Paskutinis šio rudens Architektūros pokalbių ciklo susitikimas su Agne Narušyte NDG

Lapkričio 8 d.,  ketvirtadienį, 20 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje  vyks ketvirtasis Architektūros fondo rengiamo ciklo pokalbis su dailėtyrininke Agne Narušyte apie architektūrą ir nuobodulį. Agnė Narušytė yra žinoma kaip nuobodulio estetikos fotografijoje tyrinėtoja, tačiau ji teigia, kad nuobodulys pamažu tampa patogia sąvoka apibūdinti ne tik 9-ojo dešimtmečio  fotografijos reiškinį, bet ir sovietinės visuomenės gyvenimą, kaip parodė dr. Tomo Vaisetos tyrimai. Monotonijos, banalybės, tuštumos, standartizacijos, stagnacijos, laiko sulėtėjimo patirtys buvo susijusios su beprasmybe, tvyrojusia ideologijos kontroliuojamoje viešumoje. Tačiau šalia ideologijos, sovietiniame mieste gyvenusio žmogaus savijautą veikė ir pats miestas, ypač – jo naujieji rajonai, moderni sovietmečio architektūra, kuri taip pat išreiškė ideologijos nustatytas vertybes. Jos nyki, monotoniška, nuestetinta, nužmoginta ir apvogta erdvė smelkėsi į žmonių sąmonę (ar sielą), skatindama ne tik abejingumą aplinkai, bet ir įvairias išsisukinėjimo nuo viešumos praktikas.

Dr. Agnė Narušytė yra dailės kritikė bei kuratorė, tyrinėjanti šiuolaikinę fotografiją ir jos sąsajas su filosofija bei psichologija. Ji studijavo dailės istoriją ir teoriją Vytauto Didžiojo universitete (Kaunas), Centrinės Europos universitete (Praha) ir Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1997 m. Narušytė dirbo moderniosios fotografijos fondo saugotoja ir tyrinėtoja Lietuvos dailės muziejuje, dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir Edinburgo Napier universitete (Jungtinė Karalystė), buvo savaitraščio „7 meno dienos“ užsienio kultūros puslapio redaktorė, taip pat kūrė kultūros laidas Lietuvos nacionalinėje televizijoje. 2008 m. ji išleido disertacijos pagrindu parengtą knygą „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“, o 2011 – knygą „Lietuvos fotografija: 1990 – 2010“. Šiuo metu ji yra Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėja.

Pokalbis su Agne Narušyte – tai paskutinysis aštuntojo Architektūros [pokalbių] fondo ciklo pokalbis. Ciklą pavadinimu „Vieta. Erdvės antropologija,“ vykstantį šį rudenį, rengia Architektūros fondas kartu su kviestinėmis kuratorėmis dailėtyrininke Ūla Tornau ir sociologe Vita Petrušauskaite. Penkios aštuntojo architektūros pokalbių ciklo paskaitos pristato antropologinį požiūrį į architektūrą ir kviečia patyrinėti ją kaip socialinį reiškinį, atkreipti dėmesį į socialines jos priežastis, veikimą ir įtakas. Architektūra visų pirma yra erdvės modeliavimas, o erdvė – esminis patirties matmuo, todėl svarbu suvokti, kokios yra mūsų aplinkos fizinės, juslinės, istorinės ar socialinės savybės, kaip jos verčia mus elgtis, judėti, jaustis ir mąstyti. Modernistinis mąstymas architektūrą suvokė kaip abstraktų ir universalų formos bei funkcijos santykį. Tuo tarpu šiuolaikinėse erdvės studijose įsigali „vietos“ terminas. „Vieta“ – tai konkreti, lokali, spalvota ir veikli erdvė, kuri riboja ar skatina, kontroliuoja ar įgalina, įkvepia ar slegia, kuri gali būti triukšminga, guodžianti, džiugi ar tyli.

Susidomėjimas socialiniu erdvės vaidmeniu į architektūros studijas įtraukė ir socialinių mokslų disciplinas. Kaip viena ar kita vieta sukuriama ir kodėl ji vienaip ar kitaip veikia, bando atsakyti antropologiniai erdvės tyrimai. Šį rudenį aštuntojo Architektūros (pokalbių) cikle dalyvauja Vilniaus universiteto sociologė Dalia Čiupailaitė, Frankfurto universiteto geografas Berndas Belina, Varviko universiteto antropologė Pia Christensen, Nyderlandų architektūros instituto direktorius Ole Boumanas ir dailėtyrininkė Agnė Narušytė.
Pranešėjai iš skirtingų perspektyvų žvelgia į architektūrines vietas, nagrinėdami jų socialinę įvairovę, nusikaltimų geografiją, vaikų mobilumą, architektūros socialumą bei vaizduotės architektūrą – architektūros įvaizdžius sovietinėje fotografijoje.

Iliustracija: Algirdas Šeškus, Be pavadinimo, 7 deš.