„Polyrabbit.Duplicate“ paroda „SKAITMENINĖ KATASTROFA” KKKC Parodų rūmuose

Iki sausio 19 d. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veikia „Polyrabbit.Duplicate“ paroda „SKAITMENINĖ KATASTROFA”.

„Polyrabbit.Duplicate“ kūrėjų duetas – Darius Jaruševičius ir Ina Šilina – perleidžia filmų ir tapybos autorystę animaciniam veikėjui, kuriančiam dokumentines istorijas įvairialypiais tapybos pavidalais.

Polyrabbit.Duplicate – tai mokumentinės (fikcinės dokumentikos) animacijos serialo „Polyrabbit.Duplicate“ herojus, kuriuo įkūnijamas šiuolaikinis medijų vartotojas, nesusiduriantis su fiziškai apčiuopiamomis žiniasklaidos naujienų srauto grėsmėmis, išorinį pasaulį patiriantis ir suvokiantis iš ekranų. Triušis itin populiarus animacinių gegų veikėjas, animacijos figūra, seriale tapatinasi tiek su svarbiais pasaulio įvykiais, tiek su asmeniniu socialinių tinklų vartotojų turiniu. Daugiau nei prieš dešimtmetį sukurtas personažas, anachronistinis savo forma, patapo analoginiu Jaruševičiaus ir Šilinos sugeneruotu virtualiu agentu. Skaitmeninius virtualius agentus nūdieną nepalyginamai efektyviau generuoja dirbtinis intelektas (toliau – DI). Polyrabbit.Duplicate mokumentinės animacijos mini serijos sukurtos prieš dešimtmetį, gerokai užbėgo už akių iš dabarties DI sugeneruotų video sukurtų mokumentinių filmų raiškai. DI sugeneruoti video, ir iš jų sukurti fikcinę dokumentiką primenantys trumpi filmai, trumpų serijų serialai ar tiesiog reel‘sai dažniausiai veikia be įtaigių pagrindinių herojų. Veikėjų charakteriai gana apibendrinti ir epizodiški. Tokie audiovizualiniai kūriniai dažniausiai lydimi užkadrinio balso, savo strūktura primena Polyrabbit.Duplicate serijas. Nepaisant hyperrealistinės raiškos, technologinių galimybių generuoti bet kokį vizualumą mimikruojantį vaizdinį, kol kas jaučiama gana dirbtinė, plokščia, nežmogiška naratyvinių modelių, o veikiau juos generuojančių sistemų realizacija, kas leidžia prisiminti ir naujai suvokti filosofo, socialogo, psichoanalitiko Jean-François Lyotard figūralūmo sąvoką. Svarbu pabrėžti esminį figūralumo ir figūrativumo skirtumą. Figūralumas priklauso neartikuliuojamai tikrovės sričiai, o figūrativumas – ženklo reikšmei, kalbai, diskursui, reprezentacijai.

Figūralumas yra vienas esminių konceptų, leidžiančių išsivaduoti iš reprezentacijos gniaužtų. Anot filosofo Vlad Ionescu, svarbiausias Lyotard‘o dėmesys tenka skirtumui tarp diskurso, kaip kalbos paremtos struktūralistiniu modeliu, ir figūralumo kaip geismo būti pamatytam, bet neperskaitytam pėdsakui. Diskurso įspaudai, figūratyvumo esminiai konceptai, figūralumą traktuoja kaip ženklų persiskirstymą. Kalba nurodo uždarą objektų santykių sistemą, kurioje funkcionuojančių ženklų reikšmės priklauso nuo statiškų sistemos taisyklių.

Objektas būdamas daugiareikšmis (Polyrabbit nutapytas ir suanimuotas kupranugaris), turėdamas didelį reikšminį tankį, nukreipiamas į suplokštintą kalbos plotmę (užkadrinio balso įvardijamas babajumi). Tapytame kilime „Detoritorizuotas laisvės piknikas“   ant Gedimino vietoj valstybinės trispalvės užteptas besiplaikstantis falas, kuris reprezentuoja LGBTQ vėliavą nutapytą pirminėje šio paveikslo versijoje. Pats masinio pikniko motyvas ant valstybingumo simbolio- Gedimino kalno,  skirtas pirmajam LGBTQ pride‘ui Vilniuje 2012 metais, nužyminčiam deteritorizacijos judesį, skirtingų seksualumo formų, geismo išlaisvinimą iš oidipinės stokos gniaužtų . Filosofas Gilles Deleuse ir psichoanalitikas Felix‘as Guattari  socialinius ir ekonominius santykius, psichinius procesus įvardija kaip teritoriją, kuri nuolatos perbraižoma. Kita vertus, lygiagrečiai deteritorizacijai vyksta reteritorizacijos procesas, sulaikantis, įžeminantis emancipacinį perkūrimo judesį. Besiplaikstančiu falu Polyrabbit Duplicate suspaudžia falocentrinės galios reteritorizacijos reikšmę.

