• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2022    07    15

Pokalbiai su kolekcininkais. Giedrė Ona Šileikytė: suvokiau, kad meno kūrinių gali nusipirkti ir jaunas žmogus

Karolina Tomkevičiūtė

„Lewben Art Foundation“ (LAF) ir Artnews.lt tęsia ciklą „Pokalbiai su kolekcininkais. LAF savąją kolekciją augina jau beveik dešimt metų ir ruošiasi atidaryti meno centrą Bernardinų g. 6-12, Vilniuje. Kartu su menotyrininke Karolina Tomkevičiūte ir fotomenininku Visvaldu Morkevičiumi LAF nori supažindinti Jus su kolekcininkais ir papasakoti apie jų patirtis. Tad „Pokalbiai su kolekcininkais“ pristato žmones, kuriuos sieja aistra menui. Vieni jų – meno kolekcininkai, mecenatai, kiti – išskirtinių kultūrinių patirčių medžiotojai. Šiame straipsnių cikle kalbame apie tai, kaip gimsta meno kolekcijos, kokių netikėtų istorijų nutinka ir kokia naudą bei vertę kuria domėjimasis menu. Vienų pašnekovų sukauptoms kolekcijoms jau prireikė muziejų, kiti meno kūriniuose įprasmina asmenines patirtis. Įvairios žmonių istorijos – tai įkvėpimas ir edukacija visiems, svarstantiems įsigyti meno kūrinių. Kartu šie pasakojimai – ir puiki galimybė meną patirti kitaip.

Kūrybinės agentūros „Autoriai“ įkūrėja, vadovė ir kolekcininkė Giedrė Ona Šileikytė pasakoja, kaip gimė aistra menui, ir dalijasi patarimais, padrąsinsiančiais įsigyti kūrinį ar atrasti savo kolekcijos kryptį. G. O. Šileikytės nuomone, jos pavyzdys patvirtina, kad turėti meno kūrinių – seniai nebe vien turtingųjų privilegija.

– Tariantis dėl pokalbio, pasakei, kad nelaikai savęs kolekcininke. Tad kaip nutiko, kad šiandien tave supa daug meno darbų? Kas paskatino įsigyti pirmąjį kūrinį?

– Šiuolaikiniu menu aktyviau ir giliau domėtis pradėjau gal prieš dešimt metų. Visada buvau susijusi su kultūra, studijavau filosofiją, daug metų dirbau „Scanoramoje“, bet įsivaizdavau, kad įsigyti meno kūrinį gali tik labai turtingi žmonės ir kad tos meno kūrinių kainos velniškos, kitaip tariant, man neįkandamos ir prieinamos tik išrinktiesiems. Bet kai viename neformaliame vakarėlyje nugirdau bičiulius kalbantis apie kūrinių kainas Lietuvoje, įvyko lūžis – supratau, kad meno kūrinių gali nusipirkti ir jaunas žmogus. Tai nėra rekordinės aukcionų sumos. Tuomet ėmiau šnekučiuotis su galerininkais, kukliai vizituoti galerijas. Nors iš pradžių nieko nepirkau, mane labai padrąsino ir kantriai mokė „The Rooster Gallery“ vadovė Jurgita Juospaitytė-Bitinienė. Ir kai įsigijau pirmąjį kūrinį, kelio atgal nebebuvo.

Ilgainiui ėmiau suprasti, kaip veikia šis pasaulis ir ši rinka, kas lemia ir kaip kinta kainos. Vis dėlto galiu patvirtinti, kad sunkiausia įsigyti pirmą darbą. Vėliau jau gerokai aiškiau, ryškėja skonis, norai, mėgstami menininkai. Mano pirmasis kūrinys buvo Auksės Miliukaitės „Welcome to the Jungle“ (2017) – jaunatviškas ekspresyvus miksas, į kurį ir po tiek metų labai gera žiūrėti, nes tarsi įsliūkinu į Henri Matisse’o kambarį, kur randu ir ponią Lydią (nors nežinau, ar Auksė tikrai tai ir tapė).

Meno kūrinių mano erdvėse atsirado ne dėl investicijų – apie jas išvis negalvoju ir net nenoriu galvoti. Nors neseniai labai nustebino viena situacija. Skolinome kūrinį iš „Autorių“ kolekcijos MO parodai ir sutartyje nurodėme darbo vertę. Supratau, kad jis pabrangęs jau dvigubai ir kad kūrinių vertė tikrai kyla. Kai prieš ketverius metus pirkau Rutenės Merk (Rutenės Merkliopaitės) darbą, neįtariau, kad jos karjera susiklostys taip sėkmingai, kokios galerijos jai atstovaus ir kad kūrinių kainos taip stipriai išaugs. Tuo metu tiesiog aptikau menininkę, kurios braižas mane pakerėjo: nieko panašaus nebuvau mačiusi, tad vis žiūrėjau ir žiūrėjau, kol galiausiai susikaupiau, išsirinkau patį mažiausią darbą ir nusipirkau (atrodo, išleidau paskutinius pinigus). Vėliau kažkas, užsukęs į svečius, papasakojo, kad „Leonda“ – pirmasis naują kūrybinį etapą žymintis darbas ir jo reikšmė menininkės karjerai yra didelė. Rinkdamasi kūrinius, niekada nežinau tokių detalių, specialiai nestrateguoju, renkuosi intuityviai, vertindama, kas atrodo artima ir kartu veria naujas duris.

