Pokalbis su menininke Beatriče Mockevičiūte

Kiek aprimus kasmetės šiuolaikinio meno mugės kvaituliui, nusėdus gaivioms vasarinėms liūtims, kurios savo nepertraukiamu teškėjimu visuomet, rodos, atkartoja ir patvirtina miesto bei meno dėsnius (beje, vien tik tam, kad kitos dienos rytą jie būtų iš naujo perrašyti…) balto popieriaus švieslentėje išryškėjo pluoštelis klausimų, skirtų jaunai menininkei, ką tik pastebėtai ir įvertintai tarp dešimčių kitų talentingų kolegų.

Be jokių įmantrybių ar išsisukinėjimų, keliskart atsimušę į uolėtą Kretos peizažą, klausimai pasiekė savo adresatą – skulptorę Beatričę Mockevičiūtę, „ArtVilnius’16“ metu komisijos išrinktą geriausia jaunąja (iki 35 metų) mugės menininke ir – tapę jau pokalbio dalimi– atliko jiems patikėtą darbą. Mintis sekė mintį, klaustukai žymėjo pradžias, o žodžiams išsekus, norėjosi pasikalbėti dar.

Sveikindama Tave tapus geriausia jaunąja „ArtVilnius’16“ menininke, norėčiau į šį įvykį pažvelgti šiek tiek atsietai nuo ką tik praūžusios mugės ir jos padiktuotų emocijų kaip įvykusio fakto akompanimento. Kaip manai, kas nutiktų, jei pasitelktume mugėje eksponuotą kaleidoskopą ne kaip unikalų dabarties stebėjimo įrankį, bet kaip menamą matematinę laiko atkarpą, palydinčią žvilgsnį iš taško A į tašką B? Kokie svarbūs momentai užpildytų standartizuotą aliumininę ertmę, jei kaleidoskopu keliautų tavo pačios žvilgsnis, žinodamas, jog taške B jį pasitiks šis svarbus įvertinimas?

Nemanau, kad galiu įvertinimą Vilniaus meno mugėje laikyti tuoju „tašku B“ apie kurį kalbi. Nors, be abejonės, man, kaip pastaruoju metu nešančiai „jaunos menininkės“ įvardijimą, tai yra svarbus „kelio ženklas“ į kurį gerai atsižvelgti, tačiau jis pats savaime nėra kelionės tikslas. Buvo įdomu joje dalyvauti visų pirma dėl to, jog tai kartu pasiūlė daryti Gintautas Trimakas, kurį labai vertinu ir kaip menininką, ir kaip pedagogą. Buvau nustebinta ir laiminga, kai sužinojau, jog jis sukūrė „atsakymą“ į tuos kaleidoskopus ir dalyvavimas mugėje galės tapti pokalbiu tarp šių kūrinių. Dėl šios priežasties, kadangi jau šio įvertinimo man visiškai pakako, komisijos pasirinkimas man buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Mugėje dalyvavau pirmą kartą, o iki šiol dalyvavau vien tik grupinėse parodose, tokiose kaip „Neatsakytasis Q” Šiuolaikinio meno centre, „Per plauką” Titaniko galerijoje bei „Tap VVater”, vykusioje Lietuvos rusų dramos teatro erdvėse. Kaip matai, parodas galima suskaičiuoti ant pirštų ir visose jose buvau tarp kitų menininkų, su kuriais buvo labai įdomu dirbti, juos stebėti, atrasti kaip mano darbai gali komunikuoti, rasti sąsajas su jų kūriniais ir patirtimis. Pastaraisiais metais būtent dalyvaudama tokiose parodose jaučiausi patogiai, kadangi man toks darbas yra balansas tarp kalbėjimo ir klausymo. Kita vertus, „ArtVilnius“– tai jau visai kitas žvėris ir, pirmiausia dėl to, kad tai pagal apibrėžimą nėra paroda – tokio pobūdžio renginys, regis, iš prigimties yra sukurtas kaip teiginių, o ne pokalbių visuma; tai buvo taip pat įdomu patirti.

Beatričė Mockevičiūtė, Lašas. Paroda Neatsakytasis Q Šiuolaikinio meno centre

Stebint tavo kūrinius, visiems mums įprastos medžiagos ir materijos tarsi sukuria savarankišką interpretacijos lauką – eksponuojami kūnai tampa savotiškomis medijomis, kurių daiktiškumas veikia ne vien estetines, regos patirtis, bet yra ir idėjų laidininkas.

Vis tik, mane labiausiai įtraukia tai, jog tam, kad įvyktų transmisija dažniausiai reikalingas aplinkos bendradarbiavimo. Gerai prisimenu tavo kartu su Marija Rasa Kudabaite sukurtą darbą „Lašas“, kuris buvo rodomas parodoje „Neatsakytasis Q“ ŠMC (kuratoriai Auridas Gajauskas, Audrius Pocius, Monika Kalinauskaitė, 2014). Tuokart aptakus glicerolio lašas, nuaidėjęs ant skardos tramplino, ne tik suponavo garsinį prisiminimą ar neatsakytą (neužduotą) klausimą, bet ir sugėrė kitus parodos aplinkoje sklindančius garsus bei atspindėjo kūrinius gaubiančią prieblandą. Nematėme „Lašo“ kryčio, bet žinojome tai neabejotinai buvus. Kiek tavo kūriniuose svarbi tokia sinestezė? Gal kaip tik joje užgimsta formas ir koncepcijas apjungiantis, įgalinantis momentas?