Figūralumas išsiskleidžia atsirandant spaudimui  diskurso viduje. Spaudimas įsiskverbdamas į diskursą ima veikti kaip geismo energija judinanti kūnus ir keičianti jų padėtis erdvėje, kas prieštarauja kalbos vidiniam, nekintamam, nejudriam skirtumui. Vlad Ionescu mini paveikslo perspektyvos pavyzdį, kur pavaizduoti daiktai griežtai  išdėstyti optinės-geometrinės logikos sekoje. Geismas čia ir dabar priartina ir išryškina tolumoje esantį objektą nukreipdamas žvilgsnio fokusą. Geismas šiuo atveju veikia kaip energija sujaukianti vizualaus teksto vidinį statiškumą. Lyotard‘ui itin svarbus skirtumas tarp vizualinio diskurso, kuriam būdingas tankis, gylis ir singuliarumas ir rašytinio kalbos diskurso, supaprastinančio, redukuojančio regimybę.

Lyotard‘as atskiria lingvistinių reikšmių ribas ir jų radikaliuosius skirtumus nuo nelingvistinių reikšmių. Nekintančių intervalų tarp kalbos dalių  ardymas nepaklūsta diskurso logikai. Figūralumą  Lyotrard‘as kildina iš Sigmundo Freudo Unheimlich (nejaukos) sąvokos, prasismelkiančios į kalbą. Unheimlich (nejauka) suardo  vizualias ir kalbines formas, tampančias nepažiniomis ir nesuprantamomis.

DI veikiant kaip tobulai semiotinei mašinai, generuojančiai tekstinius ir vaizdinius naratyvus, reikšmės ansamblio (Greimo semiotikos sąvoka apibrėžianti signifikanto ir signifikato ryšius) susidarymo procese, tarp reikšminių dėmenų atsiranda spaudimas, kuris ir  ardo hyperrealistinių vaizdinių ir tekstinių figūrų figūrativumą, atverdamas figūralumą. Algoritminė, mašininė DI robotų teksto transkripcija į vaizdinį vyksta Lyotard‘iškai mąstant, plokščiame kalbos diskurse, eliminuojant geismą iš vaizdinio generavimo proceso. Sugeneruoti, manipuliuoti vaizdiniai tekstai remiasi žmonių kalbos modeliais, tobulai mimikruoja bet kokį ekranuose pasirodžiųsį vizualumą. Mašininė, nejudri prievarta pasireiškia vizualaus teksto reikšmės susidarymo grandinėje. Prievarta savo ruožtu sukelia spaudimą žmogiškoje diskurso percepcijoje. Suplokštintas ženklas sukelia unheimlich jausmą. Skaitmeniniai DI sugeneruoti vaizdiniai viena vertus kelia susižavėjimą, kita vertus, iššaukia unheimlich nejauką, ardančią figūros reprezentaciją.

Polyrabbit.Duplicate meninė praktika siekia reprezentacijos įveikos figūratyvinėje tapyboje ir animacijoje. Polyrabbit svarbus tapybos ir ironijos santykis,  kurį autoriai įvardina creepy (nejaukumą sukeliančiais =angl.) figūratyvizmu. Polyrabbit tiesiogiai iliustruoja klišes. Šiek tiek panašiai kaip ir DI robotas dirbtinai, grubiai homogenizuodamas  prieš tai minėto reikšmės ansamblio susidarymą. Polyrabbit bufonizuodamas animacinių veikėjų figūras, per jėgą, grubiai, ekspresyviai suplokština, suspaudžia jų reikšmes, taip įtempdamas reikšmės ansamblio saitus.  Creepy figūros patirdamos spaudimą išlaisvina afektą bei tampa antrinėmis, figūraliomis.

Tapybos plotmėje „Polyrabbit.Duplicate” veikia kaip singuliarus taškas, pasižymintis dideliu kūno tankiu. Katastrofa parodoje suvokiama kaip neprognozuojamas tapybos materijos bei tapybinio gesto poveikis figūratyviam vaizdiniui, postuluotas filosofo Gilles Deleuze‘o „Jutimų logikoje“, Francis Bacon‘o kūrybos analizėje. Vienas svarbiausių tapybos bei filosofijos uždavinių, anot filosofo – reprezentacijos įveika, kuri judina kultūrą emancipacijos link. Tam, kad išsilaisvintų iš klišių, naratyvumo, ženkliškumo, tapytojas turi siekti antrinės figūracijos, figūralumo įveikdamas figūratyvumą.

Francis Bacon‘as savo tapyboje  suardo figūras naudodamas diagramas: atsitiktinius gęstus, dėmes, štrichus, kas tapybos kūrinį priverčia susidurti su katastrofa. Anot Bacon‘o, abstrakti tapyba neišbrenda iš katastrofos ir pavirsta pelke. Kad išbristų iš katastrofos tapytojas turi išlaikyti figūratyvinę duotį, bet galiausiai pasiekti figūralumą.

Skaitmeninė katastrofa Polyrabbit.Duplicate kūryboje įvyksta figūrativiam animacijos vaizdiniui skaitmeninėje terpėje susiduriant su kilimų paviršiais, vėliau šią koliziją bandant perprasti materialiai. Animacinio vaizdinio projekcija ant kilimo tampa nenukopijuojamu modeliu, kurį siekiama „pertapyti”, kopijuojant ant itin tankios medžiagos – kilimo.

Skaitmeninė tapybos mimezė padedanti analitiškai atskirti tapybos medialumą nuo drobės ir tapybos materijos tankis veikiausiai liekantis drobėje iškelia šiuolaikinę tapybos įtampą kuri, anot teksto Annie Godfrey ( https://artnews.lt/tarp-kuno-ir-avataro-tapyba-meno-astrologijos-dvyniai-40282?fbclid=IwY2xjawHrN7VleHRuA2FlbQIxMAABHezjBipB7gcAXVrMhKCNk9NT0fwOvfUCSGnGEijiiG6asK_4JobAixzNaQ_aem_eXgmi7xA41uZ9JX8kPiHew ) yra puiki vieta gimti naujiems darbams. Ši įtampa tarp dviejų tapybos veidų Kastoro ir Polideuko, yra puiki disonuojanti terpė, įgalinanti tapybą, meno subjektą, išsikovoti vėlavimo akimirką, kuri reikalinga skirtumui ir radikalumui terpti, tam, kad jie veiktų pačios tapybos ir mūsų medijuojamos patirties sąlygas, kuom taikliai ir pasinaudojo iš pažiūros anachronistinis Polyrabbit.Duplicate.

Skaitmeninė vaizdų būtis iškėlė poreikį ikonizuoti skaitmeninius tropus ir be atvangos mimetiškai juos perkelti ant drobės ką matome naujausios kartos tapytojų darbuose, taip pratęsiant reprezentacijos ir naratyvumo priespaudą tapyboje. Kita vertus, tapybos judėjimas iš skaitmeninio būvio į analoginį suponuoja naujo tipo katastrofą (diagramą) nesubordinuotą tapytojo subjektyviam žvilgsniui…  Skaitmeninė katastrofa ant kilimo, mimikruojant creepy figūratyvų vaizdinį, atveria autentišką Polyrabbit.Duplicare tapybos figūralumo trajektoriją.

Fotografijos: Gediminas Sass

Šaltiniai:

Discourse, Figure. Trans. Antony Hudek and Mary Lydon. Minneapolis: University of Minnesota Press, 2011 [Discours, figure. Paris: Klincksieck, 1971],

The spectrum of the figural: aesthetics in the eyes of Jean-François Lyotard, by Vlad Ionescu

 Deleuze, Gilles (2003). Francis Bacon: The Logic of Sensation

Tarp kūno ir avataro. Tapyba – meno astrologijos Dvyniai Annie Godfrey Larmon