Perdirbtas laikas. Pokalbis su menininkais Paulina Vasiliauskaite ir Žilvinu Baranausku

Kad ir kokia konstanta būtų laikas, kiekvienas iš mūsų jį išgyvena gan subjektyviai. Subjektyvumas atsiskleidžia per asmenines patirtis, sudėtingas ar kaip tik pakylėjančias, o Meno nišoje esančioje parodoje „Būtybė“ – ir per kūrybinių medijų įvairovę. Pasitelkiant filosofinius laiko klodus ir jį įprasminant lyg materiją, pokalbyje su menininkais Žilvinu Baranausku (g. 2000) ir Paulina Vasiliauskaite (g. 2000) diskutuojame apie parodos gimimą, gilumas, atskleidžiame autorių skirtingus prieigos taškus į plačią temą, paliesdami ne tik medžiagiškumo reikšmę kūryboje, bet ir glaudų kūrinių dialogą.

B.: Pradėsiu nuo gan plataus klausimo apie parodos „Būtybė“ priešistorę. Abu ateinate iš skirtingų disciplinų – dizaino ir medijų meno, tačiau parodoje jūsų meniniai matymai susivienija į panašių laiko temų interpretaciją. Papasakokite plačiau – kaip kilo impulsas surengti parodą būtent atminties, nostalgijos ir ateities temomis? Kaip jūsų skirtumai prisidėjo prie bendro parodos estetinio ir idėjinio plano?

P.: Pasirodė įdomu, kad nors ir kuriame labai skirtingose disciplinose, galbūt kai kas pasakytų net nesuderinamose, supratome, jog mūsų meniniai tyrimai ir interesų laukai sutampa. Pagalvojome, kad būtų įdomu juos sugretinti parodos kontekste. Savo bakalauro tyrimų metais bandėme suprasti save, ieškoti identiteto. Diskutuodami šiomis temomis supratome, kad iš skirtingų perspektyvų žvelgiame į dabartį.

Ž.: Gavosi smagi paralelė, kuri mus užkabino. Aš žiūriu į praeitį, tyrinėju iškylančius atminties fragmentus. Čia, be abejo, įsivelia ir kultūrinė praeitis, pasirodo praėjusios epochos liekanos. Nors gimiau gerokai po nepriklausomybės, visad nujaučiau sovietmečio erą esant šalia. Žinoma, ryškiausiai tai jutau savo gyvenamojoje aplinkoje. Kauno mikrorajonas, kuriame gyvenau ir augau, pasižymi apmirusios sovietinės pramonės architektūra. Tai kadaise buvusios „didžios“ sovietų pramonės griaučiai. Tuo tarpu Paulina, semdamasi savo vaikystės ir jaunystės patirties, mąsto apie ateitį ir jos nežinomybę. Jos žvilgsnis nukreiptas į ateitį.

Supratome, jog abi šios būsenos, šie žvilgsniai, susitinka dabarties taške. Manau, tiek nostalgija, tiek nerimastingumas dėl ateities – buvimo dabartyje išraiškos. Esaties išraiškos.

B.: Ar parodos turinys brendo ilgai, o gal jį paskatino temų asmeninis, net visuomeninis aktualumas? Sakydama „turinys“, turiu omenyje idėjas ir kūrinius kartu.

P.: Parodos idėja vystėsi gana lengvai, tačiau mūsų kūrinių turinys brendo ilgai. Pavyzdžiui, kūrinį „Kraičio skrynia“ kuriu jau ketvirtus metus. Pirmoji šio kūrinio idėja gimė dar studijuojant antrame Dizaino studijų bakalauro kurse. Paroda, turint visą šį įdirbį, gimė gana greitai, jos kontekstas atsirado organiškai.

