Praeitis – visada utopija. Jono Meko paroda „Leiskite man svajoti utopijas“ Rupert centre

Šiemet sužydėjus liepoms mūsiškas klimatas imitavo tropikus. Dėl to suintensyvėjo nerimas, kad pasaulis vis sparčiau nukrypsta nuo įsisenėjusio rėžimo. Tik ar bus dėl šių permainų liepų medus saldesnis – vargu. Nepaisant dvejonių, vengiame minčių esą ateitis neužtikrinta ir toliau sukamės įprastuose verpetuose: einame į darbą, vykstame atostogauti ir perkame produktus plastikinėse, neretai keikiamose, pakuotėse. Nuojauta sako, kad panašiai nutinka ir pasiekus asmeninį saulėlydį. Vakarais viliamasi sulaukti dar vienos aušros, vien dėl to, kad rytą pasidžiaugti tuo, kas matyta jau nesuskaičiuojamus kartus. Kitais atvejais, saulėtekio vilties žingsnius lydi vitališkos fantazijos apie naujus užmojus, kai kam buitinius, kai kam kūrybinius. Pastarieji primena kino poeto, menininko Jono Meko (1922-2019), visada įsitraukusio į kūrybinius projektus, „eiseną“. Visgi vieną paskutiniųjų menininko pradėtų projektų (nežinia kiek jų buvo numatyta beribei ateičiai) jau savarankiškai pratęsė ir užbaigė kartu su autoriumi parodai „Leiskite man svajoti utopijas” ruošęsi parodų ir edukacijos centro „Rupert“ kuratoriai Justė Jonutytė, Kotryna Markevičiūtė ir Yates Norton.

Šis projektas, jau įvardijamas kaip preliudija 2021 m. vyksiančiai Jono Meko retrospektyvos parodai Nacionalinėje dailės galerijoje, paties autoriaus sumanymu buvo skirtas pristatyti anksčiau nepublikuotus jo kūrybos eilėraščius iš asmeninio poezijos archyvo. Parodai autoriaus atrinkti eilėraščiai buvo atgaivinti iš praeities: kurti jaunystėje, kai menininkas dar gyveno Lietuvoje, atsidūrė priverstinio darbo stovyklose Vokietijoje ir vėliau, kai įsikurdino Niujorke. Iš trijų skirtingų sąsiuvinių surinkti eilėraščiai apima platų menininko gyvenimo laikotarpį nuo 4-ojo dešimtmečio pabaigos iki slenksčio link naujojo tūkstantmečio. Toks parodos pamatinis turinys įsivaizduotinas kaip iššūkis kuratoriams: poezijos – literatūros eksponavimas šiuolaikinį meną pristatančioje erdvėje. Ypač turint omenyje, kad gerbdami menininką ir jo artimųjų ramybę kuratoriai nesiryžo naudotis Jono Meko sugalvotu projekto „juodraščiu“ ir, pavyzdžiui, iliustracijų, turėjusių antrinti parodai atrinktiems tekstams, ekspozicijoje sava nuožiūra įkomponuoti nesiryžo. Vietoj to, ekspozicijoje itin svarbios tampa Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros kurtos parodos architektūros detalės, tarsi, pakeitusios tai, ko trūko, bet neužgožusios Jono Meko eilėraščių, spausdintų mašinraščiu ant balto popieriaus lapo. Viena architektūrinių detalių, tai – vientisas visoje erdvėje nusitiesęs suolas, kuris, tikslina ir kuratoriai, tampa bendruomenę jungiančiu simboliu, eliminuojančiu socialinę skirtį tarp žiūrovo ir parodos autoriaus. Kitos detalės, tai – camera obscura suformuotos projekcijos, kuriomis ekspozicinėje erdvėje reflektuojami atvirkšti atvaizdai iš lauko, kaip į „Rupert“ vedantys laiptai, bet apsivertę jau primenantys tiltą. Pastarasis simboliškai ženkliną pereinamąjį etapą, kelyje tarp šiapus ir anapus. Dėl blyškių atvaizdų švarus baltas kubas virsta sapniška aplinka, kokia asocijuojasi turinti būti ir utopijos vieta.

Parodos architektūra išlaikytas sterilumo įspūdis, susietas su nematerialių atvaizdų fragmentais projekcijose, leidžia prisiminti ir persvarstyti bendruomenišką reakciją į Jono Meko netektį, kuri panaši daugeliu atveju išėjus žymiam žmogui šiame skaitmenybės amžiuje. Itin greit socialinių tinklų newsfeed‘uose nusidriekė menininko atvaizdų nuotraukos, naršyklėje primenančios ištiestą kino juostos ritę, su kuria asocijavosi ir minėta ant vienos sienų parodos erdvėje pasikartojanti „kadruota“ lauko atvaizdo projekcija. Parodos visuma, kur plokšti objektai įsilieja aplinkoje, išlaikytas pirminis tuštumos įspūdis, atspindintis prasivėrusią spragą po Jono Meko netekties, tapo kontrastingas ūmiai reakcijai ekranuose, kai užuojautos žinutėmis ir prisiminimų istorijomis dalintasi asmeniniuose profiliuose, rodos, neatsižvelgiant į santykį su menininku, jis buvęs artimas ar tolimas, o gal apskritai – aidu, girdėtas tik kaip reikšmingas Lietuvos meno kontekste. Architektūriniam sterilumui, parodoje antrina ir rodomi „begarsiai“ Jono Meko filmai („Prarastas, prarastas, prarastas. Kiškio spirų haiku ir kvailių haiku“ (1976 m.); „Laiškai iš niekur Nr. 1“ (1997 m.)), kurie girdimi tik per ausines, ribojant sykiu prie kūrinio „prisijungiančius“ žiūrovus. Tuo būdu, tarsi, dar kartą primenamas kontrastas tarp kiekybės, kuri menininko kūriniais domėjosi ir kuri žinojo jį kaip žymų „daiktavardį“, tačiau nebuvo tikri dėl ko. Tai aptarti man atrodo svarbu, norint atkreipti dėmesį, jog Lietuvoje ilgai nebuvo išsamesnių menininko kūrybos parodų ir „Rupert“ kuratoriai bendradarbiavimą su Jonu Meku inicijavo jam dar esant gyvam, o ne tapus palikimui. Šiuo būdu juntama pagarbos duoklė kino poetui už jo kūrybinius nuopelnus.

