Pasmerkimo ir kaltės karuselė P. Cvirkos skvere: Eglės Grėbliauskaitės „Atpirkimas“ Vilniuje

Iki gruodžio 10 d. P. Cvirkos skvere eksponuojama Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Atpirkimas“, kuri reflektuoja kolektyvinės atsakomybės, dialogo praradimo ir istorinės kaltės temas.

Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Atpirkimas“ – šiuolaikinio pasaulio grimasa. Kalėdiniu laikotarpiu, skirtu susikaupimui ir apmąstymams, „Atpirkimas“ kviečia pažvelgti į kolektyvinę atsakomybę, kaltę ir atleidimą ne politiniu, o egzistenciniu aspektu. Šis klausimas itin aktualus šiandien, kai visuomenės susiduria su giliais konfliktais ir traumomis, o atleidimas gali atrodyti neįmanomas. Tai refleksija apie dialogo praradimo kainą. 

Viešosios erdvės, kaip ir miestų aikštės praeityje, veikė kaip galingos ideologinės platformos, buvo ne tik susibūrimų, bet ir viešų bausmių vietos. „Atpirkimas“ nėra bandymas išteisinti ar apkaltinti – tai žaidimas, įrėminantis vidinę tuštumą, ritualinę kaltės ir bausmės perkėlimo erdvę, tai, ko negalime paleisti, todėl norime pamiršti.

Šioje instaliacijoje nėra ramybės. Karuselė iš polietileno atliekų, persipynusi su kartuvių estetika, kaip viešo pasmerkimo simbolis, groteskiškas mūsų laikų kaltės perkėlimo ritualas, sukasi ne tik Vilniuje, bet ir visame pasaulyje, kur konfliktai, neapykanta ir kaltės perkėlimas tampa įprasta realybe.

Tuo metu, kai norime užsimiršti, „Atpirkimas“ stovi kaip priešprieša – tylus, tačiau neišvengiamas priminimas, kad su tikra ramybe ateina tik priėmimas ir susitaikymas su savimi bei savo istorija. Ir čia kyla klausimas: ar išdrįsime pamatyti šį vaizdą, ar liksime tik karuselės žiūrovais, bandydami nepastebėti jos makabriško judėjimo?

Polietileno atliekų kubai, kurių vėjas nepaleidžia iš savo gniaužtų, kviečia žiūrovą stebėti nesibaigiančios choreografijos žaismą. Naktį karuselė užliejama kraujo raudonio šviesa, liudydama šiandien vykstančius konfliktus ir jų kuriamas traumas, nerimą, nepasitikėjimą ir dialogo negalimybę. Ar galime išlaikyti distanciją refleksijai, kai esame šiandieniniame įvykių sūkuryje? 

„Atpirkimas“ neturi aiškios formos ar atsakymo. Jis yra tiek triumfo stulpas, tiek jo parodija – sarkastiškas, nerangiai judantis totemas. Instaliacija primena, kad naikinanti desovietizacija, dažnai laikoma laisvės ženklu, nėra tvarus gestas, o greičiau mechaninis veiksmas, maskuojantis mūsų nesugebėjimą susitaikyti su istorija.

Instaliacijos širdyje slypi René Girard mimetinė teorija – visuomenės harmonija dažnai grindžiama atpirkimo ožių aukojimu – per juos perkeliame savo baimes, kaltę ir nesėkmes.  Girard perspėja – toks procesas ne sprendžia problemas, o yra tik iliuzija, maskuojanti mūsų nesugebėjimą prisiimti atsakomybės ir tik nukreipia dėmesį nuo tikrųjų konfliktų.

Atpirkimo ritualas visuomet reikalauja aukos. Ne bet kokios – auka turi būti saviškis, pakankamai pažįstamas, kad jo išstūmimas sukrėstų, ir pakankamai svetimas, kad jo išdavystė atrodytų teisėta. Išstūmimas nėra tik fizinis aktas. Tai simbolinė mirties forma, kurioje išstumtieji tampa praeities šešėliais.

Instaliacija kontrastuoja su sūnaus palaidūno naratyvu. Šiame cikle nebėra vietos sugrįžimui ar atleidimui, tik begalinė kaltės paieška. Sūnus palaidūnas tampa pernelyg pavojingas, o jo išstūmimas – būtina apsivalymo sąlyga. Ar mes pasiruošę priimti „kitokį“, ar taip ir liksime įkalinti neapykantos? „Atpirkimas“ – tai ir Hannah Arendt „Blogio banalumo“ atspindys, kur kolektyvinė atsakomybė ištirpsta minios abejingume.

Buvusi Petro Cvirkos aikštė – svarbi „Atpirkimo“ konteksto dalis. 2021 m. menininkės, tarp jų ir E. Grėbliauskaitė, apgobė paminklą samanomis, keldamos klausimą apie santykį su praeitimi. Šis projektas susidūrė su biurokratinėmis kliūtimis ir cenzūra, o menininkių balsas buvo marginalizuotas. Šis konfliktas tapo impulsu „Atpirkimui“.

Šioje sistemoje menininkas tampa miesto be cirkų juokdariu, o buvusi P. Cvirkos aikštė – „teisingumo spektaklių“ vieta, kur menas susiduria su draudimais ir tyla. Čia telkiasi institucinė baimė ir visuomenės abejingumas, todėl „Atpirkimas“ virsta ironiška fikcija apie kolektyvinį užmaršties troškimą.

Kūrinio dedikacija
„Atpirkimas“ – tai kartu liudijimas apie kolektyvinę atsakomybę, kurią privalome prisiimti prieš konfliktus ir smurtą. Kraujo raudoniu apšviesta karuselė, groteskiškai įkūnijanti kaltės perkėlimo ritualą, simbolizuoja ne tik visuomenės pasmerktą „kitokį“, bet ir nesibaigiančius ciklus, su kuriais šiandien susiduria Sakartvelas. Šis kūrinys dedikuojamas jų kovai už laisvę, kviečiant permąstyti savo pačių bendrystės svarbą ir atsparumo reikšmę, kad būtume pasirengę ne naikinti, o kurti erdves dialogui ir supratimui.

Eglė Grėbliauskaitė – vizualiųjų menų daktarė, menininkė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėja, Vilniaus dailės akademijos (VDA) ir VILNIUS TECH docentė. Autorės puslapis – www.eglegrebliauskaite.com.

Teksto autorė Eglė Grėbliauskaitė

Šis tekstas ir kūrinys yra podoktorantūros tyrimo dalis, finansuojama Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-22-94.