Ž.: Šių kūrinių temos mane domino jau nuo pirmo kurso. Užtruko nemažai laiko, kol atradau man tinkančią prieigą. Po studijų Olandijoje supratau, jog man labai svarbi autobiografinė patirtis bei savęs vaizdavimas, dokumentavimas. Taip aš bandau tarsi išskleisti subjektyvią patirtį, fiksuoti didingas, užgožiančias jausmines struktūras. Pažvelgti į jas kritiškai ar su ironiška šypsenėle.

B.: Paulina, tavo kūriniai „Pelkė laumėms“ ir „Kraičio skrynia“ kalba žiūrovui ne tik apie tavo asmeninius išgyvenimus, bet ir kolektyvinį laukimą, patirtis. Moteriškumo tema „Kraičio skrynioje“ – tik dar vienas koncepcinis sluoksnis. Kaip šiame kūrinyje permąstai moteriškumo tradicijas? Ar tau artimesnis kuriančios, saugančios moters archetipas mene, ar labiau maištaujančios, atsisakančios iš kartos į kartą einančių etikečių?

P.: Aš manyčiau, jog apskritai nesieju moteriškumo su tam tikrais įvaizdžiais. Galbūt todėl ir pradėjau kurti šiomis temomis, nes nesijaučiu nei kurianti ir sauganti, nei stipriai maištaujanti asmenybė. Man atrodo, kad tam tikros kategorijos labai apriboja ir priverčia elgtis performatyviai, bandydami įtilpti į tam tikrus standartus, dažnai suvaržome savo asmenybę. Visi esame pernelyg skirtingi… Manau, jog skrynia atspindi tai. Ji permatoma, neegzistuojanti laike, išsiliejanti. Liedama senovinius raštus akvarele ir vandeniu, įtaisydama skryniai ratukus, aš galvojau apie tai, kaip pasikeitė socialinių lyčių supratimas, kaip jis nebetelpa uždaros medinės skrynios pavidale ir išsilieja, išteka į pasaulį. Tačiau šis pokytis nėra toks dramatiškas ir drastiškai inovatyvus. Manau, jog vis dar gajus praeities metamas tradicijų ir stereotipų šešėlis.

B.: Paroda sufleruoja mintį, kad laikas gali būti patiriamas ne tik kaip neapčiuopiamas matmuo, bet ir kaip materija – klampi, nepatogi, o kartais labai švelni. Turbūt sutiksite, kad abstrakčios sąvokos, kaip laikas, bet kokiame kontekste, menui padedant, gali įgauti kūną. Ar teigtumėte, kad jūsų kūriniai padėtų žiūrovui išgyventi laiką kitaip – lėčiau, jautriau, o gal net visiškai jį sustingdant?

Ž.: Manau, daugeliu atveju, menas yra idėjų (plačiąja prasme) įkūnijimas per patirtį. Laikas – tai subjektyvios patirties materija. Tai yra patirties audinys vaizduotės/sąmonės/pasąmonės erdvėje. Aš noriu pakviesti žiūrovą trumpam momentui apgyvendinti (angl. to inhabit) šią parodos erdvę, apsigyventi šiame mūsų siūlomame laike. Galbūt pajausti tą nesugaunamą laiką, kuris vis apsireiškia patirties fragmentais, nuotrupomis, bei staiga vėl išslysta.

P.: Aš manyčiau, jog parodoje eksponuojami kūriniai padeda pastebėti laiko pokytį. Tiek kraičio skrynios transformacijoje, tiek kažkada naujuose, o dabar sovietmečiu dvelkiančiuose daugiabučiuose. Tačiau taip pat manau, jog gana sunku teigti kaip kūrinys veikia parodoje. Viena, ką galvoji kurdamas, o visai kas kita, kai kūrinys jau sukurtas – dizaino terminais kalbant, „paleistas į rinką“. Dizaineriai, testuodami produktus, geriau supranta, kaip vartotojas juos naudoja, pastebi, kurie sprendimai nepasiteisina, yra nepatogūs. Manau, jog su meno kūriniais, esančiais parodoje, taip pat vyksta tam tikras testavimas, lankytojų reakcijų stebėjimas.

B.: Nostalgija – niekam nesvetimas jausmas, tačiau prisiminimus, kokie jie bebūtų, visada sušvelnina, kartais juos net iškreipia. Žilvinai, kaip tavo pasirinktos medijos padeda žiūrovui visapusiškai atskleisti nostalgijos ir ilgesio jausmus? Rodos, tokie universalūs, jie itin specifiškai veikia tavo darbe „Nepaliaujamas, viską persmelkiantis namų ilgesys“ su savotiška desperacija ir nenumaldomu troškimu sugrįžti atgal…

Ž.: Nostalgijos fenomenas mane sudomino būtent dėl užburiančių galių. Ilgesys, rodos, yra nepaliaujama modifikacija, metamorfozė, atminties figūrų fantazmas. Nepaisant to, mes esame užtikrinti dėl atmintyje talpinamos informacijos. Kaip galime konstruoti identitetą ar tapatybę iš kažko tokio efemeriško? Mane domina šis paradoksas. Man atrodo, subjektas, išgyvenantis nostalgiją, jaučiasi tarytum ši liguista būsena yra jo „gilios“ egzistencijos įrodymas, dvasinio autentiškumo išraiška. Kažkuria prasme galbūt ir yra.

Savo kūriniuose skirtingomis medijomis skrodžiu įvairius ilgesio fenomeno skerspjūvius. Man įdomus Romantizmo epochoje vyravęs meninės ekspresijos pažadas. T. y. – romantiškas troškimas meninėmis priemonėmis perteikti vidinį, neartikuliuojamą turinį. Vėliau atsirado noras išplėsti tyrinėjimų lauką ir, pasitelkus naujas vaizdavimo technologijas, įtraukti dabartinio pasaulio kontekstus, kurie paliko žymes ir mano besiformuojančioje asmenybėje.

Galiausiai, video performansas – įcentruojantis, įžeminantis kūrinys. Būtent šiame darbe aš pasitelkiu savirefleksiją ir savęs vaizdavimą, kad sugebėčiau atsitraukti ir iš tolo pažvelgti į visą šį vyksmą. Tarytum stebėčiau savo liguistą nostalgiją, lunatišką ilgesį. Saviironija man yra svarbus mechanizmas, leidžiantis sukurti atstumą tarp savęs bei savo emocinių būsenų.

B.: Jūsų kūryba, kaip ir teigiate, skirtinga, bet kartu ir labai susijusi tematiškai. Taikantis prie erdvės, greičiausiai abu patyrėte netikėtumų atsirandant naujoms sąsajoms tarp darbų. Turbūt tam tikras koncepcinis tinklas formavosi ne tik užsimezgus parodos rengimo idėjai, bet ir eksponavimo metu?

P.: Turėjome aiškų planą, kaip viskas turėtų atrodyti erdvėje, tačiau eksponavimo metu skrynia, turėjusi būti pirmojoje parodos erdvėje, visiškai vizualiai netiko. Dėliodami objektus pajutome, jog Žilvino projekcija ir mano skrynia veikia vienas kitą ir nusprendėme apkeisti skrynią su antrojoje erdvėje turėjusiu būti „Pelkės laumėms“ kūriniu. Leidome erdvei pačiai diktuoti, kaip viskas turi atrodyti.

Ž.: Mane taip pat nustebino šis atradimas. Kuomet pradėjome gyvai instaliuotis erdvėje, pamatėme, kad skrynia atspindi ją supančius objektus. Iš tam tikrų rakursų projekcija ar piešinys pasimato skrynios paviršiuje arba jos viduje. Smagus žaismas – vienu momentu skrynia tuščia, kitu jau pilna atspindžių, formų, iliuzijų, istorijos. Supratau, jog skrynia bei animacija yra ypač artimi kūriniai. Jie abu transformuoja gilų istorinį kontekstą talpinančius objektus. Tiek kraičio skrynia, tiek ir sovietiniai daugiabučiai praranda savo formas, medžiagiškumą, fiksuoja socialinę, kultūrinę transformaciją.

B.: Medžiagiškumas, panašu, užima svarbų vaidmenį jūsų darbuose. Tiek dabartyje įrėmintas videodarbo ir animacijos turinys, tiek laiką fiksuojantis stiklas ir medis – ar šios medijos jums turi simbolinės reikšmės?

P.: Kūrinyje „Pelkė laumėms“ aš pasirinkau stiklą dėl jo laiko sustingdymo savybių. Jis savo paviršiuje atspindi jį supančią aplinką, dabarties momentą. Tai man buvo svarbu. Medinei stalo daliai sukurti buvo naudojamas uosis. Jis šiame darbe atkeliavo iš mano senelio dirbtuvių – ten pragulėjo apie 50 metų nenaudojamas. Vėliau senelis jį padovanojo mano dizaino bakalauro baigiamajam darbui sukurti. Šis ryšys man svarbus ir brangus. Kurdama skrynią, tyrinėjau XVIII–XIX a. lietuvių buitį, kurioje pagrindinė gamybos medžiaga buvo medis. Tuomet pagalvojau apie savo vaikystę, namus, kuriuose dauguma daiktų yra pagaminti iš plastiko. Senovėje skrynios buvo gaminamos iš medžio, ant kurio būta gandralizdžio. Šis medis buvo ypatingas dėl vaisingumą ir laimę nešančių savybių. Plastikas šiais laikais turi, sakyčiau, priešingą konotaciją – jis asocijuojamas su mikroplastikais, užteršiančiais mūsų organizmus ir prisidedančiais prie nevaisingumo problemos. Tai man pasirodė ironiška, pagalvojau, jog tai keistai tobula medžiaga XXI a. kraičio skryniai sukurti. Taip pat permatomas plastikas man primena vandens mirgėjimą, išsiliejimą, ištekėjimą.

Ž.: Aš asmeniškai vengčiau pateikti konkrečias simbolines reikšmes. Man, kaip jaunam menininkui, įdomu tirti medijų savybes, pasirinktos medijos ribas, funkcionavimo logiką. Koks yra medijos santykis su turiniu, kurį kūrinys talpina?

Piešinį, pastelę, rankos gestą pasirinkau norėdamas priartėti prie romantiškų ekspresijos idėjų, taip pat ir savo asmeninių patirčių. Tuo tarpu man pasirodė įdomu, kaip skaitmeninė animacija transponuotų šią logiką. Mano sukurta animacija visgi yra visiškai priešingas matematinių funkcijų bei kompiuterinių simuliacijų darinys. Skaitmeninė erdvė, kurioje susitinka sovietmečio epochos nuosėdos, liguistas namų ilgesys bei romantiškasis didingumas (The Sublime).

B.: Galiausiai – kaip šis projektas pakeitė jūsų pačių požiūrį į laiką ir atmintį?

Ž.: Sunku pasakyti apibendrinančią išvadą. Turbūt pavyko stipriau suabejoti identiteto tvarumu. Pasidarė kiek ramiau stebėti mūsų susiskaldžiusias, kliedinčias asmenybes, pasimetusias vis sparčiau skilinėjančioje kasdienybėje. Žinoma, čia slypi ir kruopelė gilaus nuoširdumo. Šiuolaikinis dvasingumas įkyriai muistosi kažkur tolimame minčių užkaboryje.

P.: Aš supratau, jog laikas nėra linijinis. Vieni prisiminimai atmintyje išlieka, kiti išblunka ir nutolsta arba yra daug kartų perkuriami mūsų vaizduotėje, kol tampa labiau panašūs į ištrauką iš filmo, o ne į realų atsiminimą.