Paskaitos, filmų peržiūros ir įtaigos seansas parodą „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ lydinčioje programoje

2012 m. liepos 23 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) tęsiasi parodą „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ lydinčių renginių programa, kurią šią savaitę sudaro ne tik autorių pristatomų filmų peržiūros, bet ir paskaitos ir F. Zappos paminklo Vilniuje dematerializavimas.

Plačiau apie renginius:

Liepos 24 d., antradienį, 16 val. ŠMC skaitykloje
Viliaus Dranseikos paskaita iš paskaitų proceso „Crocodile is strolling throughthe shows“.

Vilius Dranseika yra Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros lektorius. Pagrindiniai jo interesai yra analitinė veiksmo filosofija ir taikomoji etika.

„Crocodile is strolling through the shows“ – tai paskaitų apie parodą „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ procesas, įgyvendinamas kaip Lauros Kaminskaitės kūrinio „Crocodile is strolling through the shows. Unique book“ (2012) kopija. Paskaitų proceso kuratorius – Auridas Gajauskas.

Liepos 24 d., antradienį, 21 val. Frank Zappa skvere
„Aktyvus miestų anuliavimas“: Franko Zappos paminklas. Marcos Lutyens renginys Frank Zappa skvere, ties K. Kalinausko ir Pylimo gatvių sankryža, Vilniuje.

Daug Franko Zappos tekstų kalba apie erdvinių ir laikinių santykių išardymą ar dematerializavimą. Tiek poetine, tiek tiesiogine prasme jo idėjos turėjo ypač suskambėti 1991 m. Prahoje surengtame koncerte „Sudie Sovietų armijai“– šis pasirodymas paženklino Sovietų imperijos griūtį.

Turbūt tinkamiausias būdas paminėti šį jo kūrybos aspektą – surengti renginį, kurio metu garsusis Zappos paminklas, 1995 m. pastatytas Vilniaus menininkų bendruomenės, išnyksta pats: galbūt todėl, kad buvo pajudintas ir jo vietoje žioji tuštuma, arba todėl, kad kažkas nustojo jį matyti, arba galbūt panaudojus musique anti-concrète ar kitus metodus.

„Aktyvus miestų anuliavimas“ – tai hipnozei artimas įtaigos seansas, kurio metu iš anksto atrinktų savanorių grupė patiria paminklo metamorfozę. Tai Virginijos Januškevičiūtės ir Kristupo Saboliaus kuruojamos parodos „Protėjas“ dalis.

Zappa propagavo konceptualų tęstinumą, net mažiausius kūrinius laikydamas didesnio tęstinio projekto dalimi. Jo paminklo dematerializavimas taip pat yra didesnio projekto dalis: tai pirmasis iš „Aktyvaus miesto anuliavimo“ renginių ciklo, kuriuo Marcos Lutyens siekia dematerializuoti miestų fragmentus ar net ištisus miestus visame pasaulyje.

„Šis eksperimentas slepia fundamentalesnį tikslą, kuriuo bandoma užbėgti už akių progresuojančiam mūsų pačių dematerializavimuisi – socialiniuose tinkluose dingsta mūsų draugai, internete pranyksta apsipirkinėjimo mieste patirtis, bendravimas susitraukia iki SMS žinutėmis rašomų sonetų. Lygiai kaip „Startreko“ teleportacijos prietaisas ėjo pirma sudėtingo kvantinės teleportacijos mokslo, taip ir „Aktyvus miesto anuliavimas“ eina pirma neišvengiamos mūsų pačių, mūsų namų ir miestų dematerializavimosi,“ – rašo menininkas. Pilną tekstą galima rasti čia.

Liepos 25 d., trečiadienį, 18 val. ŠMC skaitykloje
„Mediacijos. Meniniai veiksmai skaitykloje“. „Katinėlis & Gaidelis“ pristato: Paulinos Pukytės, Antono Lukoszevieze ir Arturo Bumšteino projektą „Zarasai groja Londoną“

Garso kasinėtojai „Zarasai“ (Anton Lukoszevieze ir Arturas Bumšteinas) kanklėmis ir elektronika groja kramtomąją gumą, rastą Londono gatvėse (partitūra iš Paulinos Pukytės fotografijų „Kramtomosios gumos varžybos“, eksponuotų ŠMC 2001 m.), ir atlieka lietuviškas pasakas, rastas angliškame kompiuteryje, kuris buvo parduodamas (labai pigiai) viename Londono gatvės turguje (iš būsimos P. Pukytės knygos „Bedalis ir labdarys“).