Aš manau, kad žvilgsnis yra iš esmės nuolat medijuojamas– pradedant lūkečiais ir prisiminimais, kurie kiekvieną akimirką lemia tai, kas ir kaip matoma, baigiant teleskopais ir jų lęšiais, tamsintais akiniais ar kieme kabančia lengvai perregima paklode, kurioje nuo vėjo gūsių ir saulės spindulių ima žaisti šešėliai, kurdami šviesotamsos žaismą. Šia prasme esi visiškai teisi dėl aplinkos ar „peizažo” svarbos šiems darbams. Dažnai jau „po fakto“ pagaunu tuos kūrinius kaip eskoponuojančius ne tiek save pačius, kiek juos supančią aplinką, išryškinančius vieną ar kitą jos momentą. Galbūt dėl to juos matau ne tiek kaip baigtus kūrinius, kiek kaip įrankių arsenalą, kurie kaskart keičia formą– kiekvienoje parodoje ar netgi mano studijoje, Vilniaus dailės akademijoje. Viena vertus, štai kaleidoskopai yra skirti išsinešti ir tapti žiūrovo asmenininiu daiktu. „Intact” atspindžiai keliaudami glosto ekspozicijos erdvės architektūrą taip tarsi „iškraustydami“ žvilgsnį iš pačios medžiagos, kuriančios šiuos atspindžius… Tačiau galų gale tai yra ir mano, kaip tos stebėtojos dienoraštis, tam tikras būdas komunikuoti savo pačios patirtį.

Mintyse artikuliuodama tavo kūrinius, vis pagaunu save ties sąvokomis „optinis“, „minimalizmas“, „konceptualus“, „ready‘ made“, „medžiagiškumas“…tačiau geriau pagalvojus tampa akivaizdu, jog juose esama dar kažko, kas išlaisvina iš šių pernelyg grynų epitetų. Kuri ne tik instaliacijas, bet ir scenografiją teatrui. Kaip persipina šios kūrybinės patirtys? Galbūt poreikis numatyti ir projektuoti sceninę visumą atgimsta objektinėje raiškoje? Kartais mėginu įsivaizduoti parodoje veikiantį kūrinį kaip vieną iš parodinės fikcijos aktorių, žiūrovo sąmonėje žaidžiantį kultūrinėmis, estetinėmis, istorinėmis ir kitomis sąvokomis bei normomis. Čia ir vėl atsigręžiame į tarpusavio sąveiką, kai idėjos ar proceso lygmenyje kūrinių dalys ar jie patys nėra nepriklausomos struktūros. Ką apie tai manai?

 Šios kryptys, kurias išvardinai aukščiau be jokios abejonės yra man artimos ir žaviuosi daugeliu menininkų, kūrusių XX a. antrojoje pusėje bei tebekuriančių šiandien. Kita vertus, užaugau tvirtai tikėdama teatru ir jo siūlomomis patirtimis. Savo studijas Vilniaus dailės akademijoje pradėjau monumentaliojoje katedroje, scenografijos kurse, kur, be eskizų bei maketų, ilgą laiką praleisdavau mediatekoje stebėdama Joseph Svoboda, Maurizio Sacripanti, Castelluci ir kitų autorių darbus. Vis dėlto, po metų praleistų ten, nusprendžiau studijuoti skulptūrą, kadangi tai leido judėti kiek laisviau, labiau įsigilinti į medžiagas su kuriomis norėjau dirbti. Tik vėliau, gal net atsitiktinai, kartu dirbti pasiūlė jauna režisierė Kamilė Gudmonaitė. Dalyauti parodose bei darbuotis savo studijoje ir dirbti teatre yra dvi be galo skirtingos patirtys, už kurias abi esu dėkinga. Pirmuoju atveju man labai svarbi vienatvė, gebėjimas susikaupti ir skirti pakankamai laiko nebyliam stebėjimui, antruoju– tu esi milžiniško organizmo dalis, o galutinis rezultatas priklauso nuo aktorių kūnų, režisierės sumanymo, pjesės bei jos interpretacijos, teatro techninių gebėjimų, ir įvairiausių aplinkybių, kurios, regis, iš niekur atsiranda ir nuveda visai netikėtomis kryptimis. Abu šiuos momentus– kūrybą bei darbą su teatru– mintyse mėgstu atskirti, tačiau jaučiu kaip momentai ar pamokos išmokti vienur įtakoja kitą sritį ir atvirkščiai. Regis to negaliu suvaldyti. Turbūt vienas toks aspektas ir yra tai, kad iš ties matau kūrinį parodoje labiau kaip dalyvį, neatsiejamą nuo konkrečios vietos, architektūros, žiūrovo žiūros, kur kiekviena jo dalis, judesys ar pokytis parodą gali imti dažyti naujomis spalvomis. Tai jautru, net juvelyriška, tačiau priešingai, nei juvelyras, kūriniui turi leisti kartais pačiam save pabaigti, duoti erdvės, leisti kvėpuoti.

Papasakok plačiau apie savo parodines patirtis iki šių metų „ArtVilnius“ renginio. Kuo panašus ir skirtingas dalyvavimas bei pasiruošimas meno mugei ir savarankiškai kuratorių inicijuojamiems projektams? Kaip tokia skirtinga specifika atsispindi parodai pateikiamuose kūriniuose? O galbūt kūrinys išlieka nepavaldus instituciniams niuansams?

Jau minėjau, kad iki šiol dalyvavau tik grupinėse parodose ir vienas dalykas, kuo tai yra įdomu– tai laikas, kurį skiri kryptingai mąstydama, bandydama kas ir kaip galėtų suveikti. Tokiose parodose įdomu dalyvauti jau vien dėl to, kad jautiesi kažkokios didelės akies krašteliu, dalyvauji vienoje ar kitoje problemoje ir yra gera kai kuratorius, kiti menininkai ar žiūrovai tavimi pastiki ir mano, kad ir tu šia tema turi ką pasakyti. Dalyvavimas tokiose parodose, viena vertus, leidžia ir iš naujo įvertinti tai, ką darei iki šiol ir darai šiuo duotuoju atveju, tačiau lygiai taip pat leidžia tarsi išlipti iš tų kasdieninių savo rogių ir pažvelgti į visumą, kurioje dalyvauji; atrasti netikėtų ir naujų, tačiau ne mažiau svarbių įžvalgų, kurių galbūt niekada nebūtum priėjus, dirbdama viena sau studijoje. „ArtVilnius“ – kas kita. Nors čia dalyvavau su panašia išankstine nuostata kaip ir kitose parodose, dabar suprantu, kad tai nebuvo paroda, tai mugė. Dialogas su Gintautu Trimaku, manau, įvyko, tačiau nebuvo laiko jo išplėtoti tiek, kiek būčiau norėjusi. Mugė vyko viena šalia kito įspraustuose galerijų paviljonuose, kurie net nesislėpdami priminė kruopų ir kavos skyrius maisto prekių parduotuvėse. Čia vieni šalia kitų yra eksponuojami senosios kartos tapytojai ir studentai, garsūs ir mažiau garsūs menininkai iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Niekas šio konteksto net nebando suvaldyti, kadangi to nei kam reikia, nei tai būtų produktyvu mugės atžvigliu. Dėl šios priežasties bent man ši ekspozicija buvo keista, nes kūriniai, prieš tai dalyvavę labai konkrečiose parodinėse sistemose, čia buvo tarsi išrengti. Tas momentas, kuomet kūrinys ima eksponuoti save supančią aplinką čia buvo užgožtas nuolatinio judėjimo ir įvairovės. Vis dėlto vienas dalykas man paliko didžiulį įspūdį. Tą keletą dienų praleidau „5 malūnų“ paviljone prie savo darbų bendraudama su mugės lankytojais. Dauguma jų neturi daug bendra su menu, ypač šiandienykščiu. Gal dėl to kalbėtis su jais buvo taip įdomu, kadangi juose atsispindi pagrindiniai visuomenės lūkesčiai ir prielaidos projektuojamos į meno kūrinius – tai „grožio“ samprata, pritaikomumas, nuostaba, efektas, amato ir įgudžio paieška, įsitikinimas, kad viskas turi turėti užkoduotą ir kartais nedviprasmišką „reikšmę“. Tai buvo įdomi akistata.

Kartu su įvertinimu „ArtVilnius’16“ greičiausiai aplankė ne viena idėja ateičiai. Praėjusiais metais nugalėjęs Petras Lincevičius po mugės surengė parodą Berlyne, keturias parodas Lietuvoje, įgyvendino bendrus projektus su architektais, o šiuo metu reziduoja Abu Dabyje, kur su kolegomis taip pat atidarė parodą. Kaip jautiesi ir matai save tu? Kuo svarbus toks įvertinimas?

 Manau, man jis svarbus kaip pradedančiai savo kelią kūrėjai. Tikrai nelaikau savęs geriausia menininke tarp „ArtVilnius“ dalyvių iki 35, tačiau taip pat vertinu ir gerbiu komisijos narių nuomonę ir dėl to ypač džiaugiuosi, kad buvau šitaip pastebėta. Šiuo metu mano mintys sukasi apie naujo kūrinio produkciją, kuriai tikrai pasitarnaus „ArtVilnius’16“ prizas.

Beatričė Mockevičiūtė, Intact. Nuotrauka: Laima Stasiulionytė