Susitelkiant į parodos pavadinimą, sukurtą atrinkus eilutes iš parodoje eksponuojamo eilėraščio, dėmesį prikausto žodis utopija. Būtų sunku nepastebėti kaip juo naudojantis galima dekoduoti (ar interpretuoti) projektą. Atsižvelgiant į tai, kad parodoje pristatomi kūriniai nebuvo kurti specialiai, o atrinkti iš jau egzistuojančio archyvo, sufleruoja glaudų žmogaus ryšį su praeitimi, kurią dažnai prisimename. Šiuo atveju praeitis kaip utopija susijusi ne tiek su idealizmu, kiek nerealumu, turint omenyje, kad praeitis yra vieta, į kurią grįžti, bent fiziniu buvimu, neįmanoma. Laikas pasiglemžia veikėjus, jei ne į žvaigždes, tai bent pakeisdamas suteikiama patirtimi ir žiniomis. Paraleliai veikėjų metamorfozę veikia ir kiti faktoriai. Gyvendami jie keičiasi santykyje su laikmečiu, kuriame egzistuoja, nutinkančiais įvairaus masto įvykiais, epochos bruožais, kurie sklando kaip alergizuojančios dulkės ir pasėja čiaudulį, suaktyvinantį dominuojančias sroves – stiliaus, gyvenimo būdo, kurie daro įtaką scenos kostiumams bei kitiems atributams. Be abejo, laikas performuoja ir karkasinius veikėjų pavidalus, kuriems tapus atvaizdais laikmenose ir susidūrus su savimi praeityje kartais jau neatpažįstama, kas matoma. Negi čia aš? Minint ne tik kūniškumo ir racionalumo pokyčius, praeities utopija atsiskleidžia pirmais kartais, vėliau virtusiais tik pasikartojančiomis kopijomis, kurių intensyvumas ilgainiui mąžta. Dėl to, kartais tariame kaip norėtume būti kažko dar nematę, neragavę, neišgirdę, kad tik galėtume vėl patirti originalų – pirmo karto jausmą. Panašiai, kaip ir norėtume grįžti bei pasielgti kitaip, nes keliaudami į ateitį sužinome, kur priveda sprendimai su rezultatais be garantijos būsi patenkintas. Ilgesiu praeičiai dar stipriau įsitikiname būtojo laiko utopiškumu, kaip kažkuo – geresniu ir gal net idealesniu. Juk negali ilgėtis to, ko nebuvo, todėl ir į ateitį žvelgiame visai kita jausmų amplitudės puse – vildamiesi ar pasitikintys rytojumi.

Nors minėta, kad fiziniu buvimu į praeitį grįžti neįmanoma, laikas vienakryptis, Jonas Mekas turėjo talento privilegiją apipavidalinti praeitį skirtingomis priemonėmis – filmuota medžiaga, ranka ar mašinėle rašytais eilėraščiais, dienoraščiais, fotografijomis ir t. t. Skirtingos menininko naudotos kūrybinės raiškos formos geba reanimuoti prigesintą ilgesį atitinkamoms gyvenimo akimirkos ir tuo pat metu jį kiek numalšinti. Kadangi parodoje eksponuojamuose eilėraščiuose aptinkama apibendrinta praeitis, kur simpatijos yra bevardžiai daiktavardžiai – berniukai ir mergaitės, o vietos bendriniai laukai ir kloniai, skaitant Jono Meko eiles, nesudėtinga ir žiūrovui atgaivinti prisiminimus, bendrus bruožus eilėse sutapatinant su menininko paliktomis užuominomis apie bendražmogiškąsias patirtis. Tomis akimirkomis naudojamasi menininko sukurtais liukais į praeitį, pro kuriuos žvelgiant sukirba mintis – galbūt buvimas savame kūne nėra vienintelis, kuriame egzistuojame. Gal tai portalas sujungiantis su kitomis laikmenomis – ar tai būtų knygos puslapiai, ar kino ekranai, ar bevietė garso aplinka, kai užsimerkiame klausydamiesi muzikos ausinėse.

Vaizdai iš Jono Meko parodos „Leiskite man svajoti utopijas“ Rupert centre atidarymo. Nuotraukos: Andrej Vasilenko ir Saulius Žiūra