– Dažnai sakai, kad tavo kolekcija yra agentūros „Autoriai“ kolekcija. Ar su visa komanda sprendžiate, kas į ją turėtų atkeliauti?

– Šiandien jau surinkta daugiau nei 30 meno kūrinių, kiekvieno jų atsiradimo istorija visiškai kitokia. Kadangi vieni darbai ilgainiui nusibosta, kiti kaip tik pradeda patikti dar labiau, jie migruoja po erdves ir nė vienas neturi nuolatinės vietos.

Būna taip, kad atsivežame du darbus, nes nepavyksta išsirinkti, o abiejų negalime turėti. Tuomet žiūrime, laukiame, tariamės. Kartą kolegos rinkosi iš dviejų Kristinos Ališauskaitės kūrinių. Kai galiausiai vieną darbą grąžinome, supratome, kad sprendimas buvo blogas, ir teko prašyti galerijos pakeisti.

Bet taip, agentūroje esu pati didžiausia kolekcijos pildymo iniciatorė, pasakoju apie menininkus, organizuoju vizitus ar kviečiu juos pas mus. Tarkim, Andriaus Zakarausko „Hairystroke“ (2018) atsirado visai ne mano iniciatyva. Per naują jo parodą kažkas iš kolegų pamatė tą darbą ir atsiuntė visiems nuotrauką – „žiauriai geras, gal galėtume įsigyti“. Apžiūrėjome gyvai ir nusipirkome.

Kolekcijoje dominuoja lietuviai, nes jie – mūsų kartos menininkai, mes bendraujame, palaikome ryšį, stebime jų kūrybą. Galiausiai, mums patinka palaikyti būtent savus menininkus, mes pažįstami beveik su visais turimų kūrinių autoriais. Pavyzdžiui, su Vytautu Kumža, visos agentūros favoritu, dirbti pradėjome ankščiau, nei jis pradėjo dirbti su galerija. Kartu kūrėme vieną reklamos projektą ir kiek vėliau didelį pagreitį įgavo jo, kaip menininko, karjera. Turime jo nuotraukų iš reklamos pasauliui darytų fotosesijų, kurių jis pats greičiausiai nepavadintų meno kūriniais, nors nuotraukos puikios. Neseniai įsigijome ir vieną naujausių jo darbų. Įdomu, kad kartais mes, kaip agentūra, su kūrėjais užmezgame santykį greičiau, nei juos atranda meno rinka.

Esu pagalvojusi, kad būtų nuostabu įsigyti ir vyresnės kartos menininkų kūrinių – jie stiprūs. Tik, nors, rodos, dalykai fundamentalūs, kažkodėl mano „vidus“ retai su jais randa bendrą kalbą. Kita vertus, Leonui Striogai tai negalioja: turime nuostabią skulptūrą – visada praeidama noriu apsikabinti. Man patinka ir tai, kad kolekcijoje dominuoja moterų darbai. To nesiekiame sąmoningai, bet tendencijos matomos.

– Ar visi turimi darbai eksponuojami biure ir namuose? Koks santykiais su jais?

Eksponuojami visur ir visaip, juda, migruoja. Dalies kūrinių kartais net nėra galimybės pamatyti, nes jie tiesiog padėti į šalį arba yra kažkur iškeliavę ir eksponuojami parodose.

Kartais perdėliojame darbus galvodami, kokių svečių pas mus ateis. Jei būtų planuojamas ypač sunkus susitikimas, atsineščiau ir įjungčiau Tomo Daukšos kūrinį iš serijos „No Limit“. Tomo darbas ne kartą ištraukė mus iš didelės peklos. Klientai nuoširdžiai domisi mūsų kūriniais, stebi, kas naujo atsirado. Naujausias yra Anastasijos Sosunovos darbas, apie kurį irgi seniai svajojome. Tik vis nesusideriname susitikimo su pačia Anastasija, mano labai mėgstama stipria menininke, tad šitai dar planuose.

– Kartais menininko karjera gali pasisukti žaibo greičiu. Kaip kūrinius įsigyti tinkamu laiku? Kaip klostėsi tavo pažintis su meno rinka?

