Pelkės, avys ir bendruomenės pasienyje. Pokalbis su menininke Laura Garbštiene

Lina Michelkevičė: Jau daug metų gyveni Šklėriuose, Dzūkijoje. Prisiminiau tavo parodą „Laikino meno fondas“ (2012) galerijoje „Vartai“, kurioje eksponavai šviežias ir konservuotas gamtos bei ūkio gėrybes, herbariumą iš savo surinktų ir sudžiovintų nuodingų augalų. Ko gero, tai buvo pirmasis ar vienas pirmųjų tavo meno projektų po to, kai išsikraustei į kaimą ir pakeitei gyvenimo būdą?

Laura Garbštienė: Taip, aš tada išvažiavau iš Vilniaus ir laikinai gyvenau kitoj vietoj – dar ne čia. Norėjau ką nors pakeisti, susirasti kitą vietą, nebegyventi Vilniuje. 

L. M.: Ar tavo kūryba gamtoje ir apie gamtą atsirado kaip poreikis pažinti, perprasti naują aplinką, kurioje apsigyvenai? Ar atvirkščiai – domėtis gamta pradėjai anksčiau? Gal kaip tik tai paskatino tave išsikraustyti iš miesto?

L. G.: Išvažiavau iš miesto, nes reikėjo vietos, kur galėčiau dirbti su gamtine medžiaga ir aplinka. Norėjau dirbti miške, todėl gyventi Vilniuje buvo nepatogu. Man buvo įdomu ilgalaikis stebėjimas, buvimas vietoje, sezoniškumas. Tai supratau ne iškart – tik pagyvenusi kelerius metus. Kaip gali atvažiavusi savaitgaliui suprasti tai, ką suvoki tik gyvendama metai iš metų? Nebūtinai apie gamtą – ir apie santykį su aplinka?

L. M.: O ar šis konkretus Dzūkijos kraštovaizdis veikia tave ir tavo kūrybą? Važiuojant ir žvalgantis po šį kraštą, peizažas atrodo toks vientisas – tolygūs vienodi miškai, jokių didelių pokyčių…

L. G.: Taip, anksčiau ir aš to nesupratau… Tik čia atsikrausčiusi pamačiau, ką aplinkui gyvenantys žmonės veikia. Vyrai dirba sezoninius darbus miškuose: kerta medžius, įsidarbina miškų kirtimo firmose, kitokių darbo pasiūlymų net ir nėra. Stebiu jų santykį su aplinka: jiems tai – darbo vieta, jie net neįsivaizduoja, kad tai yra ne tik žaliava, kuri turi būti panaudota, sutvarkyta.

L. M.: Turi omeny, kad vietiniai nejaučia romantinio santykio su aplinka, kaip mes, atvažiavusieji: „Čia miškas, čia Dzūkija…“?

L. G.: Jiems tai išteklių vieta. Čia ir medžiotojų daug. Jie pasiima savo mėsą, savo grybus… Aš pati visiškai neromantizuoju šitos aplinkos, man ji keista. Kai kurie žmonės sako, kad tai tipiška šilų dzūkų pasaulėžiūra nuo senų laikų – nėra taip, kad jiems tiesiog gerai nieko neveikti, kai yra – pasiimi, nei ari, nei sėji. Man atrodo, žmonės čia gyvena labai nekūrybiškai – mažiau turi poreikių negu kiti.

L. M.: Bet čia pati seniausia gyvensena – rankiojimas ir medžioklė, ne žemdirbystė.

L. G.: Taip. Iš kitos pusės man visai patinka turėti mažiau poreikių. Įdėmiau pasižiūrėjus, čia esama daug „pasidaryk pats“. Gyvendami uždariau, ypač tokiuose kaimuose, kur nėra parduotuvių, jie patys daug ką pasidaro, – ir nereikia modernių priemonių gyvenimui. Bet kilo klausimas, kaip galima gyventi šitaip – nieko neveikiant? Tai buvo šiek tiek keista. Pavyzdžiui, man neteko sutikti nė vieno menininko, kilusio iš čia. Galbūt tai sutapimas, bet vis tiek atrodė, kad kraštas labai nekūrybiškas.