Liepos 25 d., trečiadienį, 19 val. Pietinėje salėje
Filmų „Dingusio miesto slėnis“, „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“, „Gimę SSRS“, „Prisiminimai“ seansai.

„Dingusio miesto slėnis“, dokumentinis filmas, 6 min. 19 sek., 2011 m.
Filmo seanso metu dalyvauja autorė: Emilija Škarnulytė
Legendos apie paskendusį Raigardo miestą Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje suformavo neįprastą, iškreiptą erdvės ir laiko suvokimą. Slėnis iki šiol kasmet plečiasi, žemės pluta tebegrimzta. Nuo pietrytinio Raigardo šlaito atsiveriančios plačios erdvės primena M. K. Čiurlionio miestus, paskendusius rūke. Nykstantis miestas, jau pradingęs miestas, įsivaizduojamas miestas, peizažai, primenantys Stalkerio kelionę į „Zoną“, padeda išgyventi ypatingą patirtį.

Emilijos Škarnulytės komentaras:
Nuo pietrytinio Raigardo šlaito atsiveriančios plačios erdvės man priminė M. K. Čiurlionio tapytus rūkuose skendinčius miestus. Būtent čia M. K. Čiurlionis nutapė savo triptiką „Raigardas“, būtent čia, pasak legendų, slypi paskendęs Raigardo miestas. Tačiau svarbiausia man buvo ne konkreti vieta, o susiformavęs neįprastas, iškreiptas, erdvės ir laiko suvokimas, sužadinantis ypatingą dvasinę būseną. Ši būsena, man siejosi su M. K. Čiurlionio panteistiniu gamtos suvokimu bei vidine šviesa. Norėjau tokią būseną išgyventi pati. Stebėjau, dokumentavau išgyvenimus fotografijose, ieškojau dingusio miesto.

„Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“, eksperimentinis filmas, 3 min. 46 sek., 2009 m.
Autorė Lina Albrikienė 
Kūrinyje menininkė, derindama šiandienos patirtį ir archyvinius gyvenamojo mikrorajono vaizdinius, atkuria praeities paveikslus. Autorės komentaras: 
Pamenu Lazdynų kino teatre pirmąjį savo matytą meninį fimą „King Kongas“, pamenu „Žėrutį“ – žaislų parduotuvę su daugybe lėlių, pamenu pirmąją klasę mokykloje, vaikų darželio žaidimų aikštelę, pamenu juokingas kailines kepures, savadarbius laivus, kuriuos laidydavome su broliu Erfurto baseine… Dokumentinis filmas „Lazdynai. Architektų gatvė“, kurio trumpas ištraukas panaudojau savo video darbe, atkūrė labai svarbias akimirkas iš mano vaikystės. Ir visai nesvarbu, kad gimiau dešimčia metų vėliau nei buvo sukurtas šis dokumentinis filmas. Vieni svarbiausių kadrų – vaikų žvilgsniai, kuriuose būtent ir regiu save. Tačiau tai jokiu būdu nėra tik mano vienos autobiografija…

„Gimę SSRS“, dokumentinis animacinis filmas, Lietuva, Turkija, 7 min., 2011 m.
Režisierė Simona Žemaitytė 
Vieną naktį SSRS vaikai nusprendė išsiaiškinti, kas dedasi už jų didelės šalies sienų. Simonos

Žemaitytės sukurtoje animacinėje alegorijoje vaikai pastatė stebuklingą laivą iš tikėjimo, meilės bei poezijos. Juo vaikai išplaukė į nepažintus vandenis ieškoti niekur neužrašytų atsakymų.

Simonos Žemaitytės komentaras:
Su kinu gyvenime turėjau nedaug bendra, niekada nesijaučiau esanti režisierė ar lietuviško kino puoselėtoja. Mano atveju filmai yra kažkas, kas prasidėjo nuo žurnalistikos ir baigėsi menu. Tai šios transformacijos vaisius – audiovizualinė pasakojimo forma. Gyvenau skirtingose pasaulio šalyse ir niekada nesijaučiau Rytų europiete, posovietinis produktas. Bet kai statistiškai 80 proc. užsienyje sutiktų žmonių paklausia, ar tavo gimtoji kalba ne rusų, pradedi mąstyti. Tad aš ir mąsčiau…

„Prisiminimai“, instaliacija: šviesdėžė, filmas.
Instaliacijos autorius Arnas Anskaitis
„Kas nuolat iškyla, tai prisiminimai apie prarastą ankstyvų vaikystės dienų šalį.“ 
Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas vienintelis Vilniuje tarp 1919 ir 1939 m. sukurtas lenkų kino filmas. Juostą „Prisiminimai“ 9-ojo dešimtmečio pradžioje į archyvą atnešė ponia Halina, kuri filme atliko pagrindinį vaidmenį. Tačiau šiandien pagrindinis vaidmuo atitenka tam, kas tuo metu tebuvo fonas įvykiams – Vilniui.

Arno Anskaičio komentaras:
Dėl archyvo aplaidumo įvyko klaida – skaitmeninant filmo dalys buvo sukeistos vietomis ir taip suardyta originali laiko tėkmė.

Liepos 26 d., ketvirtadienį, 16 val. ŠMC skaitykloje
Agnės Narušytės paskaita iš paskaitų proceso „Crocodile is strolling through the shows“.

Agnė Narušytė yra Vilniaus dailės akademijos Dailės teorijos ir istorijos katedros vedėja, profesorė ir parodų kuratorė. 2008 m. išleido monografiją „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“.

“Crocodile is strolling through the shows” – tai paskaitų apie parodą “Lietuvos dailė 2012: 18 parodų” procesas, įgyvendinamas kaip Lauros Kaminskaitės kūrinio “Crocodile is strolling through the shows. Unique book” (2012) kopija. Paskaitų proceso kuratorius – Auridas Gajauskas.

Liepos 27 d., penktadienį, 18 val. Pietinėje salėje
Filmo „дискотека“ seansas.

„дискотека“, dokumentinis filmas, 40 min., 2012 m. 
Filmo seanso metu dalyvauja režisierius Rudolfas Levulis
„Rudolfo Levulio eksperimentinis filmas „дискотека“ skatina daugialypius jausmus: ir nostalgiją, ir liūdesį, ir susirūpinimą, ir nerimą, ir smalsumą. „дискотека“ sudaryta iš daugybės segmentų, pasakojančių asmens ar vienos žmonių grupės istorijas vaizdu, judesiu ir, žinoma, Alinos Orlovos muzika. Tai savotiškos judesio, garso, žvilgsnio, žmogiškos sąsajos, emocijos biografijos. Jose ir vaikai, kurių veidų ir judesių dar nesužeidė ateitis, ir hipsteriai, savo įmantriu šokiu išreiškiantys abejingumą tiems, kurie jiems nepriklauso, ir kaliniai, kurių tatuiruoti kūnai kalba ne tik apie sudužusias svajones, bet ir apie šių svajonių nuspėjamumą, ir tie, kuriems per trisdešimt, susirinkę į šokių vakarą Kirtimuose, ir senelių namų gyventojai, kurių gyvenimai atrodo jau įvykę, ir transvestitas, valiūkiškai besidažantis narkotikų ir alkoholio paženklintą veidą. Šių asmenų judesiai ir žvilgsniai tarsi klausia mūsų: Ką reiškia turėti gyvenimą? Kas yra „geras gyvenimas“? Šie klausimai neatsitiktiniai, nes daugumos filmo „дискотека“ veikėjų gyvenimai – arba dar neprasidėję, arba sustoję neribotam laikui, arba jau pasibaigę, arba visiškai neatitinka to, kas Lietuvoje suvokiama kaip „geras gyvenimas“. Jie paprasčiausiai „neturi gyvenimo“. Dažnai jie ir jų gyvenimai laikomi netikrais, neteisingais, neegzistuojančiais arba egzistuojančiais socialinės tikrovės paribiuose.

Man patinka „дискотека“, kurios dalyvis ir aš esu. Ji leidžia man ne tik sušokti tai, ką aš noriu laikyti geru gyvenimu, bet ir patirti daugybę daugiaprasmių ir dviprasmių emocijų. Kartu žiūrėdamas į šį filmą mėginu įvertinti, kaip gyvenau ir gyvenu bei kaip galėčiau įsivaizduoti gyvenimą, kuris atrodo gerokai prasmingesnis už tuos, kuriuos gyvena tūkstančiai žmonių ir kurie juos kasdien negailestingai ir beatodairiškai nugali.“ Artūras Tereškinas

Rudolfo Levulio komentaras:
Zona, senelių namai, skinai, šokiai kam per 30, vanduo, prakaitas, protezai, muštynės, vaikų darželis, hardjump, paauglystė, riebaluoti plaukai, sinchroninis plaukimas, metalas, Visaginas, pogo, šokis, dokumentika, video menas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *