvejus ar publikuotus prieš mėnesį. Dirbdamas su išskleidžiamomis konstrukcijomis, skaičiau ne vieną inžinierių, architektų magistro ar doktorantūros darbą iš viso pasaulio ir žiūrėjau, kaip jie kuria panašias konstrukcijas. Dabar jau išskleidžiamas formas galiu generuoti ganėtinai greitai. Turiu tam tikrą kalbą, kaip skulptoriai išmoksta lieti bronzą ir gali paruošti formą liejimui ir t.t. Aš galiu matyti struktūrą ir galvoti, kaip ją suskleisti bei išskleisti, kaip ji gali tapti tarsi kinetine, besitransformuojančia struktūra.

Kaip pats minėjai, išskleidžiamos struktūros turi daug karo pramonės, kosmoso architektūros konotacijų, dėl ko turbūt jos taip puikiai tiko ir Julijono Urbono „Lietuvos erdvės agentūros“ paviljone Venecijos architektūros bienalėje. Kokią įtaką tavo kūrybos procesui daro tų struktūrų techno-optimizmo ar vadinamojo „military-industrial complex“ kritika?

Venecijos bienalės atveju tai buvo bendras kūrybinis procesas su architektais, su Julijonu Urbonu. Tai tam tikra prasme scenografijos kūrimas, tarsi gilinantis į pjesę, į režisierių vizijas. O apie ką tu kalbi… mane labai domina funkcionalios struktūros, ir jose ta estetika atsiranda natūraliai. Nebandau imituoti atgrasumo ar šaltumo. Ne veltui tokia estetika ir sukuriama karo pramonėje. Kartais sukuriu kokią konstrukciją, atrodo, visiškai kosminė, tarsi kažkas iš NASA… Bet tai tiesiog funkcionalūs elementai, medžiagos, nes tose pramonėse labai reikia funkcionalių, patvirtintų medžiagų. Jas naudodamas turi įdėti pastangų, kad taip šaltai neatrodytų, kažkaip minkštinti. Bet tai nėra mano intencija.

3D skanerio eskizai Lietuvos erdvės agentūrai, 2021 m.

3D skaneris Lietuvos erdvės agentūrai, bendradarbiaujant su Julijonu Urbonu, 2021 m.

Neturėjau omeny, kad išskirtinai tavo darbai atrodo „atšiauriai“, daugelis mūsų technologijų – net ir išmanusis telefonas – yra iš dalies karinė technologija, ji visur mus supa.

Nemažai yra pavyzdžių to paties Buckminsterio Fullerio ar kitų, kurie paraleliai flirtavo tiek su karo pramone, tiek su hipių ar aplinkosaugos judėjimu. Kas funkcionalu, randa vietą visur.

Ar turi viziją, uždavinį, kurį norėtumei įgyvendinti, jei sakai, kad jau turi tam tikrą kalbą ir žinias? Ką dabar tyrinėji, kuo domiesi?

Viena manęs dalis yra pamišusi dėl technologinių niuansų, kurie įgalina kurti. Bet vis daugiau galvoju apie meną viešojoje erdvėje, turintį išliekamąją vertę. Pastaruoju metu perskaičiau Tim Gill knygą „Urban Playground“. Jis analizuoja, kaip miesto erdvės galėtų būti draugiškesnės vaikams, jo pagrindinė tezė – kurdami vaikams draugišką aplinką mieste, kuriame pozityvų poveikį visiems, ne tik vaikams. Nes miestas tampa saugesne, ekologiškesne ir kitais aspektais draugiškesne erdve.

Minėjai pavyzdį apie olą po laiptais, kurios niekas anksčiau gal neįvardytų kaip architektūros, ar yra tave dominančių miesto erdvės aspektų, elementų, apie kuriuos šiandien mažai kalbama?

Apie konkrečius dar neįgyvendintus projektus nekalbėsiu, bet noriu kurti elementus, kurie nebūtų viendimensiniai ir monofunkciniai. Mieste mums reikia turėti tam tikrus elementus – reikia gatvės bortelio ar suoliuko. Kaip scenografija, kuri nenurodo konkrečios erdvės, bet praplečia tavo suvokimą, kas yra erdvė, taip ir viešose miesto erdvėse man svarbu kurti erdves, kurios atvertų galimybes, kas ten gali vykti, o ne konkrečiai įvardytų. Galima ir labai minimaliais sprendimais tai daryti. Domina darbas ir su urbanistais ir architektais, kartu diskutuojame, kaip vienas ar kitas elementas galėtų tai padaryti.

Įdomu riba, kur prasideda, kur baigiasi žaidimas, kur prasideda, kur baigiasi poilsis. Aišku, reikia labai aiškios ribos, kur važiuoja mašina, nes ten neįkurdinsi žaidimo, bet nereikėtų žaidimo uždaryti už labai aiškios tvorelės ir identifikuoti, kad tai skirta tik konkrečiai grupei žmonių. Atsimenu, Kopenhagoje važiuodavau dviračiu pro tokią keistą žaidimų aikštelę. Atrodė, kad jos funkcija labai neaiški – nei vaikams, nei šunims, ir niekada ten nemačiau nė vieno žmogaus. Po poros metų išsiaiškinau, kad aikštelė sukurta senyvo amžiaus žmonėms. Ganėtinai akivaizdu, jog jie galbūt nenori būti identifikuoti kaip seni ir dėl to ten einantys daryti pratimų. Tai segregacija, o ne integracija. Apibrėžimas ir kontrolė ne visada reikalingi. Toje pačioje „A Pattern Language“ knygoje yra kategorija „Senyvi žmonės mieste“ ir patariama, į ką atsižvelgti kuriant erdvę. Šiaurės miestelis atrodo skirtas jaunai šeimai su vaikais, kur abu šeimos nariai vairuoja po automobilį, ir jiems dažnai reikia į statybinių prekių parduotuvę. Šeškinė atrodo nuostabi senjorams – pilna žalumos, sodeliai, suoliukai, alėjos… Kaip kurti erdves, patrauklias visiems ar bent jau didesnei daliai žmonių?

Tai iš dalies feministinės architektūros teorijos klausimas. Miestai pastatyti iš tam tikro laikotarpio vyriškos perspektyvos – jie dažnai vis dar nepritaikyti vežimėliams, tėvams, žmonėms su negalia.

Nesu ekspertas šitose srityse, bet mano mąstymas dalinai susiformavęs skaitant, susipažinus su feministine architektūros kritika. Tai turėtų būti kiekvieno, kuriančio viešąją erdvę, išsilavinimo dalis.

Ar norėtum pabaigai atkreipti dėmesį į kokį kūrinį?

Iš neseniai pristatytų darbų – kėdė „Laisvadienis“. Ar žinai šitą lietuvišką kėdę?

Originali Liucijos Zaveckienės kėdė

Atpažįstu formą, bet nežinau istorijos.

Tai viena populiariausių kėdžių Lietuvoje ir turbūt viena nemėgstamiausių. Jų gali rasti daugybėje vietų, jų kupinos institucijos, kažkas pardavinėja po eurą ar du. Kėdė sukurta Liucijos Zaveckienės 1985 metais. Autorė yra sukūrusi ir kitų kėdžių, kurios kolekcionuojamos, bet šitų tiesiog masiškai prigaminta. Interpretavau ją kaip resursą ir norėjau sujungti modernistinės, industrinės gamybos, kai prigaminama labai daug ir greitai tų pačių detalių, ir šiuolaikinio parametrinio dizaino, šiuolaikinės gamybos procesus, t. y. 3D spausdintuvo galimybes, kuomet elementai gali būti visi skirtingi ir pritaikomi, tarsi išlaisvinti gamybos procesą. Sukūriau šiai kėdei naują dizainą – išardžius seną kėdę galima pasidaryti naują, prijungiant papildomas jungtis, pratęsiant, išlaisvinant ją, todėl pavadinau „Laisvadieniu“. Tarsi po sunkios darbo savaitės grįžusi kėdė, atsisėda… Šiuo metu ji eksponuojama parodoje „Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.

Laisvadienis, 2022 m. Foto: Gintarė Grigėnaitė

Šis projektas atliepia, man rodos, dar vieną tavo kūrybos aspektą – gal tai nėra labai akivaizdu, bet, regis, tavo kuriamiems objektams didelę reikšmę turi žmogaus kūnas – pavyzdžiui, „90s Simulator“ ar kitiems.

Nemažai yra architektūros arba urbanizmo, arba scenografijos pavyzdžių, kurie yra tarsi teiginys, sukuriami būti nuotraukoje ar galios simboliu. Tačiau mane ir domina tokie dalykai kaip grotos balkone – kažkas, kas priglaudžia, apsaugo, jaukina. Visada galvoju, kiek tai patogu ir kiek tai draugiška vartotojui. Architektūra visada turėjo glaudų ryšį su žmogaus kūno proporcijomis. Išskleidžiamos ar įtampų konstrukcijos taip pat labai glaudžiai siejasi su mūsų kūno konstruktais ir bioinžinerija. Tas santykis man labai įdomus, nemažai bandau pritaikyti ir mokausi iš bioinžinerijos atradimų, paieškų. Ne veltui robotika skolinasi judesius, mes, žmonės, irgi visada mokėmės statyti, kurti erdves iš gamtos pasaulio.

Cozy Modern Family Home, 2022 m.