L. M.: Pakalbėkime apie „Verpėjas“, kurios prasidėjo 2017 m. Palyginus su tavo ankstesniais darbais, kuriuose ryškus asmeninis santykis, šis projektas visiškai kitoks. Čia įsitraukia kiti žmonės, bendradarbiaujama ir su kitais menininkais, ir su vietiniais gyventojais. Kodėl tu nusprendei pradėti bendradarbiavimu grįstą veiklą?

L. G.: Norėjau, kad atvažiuotų daugiau žmonių, su kuriais gali kažką veikti, pašnekėti – nieko labai didingo. Prasidėjo nuo paprastų ir trumpų projektų; apimtys padidėjo, kai išsinuomojau Marcinkonių stoties salę parodoms. Aišku, projektų pobūdis šiek tiek turistinis, sezoninis – menininkai atvažiuoja tik vasarą, tada ir dirbame kartu.

L. M.: Kodėl „Verpėjos“? Kokia buvo pradžia ir kaip ji siejosi su avimis, vilna bei verpimu?

L. G.: 2017 m. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai (LTMKS) pasakiau, kad norėčiau surengti kaime kokį nors projektą, ir paklausiau, gal jie norėtų bendradarbiauti. Mano idėja buvo sukviesti žmones mokytis verpti – tarp jų ir menininkus, kurie tyrinėtų, ar kaime žmonės dar verpia, ar ši tradicija dar gyva. Aš tada jau metus mokėjau verpti. Atvažiavusi pirmuosius porą metų tvarkiau namą; tada pagalvojau, kad man reikia avių – čia niekas neauga, bet gi reikia kuo nors užsiimti – liko gyvuliai. Tada žiūriu – reikia nukirpti avis, tada reikia susiverpti, norėjosi pačiai išbandyti visą procesą. Ir pagalvojau: reikia sukviesti žmones, kad išmoktų rateliais verpti – matydavau jų tai pas vieną bobutę ant aukšto, tai pas kitą, visos saugo kaip kokį šventą daiktą.

L. M.: Bet nenaudoja?

L. G.: Nenaudoja, nes ir sveikatos nėra, ir nėra ką verpti, niekas neaugina nei avių, nei linų. Visos, kurios anksčiau mokėjo verpti, paseno – tuo metu neradome nė vienos verpiančios močiutės. Pakalbinome tas, kurios bent papasakoti apie verpimą galėjo. Visos pasakojo panašiai, bet buvo įdomu sukviesti jas į vieną vietą, susibendrauti. Atėjo su rateliais, nors neverpusios daug metų, bet puolė mokyti ir joms puikiai sekėsi. Juk, sako, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.

Paskui privažiavo daug jaunų moterėlių – menininkės, jų draugės. Buvo įdomus, intensyvus procesas. Tvyrojo toks nuoširdaus bendruomeniškumo jausmas – ir menininkės, ir moterys verpėjos visos lygios. Dauguma jų paskui turbūt neturėjo nei laiko, nei noro prisėsti verpti, bet tokio tikslo ir nebuvo. Vis tiek ta patirtis kažkur išlieka.

L. M.: Papasakok apie projektą „Lavkė. Lėta smėlėta ekspedicija“, vykusį 2021 m. vasarą. Koks buvo jo tikslas ir sumanymas?

L. G.: Norėjosi netiesiogiai panaudoti keliaujančios parduotuvės idėją – kaip labai lokalų pristatymo būdą. Lavkė šitose apylinkėse atvažiuoja keliskart per savaitę beveik į kiekvieną namą – čia daug vienkiemių. Sustoja prie tų, kurie perka dažniausiai, senyvi žmonės visi. Kai kuriems tai – vienintelė kultūros ir bendravimo su pasauliu forma. Perpasakoja pletkus apie kaimynus, apie artimiausius pažįstamus, dar ką nors.

Pagalvojau, kad reikia pabandyti šį būdą pritaikyti menininkams. Sudėtinga buvo užduotis. Nusprendžiau, kad reikia duoti menininkams laisvę – nelydėjau, nesupažindinau su pardavėju. Jie tiesiog žinojo, kad lavkė važiuoja po tam tikras vietas; nori – susipažįsti, bandai bendradarbiauti, kitų būdų ieškai. Dauguma menininkų tiesiog bendravo su žmonėmis ir ieškojo, ko jiems reikia. Senyvi žmonės laiką leidžia namie, tai užeidavo į svečius.

L. M.: Ar menininkai važinėjo su lavkės mašina?

L. G.: Jiems buvo pasiūlyta, bet jie neprivalėjo – galėjo važiuoti, nueiti, kur jiems reikia. Juk ta lavkė važinėja čia jau 20 metų. Viena, kai ateina pažįstamas pardavėjas, ir visai kas kita, kai ateina svetimas ir siūlo savo idėją, savo „produktą“. Nusprendėme, kad idėja graži, bet sunku ją panaudoti tiesiogiai. Tada vieni menininkai susipažino su keliais žmonėmis, su kuriais ir bendravo visą rezidencijos laiką. Kitos merginos darė lavkę savo mašinoje – instaliaciją bagažinėje iš daiktų, kuriuos joms suskolino aplankyti žmonės – visokių jiems brangių, artimų daiktų arba jų pačių padarytų rankdarbių.

L. M.: Kaip tau, remiantis šia patirtimi, atrodo, kokia yra menininko vieta, vaidmuo kaimo bendruomenėje? Kas jis – etnologas, fiksuojantis nykstančią kaimo buitį? Ar nuodėmklausys, kuriam galima išsipasakoti? Kaip manai, ar bendruomenei reikalingas kūrėjo žvilgsnis – galbūt menininkas paskatina gyventojus prisiminti, atrasti, ką jie buvo pamiršę? O gal menininkui labiau reikia bendruomenės, nei bendruomenei menininko?

L. G.: Manau, kad rezultatas gavosi abipusis. Menininkams reikėjo medžiagos kūrybai, jie tam ir atvažiuoja – medžiagos, patirčių… Tai gali būti ir netikėtas trumpas susitikimas, ir užmegztas santykis – ne tik žvilgsnis iš šono. Kai eini pas vienišus žmones, jeigu jie tavęs nebijo, susipažįsta, tai iš karto tampi giminaičiu. Kartais tokiu artimu, kad gaila išvažiuoti, nes žmogui bus skaudu, jį paliks. Nėra sunku žmones prisijaukinti, bet lengva ir sužeisti. Čia pasienio kraštas – žmonės rečiau aplankomi, gyvena vienas nuo kito toli, tai džiaugiasi ir atsitiktiniu svečiu.

Asmeninis santykis padeda kūrybai. Abipusis nuoširdus ryšys gaunasi.

L. M.: Kūrybinis bendradarbiavimas tau nėra visiškai nauja patirtis: dar gyvendama Vilniuje kurį laiką kūrei kartu su Arturu Bumšteinu. Nemažai važinėjai į įvairias rezidencijas, kuriose irgi dažnai tenka būti laikinos reziduojančių menininkų bendruomenės dalimi. Ar galėtum palyginti ankstesnę bendradarbiavimo patirtį su pastarųjų metų patirtimi „Verpėjų“ projekte? Ar užsimezgė ilgalaikiai kūrybiniai ryšiai?

L. G.: Vis tik ne mano būdui bendradarbiauti įgyvendinant kūrinį. Turbūt nemoku lygiaverčiai bendradarbiauti – pirmiausia pati sugalvoju struktūrą ir tada ieškau žmonių, kurie padėtų įgyvendinti. Stengiuosi rasti dalyvius, kurie draugiškai susidirbs ir jiems bus įdomu.

L. M.: Ar trumpam laikui atvykstantys menininkai egzotizuoja, romantizuoja kaimą?

L. G.: Iš miesto žiūrint gali atrodyti labai romantiškai, nesunku susikurti daug iliuzijų apie kaimą. Visi turi vienokių ar kitokių įsivaizdavimų, kas yra gamta, kas yra natūralu, kokie yra vietiniai gyventojai. Tai normalu. Būna, galvoja, kad kaimas tai tradicinės trobelės, viskas gražu. Nacionaliniame parke – taip, ten dažnai stovi etnografinės sodybos; bet už jo ribų – kažkokios keistos liekanos. Pernai rezidencijos vyko Kabelių kaime – tai nėra nuostabus, gražus kaimas, jis sugadintas tarybinių laikų, o ir ne su kiekvienu vietiniu lengva bendrauti. Kita vertus, čia tikrai esama labai daug temų, daug medžiagos kūrybai.

L. M.: Bet ar tas „sugadintas“ kaimas nėra tikrasis, palyginus su saugomais, etnografiniais kaimais, kurie yra tiesiog muziejai? Ar tokia kaimo raida nėra natūralesnė?

L. G.: Taip, ji natūrali, bet toje raidoje buvo labai daug traumų. Pavyzdžiui, melioracija – tai, kas buvo daroma su pelkėmis. Pernai kaip tik atlikome tyrimą, rinkome istorijas apie buvusius vietovardžius Kabelių kaimo apylinkėse.

L. M.: Ir sukūrėte tą žemėlapį „Verpėjų“ tinklapyje?

L. G.: Taip. Ten buvo tarybinis ūkis, kuriam užsidarius daug metų nieko nevyko, numelioruota pelkė užžėlė dilgėlynais. Liko baisi, apleista industrinė dykvietė, it po kokio karo. Per šimtą, o gal tūkstantį metų gamta grįžtų į pelkę savaime. Bet pereinamasis laikotarpis šiurpus: žmonės kultūrino, paskui metė, ir liko griuvėsiai.

L. M.: Kaip miestuose, kur dešimtmečiais stovi nebaigti statyti pastatai.

L. G.: Taip. Dabar vėl bando tęsti kultūrinimą, dirbti žemę. Nors buvo planų skirti ją paukščių draustiniui – turbūt būtų visai patogu apleisti ir puoselėti ten kokią nors paukščio rūšį.

L. M.: Papasakok dar apie Kabelių apylinkių žemėlapį, ar jis irgi sukurtas aną vasarą vykusios „Lavkės“ metu?

L. G.: Ne, tai atskiras projektas. Buvo ir anksčiau žmonių, rinkusių tokią medžiagą, o aš inicijavau, kad tai būtų bendruomeniškas projektas. Pakalbinau pažįstamus vietinius, kurie domėjosi istorija, rinko medžiagą, kad man ją pateiktų. Dar ne viską pabaigėme.

L. M.: Man padarė įspūdį jūsų sukurto žemėlapio tankumas. Gyvenant mieste, atrodo įprasta – yra namai, paminklai, daug vietų, kurias galima sužymėti. O kaimas ir gamta atrodo gana vientisas darinys – gerai, jeigu yra gatvė su pavadinimu ir namų numeriais, bet ir tai ne visur. Nepagalvoji, kad čia irgi daug žymėtinų vietų, kad ir kryžkelė, ir medis keistesnis turi savo reikšmę.

L. G.: Pasirodo, turi. Mes dabar esame miško ūkio sklype, kuris buvo užsodintas prieš 50 ar daugiau metų. Prieš tai čia buvo lopinėliai dirbamos žemės, pelkės – visai kitoks kraštovaizdis. Kad žinotų, kuri vieta kam skirta, kad susikalbėtų, žmonės davė vietoms vardus. Pavyzdžiui, Šklėrių kaimo apylinkėse buvo kokios šešios–septynios ar net aštuonios pelkės. Dabar miškas užaugo, nebėra uogynų. Visos pelkės turėjo savo funkcijas, vienur šienaudavo, kitur ganydavo. Ir jos turėjo vardus. Pavyzdžiui, keliai neturėjo vardų – tikrai niekas mums nepasakojo apie kelius, o apie pelkes pasakojo. Ir dabar tie vardai yra. Nežinodamas nesupranti, kam tai vietovei vardas? Juk nieko ypatingo joje dabar nebesimato. Pušys greitai auga, kraštovaizdis keičiasi labai greitai, keičiasi ir jo funkcijos, tačiau seni, archajiški vardai likę.

L. M.: Tie pavadinimai susiję su buvusia realybe, o ne tuo, ką matai šiandien?

L. G.: Taip. Galvodavau, kam reikia kiekvieną pelkę pavadinti, kas gi čia tokio svarbaus? Pasirodo, šiuose kraštuose tai labai funkcionali vieta – anuomet viskas vyko pelkėse. Perėjus prie stambaus ūkininkavimo, pelkė liko nenaudinga ir nereikalinga.

L. M.: Kaip per šiuos projektus ir tyrimus pasikeitė tavo požiūris į aplinką? Ar dabar kitaip matai šias apylinkes nei pirmaisiais metais?

L. G.: Man svarbu sužinoti, bet neprisirišti prie žemės. Dažnai kraštotyra užsiima žmonės, kurie jaučiasi atsakingi už savo gimtinę, yra prisirišę prie vietos. O aš čia ne vietinė. Mane tai net motyvuoja, yra kaip medžiaga kūrybai – atkeli sluoksnius, ir darosi įdomiau, supranti, kad viskas nėra taip plokščia. Daug sluoksnių yra šitose vietose. Įdomi pasienio istorija, čia vis kas nors keitėsi, todėl vietiniai gyventojai labai atsargūs. Galbūt ir dėl to jie turi mažai turto, labiau pasikliauja tuo, ką duoda gamta, kad situacijos vis keitėsi, žmonės prarasdavo tai, ką turi – kam kaupti gėrybes, turėti ilgalaikių planų, jeigu viskas gali staiga persimainyti.

L. M.: Menininkai, dirbantys bendruomenėse ar su bendruomenėmis, dažnai kuria kitokiu ritmu, nei įprasta šiuolaikinio meno pasaulyje – tokie meno sistemai būdingi elementai kaip paroda, atidarymas, recenzija čia dažnai neegzistuoja. Kūrybinis laikas labiau matuojamas bendruomeniniais ritualais – bendruomenės šventėmis, susitikimais ir pan. „Verpėjų“ veikloje įprasti meno pasaulio elementai išlikę – yra galerija Marcinkonių traukinių stotyje, vyksta parodos, menininkų rezidencijos. Kiek tau svarbu pristatyti meno pasauliui tai, ką darai ir ką daro kiti menininkai, atvykę į rezidenciją? Kas yra jūsų auditorija Marcinkonių parodose – kiek atvykstančių, kiek aplink gyvenančių žmonių?

L. G.: Man natūralu pristatyti ir tiems, ir tiems, bet neeikvojant per daug energijos. Nenoriu iš galerijos padaryti kultūros namų ar didelės organizacijos su darbuotojais. Kai darai nedaug, viskas pasidaro: kartais padeda kas nors, net iš kaimo savanorių ateina. Aišku, sklaidos galėtų būti daugiau, netgi labai dideli tarptautiniai projektai galėtų vykti, nesvarbu, kad čia kaimas. Bet šiuo metu nenoriu grandioziškų administracinių dalykų.

L. M.: O mintis, kad čia galėtų būti galerija, kilo iš noro pristatyti tai, ką tu ir kiti darote, ar labiau dėl to, kad norėjosi turėti kultūros tašką šioje periferinėje vietoje, pačiai vietai kažką duoti?

L. G.: Matyt, dėl abiejų priežasčių. Galbūt ir mano žmonėms reikia kažko – juk čia visai nėra į ką pažiūrėti. Kai vyko pirmasis „Verpėjų“ simpoziumas, norėjosi vietiniams žmonėms sukurti tam tikrą alternatyvią kultūros paslaugą, bet iš profesionalaus meno srities. Įsivaizduok, ką jie čia gauna – folkloro festivalį, kalendorines šventes, ir tai vangiai. Yra žmonių, kuriems reikia ir kažko kito, bet jų tiesiog per mažai, kad susieitų ir pasidarytų ką nors sau. Bet norisi, kad ir iš kitų miestų atvažiuotų – bent man atrodo, kad smagu atvažiuoti į tokią vietą ir rasti ką nors įdomaus, sudalyvauti. Atvažiuoji traukiniu, paskutinėje stotelėje išlipi, ir iš karto paroda. O ir erdvė labai įdomi, vietinės reikšmės paveldas. Kur nors kitur turbūt nebūčiau pasiryžusi įkurti. Tikrai neatrodė, kad reiktų galerijos miške…

L. M.: Ar planuoji „Verpėjų“ ateitį? Ar darysi tiek, kiek norėsi, ir galbūt vieną dieną „Verpėjos“ nustos verpti?

L. G.: Gal ir nustos. Aš nelabai sugebu planuoti, viskas gaunasi kaip kūryboje: pamažu pradeda augti mintis, iš pradžių abstrakti, paskui ryškėja, kol supranti – šitaip reikia daryti. Taip atsiranda pokyčiai – pavyzdžiui, dabar pasikeis menininkų rezidencijų vieta, bus tikroje sodyboje. Irgi Kabelių kaime, bet ten smagiau – išeini į lauką, yra daug ūkinių pastatėlių, kuriuose irgi yra vietos. Nes mokykla ne visiems patiko: atvažiuoji į kaimą, o ten betonas, ant grindų linoleumas. Vasarą norisi išnaudoti, yra ir planų dėl avių ganymo – noriu, kad visur avys ganytųsi.

L. M.: Avių rezidencija, panašiai kaip „Verpėjų” piemenų rezidencija Nidos meno kolonijoje? 

L. G.: Avių rezidencija bus Kabeliuose. Dar bus ir avių poilsis – kad žmonės galėtų atvažiuoti ir pasikeisdami ganyti bandą, gyvendami be jokių patogumų.

L. M.: Išgyvenimo stovykla? Ar avių SPA?

L. G.: Taip, bet reikės būti vienam. Man tai skamba žiauriai gerai, bet nežinau, ar realybėje nebus per sunku. Ne kiekvienam, atvykusiam iš miesto, reikia tokio kontrasto.

Nuotraukos:

[1] Laura Garbštienė. Fot. aut. Vytautas Michelkevičius
[2] Šklėriai. Fot. aut. Vytautas Michelkevičius
[3] Lavkė. Lėta smėlėta ekspedicija. Pojūčių teatro „Lavkė”. Fot. aut. Vitalij Červiakov
[4] Lavkė. Lėta smėlėta ekspedicija. Dovilės Bagdonaitės „Belaukiant Lavkės”. Fot. aut. Vitalij Červiakov
[5] Lavkė. Lėta smėlėta ekspedicija. Živileės Lukšytės „Dzūkų valiuta”. Fot. aut. Vitalij Červiakov
[6] Mortos Jonynaitės paroda „Skersiniai” Marcinkonių stoties galerijoje. Fot. aut. Lukas Mykolaitis
[7] Milda Laužikaitė, Metinės rievės, 2021, pušis. Fot. aut. Vitalij Červiakov
[8] Milda Laužikaitė, Miškasodis, foto. Paroda „Vertėjos” Marcinkonių stoties galerijoje. Fot. aut. Jonas Žukauskas
[9] Lavkė. Lėta smėlėta ekspedicija, „Grūdos krašto istorijos”. Fot. aut. Vitalij Červiakov