– Iš pradžių tikrai žinojome nedaug, bet atsiradę kūriniai natūraliai diktuoja norą išlaikyti pulsą, būti aktyviu stebėtoju. Man viskas buvo ir tebėra be galo įdomu. Pradžioje neturėjau žalio supratimo, kas ta meno mugė, bet, pradėjusi važinėti į meno renginius užsienyje, labai greitai susigaudžiau kontekste, susidėliojau visus atsakymus. Kai susivokiau, kaip veikia šis pasaulis ir kai susigaudžiau užkulisiuose, tapo apmaudu, nes šiuolaikinio meno pasaulio žavesys šiek tiek nusitrynė. Kalbu apie galerininkų ir menininkų požiūrį į tikrąjį kolekcininką, menininkų – į pačią meno mugę ir menininkų – į galerininką. Ne kartą girdėjau absurdiškų šnekų, kaip galerija tariamai gadina menininko karjerą. Kažkoks kompleksų naratyvas. Stipriam menininkui niekas nieko negali sugadinti. Menininkui svarbu, kad jo kūrinius žmonės norėtų įsigyti, bet kartu ore tvyro kažkokia garsiai neišreikšta panieka pardavimui (tarsi šį etapą geriau peršokti užsimerkus). Protingi menininkai supranta, kad, norint kurti, reikia ir parduoti, nes kūryba kainuoja. Kad kūrinių įsigytų muziejai, didžiausios ir svarbiausios kolekcijos, ir menininkui, ir jo galerijai reikia velniškai daug dirbti. Ne paslaptis, kad stipriausi menininkai meistriškai kuria savo prekės ženklus. Man, kaip profesionalei, tai akivaizdu ir kartu gražu, nors beveik visuomet menininkas slėps tai po kažkokiu neigimo šydu. Kodėl nežinau.

– Kas įvyko įsigijus pirmą darbą? Apėmė azartas?

Ne, supratau, kas yra žiūrinčiojo santykis su kūriniu ir kad jis, pasirodo, nebūtinai turi baigtis. Gal man tai buvo paralelė su literatūra ar labai svarbiu kino filmu, kai įneri į kūrinį ir užsibūni. Toji jausminė patirtis magiška. Vis dėlto ateina laikas, kai į vieną ar kitą darbą atsižiūri ir tuomet labai norisi naujų! Gal tai ir panašu į obsesiją, nežinau.

Vėliau savo kūrinių gausoje pradedi matyti visumą, kitaip juos grupuoji, kuri savo pasakojimą. Viename gyvenimo etape man labai patiko Kristinos Ališauskaitės kūriniai, dabar mano menininkas yra Tomas Daukša – jo darbai kupini intelektualumo, laisvės, atsipalaidavimo ir šmaikštumo. O Žilvinas Landzbergas yra toks įdomus pasakotojas… Šio menininko kūryba man tinka šiuo sunkiu karo laiku.

– Kas vyksta su darbais, į kuriuos atsižiūri?

– Jie keliauja į kitą, ne tokią reikšmingą erdvę. Arba kuriam laikui išvis pasitraukia. Kelis darbus įsigijau per pandemiją ir dabar jie per liūdni, nepakeliamai sunkūs, tad iš namų išvežiau kitur. Esu tikra, kad jie grįš, bet dar ne dabar.

– Žmonių, perkančių meno kūrinius, santykis su kūrėjais labai skiriasi. Kiek tau svarbi pažintis su menininku ir tikroji kūrinio istorija?

– Nebūtinai turiu ir noriu pažinoti menininką asmeniškai, bet stengiuosi daug sužinoti apie jo kūrybą, tyrimų lauką. Faktas, kad mėgstu turėti ir savo pasakojimą apie kūrinį, bet man patinka išmanyti kontekstą. Paprastai apie kolekcijoje turimų darbų autorius perskaitau viską, kas prieinama (pavyzdžiui, perskaičiau Daukšos disertaciją). Šiuo atžvilgiu esu pirmūnė, įdomu suprasti, kaip menininkas dirba, ką kūrė anksčiau ir t. t. Tai intelektiniai pratimai.

Žavingas tapytojas – Linas Jusionis. Bendraudama visada jaučiu, koks stiprus šio kuklaus, kiek atokiai nuo meno lauko stovinčio žmogaus vidinis variklis tapyti. Linas nepučia jokių miglos burbulų, tiesiog tapo. Kai svečiavausi studijoje, Linas pasakojo, kaip su vaiku žiūrėjo „National Geographic“ ir sugalvojo nutapyti tigro uodegą. Toks paprastas kasdienio gyvenimo sumaišymas su tapyba labai gražus. Buvau linkusi sudievinti menininkus, tarsi jie tikrai valgo dievų maistą, bet buvimas kartu ir supratimas, kad ir jie mėgsta bulvinius blynus, gerokai pervertė mano nuostatas.

Prisimenu dar vieną pavyzdį, kaip uoliai domiuosi menininkais. Vienu metu buvau tiesiog įsimylėjusi Dainių Liškevičių ir leidykla „Lapas“ paskelbė apie jo paskaitą. Buvau skaičiusi Dainiaus knygą, tad prieš paskaitą kaip tikra fanė perskaičiau dar kartą. Tikėjausi išgirsti kažką supernaujo, bet menininkas tiesiog perpasakojo knygą. Pamenu, ir nuliūdau, ir gerokai įpykau. Matote, ne visada gerai viską perskaityti.

– Ar turi nuojautų, kaip toliau plėtosis tavo kolekcija?

– Sukaupta tikrai daug darbų, vis pagalvoju, kur reikės dėti… Turbūt dovanosime. O kol dar patys esame smalsūs, gali būti, kad kolekciją papildys šiuolaikinis Afrikos menas. Štai buvau Ugandos paviljone Venecijos bienalėje – jaučiausi kaip namuose. Pietų Afrikoje esu gyvenusi, ilgiuosi ir ketinu grįžti.

– Ką patartum žmonėms, norintiems pradėti domėtis menu, o gal ir kolekcionuoti?

– Linkiu rasti kitą motyvaciją nei interjero dekoravimas ar finansinė investicija, nes yra daug geresnių būdų užsidirbti ar pasipuošti namus. Jei norite tik interjero skyles užkamšyti, gal vertėtų luktelėti, kol aptiksite menininką, kurio darbų norėsite, net jeigu tie kūriniai visiškai netiks prie sienų spalvos.

O jei labai norite kolekcionuoti, lankykite visas įmanomas parodas. Daug daug žiūrėkite, skaitykite, vėl žiūrėkite. Tuomet pabandykite suvokti, kurio autoriaus darbai patinka, ir pasikalbėkite su jam atstovaujančia galerija. Arba kreipkitės į meno konsultantus, nes jie viską ir suskaičiuoja, ir sudėlioja. Nebijokite kainų, nes Lietuvoje menas tikrai įperkamas, tai nėra turtingųjų privilegija. Pažiūrėkite, kas vyksta pasaulyje, – jau gali nusipirkti 1/1000 darbo, nes įvairios platformos siūlo galimybę tapti kūrinio dalininku. Meno rinka supranta, kad atkeliauja nauja karta, norinti patirčių ir norinti turėti, tik turėjimas jai nebūtinai reiškia fizinį turėjimą. Šiems žmonėms nerūpi elitizmas, jie negali pakęsti hierarchinių struktūrų, galios pozicijų.

– Pokalbio pabaigoje pasidalink trimis rekomendacijomis, ką vertėtų visiems, besidomintiems menu, patirti, pamatyti ar išbandyti.

– Leiskitės į kelionę, kurios tikslas – vien parodos, tik pirmiausia atlikite namų darbus. Sužinokite, kas ir kur vyksta, sudarykite planą, pasidomėkite autoriais ir pasikvieskite gerų kompanionų, su kuriais galėtumėte vakarieniaudami aptarti tai, ką matėte. Šie metai ypač derlingi meno renginių. Be Venecijos bienalės, galima aplankyti ir „Documenta 15“ Kaselyje, Berlyno meno savaitę, „Manifesta 14“ Prištinoje, Kosove. O jei arčiau – Kauno fotografijos galeriją (tai maža, bet dėmesingai prižiūrima vieta).

Dar rekomenduočiau pažiūrėti du filmus: Apichatpongo Weerasethakulo „Memoria“ ir Mike’o Milsso „C’mon C’mon“. „Memoria“ – labai arti šiuolaikinio meno kontekstų, o „C’mon C’mon“ – labai arti širdies.

Laisvu laiku mėgstu paskaitinėti pokalbius su kolekcininkais. Ypač su tais, kurių santykis su kolekcionavimu – it ironiškas ir be didelių įtampų žaidimas. Jie visi dažniausiai gerokai vyresni, bet kažkaip magiškai nepraradę jaunystės ir lenkiantys laiką. Štai kad ir Simonas de Pury – absoliuti šiuolaikinio meno žvaigždė, patyręs vilkas, bet vis dar smalsus ir geriantis į save (pavyzdžiui, jis kiekvieną penktadienį perklauso visas naujausias „Spotify“ dainas). Jie atviri, smalsūs ir nepikti žmonės. Manau, kad tai, jog jie apsupti meno ir knygų, turi tam būviui reikšmingos įtakos.

Nuotraukos: Visvaldas Morkevičius