Paulinos Pukytės retrospektyva „KAŽKAS YRA“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Gruodžio 14 d. 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ atidaroma menininkės Paulinos Pukytės retrospektyva „KAŽKAS YRA“.

Paulina Pukytė nėra maloni menininkė. Jos kūryba sėja įvairias dvejones. Ji atkakliai tardo realybę, be sentimentų preparuoja klasiką, ypač mitus ir pasakas (visomis prasmėmis), savus ir svetimus atsiminimus, žmonių ir institucijų įpročius ir papročius. Tarsi nepertraukiamai spręsdama rebusą „surask 10 skirtumų“, ji ieško vaizdo ir turinio nesutapimų ir susisiejančių taškų. Po jos klausimų realybė netampa aiškesnė, tik keistesnė.

Menininkė yra paveikta neišsisklaidančio absurdo pojūčio ir kafkiško santykio su pasauliu. Tačiau superanalitiškas Pukytės protas viskame taip pat įžvelgia kokią nors struktūrą, formą, eigą, naratyvą (nors čia pat juos ir išardo). Jos matymas apsėstas kultūros, atsitiktinius (rastus) vaizdus ar objektus ji dekoduoja kaip prasmingus. Nors gali atrodyti, kad temos jos kūryboje kažkokios mažos, paraštinės (kramtomoji guma ant grindinio, muilai iš viešų tualetų, atviručių su gėlėmis, ranka rašytų skelbimų kolekcijos, keli kadrai iš filmo ar iš kažkieno „namų video“ – visai nedidingi gyvenimo fragmentai), tačiau vienodai intensyvus jos tikėjimas absurdu-nesėkme-nusivylimu ir prasme-reikšme-sąryšingumu kuria tą pukytišką paradoksą, kuris sukiša žiūrovą į nevilties ir vilties girnas.

Dviprasmybė ar daugiaprasmiškumas svarbūs ne tik Pukytės vaizdui, bet ir tekstui. Kai sunku apibūdinti, kas konkrečiai traukia, patinka (kalbant apie kūrinį ar žmogų), sakoma „kažkas jame yra“, kita vertus, kai kas nors elgiasi keistai ir norima pasakyti, kad žmogus išeina už socialinių normų – „jam/jai kažkas yra“. Pasirinkusi tokį pavadinimą apžvalginei parodai, Pukytė ne tik referuoja į kai kuriuos savo darbus, bet ir savo kūrybos bei karjeros atžvilgiu demonstruoja tokį patį įtarumą kaip ir viso kito. Tačiau Pukytės veiklas unikalias daro net ne ši skvarbi įžvalga, o visa rišantis, persmelkiantis, tobulas ironijos jausmas. Čia svarbiausia ne prasmės gaudynės, o prasminga abejonė.

Monika Krikštopaitytė

Paulina Eglė Pukytė (g. 1966 Vilniuje) yra menininkė, rašytoja ir kuratorė. Dešimto dešimtmečio pradžioje, po studijų Vilniaus dailės akademijoje, išryškėjo kaip savita menininkė, netelpanti į disciplinų, žanrų ir technikų rėmus. Magistro laipsnį apsigynė Londono Karališkajame meno koledže. Gyvena ir kuria tarp šių dviejų miestų. Rašo kritinius ir satyrinius straipsnius kultūros temomis ir eksperimentinę literatūrą. 2017 m. kuravo 11-ąją Kauno bienalę „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“. Jos kūrinių yra įsigiję MO muziejus ir privatūs asmenys.

Parodoje „Kažkas yra“ pristatomi darbai, sukurti per pastaruosius du dešimtmečius: instaliatyvūs objektai, videoinstaliacijos, trumpi filmai, konceptualūs projektai ir intervencijų viešose erdvėse dokumentacija.

Kuratorė – Laima Kreivytė

Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba, UAB „Ekspobalta“