Pasiklydimas laike arba ant žemės stovi tarp dangaus ir dangaus. Juozas Algirdas Pilipavičius „Ankstyvoji tapyba. Ciklas ‘Stereo’“

Pavasarį išorinio pasaulio erdvė išsiplečia veikiama gamtos pokyčių ir natūraliai atsinaujinančių refleksyvių paviršių. Zenitas pakyla aukščiau. Šviežio lietaus pelkėse dangus nusileidžia ant asfalto. Ištirpus ledui upėse atsispindi apsivertę peizažai, vietomis “įrėminami“ ovaliomis kilpomis, atspindyje prasitęsusių arkinių tilto konstrukcijų. Šie reiškiniai padeda persvarstyti erdvę kaip daugialypį konstruktą, kadangi tuos pačius elementus vienu metu galime suvokti skirtingose vietose kaip atkartotus, susisluoksniavusius ar išsiskaidžiusius dalimis. Erdvės metafiziškumo, siurrealistiškumo ir fragmentiškumo reiškinius nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio iki pusiaukelės į dešimtą tyrė dailininkas Juozas Algirdas Pilipavičius paveikslų cikle „Stereo“, atgaivintame šį pavasarį, simboliška, apžvelgiant autoriaus ankstyvosios tapybos periodą.

Ciklo pavadinimu Pilipavičius referuoja į garsų kompozicijos atkūrimą stereofoniniame įraše, klausytojui suteikiančiame virtualios – plokščios, gilios, ankštos, talpios – erdvės pojūtį. Kadangi dailininko pasitelktas grafinis garso žymėjimo sinusoidėmis motyvas, susiejantis ciklą su jo pavadinimu, neidentifikuoja erdviškumo, Pilipavičius erdves vaizduoja išsamiau. Tai – abstrahuotos vietovės. Jų tūrio matmenis kūrybinėje praktikoje dailininkas vizualizuoja naudodamas skirtingas strategijas, kuriančias gylio iliuziją plokščiame paviršiuje. Tai formuoja platų ciklo kūrinių įvairovės spektrą. „Mieste ant jūros kranto“ (1980) arba „Saulės patekėjime“ (1983) Pilipavičius gylį įprasmina kombinuodamas savo inspiratorių Victoro Vasarely‘io optinį meną su Mauritso Cornelis‘io Escherio besitęsiančio geometrinių figūrų mozaikų šablonu, stambiuose paveikslo fragmentuose menančias tolstantį vitališką saulės spindulių žaižaravimą atsimušant į sudrumstą vandenį. Giorgio de Chirico metafizinės tapybos mokyklą primenančiame paveiksle „Saulės užtemimas“, gelmė formuojama naudojant spalvų kontrastą ir proporcingai kintančių geometrinių figūrų formas, kartu derinant tarpusavyje keistai atrodančias detales. Skirtingų meno krypčių taktikomis cikle tiriamą erdviškumą plokštumoje jungia erdvių formavimas neįmanomomis konstrukcijomis, suponuojančiomis siurrealistinio pasaulio alternatyvą.

Studijiniuose muzikos įrašuose takelis yra išvalomas nuo ambientinių garsų. Pilipavičiaus paveiksluose toji švara pasireiškia erdvių redukavimu, pašalinant informacijos pertekliaus balastą apie vaizduojamą vietą. Paveiksluose vietas dailininkas apibendrina kolorito sufleriais ar architektūrinių detalių fragmentais, kurie sukonkretėja žiūrovo sąmonėje susieti su asmenine patirtimi. Šiuo pagrindu mezgamas ryšys tarp stebinčio paveikslą ir jį kūrusio dailininko. Abstraktūs sakralinių pastatų kupolai („Keisti debesys“, 1980) ar išskirtos konstrukcijų struktūrinės dalys („Tilto statyba“, 1980) leidžia susieti paveiksluose vaizduojamą erdvę su skirtingais miestais, pavyzdžiui, matytais pravažiuojant autostrada, o koloritu suponuojami paplūdimio motyvai („Horizonto linija“, 1976; „Rytas“, 1978) vienų atmintyje virsta kurortu Lietuvoje, kitų – Europos pietuose. Pasirinkimas vaizduoti iš tam tikro atstumo matomas vietas suteikia žiūrovui skirtingą horizonto distancijos suvokimą taip pat siejamą su asmenine patirtimi. Proporcingai aukščiui virš jūros lygio iš kurio matytas prisimenamas horizontas ar panorama skiria praeityje žvilgsniu aprėptą tolį. Todėl skirtingas vaizdo gylio suvokimas tampa metafora apie žmogaus akiračio platumą, formuojamą patirtimi. Tiek to meto, tiek šiandienos kontekste, saviugda yra pastangų reikalaujanti veikla, tačiau dėl skirtingų priežasčių. Praeityje – dėl ribotų resursų, dabar – jų pertekliaus. Dėl to ciklas „Stereo“ išlieka aktualiu skirtingų laiko distancijų perspektyvoje.

