Pepe jaučiasi gerai

2006-taisiais menininkas Matt’as Furie išleido seriją dead-pan humoro vinječių, kuriose vaizduojami keturis personažus apjungiantys siužetai, įkvėpti infantilumo, psichodelinių ir lengvųjų narkotikų, hedonizmo, išdaigų, tinginystės bei kvailybės. Vienas iš šio komikso, pavadinto Boy‘s Club (liet. Berniukų klubas), veikėjų yra antropomorfizuotas varliukas vardu PEPE (vardas atsiradęs iš angliško pasakymo pee pee – liet. sisioti[1]). Jis komikse funkcionuoja kaip dažnai draugų kompanijose pasitaikantis, visur sekiojantis mažasis brolis, mėgstantis „limonadą, picą ir kalbėti mobiliuoju.“[2] Tačiau personažai nėra vaikai, o tinginiaujantys, narkotikus vartojantys ir geriantys jaunuoliai, neseniai baigę mokyklą ir dar neatradę savojo gyvenimo kelio. Vienoje iš vinječių užfiksuotas gyvenimiškas siužetas iš autoriaus vaikystės: PEPE užeina į tualetą, nusimauna kelnes iki kulkšnių ir sisioja. Tuo metu jis aptinkamas kito veikėjo, kuris pastebi šį gėdingą vaizdą. Įvyksta akistata, kurios metu PEPE supažindinamas su turima informacija, susijusia su išskirtinai mažiems vaikams būdingu sisiojimo būdu. PEPE tiesiog atsako: „Feels good man“ (liet. „Geras jausmas, žmogau“). Taip buvo sukurtas internetinis memas, tapęs žinomu visame pasaulyje ir aptariamas net kaip Jungtinių Amerikos Valstybių rinkimų kampanijos politinis ar radikaliosios dešinės vaizdinys, prilyginamas nacistinei simbolikai.

Maždaug tuo metu, kai buvo sukurtas šis komiksas, vyko komunikacinių technologijų plėtros procesai, spartėjo internetas, plėtėsi socialiniai tinklai. Tokioje „pirmapradėje sriuboje“ atsirado apibrėžtas informacinis vienetas, kuris evoliucionavo iki nesuskaičiuojamos aibės formų, atsekamų iki taško, pirmojo bendrojo protėvio – sisiojančio varliuko PEPE. Šis varliukas tapo idėja-replikatoriumi. Informacinio vieneto, kaip replikatoriaus, idėją knygoje „Savanaudiškas genas“ pasiūlė evoliucinės biologijos profesorius Richardas Dawkinsas. Viename iš knygos skyrių mokslininkas pasiūlė aiškinamąjį modelį, paremtą genų perspektyva. Knygoje žmogus suprantamas kaip išgyvenimo mašina, skirta replikatoriams – DNR molekulėms, sudarančioms kiekvieno gyvo organizmo pagrindą, apibrėžiamą galimybe išgyventi ir daugintis. Būtent šią gyvybinę funkciją užtikrina replikatoriaus molekulė. Tačiau kai susiformuoja kompleksiškos gyvybės formos, atsiranda naujo tipo replikatoriai, kuriuos Dawkinsas pavadino memais. Pasiskolinęs prancūzišką žodį même (liet. – toks pats, lygus), autorius jį perkuria apjungdamas graikišką žodį mimeisthai (liet. imituoti) su angliškąja žodžio genas tartimi, taip suteikdamas naujai sąvokai atminties konotaciją. Jis teigia, kad „kultūrinis perdavimas yra analogiškas genetiniam […] ir gali pagimdyti tam tikrą evoliucijos formą.“^[3] Tokiu būdu, sutapatindamas biologinę evoliuciją su kultūrine, jis iškelia prielaidą, kad kultūrinėms raiškos formoms galima taikyti panašius aiškinamuosius modelius kaip ir DNR, todėl, remiantis šia koncepcija, kiekvienas kultūrinis perdavimas yra lyg genetinis kopijavimas, kurio plitimas, imitavimas ar klaida sąlygoja kultūrinę evoliuciją.

Matt’o Furie komikso Boy’s Club (liet. Berniukų klubas) puslapis. San Francisco Fantagraphics Books Inc, 2005

Sisiojantis varliukas PEPE pradėjo plisti ir mutuoti 2008 metais, kai buvo nukopijuotas ir publikuotas internete. Iš pradžių vaizdinys sklandė kaip pagavi tekstinė frazė tinklapio MySpace erdvėje, vėliau savo vietą atrado ir vizualiuoju formatu. Varliukas pradėtas modifikuoti (arba ėmė evoliucionuoti), įgavo naujų formų, šios buvo nuolatos dauginamos, pritaikant jas skirtingiems kontekstams. Nors Dawkinso pirminėje sampratoje memo sėkmė priklauso nuo kopijos tikslumo, šio internetinio memo populiarumą lėmė jo adaptyvumas, lankstumas, galimybė pritaikyti skirtingoms situacijomis, išlaikant atpažįstamą formą. Įsiliedamas į jau esamas socialines reikšmes, PEPE plinta pamatinėje paveldėtoje struktūroje, prie kurios turi prisitaikyti. Mutacijos, variacijos ar klaidos, iškildamos iš minėtos struktūros, turėtų būti tapatinamos su tuo, ką filosofas Karlas Raimundas Popperis vadina bandomuoju procesu – naujas darinys dalyvauja atrankoje, ir geriausiai prisitaikęs prie aplinkos (terpės) segmentas įsitvirtina, atverdamas naujas plotmes.[4] Tačiau Popperis pabrėžia skirtumą tarp genetinės ir kultūrinės evoliucijos – mutacijos genetiniame lygmenyje yra atsitiktinės ir „aklos“, nenukreiptos į kokį nors tikslą.^[5] Pasitelkdamas memo sampratą, Dawkinsas suformuluoja kultūrinės „molekulės“ arba save išlaikančio ir besidauginančio informacinio vieneto sampratą. Tokių vienetų pavyzdžiai gali būti „melodijos, idėjos, skambios frazės, rūbų mados, būdai gaminti puodus ar statyti arkas.“^[6] Informacinis vienetas sutapatinamas su idėja, tai yra su dalyku, kuris suvokiamas kaip galintis save dauginti vienetas. Elementariosios dalelės klausimas iliustruojamas pavyzdžiu – jei „viena Bethoveno simfonijos frazė yra tokia išsiskirianti ir įsimintina, jog ją galima ištraukti iš simfonijos konteksto ir panaudoti kaip telefono skambučio melodiją, […] tuomet tai galima vadinti vienu memu.“^[7] Tačiau tokia melodija, kaip ir bet kokia idėja, gali būti varijuojama, abstrahuojama, skaidoma, šalinama, pakeičiama apytiksliu atitikmeniu – pavyzdžiui, perkeliant į kitą raišką ar net į kitą discipliną. Pirminis memas net ir tokiu atveju išlieka provaizdžiu, vis dar dalyvaujančiu naujo atitikmens struktūroje, ir yra lyg genetinė liekana, sudaranti naujo organizmo struktūrą. Be to, idėja niekada neveikia izoliuotai, nėra skirta tik sau pačiai, sąveikauja su išore, su kitais informaciniais vienetais. Save replikuodama, informacija sukuria naujas informacines terpes, kurios iš dalies apriboja chaotinę ir bet kokioms kryptimis judančią evoliuciją. Vis tik esminis veiksnys išlieka – „memų perdavimas paklūsta pastoviai mutacijai ir jungtims“^[8], taip pat jiems reikalingi subjektai ir jie veikia kaip gyvosios struktūros.

Varliuko PEPE mutacijų ir formų įvairovė atsiranda gana apibrėžtoje „laboratorinėje terpėje“ – tinklapyje 4chan. Jame visi vartotojai gali sukurti laikinus forumus norimu klausimu: nuo anime iki muzikos, nuo pornografijos iki politikos. Kiekvieno tokio forumo matomumas priklauso nuo jo populiarumo, nuo interakcijų kiekio, o mažiausiai populiarūs yra ištrinami. Šio puslapio braižas – šalia anonimiškumo atsirandantis bendruomenės neapibrėžtumas ir daugialypumas, tačiau būtent šis anonimiškumas, būdingas daugeliui interneto vartotojų, suteikia galimybę išreikšti necenzūruotas idėjas, tikruosius jausmus nebijant terpės sankcijų. Nors tinklapis apjungia įvairias internetines subkultūras, jame išryškėja tam tikrų ideologijų paribiai, o skaitant įvairias šiame puslapyje vykstančias diskusijas, sunku atskirti juodą humorą, trolinimą nuo rimtai išsakomų nuomonių, radikalių pozicijų ar nelegalaus bei neapykantą kurstančio turinio publikavimo. Šiame puslapyje PEPE tampa ypatingai populiaru vaizdiniu, tačiau veikia kaip gyvas ir nuolatos savo formas keičiantis organizmas. Tačiau terpės sąlyga, tinklapio veikimo principas užkoduoja konkurenciją, lemiančią turinio vystymąsi į kuo labiau įžeidžiantį ar kontraversišką. Taip sulaukiama daugiausia dėmesio, nepriklausomai nuo to, ar jis teigiamas ar neigiamas. PEPE įgijo ne tik įprastas jaustukų, bet ir radikalias formas – jis tapo ir sociopolitiniu vaizdiniu.

PEPE įgavo reprezentacinį vaizdinio pobūdį. Kongnityvistas Danas Sperberis knygoje Explaining Culture: A Naturalistic Approach (1996) išskiria dvi reprezentacijos rūšis – mentalinę ir viešąją. Įprastinė viešoji reprezentacija, turinti aiškias komunikuojamas vertes, šioje knygoje papildoma mentalinės reprezentacijos koncepcija. Mentalinės reprezentacijos dažniausiai išlieka viename organizme, tačiau kai kurios yra iškomunikuojamos: „iš pradžių komunikuojančiojo jos transformuojamos į viešąsias reprezentacijas, vėliau auditorijos retransformuojamos į mentalines.“[9] Jis teigia, jog tokios perkopijuojamos, o kartais ir imituojamos reprezentacijos gali išplisti visoje populiacijoje ir išsilaikyti ištisas kartas. Tokios paplitusios ir išliekančios reprezentacijos yra kultūrinės, kurių sampratą dažniausiai atitinka memai, išreiškiantys viešosios ir mentalinės reprezentacijos jungtį. Šalia tokių PEPE modifikacijų kaip liūdnas, piktas ar pasipūtęs varliukas atsirado ir tokios, kuriomis komentuojami politiniai įvykiai, nelaimės ar įvairios socialinės problemos. Tai tampa lyg vizualiu komentaru arba fiksuotą ženklo vertę išlaikančia mentaline reprezentacija, kuri funkcionavimą apyvartoje užtikrina „lengvu“ retransformavimu į pavienio subjekto mentalinę reprezentaciją. Tačiau kiekviena kultūrinė reprezentacija turi įvairių versijų, t. y. kopijos niekada nėra tikslios ir dažniausiai susidaro iš įvairių skirtingų mentalinių ir viešųjų versijų. Abi šios reprezentacijos nuolat sąveikauja kurdamos viena kitą. Sperberis šį ryšį vadina grandinėmis arba kompleksiškais tinklais ir prilygina tokių grandinių ontologinę problematiką epidemiologinei (kaip apjungiančiai patologinius ir ekologinius, vidaus ir išorės aspektus).[10] Tam tikra prasme tas pats PEPE gali būti naudojamas įvairiausiuose kontekstuose, jo prasmę konstruoja aplinka, o aplinką formuoja individualios joje esančių veikėjų patirtys. Šiuo aspektu PEPE skiriasi nuo įprasto jaustuko, nes vaizdinys dažniausiai lydimas istorijos, skirtos viešumai, ir siekia išreikšti vidines būsenas pagavioje ir giminingoje kitai patirčiai formoje, tačiau neapsiriboja bendražmogiškais jausmais, o tampa subkultūros dalimi.

Pasaulinį žinomumą varliukas PEPE įgavo tuo metu, kai buvo pradėtas vartoti kaip vienos socialinės grupės žmonių komunikacinė forma – jaunų vyrų, kurie atsisakė viešojo socialinio gyvenimo, apribodami jį išskirtinai internetine erdve. Kasdienėje kalboje jie vadinami incelais (nuo angliško posakio involuntary celibates (liet. nesavanoriškas celibatas). PEPE ir kiti panašaus pobūdžio vaizdiniai pradėjo veikti kaip minėtos bendruomenės ženklų sistemos vienetai, kuriais referuojama į jausmus, būsenas ar jos narių kultūrinius įvaizdžius, politines nuostatas. Po šiais vaizdiniais susiformavo aiškių taisyklių neturinti komunikacinė sistema, kuri įgavo tam tikrą socialinį apribojimą. Uždarumas nebuvo naudingas pačiam vaizdiniui, tačiau leido nustatyti vieningą jo vartotojų grupės viešąjį naratyvą. Incelams tai tapo kultūriniu vaizdiniu, įgavusiu ir psichologinį faktorių,. Jis nulėmė ir ekologinę, specifinę atminties terpę, kurioje išsilaiko gana stabili memo forma, taip apribojant jo plitimą kitose socialinėse grupėse. Minėtieji incelai neretai save vadina NEET‘sais (pagal Jungtinėje karalystėje taikytą socialinį klasifikacinį kriterijų angl. Not in Education, Employment or Training, liet. nesimokantis, nedirbantis, neatliekantis jokių pasirengiamųjų profesinių veiklų), o PEPE tampa NEET‘sų internetinės bendruomenės ikonografijos dalimi, turinčia nesuskaičiuojamą daugybę laisvai judančių ir kintančių formų. PEPE šiame kontekste dažnai išreiškia suicidines mintis, nusivylimą, depresiją, visuomenės atstumtojo prasmę. Vaizdinys tampa tapatybės dalimi.

Tačiau toks vaizdinys nebūtinai apsiriboja viena terpe, jis gali funkcionuoti ir kitoje. PEPE atsiranda ir kitų populiarių internetinių platformų vartotojų akiratyje – varliuką pradeda aproprijuoti, modifikuoti ir visaip taikyti kituose, dažniau populiariosios kultūros kontekstuose. Jis tampa nuoroda ar įprastu jaustuku, vėliau pradedamas komodifikuoti. Daugelyje šį virsmą aprašančių straipsnių žymimi keli epizodai, PEPE išgarsinę plačiojoje visuomenėje : atlikėjos Katy Perry tviterio žinutė ar atlikėjos Nicki Minaj instagramo įrašas. Atsiradęs susidomėjimas paskatino žmones įsiterpti į gana specifinę 4chan puslapio, kuris tuo metu veikė kaip tokių vaizdų gamykla, bendruomenę. Iš karto atsirado priešprieša tarp dviejų kontekstų, kuriuose vartojamas PEPE. Vaizdinys patraukė dėmesį tų, kurių nekenčia minėtieji incelai – tos visuomenės dalies, kurią jie vadina normiais (normis – žmogus, besidomintis populiariąja kultūra, madomis ir jomis sekantis, paklūstantis nusistovėjusioms socialinėms normoms). Viename anonimiškame interviu, publikuotame leidinyje „The Daily Beast“, neįvardintas asmuo teigė, jog vyksta „kampanija susigrąžinti PEPE iš normių.“[11] Memų teorijos plėtotoja, psichologė Susan Blackmore šį procesą numatė knygoje The Meme Machine (1999), . Ji, akcentuodama interaktoriaus svarbą, paneigė išskirtinai chemiškai sankcionuotą, neteleologinę replikacijos funkciją. Psichologė teigia, jog „interaktoriai nešiojasi replikatorius viduje ir juos saugo.“[12] Pagal šią sampratą, internetiniai memai turi naudoseną, kuri priklauso nuo interaktoriaus, o „siekiantis“ save išsaugoti memas turi išlaikyti fiksuotą kontekstą. Blackmore teigia, jog memų imunologinė sistema nesusidarė, ir jie, nors ir veikdami kaip siekiantys išlikti genai, negali apsisaugoti nuo pokyčių, galinčių sunaikinti ir patį memą. Tačiau PEPE atvejis parodo, jog nešiotojas (arba interaktorius) incelas yra imuninė sistema, siekianti apsaugoti replikatorių.

Tuo metu, kai PEPE imta aproprijuoti populiariojoje kultūroje (verčiant šį varliuką produktais – marškinėliais, puodukais ir t. t.), kai PEPE tapo kultūrinių industrijų ar net restoranų tinklo Wendy‘s viešosios komunikacijos dalimi, tinklapyje 4chan vyko diskusijos, kokiomis priemonėmis sustabdyti kintančią PEPE vartoseną. Prasidėjo aktyvus kultūros, arba terpės, kurioje formuojasi nepageidaujamas vaizdinio funkcionavimas, „nulaužimas“. PEPE, kaip jau žinomas, paplitęs memas, pradėtas gausiai dauginti šokiruojančiose formose, iškrentančiose iš politiškai korektiško diskurso. Tuomet PEPE vaizdinį pamėgusi įprastinių socialinių tinklų bendruomenė pastebėjo, jog PEPE imta acocijuoti su ypatingai radikaliu turiniu. Į procesą įsitraukė ir žiniasklaida. Atsirado ir kitų „“ pokyčių – politinių veiksnių, tokių kaip kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo ar Rusijos ambasados Jungtinėje Karalystėje Twitterio žinutės. Netrukus masinėse medijose PEPE pradėtas vertinti kaip neapykantos simbolis, prilyginamas svastikai, konfederatų vėliavai, Kuklusklano degančiam kryžiui.[13] 2016 metais tarptautinė su antisemitizmu kovojanti organizacija Anti-Defamation League, susivienijusi su PEPE autoriumi, pradėjo kampaniją, kuria siekta susigrąžinti simboliu tapusį PEPE iš žmonių, naudojančių šį simbolį neapykantos tikslais.^[14] Nepaisant to, PEPE tapo JAV rinkiminės kampanijos objektu. 2016 metais kandidatė į prezidentes Hilary Clinton pasakė, jog pusę Trumpo palaikytojų galima sudėti į tai, ką ji pavadino „apgailėtinųjų krepšiu“ (angl. basket of deplorables). Po šio pasakymo Trumpo aplinkos žmonės, tarp kurių buvo ir vienas kontraversiškiausių politinių triksterių (arba spin-masterių), dirbusių Trumpui, – Rogeris Stone‘as, publikavo paveiksliuką, kuriame filmo The Expandables (2010) veikėjai plakate buvo pakeisti Trumpo rinkiminės komandos nariais ir kelių jį palaikiusių žmonių veidais, pavyzdžiui, garsiojo sąmokslo teoretiko Alex Jones. Tarp šių asmenų atsirado ir PEPE. Šiuos įrašus ir vis kontraversiškesniuose kontekstuose publikuojamą varliuką Clinton komanda įvardijo pavojingesnius, nei gali pasirodyti. Plintantis memas, jo atpažįstamumas ir prisitaikymas verčia atsižvelgti į paties Dawkinso atliktą kultūrinių memų sampratos korekciją. 1986 ir 1993 metais išleistose knygose memams pritaikoma jau nebe DNR, o viruso analogija.

Žvelgiant iš replikatoriaus perspektyvos, tai galima pavadinti sėkminga molekulės kova infosferoje. PEPE tampa įvairių nešiotojų komunikaciniu įrankiu, naudojamu įvairiose terpėse. Memas ne tik kopijuojamas, bet ir transformuojamas, išrandamas, interpoliuojamas, cenzūruojamas ir apjungiamas, kiekvienu atveju sukuriant skirtingą išraišką.[15] Tas pats vaizdinys įgauna skirtingas reikšmes, o aplink jį pradeda kurtis tai, ką Dawkinsas vadina memų struktūra. Atsirado pirmosios PEPE kulto apraiškos, susijusios su vadinamuoju alt-right judėjimu ir jo įsiterpimu į viešąjį gyvenimą. Tuo metu buvo stebimas ir antisemitinių ar rasistinių PEPE paveiksliukų antplūdis, kuriuo siekta sukelti pasipiktinimą. Prasidėjo debatai apie tai, kad internetiniai forumai tapo kultūros produkcijos šaltiniais bei ginčų dėl specifinių kultūros reikšmių vieta.[16] Buvo galima gyvai stebėti, kaip vyksta trolinimo akcijos, kuriomis bandyta supriešinti jau ir taip poliarizuotą JAV politinį lauką, aproprijuojant populiariosios kultūros įvaizdžius, įdarbinant vizualiąją jos plotmę ir perkonstruojant ją per kitų politinių reikšmių tinklą. Visa tai buvo daroma gana kūrybingai. Sukurtas terminas meme-magic (liet. memų magija) – ironiška religija, kuria siekiama trolinti ir liberaliąją, ir konservatyviąją visuomenės puses. Šia magija buvo naudojamasi ir kaip priemone, turėjusia stebuklingai padėti Trumpui tapti prezidentu, ir kaip visokiausių politinių įvykių pranašavimo instrumentu. Sukuriamas vadinamasis Kek kultas. Žodis Kek kilęs kaip žaidimo „World of War Craft“ žargonas, lol (angl. Laugh out loud) atitikmuo. Anonimai pradeda rinkti istorinę medžiagą, kuri esą turi patvirtinti memų magijos tikrumą. Netrukus atrandama, jog Kek (arba Heket) buvo senovės Egipto pirmapradės tamsos arba chaoso dievybė, dažniausiai vaizduojama su varlės galva. Egipto hieroglifai, kuriais užrašomas šios dievybės vardas, priminė besinaudojančio kompiuteriu asmens figūrą, už kurio stūkso DNR simbolis. Tai pradedama ironiškai interpretuoti kaip senovinė pranašystė.

Vėliau PEPE ir aplink ją konstruojama struktūra išsivystė iki valstybės, pavadintos Kekistanu, idėjos. Ši valstybė tapo tapatybių politikos kritikos priemone, pavyzdžiui, buvo skatinama įvairiuose valstybiniuose surašymuose savo tautybę įvardinti kaip kekistanietis. Tuomet pasirodo trolinimo akcijos ir grotažymės #FreeKekistan, inscenizuojama opresuojama mažumos grupė. Nemažai asmenų pradėjo save identifikuoti kaip socialiai, kultūriškai ir politiškai apibrėžtą grupę – shitposterius. Pastarieji yra atskira trolių subkultūra, kuriai būdingas siekis ironiškai ir agresyviai sužlugdyti bet kokias diskusijas, sukelti audringiausias reakcijas ar hackinti įvairius puslapius. Atsiranda Kekistano vėliava, kuriai sukurta prasmė – pozicija prieš diskriminaciją ir atsiskyrimas nuo normių. Pasirinktas ir valstybinis himnas – 1986 metų italo disco daina „Shadilay“, atliekama grupės P.E.P.E., o pati daina interpretuojama kaip dar viena memų magijos pranašytė bei jos tikrumo įrodymas. PEPE tapo politinio nekorektiškumo ir Kekistano simboliu. Paskelbiamas KEK manifestas, kuriame islamistinių terorų atakų fone ironiškai referuojama į islamo religijos atstovų teiginius, jog tai yra taikos religija. Taip pat reiškiamos pretenzijos dėl Kekistano kultūros ir religijos pripažinimo, siekiant pašiepti multikultūralistinės politikos žingsnius ir „skatinti kultūrinę įvairovę“. Referuota ir į tapatybių politiką – pasitelkiant tipinius jos argumentus, siekta visiškos ekspresijos laisvės, neapribotos jokiais socialiai sukonstruotais normatyvais. Buvo sukurtos net istorinės legendos arba „tautos mitai“, pavyzdžiui, normių ir liberalų įsiveržimas į Kekistaną (į 4chan tinklapį). Kekistano vėliava ir ikonografija tapo realių politinių protestų ir susirėmimų, vykusių JAV, dalimi. Organizuoti ir satyriniai protestai, kuriais siekta Kekistano laisvės, o vienoje knygoje cituojami protestantų žodžiai: „Kekistano žmonės yra čia, jie stovi kartu su opresuojamomis mažumomis, opresuotais Kekistano žmonėmis. Jie bus išgirsti, jie bus išlaisvinti. Reparacijos Kekistanui dabar!“[17]. Tai buvo suprantama kaip kova dėl socialinės grupės, kurią bando užgniaužti normiai, tapatybės. Svarbu paminėti, jog tuo pat metu visa šia kampanija naudojosi ir neo-naciai bei kitos radikalios grupės, o dažną vaizdinio naudoseną lydėjo realūs neapykantos kurstymai.

2017 metais Tarptautiniame Niujorko fotografijos centre vyko paroda „Amžinoji revoliucija“, kurioje nagrinėti vizualiosios kultūros pokyčiai naujųjų technologijų amžiuje ir vaizdų įtaka socialiniams reiškiniams.[18] Viena iš parodos temų – dešiniųjų radikalų naudojami vaizdiniai, o viena iš parodos kuratorių Claartje van Dijk teigė, kad nuo PEPE atsiradimo jis buvo siejamas su kraštutiniu mačizmu, taip patraukliu alt-righto ir jiems pritariančių publikai.[19] Panašu, jog šio vaizdinio taip vienareikšmiškai suvokti negalima, nes tai buvo ir didelė pasišaipymo iš dominuojančios kultūros kampanija arba kultūrinis anonimiškų asmenų organizuojamas hackas.

PEPE kaip virusas netrukus užkrėtė ir kitą socialinę grupę – tapo Honkongo protestų talismanu ir įgavo visiškai nuo JAV kultūrinio lauko atsietas konotacijas. Viruso tikslas yra daugintis ir mutuoti taip, kad galėtų nuolat keisti savo nešiotojus, aplinkas – būti nesunaikinamas. Visų išvardintų kontekstų vartosenoje išliko nekintamas replikatorius, informacinis vienetas – varliuko PEPE memas, nešiojamas beždžionės rūšies gyvūno, užsikrėtusio memais. Aptartas atvejis parodo, kad bet koks kultūrinis vienetas gali keisti ir formą, ir kontekstą, kuriame toji forma tarpsta. Šiandien, nusėdus dulkėms po visų politinių įvykių, tame pačiame puslapyje 4chan PEPE vis dažniau pasirodo senąja, „nekalta“ forma, tačiau praranda populiarumą, kaip mutavęs virusas, siekdamas išlikti, nebegeba savęs dauginti taip efektyviai. Nors Dawkinso memų teorija, kaip kultūrinės tranzicijos vieneto ir jo plitimo struktūra, neretai vertinama kaip pseudomokslinė, tačiau ji toliau plėtojama ir analizuota kitų autorių, koreguojama, vis dažniau prisimenama stebint įvarius kultūrinius procesus, kurie susiję ne tik su internetiniais memais, bet ir idėjomis apskritai. Internetas, kaip necenzūruojama, atvira staigios komunikacijos erdvė, tapo šios teorijos laboratorija, kurioje sisiojantis varliukas PEPE jaučiasi gerai.

[1] Imad Khan, „4chan’s Pepe the Frog is bigger than ever – and his creator feels good, man“, in: Daily dot, [interaktyvus], 2020, https://www.dailydot.com/unclick/4chan-pepe-the-frog-renaissance/.

[2] Matt Furie, Boy‘s Club, San Francisco: Fantagraphics Books Inc., 2016, p. 12.

[3] Richard Dawkins, The Selfish Gene, New York: Oxford Univesity Press, 2006, p. 189.

[4] Karl Raimund Popper, „Evoliucinė epistemologija“ in: Rinktinė, Vilnius: pradai, 2001, p. 102.

[5] Ibid., p. 104.

[6] Richard Dawkins, The Selfish Gene, New York: Oxford Univesity Press, 2006, p. 192.

[7] Ibid., p. 195.

[8]Ibid., p. 195.

[9] Dan Sperber, Explaining Culture: A Naturalistic Approach, Blackwell Publishers, 1996, p. 25.

[10] Ibid., p. 26.

[11] Olivia Nuzzi, „How Pepe the Frog Became a Nazi Trump Supporter and Alt-Right Symbol“, in: Daily Beast, [interaktyvus], 2016, https://www.thedailybeast.com/how-pepe-the-frog-became-a-nazi-trump-supporter-and-alt-right-symbol.

[12] Susan Blackmore, The Meme Machine, Oxford: Oxford University Press, 1999, p. 5.

[13] Libby Nelson, „Why the Anti-Defamation League just put the Pepe the Frog meme on its hate symbols list“, in: VOX, [interaktyvus], 2016, https://www.vox.com/2016/9/21/12893656/pepe-frog-donald-trump.

[14] „Pepe the Frog“, in: Anti-Defamation League, [interaktyvus], https://www.adl.org/education/references/hate-symbols/pepe-the-frog.

[15] Carlos Mauricio, Castaño Díaz, „Defining and characterizing the concept of internet Meme, in: CES Psicología, Vol. 6, Nr. 2, 2013, p. 4.

[16] Niko Heikkilä, „Online Antagonism of the Alt-Right in the 2016 Election“, in: European journal of American studies. Special Issue: Popularizing Politics: The 2016 U.S. Presidential Election, Nr. 12, 2017, p. 94.

[17] David Heiwert, Red Pill, Blue Pill – How to Counteract the Conspiracy Theories That Are Killing Us, Guilford: Prometheus Books, 2020, p. 131.

[18] „Perpetual Revolution: The Image and Social Change“, in: International Center of Photography, [interaktyvus], 2017, https://www.icp.org/exhibitions/perpetual-revolution-the-image-and-social-change.

[19] Scott Indrisek, „Pepe’s Creator Is Trying to Save His Lovable Stoner Frog from the Alt-Right“, in: Arsty, [interaktyvus], 2017, [žiūrėta 2020-11-19], https://www.artsy.net/article/artsy-editorial-pepes-creator-save-lovable-stoner-frog-alt-right.