Atsižvelgiant į šiuolaikinių technologijų suteikiamas galimybes, liežuvis sunkiai apsiverčia teigti, kad kokia nors erdvė gali būti nereali, ne tik suvokimo, bet ir patyrimo prasme. Įtaigiame virtualios realybės žaidime šlaistomės postapokaliptinio pasaulio griuvėsiuose. Internete atvaizdai realiuoju laiku persikelia į kitur esantį vaizdo monitorių. Pavyzdžiui, facetime‘o skambučio ekrane matomas tarybinių laikų daugiabučio miegamasis atsiranda Niujorko Centrinio Parko fone. Visgi, Pilipavičiaus ciklas „Stereo“, pavadinimu referavęs į anuometinę akustinių technologijų pažangą, t.y. Lietuvoje plitusius stereofoninius garso leistuvus, pasinaudoja tada vis dar egzistavusiu įspūdį keliančiu erdvių nerealumu. Tai suteikė darbams papildomas fundamentalių vertybių persvarstymo prasmes. Paveiksle „Parodoje“ (1977) įprastą patalpų uždarumą keičia levituojančios sienos, kurios suponuoja laikinumą ir nestabilumą vieną akimirką esant vietoje, o kitą jau nebe. Ar tai būtų gyvenimas, ar lokacija, kaip parodinė erdvė, kurią kaskart performuoja joje naujai komponuojami darbai. Gluminantį įspūdį, suvokiant individualų egzistencijos efemeriškumą, sustiprina Pilipavičiaus cikle retai aptinkamas figūratyvus personažas, kurio susigūžusi ir sukrypusi kūno kalba minimame paveiksle perteikia žiūrovui nepatogumo pojūtį.

Erdvės tyrimas ciklo „Stereo“ kūrimo laikotarpiu nebuvo svetimas ir kitiems to meto jauniesiems lietuvių tapytojams. Menotyrininkės Erikos Grigoravičienės pastebėjimu[1], tarp jų tai ryškiau skleidė Arvydas Šaltenis ir Kostas Dereškevičius. Tačiau priešingai nei jų tarpe Pilipavičių išskiriantis erdviškumo plokštumoje tyrimas, minimi tapytojai rinkosi santykių analizę tarp viešosios ir asmeninės erdvės individo atžvilgiu, fiksuojant to meto kasdienę aplinką ir žmones, semiantis įkvėpimo iš realistiškesnę ir figūrinę tapybą kūrusių užsienio autorių (Edwardo Hopperrio, Francis‘io Bacono bei kt.). Pabrėžiamas ankštumas – ribota telefono būdelė arba sausakimšas troleibusas – Šaltenio ir Dereškevičiaus darbuose metaforiškai nurodė į to meto slegiantį gyvenimą, veikiamą pasyvios sovietinio neišvengiamumo agonijos. Žvilgsnis pro langą – atskirtį tarp laisvės ir ideologizuoto rėžimo. Visgi, nepriklausomai nuo pasirinktų raiškos būdų, aptariamų autorių ir kai kurie Pilipavičiaus ciklo kūriniai susiję svarstymais apie neišvengiamą būties laikinumą.

Po maždaug keturių dešimtmečių pertraukos šiandien išnirę į dėmesio centrą, Pilipavičiaus ciklo darbai to metų kolegų tarpe išsiskiria aiškesniu tapatumu su šiuolaikinės lietuvių dailės kūriniais. Net suvokiant, kad savo laiku tyliai grotas Pilipavičius veikiausiai nepadarė tiesioginės įtakos ateities kartoms, kai kuriuos „Stereo“ darbus intuityviai norisi sieti su Lino Jusionio kūryba. Griežtos, bet glotnios plokštumos, monochrominiame fone išryškintos fragmentuotos architektūrinių konstrukcijų detalės (J.A.P. „Tiltas“, 1978 ir L.J. „Ugdymas“, 2009) nurodo į šių menininkų domėjimąsi erdve, pastarosios vientisumą skaidant į atskirus ją sudarančius elementus.

Santykis su savo laikmečio kolegomis ir dabartiniais jaunaisiais menininkais žymi ciklo „Stereo“ paklydimą laike. Jo aktualumą vakar ir šiandien ar tapatumą su šiuolaikybe galima palyginti su kūrimo periodo jaunuomenės šokių aikštelėse vyravusia muzika, kurios fragmentai pasitelkiami šiuolaikinės populiariosios muzikos kūrimui. Ar tai būtų Boney M sample‘ai Lady Gagos kūriniuose[2], ar netikėtai nuskambantis Portishead‘ų perdarys iš Abba‘os „S.O.S“.

Galiausiai, Pilipavičiaus domėjimąsi erdviškumu plokštumoje pateisinamas sąsają su jo paraleline veikla – sienų tapybos restauracija. Menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės pastaba, kad galime „pažvelgti į restauruojamus objektus, nekuriant vientiso, romantizuoto praeities vaizdo, o paliekant atidengtas įvairių laikotarpių žymes, rodančias laiko tėkmę ir epochų kaitą“[3], neatsiejamas nuo aptarto autoriaus tapybos ciklo. Laiko tėkmę darbuose žymi kai kuriuose vietose išblukusios ar specialiai prislopintos spalvos. Erdvės fragmentavimas ir abstraktumas niekaip nekuria vientiso jų tapymo laikmečio vaizdo, bet veikiau pateikia ištisą mozaiką, kuri universali ir dabar ir anksčiau.

Paroda VDA galerijoje “Akademija” (Pilies g. 44, Vilnius) veikia kovo 19 – kovo 30 d.

[1] E. Grigoravičienė „Transporto priemonės ir paveikslo erdvės ribų tyrimai“, in: http://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/daile/tapyba/anachronizmai-/4877#transporto-priemones-ir-paveikslo-erdves-ribu-tyrimai-7039

[2] Lady Gaga „Poker Face“ (2008) ir Boney M „Ma Baker“ (1977) – „…ma ma ma ma…“. Gal ir L.Gagos dainai „Bad Romance“ įtaką padarė Boney M „Rasputin“ – „… ra ra ra ra…“

[3] Jurgita Ludavičienė. In: http://www.mmcentras.lt/autoriai/juozas-algirdas-pilipavicius/7780

A.J. Pilipavičiaus paroda „Stereo” galerijoje „Akademijoje”. Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela